Iš Jomantų – į mokslo pasaulio aukštumas

Sėkmingi žmonės nebūtinai turi gimti didmiesčiuose, o galimybių tobulėti gali rasti visada – svarbiausia žinoti, ko nori. Tuo įsitikinusi iš Jomantų kilusi jauna mokslininkė Ingrida Olendraitė. Geriausių pasaulio universitetų trejetuke esančio Kembridžo universiteto doktorantės pavardė pastaruoju metu nuolat skamba Lietuvos žiniasklaidoje – Ing­rida tyrinėja virusus ir daug žino apie nelemtąjį pandemijos sukėlėją SARS-CoV-2. 

Mokslininkė nuo mokyklos suolo

Iš gimtųjų Jomantų studijuoti Vilniaus universiteto Gam­­tos mokslų fakultete molekulinės biologijos Ing­rida išvažiavo 2011-ųjų rudenį. Sostinė provincijos merginai nekėlė jokio nerimo – ten jau buvo daug draugų, o ir univer­sitetas neatrodė „neatrasta že­mė“. 

Mokydamasi Pajūrio Sta­nis­lovo Biržiškio gimnazijoje, I. Olend­raitė dalyvavo Na­cio­na­li­nės moksleivių akademijos atrankoje ir trejus metus sėkmingai gilinosi į biochemijos paslaptis. Užduotis gaudavo nuotoliniu būdu, kartą per metus dalyvaudavo sesijose, vykdavo į paskaitas, kurių pavydėti galėtų net ir labai išprususi did­miesčių inteligentija – Ingrida klausėsi net legendinės mokslininkės Birutės Galdikas, visais įmanomais būdais gelbėjančios nuo išnykimo orangutangus. 

Tuo pat metu mergina dalyvavo ir jaunimo būrelyje „Bio­sandrauga“ – bendravo internetu su gabiais moksleiviais bei studentais iš visos Lietuvos, kartu ruošdavosi biologijos olim­piadoms, todėl susirado daugybę draugų, kurie vieni kitiems ištiesdavo pagalbos ranką, kai reikėdavo kur nors važiuoti ar apsinakvoti. 

Sudalyvavusi programoje „Uni­versitetas su Oranžiniu“, Ing­ri­da gavo kvietimą dalyvauti paskaitose su savanoriu studentu. Savanore buvo vyresniosios sesers klasės draugė, studijavusi molekulinę biolo­gi­ją. Apsistojusi pas seserį, Ing­rida visą savaitę klausėsi universiteto profesorių paskaitų, dalyvavo užsiėmimuose ir įsitikino, kad jai įdomu tai, iš ko viskas sudaryta – molekulės. Nemažai nulėmė ir fizikos mokytojos patarimas rinktis biologijos mokslus, nes „kas su biologija – viskas labai perspektyvu“. 

Taip dar gyvendama gimtinėje, I. Olendraitė pati nusitiesė sau kelius į sostinę. Ji džiaugiasi, jog tėvai niekada nestabdydavo jos iniciatyvų ir noro žinoti daugiau, nei gali išmokti gimnazijoje. O tas begalinis troškimas žinoti ir smalsumas Ingridą nuvedė į Lon­dono koledžo universitetą, kuriame baigė žmogaus li­gų genetikos mokslo magist­rantūros studijas.

Doktorantūros studijoms pasirinkusi Kembridžo uni­ver­si­te­tą, dabar I. Olend­rai­tė ieško naujų virusų garsaus moksli­nin­ko virusologo Andrew E. Firtho grupėje. Ap­tikę naujų RNR genomus turinčių virusų, mokslininkai kuria matematinius modelius ir bando atrasti jų „giminystės ryšius“, kad galėtų apsaugoti žmones, jei virusas stai­ga iš gyvūnų „peršoktų“ į žmogaus organizmą, kaip ir atsitiko su COVID.

