Kultūros paradoksai: skurdą dangsto prabanga?

Ne tik šilališkiai, bet ir patys kultūros darbuotojai nuolat akcentuoja, jog Kultūros centro pastatas yra akis badanti Šilalės gėda. Pajuodęs, trupančiomis sienomis jis stūkso lyg koks paminklas blokadai, o ir viduje akivaizdžiai primena sovietmetį – niūri fojė, tamsi žiūrovų salė, nutrintos kėdės, vos besilaikančios lubos daugelį atbaido nuo minties dažniau čia apsilankyti. Tačiau nerealiai apleisto pastato šeimininkai, pasirodo, vis tik randa lėšų prabangai susikurti: jų darbo kabinetai apstatyti naujais baldais, pasitarimų kambaryje stovi brangios, antikvarinius baldus primenančios spintos, skrynios ir lentynos, o pailsėti jie prisėda ant naujintėlaičių minkštasuolių. Pinigų baldams, kaip matyti iš Kultūros centro pateiktų dokumentų, stebuklingai atsiranda metų pabaigoje, nors darbuotojams tvirtinama, jog sunkiai pavyks sukrapštyti atlyginimams.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.82