Ligoninės išlikimas vėl tapo problema

Visai neseniai Sveikatos apsaugos ministerija bai­gė ketvirtąjį rajono ligoninių optimizavimo etapą – iš­sau­gojusi skyrius, Šilalės ligoninė neteko nemažos da­lies lovų, tačiau ramybė į medikų kiemą neatėjo. Pa­si­­rodo, dar gruodį Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos mi­nisterijos Šilalės ligoninėje pradėjo patikrinimą, nuo kurio rezultatų priklausys ligoninės akreditavimas. Ar svar­biausia rajono sveikatos priežiūros įstaiga išliks, suabejojo net Šilalės meras Jonas Gudauskas.

Sutiktų pirkti „žaislinį“ rentgeną 

Praėjusią savaitę vykusia­me savivaldybės tarybos Svei­­katos apsaugos ir sociali­nių reikalų komiteto posėdyje informaciją apie ligoninėje vykstančias akreditavimo pro­cedūras pateikė Šilalės ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai Jolanta Milišiūnienė. Pasak jos, griežtai pagal teisės aktus yra vertinamos patalpos, įranga bei specialistai. Pirmojoje pažymoje nurodyti pastebėti trūkumai ir paprašyta papildomai pateikti reikalingus dokumentus.

J. Milišiūnienė tvirtino, jog patalpoms Valstybinė akreditavimo tarnyba priekaištų neturi – paprašyta tik nurodyti, kokioje patalpoje būtų rengiami pacientų mokymai, jei kartais tokių prireiktų, ir kurie tualetai pritaikyti neįgaliesiems.

J. Milišiūnienės teigimu, netrūksta ir specialistų, nors Valstybinei akreditavimo tarnybai dar nepateikti darbuotojų, užtikrinančių visą parą trunkantį gydytojų, slaugytojų bei jų padėjėjų budėjimą, sąrašai ir darbo grafikai.

Kol kas didžiausią problemą kelia medicininė įranga. Valstybinė akreditavimo tarnyba pirmojoje pažymoje nurodė, kad ligoninė neturi portatyvinio rentgeno aparato bei urologo darbui būtinos medicininės aparatūros.

„Citoskopą ir kitus urologui reikalingus prietaisus mes jau buvome suplanavę pirkti, savivaldybė iš Sveikatos priežiūros programos tam yra skyrusi 18 tūkst. eurų. Bet ką daryti su portatyviniu rentgenu – nežinome. Ligoninėje buvo seniai nenaudojamas apa­ratas, todėl akte įrašyta, jog turime įsigyti naują. Priklausomai nuo galingumo bei kokybės, šis prietaisas kainuotų nuo 9 iki 60 tūkst. Eur. Turėsime nuspręsti, ar, trūkstant lėšų, pirkti žaislinį daiktą ir jo nenaudoti, ar ieškoti pinigų ir įsigyti normalų, kad galėtume daryti rentgeno nuotraukas nevaikštantiems ligoniams“, - svarstė J. Milišiūnienė.

Rajono merui J. Gudauskui pareikalavus nenaudoti tokių išsireiškimų kaip „žaislinis“, direktoriaus pavaduotoja pareiškė, jog esą kitos ligoninės taip ir daro: „Bendravome ir žinome, kad nusiperka pigų ir nenaudoja“.

Svarbiausias reikalavimas – pacientų saugumas

J. Milišiūnienė tikino, jog por­tatyvinis rentgenas reika­lingas tik toms ligoninėms, ku­riose yra reanimacijos skyriai, o Šilalėje jo gali prireikti vienam ar dviem pacientams per metus, ir tik tol, kol atvažiuos reanimobilis.

Tačiau neturėdama portatyvinio rentgeno, ligoninė gali netekti teisės teikti vidaus ligų gydymo paslaugas.

„Turime kaip nors išlaviruoti, kad išsaugotume licenciją. Jei ligoninė akreditacijos neteks, ją prisieis uždaryti“, - įspėjo politikus J. Milišiūnienė.  

Pasak jos, ginčytis su Sveikatos apsaugos ministerija dėl teisės aktuose nurodytų reikalavimų nėra prasmės, nes dabartinė ministerijos vadovybė žino tik vieną kodinį išsireiškimą: „pacientų saugumas“, dėl to į rajonų ligonines esą žiūri itin nepatikliai. Ministerijos vadovų nuomone, rajono ligoninė, nesvarbu, kokio dydžio ji bebūtų, jeigu teikia paslaugas, privalo turėti visus reikiamus specialistus  ir visą būtiną įrangą, jog pacientas, patekęs į ją, nenukentė­tų.

„Jų manymu, geriau vežti ligonį į didžiuosius sveikatos priežiūros centrus, nei gydyti ligoninėje, kurioje trūksta specialistų ar aparatūros. Todėl guostis ir tikėtis kokių nors lengvatų negalime – belieka įrodyti, jog viską turime. Pa­lengvinti reikalavimų šita ministerijos vadovybė net negalvoja“, - skundėsi J. Milišiūnienė.

Sveikatos apsaugos ir socia­linių reikalų komiteto pirmininkas Gintautas Macevičius tikino nujaučiąs, kad ministerija patikrinimus rengia ne šiaip sau – gydytojo manymu, tokį būdą pasirinko, norėdama dešimt ar vienuolika gydymo įstaigų paversti slaugos ligoninėmis.

Tokios pat nuomonės yra ir Šilalės ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai. Pasak J. Milišiūnienės, ministerija no­rėtų visus pacientus suvežti į didžiąsias Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos klinikas, kaip tai daroma Danijoje. Ten mažo­sios ligoninės jau nebeveikia. Uždarius jas Lietuvoje, specia­listai būtų kviečiami dirbti į didžiuosius miestus, taip esą išsispręstų gydy­tojų trūkumo prob­­lema.