Kalti ne gyvūnai, o žmonės

Labai panašus į tą, apie kurį dabar diskutuoja viso pasaulio mokslininkai, virusas, pasak Ingridos, „išlindo“ bene prieš du dešimtmečius, vėliau atsirado MERS virusas. Abu juos nešioja šikšnosparniai, tik šiems jie problemų nekelia, o štai žmogui yra labai pavojingi, nes sukelia ligas, kurių kol kas nežinoma, kaip gydyti.

„Virusų plitimas iš gyvūnų žmonėms tik dėl to kelia prob­lemų, kad mūsų organizmas dar nėra adaptavęsis ir imuninė sistema nesugeba su jais kovoti. Virusų yra labai daug: viena šikšnosparnių rūšis jų turi iki 100, visos šikšnosparnių rūšys – gal net apie 300 virusų. Gali būti, jog visada turėsime saugotis kažkokių naujų virusų. Apie 200–300 virusų turi ir žmonės. Mokslininkai dabar aiškinasi, kokioms aplinkybėms susiklosčius įvyksta tokie peršokimai“, – „Šilalės artojui“ sako I. Olendraitė. 

Kokios bebūtų virusų plitimo priežastys, pasak Ingridos, kalčiausias dėl to visada bus žmogus, kertantis miškus ir suvarantis gyvūnus į mažus plotus. Kuo daugiau individų yra vienas šalia kito, tuo greičiau virusai šokinėja ir mutuoja. 

„Iškirtę mišką, kad pradėtų kokią agrokultūrinę veiklą arba pastatytų miestą, žmonės įsikuria arti gyvūnų, turinčių daug mums pavojingų patogenų. Išnaikinus vieną kokią gyvūnų rūšį, liktų daug kitų, kurie keltų tokį pat pavojų žmonėms. SARS virusu gali užsikrėsti visi gyvūnai, užtat labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir kuo mažiau savo veikla pakenkti gamtai – nuo to geriau bus pirmiausia mums patiems. Tik atrodo, jog žmogus valdo pasaulį ir gali daryti, ką nori, bet vos tik užsimojame valdyti, lazda atsisuka antruoju galu ir patys nuo jos nukenčiame“, – tikina Ingrida. 

Pasak jos, tokių virusų plitimu pasireiškia žemės savireguliacinis mechanizmas. Kai tik žmogus pažeidžia kažkokią biologinę sistemą, atsiranda pavojingi virusai ir bando sureguliuoti pusiausvyrą. Jau aišku, kad visi faktoriai, kurie nulemia virusų peršokimus iš gyvūnų žmogui, turi vieną pavadinimą: klimato kaita. Todėl kitos išeities, Ingridos įsitikinimu, nėra – turime daryti viską, kas įmanoma, kad išsaugotume gamtą ir sulėtintume žmonių populiacijos augimą. 

Pasaulis turi susivienyti prieš skurdą

„Pasaulyje žmonių populiacija smarkiai auga. Kad neturtingos šalys išgyventų, masiškai kerta miškus, suvaro gyvūnus į mažas erdves ir jie atsiduria labai arti žmonių. Žinoma, leng­va pasakyti: nekirskite miškų, tačiau ką daryti tiems, kurie badauja dėl maisto stygiaus? Lietuva yra tarp geriausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, turime suprasti, jog visiems reikia daugiau atjautos, susivienyti ir kaip įmanoma padėti skurstančioms valstybėms. Pas­tebėta, kad ten, kur yra nepriteklius, žmonės turi daugiau vaikų. Kai pagerėja gyvenimo sąlygos, vaikų gimstamumas sumažėja. Pasaulis dabar toks mažas, kad jei kažkur atsiranda koks naujas virusas, neįmanoma išsisaugoti, jog jis neplistų. Todėl labai svarbu, kad visos šalys padėtų vargingiausiai gyvenančių šalių žmonėms, nes taip būtų ir populiacija reguliuojama, ir mažiau kenkiama gamtai. Ir patys kažką galime padaryti, jog klimato kaita būtų lėtesnė“, – svarsto I. Olendraitė.  

