„Jaunos mamos istorija. Noriu ja pasidalyti“

Nepagrįsta dvejonė, stresas, baimė ir nežinomybė – pagrindiniai pojūčiai, kuriuos patiria kone kiekviena žin­dyvė, pradėdama ruoštis kūdikio maitinimo etapui. Ta­čiau norint nuvyti visas neigiamas mintis tolyn, svar­­biausia yra suprasti, kokią visapusišką naudą na­tū­ra­­lus motinos pienas teikia kūdikiui, taip pat re­­ko­men­duojama pasikonsultuoti su kompetentingais spe­­cia-­listais, kurie nuramins ir tinkamai pa­ruoš galimiems iš­šūkiams. 

Apie tai, su kokiais žindymo neramumais susidūrė ir kaip juos sprendė, pasakoja „La Leche lygos“ žindy­mo vadovė, tinklaraštininkė ir keturių vaikų mama Ieva Driukienė. Savo įžvalgomis dalijasi medicinos mokslų daktarė, gydytoja neonatologė ir LSMU docentė Eglė Markūnienė.

Iššūkiai susilaukus pirmagimio

Kaip ir kiekvienai moteriai, I. Driukienei žindymo istorija prasidėjo dar prieš gimstant vaikeliui, o pirmų mėnesių vizitus pas gydytoją ji atsimena kaip egzaminus. 

„Nors visuomet žinojau, kad tik labai maža dalis moterų negali žindyti, vis tiek ši baimė yra su kiekvienu vaiku, o su pirmagimiu ji buvo pati didžiausia – ar vaikelis tikrai pakankamai suvalgo ir yra sotus. Žinau, jog tai galiu įvertinti atsižvelgdama į kūdikio tuštinimąsi bei šlapinimąsi, odos būklę ir bend­rą savijautą, tačiau, matyt, man daro įtaką atmosferoje tūnanti visų moterų baimė nemokėti pasirūpinti savo vaiku“, – pasakoja tinklaraštininkė.

Pasak gydytojos neonatologės E. Markūnienės, neretai mamas gąsdina ne tik įvairiausios mintys ir abejonės, bet ir tam tikri įvykiai, kuriems reikalinga kompetentinga pagalba čia ir dabar. Nugraužti ir skaudantys speneliai ar krūties uždegimas – pagrindinės prob­lemos, kamuojančios nepatyrusias moteris pirmuoju žindymo laikotarpiu. 

Vieną tokių situacijų patyrė ir I. Driukienė, kai, augindama savo pirmagimį, itin rimtai sunerimo, apčiuopusi pieno sąstovius. Tuomet ji dar nežinojo, ką tokiu atveju daryti, ir greitai pasikvietė konsultantę iš kursų, kuriuos lankė nėštumo metu. Kaip bebūtų, ji nebuvo kvalifikuota specialistė, todėl jos apsilankymas jaunos šeimos namuose įnešė daugiau sumaišties nei ramybės.

Žindymo naudą patyrė savo kailiu 

Pirmąkart, kai pirmagimis, būdamas apie 7 mėn., susirgo roto virusu, mamos išsigelbėjimas buvo jos natūralus pienas, nes, negalėdamas ir nenorėdamas nieko valgyti, vaikelis mielai žindo ir nepritrūko skysčių. Taigi šeimai pasisekė, nes nereikėjo nei gulėti ligoninėje, nei kūdikiui lašinių statyti, kad sustiprintų jo organizmą ir greičiau susidorotų su virusu.

Antrajam vaikeliui žindymas padėdavo nurimti po die­nos darželyje, o dabar jis yra ne­priekaištingos sveika­tos – daž­nai lieka visiškai svei­kas, nors kiti namiškiai slo­guoja ar skun­džiasi gerkle. Be to, turi puikų sąkandį, kuriam taip pat daro įtaką taisyk­lingas žindymas. 

Šeimos mažieji, 2 m. ir 3 mėn. sūnus bei 4,5 mėn. duk­rytė, dabar dar yra žindomi, o labiausiai I. Driukienę džiugina tai, jog, turint galimybę mie­goti kartu, nėra bemiegių naktų: šalia gulinčiam vaikui galima lengvai paduoti krūtį ir kelis, ir keliolika kartų, mama neišsibudina labiau nei versdamasi nuo šono ant šono.

Tiesa, mamai, be išmiegotų naktų, sutaupytų nervų ir pakilusios savivertės, dar yra laktacinė amenorėja. 