Gydytojų lyg ir trūksta, lyg ir ne  

Diskusijos klau­sęsis meras J. Gudauskas siūlė ap­sispręsti, kokios ligoninės Ši­la­lei reikia ir kaip ji turi atrodyti. Jo nuomone, yra du pagrindiniai dalykai: įranga ir specialistai. Ne pirmi metai kalbama, jog Šilalės ligoninei trūksta specialistų. Iš pradžių buvo sakoma, kad čia jie nevažiuoja, nes nėra kur jų apgyvendinti.

„Dabar butą skyrėme, o specialistų vis tiek nėra. Į šį klausimą privalo atsakyti įstaiga, nes mes turime žinoti, kiek ir kokių specialistų galime pasikviesti dirbti į Šilalę – seniai laikas kalbėti apie atnaujinimą. Negalime kviesti jaunų, neturėdami kur jų įdarbinti“, - pyko meras.

J. Milišiūnienė tvirtino, jog atseit ligoninės administracija viziją turi, bet kol jos nemato ir neturi ministerija, nieko negali daryti. Pavyzdžiui, traumatologas, norėjęs atvažiuoti dirbti į Šilalę ir atsivežti savo žmoną, vidaus ligų gydytoją, nori žinoti, ar jis galės operuoti.

„Joks traumatologas nevažiuos į ligoninę, kurioje negalima atlikti net paprasčiausių artroskopinių operacijų. Tik prastas studentas ir prastas gydytojas nenori operuoti“, - mano ligoninės direktoriaus pavaduotoja.

Priešingai nei meras, G. Macevičius įsitikinęs, jog dėl specialistų ligoninė jokių prob­lemų neturi: visų sričių gydytojai dirba, o kurių trūksta – gelbsti atvažiuojantys. Atvažiuoja ir kardiologai.

„Kad ir atsirastų koks nors jaunas chirurgas ar terapeutas, pilnu krūviu mes jo įdarbinti negalėtume. Žmonės skyriuose atlieka savo pareigas, mes jų negalime pakeisti. O kas bus, kai rajono ligoninės bus optimizuotos, tada ir matysime. Kol nebus išspręsti struktūriniai dalykai, nieko negalime pasakyti tai šeimai, kuri norėjo atvažiuoti gyventi į Šilalę“, - aiškino G. Macevičius.

Tarybos narė, UAB „Ambulansas“ Šilalės greitosios pagalbos stoties vadovė Loreta Kalnikaitė prisiminė girdėjusi viceministrės Gintarės Šakalytės pasvarstymą, jog tik nuo ligoninės direktoriaus priklauso, ar gydytojas po naktinio budėjimo turi galimybę pailsėti.

G. Macevičius pripažino, kad dabar kone visų sričių specialistai dirba beveik dviem etatais – ir jis pats namo ilsėtis negrįžta po 36 valan­das. Pasak mediko, dauguma gydytojų taip dirba, nes jiems tai įprasta ir normalu.

Jauno kardiologo gali nesulaukti 

Diskusiją apie jaunų gydy­tojų reikalingumą pratęsė J. Mi­lišiūnienės informacija, jog du medicinos studijas baigę jaunuoliai prašo savivaldybės finansuoti jų kardiologijos rezidentūros studijas. Kardiologų Šilalei akivaizdžiai trūksta: nors dirba du kardiologai (abu atvažiuojantys iš kitų miestų), specialisto konsultacijos žmonėms prisieina laukti ir keletą mėnesių. 

„Specialisto, kuris galėtų ir echoskopuoti, mums labai rei­kėtų, darbo jam užtektų ir Konsultacinėje poliklinikoje, ir skyriuje“, - garantavo J. Milišiūnienė.

Keturių metų rezidentūros studijos savivaldybei kainuotų 40 tūkst. Eur, finansavimą gavęs gydytojas įsipareigotų ligoninėje atidirbti penkerius metus. Ir nors atrodytų, jog dešimt tūkstančių eurų per metus rajono biudžetui nėra dideli pinigai, politikai taip ir neapsisprendė, ar Šilalė to­kia galimybe turėtų pasinaudoti.

„Čia juodas humoras, bet svarbiausia, kad tuos ketverius metus, kol kardiologas studijuos, išliktų mūsų ligoninė“, - abejonių dėl ligoninės ateities neslėpė ir meras.

J. Gudausko nuogąstavimai - daugiau nei pagrįsti. Akivaizdu, jog ligonių saugumas, kurį dabar taip akcentuoja ministerija, Šilalėje suprantamas savotiškai. Kai ligonius pri­imi­nėja aštuoniasdešimtme­čiai arba parą budėję  ir bluos­to nesudėję gydytojai, kalbėti apie saugumą galima tik sąlyginai. Teisūs tie, kurie sako, kad viskas atsiremia į pinigus. Vieni gydytojai priversti baimintis, jog neišgyvens iš pensijos, ir dirba net sunkiai vaikščiodami, kiti nori gauti dvigubai, todėl plėšosi dieną naktį – jei ne toje pačioje, tai kitoje ligoninėje, treti paprasčiausiai nenori užleisti savo vietos...

Kai tokia padėtis, kas galvoja apie pacientus?

J. Milišiūnienė pripažino, kad portatyvinio rentgeno ligoninė neturi jau seniai ir jei ne Valstybinės akreditavimo tarnybos patikrinimas, jo tikrai nepirktų. Juk tik vienam ar dviem ligoniams per metus šio prietaiso gali prireikti. Bet ir tie vienas ar du – žmonės, ir jie reanimobilio gali nesulaukti...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.