Vien dėl to, kad Lietuvoje gyventojų tankis nedidelis, vis dar yra daug natūralios gamtos, mes taip skaudžiai nejaučiame pandemijos. Vienu metu Jung­tinėje Karalystėje gyventojams nebuvo leidžiama net iš­eiti iš namų – per karantiną buvo galima tik nusipirkti maisto, vieną kartą per dieną pasportuoti arba tik būtinu reikalu nuvykti  į darbą. Ingrida sako, kad tokie draudimai atrodė nesąmoningi – žmonės kaip tik turėtų būti lauke, kur virusas mažiau plinta. 

„Bet jeigu Kembridže visi lais­vai galėtų išeiti į gatves, su­sidarytų didžiulės spūstys, bū­tų neįmanoma laikytis atstumo. Dėl to abu su partneriu grį­žome į Lietuvą per pandemiją dirbti nuotoliniu būdu. Kai susiskambinu su savo grupės bendradarbiais, jie man pavydi galimybės būti gamtoje, sako, kad visiems būtų gerai persikelti dirbti į Lietuvą“, – tikina In­g­rida.

Skeptikams linki nesusirgti

Jomantiškė neslepia, jog ir pati iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į būtinybę, saugantis nuo viruso, dėvėti veido apsaugos priemones. Iki šiol nebuvo žinoma, kad virusą platinti gali nesergantys žmonės. 

„Tačiau į šį virusą panašūs SARS 1 ir MERS elgiasi visiškai kitaip, dėl to juos pavyko suvaldyti Azijoje. Naująjį virusą gali skleisti žmonės, nejaučiantys jokių simptomų ir tai labai pavojinga. Reikėtų suprasti, jog nėra didelė problema užsidėti kaukę, kai esame šalia kitų žmonių. Virusui nesvarbu, kas yra šalia jūsų, jis sėkmingai plinta, ir dėl to negerai tik mums patiems. Turime žinoti, jog kaukę galima nusiimti tik esant lauke. Uždaroje patalpoje reikia būti su kauke, net tada, kai teisiškai leidžiama jos nedėvėti, pavyzdžiui, sportuojant. Pa­talpoje būnant, virusas nie­kur nedingsta, mes jį tiesiog įkvepiame ir „ap­gy­ven­dina­me“ savo organizme“, – aiškina virusų elgseną tyrinėjanti biologė.   

Neigiantiems koronaviruso bu­vimą ir manantiems, jog kaž­kam reikėjo jį išgalvoti, Ing­rida sako, kad visi esame laisvi tikėti tuo, kuo norime, bet kai atsiranda vis daugiau sergančiųjų, įsitikinti naujo viruso egzistavimu nėra sudėtinga. 

„Mes nepažįstame visomis pa­saulio ligomis sergančių žmo­nių, yra net ir labai retų ligų. Gal ir sergančiųjų AIDS nepažįstame, tačiau juk žinome, kad tokia liga yra. Galiu aiškinti iš mokslinės pusės, bet įsitikinau, jog tai skeptikams nepadės. Žinome, kaip virusas atrodo, mokame jį analizuoti, ir jei jo nebūtų, žmogui, kuriam pasireiškia simptomai, jo niekas ir negalėtų nustatyti – molekulinis testas nerodytų, kad jis yra, nes neįmanoma padaryti, jog kažką rodytų, kai nieko nėra. Gydytojai pripažįsta, kad ilgą laiką nematė tiek daug ir tokių sunkių ligonių, galime džiaugtis, jog mirtingumas yra gerokai mažesnis, nei buvo tikimasi“, – sako I. Olend­rai­tė. 

