Mieste lauko tualetus teks užkalti

Šilalėje yra tik dvi gatvės, kuriose dar nenutiesti van­dentiekio ir nuotekų surinkimo tinklai, tačiau lauko tualetų naikinti neskuba ir kai kurių kitų gyventojai. Ne dėl to, jog labai patiktų iš tupyklos gėrėtis saulėlydžiais – nuotekų surinkimas ir išvalymas yra nepigus patarnavimas, todėl žmonės linkę taupyti pinigus. Deja, šitoks taupumas savivaldybei pakvipo 300 tūkst. eurų bauda.

Mielesni lauko tualetai  

Į geriamojo vandens ir nuotekų surinkimo tinklų plėt­rą Europos Sąjunga ir savivaldybė investuoja milijonus, kad kuo daugiau Šilalės miesto, Balsių, Pajūrio, Laukuvos, Kvėdarnos, Kaltinėnų bei kitų miestelių gyventojų centralizuotai būtų aprūpinami kokybišku geriamuoju vandeniu, o nuotekos neužterštų aplinkos, kurioje gyvena žmonės, nekenktų gamtai. Nors dažniausiai gyventojai patys renka parašus ir prašo savivaldybės atvesti infrast­ruktūrą, užbaigus projektus, beveik visuomet kyla problemų dėl kai kurių nenoro jungtis prie vandentiekio bei kanalizacijos tinklų.

Pernai baigėsi 2007 – 2013 m. ES finansuotų projektų stebėsena, todėl UAB „Šilalės vandenys“ Europos Komisijai turėjo pateikti ataskaitas, kaip pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

„Didelių problemų dėl gyventojų prisijungimo prie nutiestų tinklų nebuvo. Tik Laukuvoje šie darbai dar niekaip nesibaigia: kol kas prie nuotekų surinkimo tinklų yra prisijungę 93 proc. gyventojų“, - atsiskaitydamas savivaldybės tarybos Aplinkos apsaugos komitetui aiškino UAB „Šilalės vandenys“ direktorius Edmundas Auškalnis. 

Tačiau už Pajūryje vykdomo vandentvarkos plėtros III etapo darbus dar neatsiskaityta. Prisijungimas ten vyksta sunkiai, o kol kas naujais tink­lais naudojasi vos pusė šalia jų esančių gyventojų – kitiems, atrodo, mielesni lauko tualetai. Dar daugiau prob­lemų, įgyvendinus vandentvarkos plėtros projektą, gali atsirasti Kaltinėnuose, kur žmonės yra įpratę praktiškai nemokamai naudotis kunigo Petro Linkevičiaus prieš porą dešimtmečių iš šaltinėlio atvestu vandentiekiu. Dabar jau aišku, jog šitos sistemos netrukus neliks.

Nevykdo europinės direktyvos 

Atsiskaitymai už Pajūrio ir Kaltinėnų projektų įgyvendinimo rezultatus – tik 2020 m., todėl E. Auškalnis tikisi, kad Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisas inicijavusi Aplinkos ministerija iki to laiko ras būdą priversti žmones pasinaudoti jiems suteikta galimybe gauti centralizuotas paslaugas.

Kur kas daugiau problemų jau dabar gali kilti Šilalės mieste. Europos Komisija pateikė Aplinkos ministerijai pretenzijas, jog Lietuva nevykdo Miesto nuotekų direktyvos. Ji galioja daugiau kaip 2 tūkstančius gyventojų turinčiose aglomeracijose – tankiai apgyvendintose, nebūtinai su miesto ribomis sutampančiose teritorijose, kur veikia centralizuoti nuotekų surinkimo tinklai.

Europos Komisijos nuomo­ne, tokiose aglomeracijose nuote­kos individualiai gali bū­ti tvarkomos tik ten, kur nėra galimybės nutiesti centralizuotų surinkimo tinklų arba tai daryti aplinkosauginiu ir ekonominiu požiūriu neapsimoka.

Pradėta pažeidimo procedūra Lietuvai gresia daugiamilijonine bauda. Pavyzdžiui, Liuksemburgui, kur direktyva nebuvo vykdoma dviejose aglomeracijose, Europos Teisingumo teismas skyrė 2 mln. Eur vienkartinę ir po 2,8 tūkst. Eur periodinę baudą už kiekvieną vėlavimo vykdyti direktyvą dieną. Todėl, remiantis šiuo pavyzdžiu, manoma, kad 58-iose aglomeracijose Miesto nuotekų direktyvos nevykdančiai Lietuvai galėtų būti skirta 60 mln. Eur bauda. Dalis jos veikiausiai tektų ir Šilalės savivaldybei.

E. Auškalnio duomenimis, ag­lomeracijos reikalavimai ga­lios tik Šilalės miestui, nes kitų tokių daugiau kaip 2 tūks­tančius gyventojų turinčių urbanizuotų vietovių rajone nėra. Mieste prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų yra prisijungę 97 proc. gyventojų. Jie vis dar nepravesti tik Kazimiero Jauniaus ir Šilo gatvėse. Pirmojoje yra 6, antrojo­je – 8 sodybos. Nutiesti nuotekų tinklus šiomis gatvėmis gali kainuoti iki 150 tūkst. Eur.

Sutarties teks laikytis

Nuotekas tvarkančios įmonės vadovas mano, jog Šilalei pavyks išvengti baudos, tačiau rajono meras Jonas Gudauskas tuo nėra toks tikras.

