Į piliakalnių paieškas – žvejų takais

Nors šiuos metus Seimas paskelbė Piliakalnių me­tais, ne visi jie yra lankomi, žinomi ir tvarkomi. Skaitytojams pranešus, jog prie kai kurių nėra jokių ženklų ar nuorodų, „Šilalės artojo“ korespondentai vieškeliais ir žvejų takais išvyko į žvalgybą. Ieškojome Veringos pi­liakalnio. Rasti pavyko tik su vietinių gyventojų pagalba.

Į „Šilalės artoją“ paskambinusi skaitytoja neslėpė pa­sipiktinimo. Moteris teigė nutarusi aplankyti du netoli vienas kito esančius Veringos ir Kuplės piliakalnius. Tačiau rasti juos buvo ne taip jau paprasta.

„Klausėme netoliese gyvenančių žmonių, kur yra koks nors privažiavimas prie šitų piliakalnių, nes patys kelio niekaip nepajėgėme rasti. Nuorodų ar ženklų - visiškai jokių. Vietiniai gyventojai prasitarė, jog mes ne pirmi šito teiraujamės. Bet jei jau paskelbė 2017-uosius Piliakalnių metais, ar tai nebūtų puiki proga sutvarkyti privažiavimus prie jų ir pastatyti ženk­lus?“ – klausė moteris.

Išgirdę tokius žodžius, nustebome: Šilalės rajono meras nuolat reklamuojasi, kad savaitgalius leidžia, su šeima lankydamas piliakalnius. Smalsu pasidarė, ar pavyks jam šiuos du – Veringos ir Kup­lės – piliakalnius rasti. Išsiruošėme į žygį ir mes: vieną iš minimų – Veringos – radome patys, galėtume ir merui kelią prie jo parodyti. O jis - netrumpas ir gana klaidus.

Už Pajūrio pasukome Did­kiemio link, važiavome žvyrkeliu, kol sutikome pievoje besidarbuojantį ūkininką. Pasiteiravę ir gavę nuorodas, riedėjome toliau. Galiausiai pasukę Kamščių link, vėl pakalbinome vietinius gyventojus – ar tik nebūsime paklydę. Šie paaiškino, jog šita kryptimi piliakalnių nepasieksime, nes kelias neišvažiuojamas. Teko grįžti atgal. Pasirodo, reikėjo pasukti pievos keliuku dar prieš mažytį upelį. Tačiau tą vos matomą pievų keliuką rasti pavyko tik pasiklausus dar kelių ūkininkų.

Šiuo keliuku privažiavome javų lauką... Tapo aišku, jog toliau į nežinia kur teks eiti pėsčiomis. Nepagalvokite, paėjėti nesibaiminome. Tik vis svarstėme – kuria gi kryptimi? Nuojauta pakuždėjo sukti kairėn. Taigi traukėme pamiške, javų lauke esančiomis vėžėmis, per pievą. Galiausiai bebaigiančioje užželti miško proskynoje pastebėjome betoninį ženklą, žymintį piliakalnio buvimo vietą. Pro jį vedė žvejų išmintas takelis ant Veringos piliakalnio, nuo kurio, nupjovus žolę ir iškirtus šabakštynus, atsivertų nuostabus vaizdas į upę.

Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kultūros paveldo apsaugos vyriausioji specia­listė Jurgita Viršilienė paaiškino, jog piliakalniai bei jų tvarkymas neretai tampa biurokratinių procedūrų įkaitais.

„Iš 33-ijų rajone esan­čių piliakalnių 28-ių žemės plotai yra registruoti Miškų kadast­re, todėl savivaldybė negali vadovautis Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymu dėl priežiūros darbų, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą yra taikomos Miškų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos.

Dėl minėtų kultūros paveldo objektų priežiūros nuolat kyla problemų (teritorijas prižiūrintiems valdytojams gresia baudos). Savivaldybė nuo 2014 m. ne kartą kreipėsi į Kultūros ministeriją, Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, Aplinkos ministeriją, Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl šių teisės aktų nekoreliavimo ir teisinio reglamentavimo, archeologinio paveldo prie­žiūros klausimų prob­le­mų sprendi­mo, tačiau per pastaruosius keletą metų šis klausimas aukščiausiu valstybės lyg­meniu išspręstas nebuvo.

Šilalės rajono savivaldybė, vertindama archeologinio paveldo apsaugos ir pažinimo svarbą, ieško alternatyvių būdų, kaip atlikti bent minimalius priežiūros, tvarkybos darbus, kad medžiais ir krūmais apaugęs archeologijos paveldas būtų apsaugotas nuo galimų erozijos židinių. Savivaldybė organizuoja archeologinio paveldo žemės įteisinimą, dokumentus įregistruodama Nekilnojamojo turto registre VĮ Registrų centre kaip konservacinės paskirties žemės sklypus. Bendradarbiaujant su miškų urėdijomis, būtų galima įgyvendinti kraštovaizdžio formavimo projektus“, – dėstė J. Viršilie­nė.

Kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistės teigimu, valdininkai pagalbon telkiasi girininkijas, kariškius, moksleivius, kitus aktyvius bei pilietiškus asmenis ir bendromis jėgomis stengiasi, jog arti kelių esantys lankytini piliakalniai būtų bent kiek labiau prieinami. Per pastaruosius trejus metus tvarkymo darbai atlikti aštuoniuose piliakalniuose, o dviejuose įrengti laiptai. Kaip aiškino J. Viršilienė, šiemet planuojama tvarkyti du piliakalnius (įrengti laiptus, atlikti paveldosauginius tvarkybos darbus), taip pat parengti techninį Padievaičio piliakalnio tvarkymo projektą.

Panašu, kad kai kuriuos piliakal­nius lan­kantys žmonės ir toliau turės kliautis vietinių gyventojų nuo­rodomis bei ūkininkų gerano­riš­ku­mu, nes bandant pasiekti ob­jek­tą, teks klam­poti per jų pievas ar javų laukus.

Veringos piliakal­nis (kai kur žemė­lapiuose žymimas Vilkų Lauko II pavadinimu) yra dvie­jų upių – Bario ir Jūros – santakoje. Būsimiems lankytojams aiškumo dėlei derėtų pasakyti, jog Kuplės ir Veringos piliakalniai vienas nuo kito nutolę vos per puskilometrį, tad vietinių gyventojų klausiant nuorodų, kartais sunku susigaudyti, apie kurį kalbama. Negana to, abu vadinami keliais vardais: Veringa - Spraudaičių, Vilkų Lauko II,

Kuplė (kai kur rašoma Kūplė) – Vilkų Lauko I piliakalniu.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.