„Džiaugiuosi, kad nereikia vargti su mėnesinėmis, ir tikiu, jog taip taupau savo hemoglobiną, lin­kusį laikytis ties apatine normos riba. Kaip bebū­tų, didžioji žindymo nauda mamai matoma tik labai ilgoje perspektyvoje, todėl, kai išeisiu į pensiją, galėsiu papasakoti, ar pavyko nesusirgti vėžiu, diabetu, osteoporoze bei kitomis ligomis“, – teigia I. Driu­kienė.

Auksinė taisyklė, kuria vertėtų vadovautis

Pasak I. Driukienės, pagrindinė taisyklė būtų atmesti visas taisykles bei instrukcijas ir stengtis vadovautis natūraliais mamos instinktais bei intuicija, vis pasitariant su mediku ar žindymo specialistu, jei kyla tam tikrų abejonių. 

„Man pačiai pasitikrinti visada padeda paprastas klausimas: o urvinė moteris taip darytų?“ – teigia jauna mama.

Kaip bebūtų, dažnai moterys savo aplinkoje neturi šeimos su kūdikiu ir net neįsivaizduoja, kaip viskas vyksta, todėl rekomenduojama nueiti jei ne į pačius geriausius ir populiariausius, tai bent į kokius nors kursus. 

„Ne tik mamoms, bet ir tėčiams vertėtų apsilankyti kur­suose, nes apie 60 proc. žindymo sėkmė priklauso nuo vyro požiūrio ir pagalbos. Nors tokiuose mokymuose lankytis išdrįsta nedaugelis, atėję tėčiai prisipažįsta sužinoję daug naudingos informacijos ir pakeitę savo nuomonę apie tai, kad žindymas yra vien tik mamos darbas“, – priduria E. Markūnienė. 

Pagalba suteikiama iškilus net pačiai menkiausiai dvejonei

Tiek į „La Leche lygą“, tiek asmeniškai į I. Driukienę krei­piasi daugybė moterų. Kai kurios gana gerai supranta, kas joms nutiko, bei žino, kaip tai išspręsti, todėl joms užtenka tik pasitikrinti, kad elgiasi teisingai. Kaip bebūtų, labai daug moterų visiškai nesupranta, koks yra normalus tam tikro amžiaus kūdikių elgesys, ir jos dažnai nori spręsti dalykus, kurie iš tiesų nėra problema. Tokioms moterims tuo metu reikia emocinės pagalbos suprasti ir išgyventi tą netikėtą situaciją.

Tačiau gydytoja neonatolo­gė E. Markūnienė priduria, kad tam tikromis situacijomis labai svarbu pasirinkti profe­sionalaus mediko pagalbą, nes, pavyzdžiui, įvairiais krūtų in­­fekcijos ar kitų negalavimų atvejais gali pagelbėti tik kompetentingi savo srities gy­dytojai. 

„Kartais iki sėkmingo žindymo trūksta labai nedaug“

Kiekviena žindyvė susiduria su vis kitokiais asmeniniais iššūkiais, neretai drįsta sudvejoti žindymo nauda, bijo galimo skausmo ar net galvoja pakeisti natūralų pieną dirbtiniais mišinukais. 

I. Driukienė įsitikinusi, kad daugumai moterų trūksta pa­galbos, atsakymų į klausimus pirmomis valandomis, dieno­mis ligoninėje ar ką tik grįžus namo, todėl drąsina visas moteris nebijoti kreiptis.

„Jeigu jaučiate, kad akušerė per menkai įsigilino į jūsų klausimą ar kažko nepasakė, nepamokė, klauskite dar ir dar kartą. Kartais iki sėk­mingo žindymo trūksta labai nedaug, ir dar negirdėjau nė vienos žindymo patirtį turėjusios moters, kad gailėtųsi, jog žindė“, – pataria keturių vaikų mama I. Driukienė. 

Medicinos mokslų daktarė E. Markūnienė primena, kad natūralus mamos pienas yra nepakeičiamas kūdikio maistas ir vaistas, o padėties be išeities nėra, todėl, atsiradus abejonėms, vertėtų pasitarti su kompetentingu gydytoju ar specialistu. 

„Net įsivaikinusios ir vaikų negimdžiusios moterys geba žindyti, tik tam reikia žinių, tikslingos pagalbos ir pasiruošimo – to paties, kaip ir savo įsčiose vaiką nešiojančioms moterims“, – teigia E. Markūnienė.