„Mieste 100 proc. gyventojų turi naudotis centralizuotais nuotekų surinkimo tink­lais – laukinių tualetų negali būti. Pinigine išraiška tie keli tualetai mums kainuotų 300 tūkst. Eur. Milžiniški pinigai, litais būtų visas milijonas. Aplinkos ministerija pasirašė sutartį su Europos Komisija, mes pasirašėme sutartį su Aplinkos projektų valdymo agentūra ir turime ją vykdyti. Aplinkos ministras Tauragėje aiškiai pasakė, kad jokių išlygų nebus“, - tarybos nariams aiškino J. Gudauskas.

Pasak jo, dalis gyventojų nesijungia prie tinklų, nes jiems per brangu statyti 1,5 tūkst. Eur kainuojančią siurb­linę ar tiesti iki namų keliasdešimties metrų prisijungimo vamzdį. Meras neslėpė, jog Finansų ministerija jau pasiūlė išeitį: gyventojų būstus prie kanalizacijos tinklų prijungti savivaldybėms, nes prijungimas savivaldybei kainuotų pigiau nei bauda.

Beje, ten, kur reikia statyti brangias siurblines arba per toli nutiesti tinklus, direktyva leidžia turėti individualius nuotekų valymo įrenginius arba jų surinkimo rezervuarus, tačiau jų turinį gyventojai privalės išvežti į nuotekų valymo įrenginius. Pagal reikalavimus netvarkantiesiems nuotekų netrukus gali tekti mokėti baudas už aplinkos teršimą.

Fekalijomis laisto daržus?

Kiek gyventojų, turinčių galimybę naudotis centralizuotais nuotekų surinkimo tink­lais, Šilalėje jas tvarko individualiai, E. Auškalnis nežino – aiškina, kad lauko tualetų neskaičiuoja ir kaip jie tvarkomi nekontroliuoja. Tačiau faktas, jog į valymo įrenginius nuotekas išvalyti atveža tik apie 20 rajono gyventojų.

„Niekas neklausia, kur jie tas nuotekas deda, o juk visai nesunku būtų pareikalauti, kad išvežtų į nuotekų valyk­lą. Jei tik aplinkosaugininkai norėtų, kiekvieną valdą patikrintų pagal mūsų bendrovės išduodamus apmokėjimo kvitus: dabar visur yra įrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisai, tad ir 70 proc. sunaudojamo  vandens turėtų patekti į nuotekas“, - įsitikinęs E. Auškalnis.

Vis dėlto Šilalės vandenų vadovas pastebi, jog padėtis keičiasi – seniūnų, aplinkosaugininkų ar valstybinių institucijų darbuotojų paraginti gyventojai sutinka naudotis centralizuota nuotekų surinkimo paslauga. Jų atsirastų gal ir dar daugiau, jei dažniau būtų kalbama apie nuotekų žalą aplinkai.

„Dar labai trūksta sociali­nės reklamos apie nuotekų tvarkymą. Žmones reikia švies­ti, kad jie pamatytų, kur dingsta išpiltos nuotekos – užteršiami upeliai, dūsta žuvys. Tikrai yra atvejų, kai iš duobės jas pila tiesiai ant morkų ir galvoja, jog čia trąša... Nesupranta, jog siurbliu išlaistydami savo sodyboje, užteršia aplinką, kurioje gyvena“, - įspėja E. Auškalnis.

Teršalai į orą neišgaruoja 

Per dešimtmetį, kai Lietuva tapo ES nare, į vandentvarką investuota milijardas eurų. Tačiau prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų iš viso prisijungė maždaug 5,7 proc. gyventojų. Europos Komisija nusprendė, kad, nepaisant miestuose gerai išplėtotų vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistemų, jais besinaudojančių gyventojų daugėja pernelyg lėtai.

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas tikina, jog Europos Komisija ne be reikalo susirūpino miesto nuotekų tvarkymu. Šiandieninės nuotekos kur kas labiau kenkia aplinkai, nei tos, kurios patekdavo į gruntinius vandenis, tarkime, prieš 30 ar 50 metų. Dabar buitinėse paplavose yra ne tik azoto junginių – nitratų bei nitritų, bet ir daugybė aplinką agresyviai veikiančių kitų cheminių elementų. Kai kurių jų individualūs nuotekų valymo įrenginiai neišvalo, todėl labai svarbu, kad nuotekos būtų profesionaliai apdorojamos specia­lizuotose įmonėse.

„Kuo didesni nuotekų valymo įrenginiai, tuo stabiliau jie dirba ir tuo efektyviau išvalo nuotekas. Jei tą patį nuotekų kiekį  kiekvienas valytume savo mažuose įrenginiuose, gamtą užterštume kur kas labiau, nei valydami centralizuotai. Pavyzdžiui, Vilniaus nuotekų valymo įrenginiuose visiškai pašalinamas fosforas, o maži valymo įrenginiai fosforo visai nešalina“, - tvirtina Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vedėjas.

Niekam ne paslaptis, jog,  išleisdami nuotekas į vietinius rezervuarus, lietuviai stengiasi kuo rečiau juos valyti, todėl specialiai nebetonuoja tarpų tarp šulinių žiedų arba net įrengia pertekliaus nubėgimą. Atsiranda žmonių, kurie įsigudrina nuotekų išleidimą įmontuoti net į lietaus kanalizacijos tinklus ar tiesiai į upelius.

Tačiau ir naudodami nesandarius susikaupimo rezervuarus, iš kurių nuotekos patenka į dirvožemį, o per jį sunkiasi į gruntinius vandenis, kenkiame ne tik aplinkai, bet ir patys sau. Teršalai niekur neišgaruoja – su gruntiniais vandenimis jie patenka į šulinius, iš kurių geriame. Aplinkos ministerijos inicijuojamose Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisose siūloma inventorizuoti visus individualius valymo įrenginius ir kontroliuoti, kaip jie eksploatuojami. Taigi net ir patys taupiausieji netrukus turės užkalti lauko tualetų duris.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.