Kembridže naujų virusų ieškanti jomantiškė mano, jog derėtų išlaikyti pusiausvyrą: nepulti į paniką, bet ir neneigti viruso. Jos nuomone, neigimas atsiranda iš didelės baimės, informacijos bei žinių trūkumo ar nenoro saugotis.  

„Palyginus su Lietuva, Kemb­ridže buvo daug ligonių, gydytojai sakė, kad žmonės serga labai sunkiai: net ir naudojant deguonies kaukę, žmogus vis tiek dūsta, nes plaučiai deguonies nebeįsisavina. Moks­li­nin­kams su tuo virusu viskas aišku, gydytojams – mįslės, kodėl jis guldo tiek daug žmonių į mirties patalą. Tai yra faktas, kurio nenuneigsi. Jeigu kažkas mano, jog jiems niekada niekas neatsitiks, tegul tik taip ir būna. Tačiau ši liga, kaip ir daugybė kitų sunkių ligų, gali užklupti kiekvieną mūsų“, – tvirtina I. Olendraitė. 

Pasisaugoti, pasak jos, yra labai lengva: nieko nekainuoja lai­kytis atstumo nuo kitų žmonių,  teisingai dėvėti kaukę, būtinai užtraukus ant nosies, nes nosis yra tiesioginis kelias virusui į mūsų organizmą, plauti rankas, vėdinti ir valyti patalpas.  

Virusines ligas sulaiko tik skiepai

Biologė didelį dėmesį skiria mokslo populiarinimui, nes reikia, kad žmonės suprastų mokslo svarbą ir nesivadovautų gandais, nuojautomis, savo nepilna informacija grįstomis įžvalgomis. Ingrida nebijo diskutuoti ir su aršiausiais skiepų priešininkais. Pasak mokslininkės, skiepų neigimas dabar vyksta visose valstybėse, kurios skiepais suvaldė užkrečiamųjų ligų plitimą. Kai tokiomis ligomis serga mažai žmonių, atsiranda judėjimai prieš skiepus: pradedama manyti, jog tokių ligų neva nėra, todėl ir skiepytis nereikia. 

„Bet ir čia yra susidaręs uždaras ratas. Vos tik atsiranda daugiau žmonių, atsisakančių skiepytis ar skiepyti savo vaikus, užkratas ir vėl išlenda, prasideda ligos su baisiomis komplikacijomis. Reikėtų atsiminti, jog pasaulis yra labai globalus. Jei patys niekur nevažiuosime ir ligų neparsivešime, kažkas atvažiuos ir atveš užkratą. Net jei skiepai ir sukelia kokių nors nemalonių pojūčių, jie tikrai nėra tokie baisūs, kaip liga, kuria bet kur gali užsikrėsti“, – sako jomantiškė.  

Pasak Ingridos, judėjimai prieš skiepus yra gero gyvenimo, visuomenės prabangos ženklas. Tačiau reikėtų žinoti, jog kol kas yra išnykęs tik vienintelis raupų virusas, nuo kurio skiepyti pradėta prieš kelis šimtus metų. Visi kiti virusai pasaulyje migruoja, nuolat kur nors pasireiškia susirgimų, todėl reikėtų ne kovoti prieš skiepus, o stengtis apsisaugoti nuo ligų. 

I. Olendraitė tikina, jog COVID ir gripo virusai yra visiškai skirtingi. 

„Negalima sakyti, kad gripą dabar nurašė dėl koronaviruso. Jis plinta taip pat sparčiai, kaip ir gripo virusas, tik pastarasis labai greitai mutuoja, o SARS 2 beveik visiškai nekinta. Ir tai labai gerai, nes žinome, jog galima sukurti efektyvią vakciną. Judriam gripo virusui kiekvienais metais mokslininkai turi kurti naują vakciną. Jei visi pasiskiepytume nuo gripo, pristabdytume jo plitimą, tada šis virusas turėtų mažiau galimybių mutuoti. Paskelbus karantiną dėl SARS 2 viruso, daugelyje šalių mažiau plinta ir gripas“, – tvirtina I. Olendraitė.   

Pasak mokslininkės, žmonės ne visada supranta, kas yra gripas ir kuo jis skiriasi nuo peršalimo. Padėti galėtų vienas linksmas pavyzdys: jei gulėdami lovoje žinote, kad už durų yra padėtas 50 eurų, bet galite atsikelti jų pasiimti, tai tikriausiai jums ne gripas. Nes ši liga taip nualina organizmą, jog visiškai nebelieka jėgų.

„Mažiau problemų yra pasiskiepyti, nei susirgti ir patirti komplikacijų. O jeigu ir pasi­skiepiję susirgtume, tik­rai daug lengvesne forma, nei įpras­tai. Ir kai žmonės sako, kad nors ir buvo pasiskiepiję, bet vis tiek labai sunkiai sirgo, ky­la minčių, jog be skiepų gal bū­tų ir neišgyve­nę“, – svarsto Kemb­ridžo universiteto doktorantė.

Jaunimui linki pamatyti pasaulį

Ketveri metai Kembridže, kur dirba ir jos draugas, Ingridai neprailgo. Mokslininkės karje­rą Vilniuje pradėjusi, o Londo­ne ir Kembridže pratęsusi jomantiškė sako visada norėjusi pamatyti pasaulio, pajausti, kaip kitur gyvena žmonės, kokia yra darbo aplinka, nes tai praturtina kultūriškai. 

„Jauni žmonės be reikalo nedrįsta vykti mokytis į garsiausius pasaulio universitetus. Kemb­ridže į bakalauro studijas priimami net ne su pačiais geriausiais pažymiais. Taip, įvertinimai labai svarbūs ir turi būti geri, bet padeda papildomos veiklos, kurios įrodo, kad tas dalykas, kurį nori studijuoti, tau iš tiesų yra įdomus, kad stengiesi gilintis ir daug pasiekti“, – sako I. Olendraitė. 

Jos teigimu, Kembridžo universitete studijuoja apie 70–80  lietuvių, tuo tarpu latvių yra tik apie 15, estų – vos keli. Už tokias galimybes, Ingridos nuomone, reikia dėkoti Lietuvai, nes mūsų šalyje išlaikytų valstybinių brandos egzaminų rezultatai Kembridže užskaitomi, todėl galima stoti iškart, bai­gus gimnaziją. Latviai turi arba mokytis pagal kitokią programą, arba papildomai metus pasimokyti, jų iškart po gimnazijos ten nepriima. 

„Ne kartą esu susitikusi su sa­vo buvusios gimnazijos moks­­leiviais. Ir visiems linkiu nebi­jo­ti, nes žmonės visur yra to­kie pat – geri ir blogi. Sėk­min­gų žmonių konferencijose pastebiu, jog sėkmė ateina per iniciatyvą. Jei kažko reikia, kažko norisi, turi pats ieškoti, o ne laukti, kol kas pasiūlys, atneš, padės ant lėkštutės. Tie, kurie dar mokykloje eina ir daro, ir vėliau elgiasi taip pat. Ieškant pagalbos, taip pat svarbu iniciatyva – tai tikrai ne silpnumo požymis. Ieškodamas, kas gali padėti pasiekti tikslą, parodai, jog tikrai to nori“, – tvirtina I. Olendraitė. 

Neabejotinas to įrodymas – jos pačios pavyzdys. Geriausių pasaulio universitetų trejetuke esančiame Kembridžo universitete jauna mokslininkė dirba grupėje, kurioje nėra nė vieno žmogaus iš Londono – visi suvažiavę iš pasaulyje išsimėčiusių mažų kaimelių, miestelių. Vienintelis juos vienijantis dalykas yra mokslas, skatinantis skverbtis į neatrastą virusų pasaulį ir perprasti paslaptingus jo dėsnius. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo