„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Į svečius pas gyvūnus

Gerumą tarsi grūdą sėjame mažųjų širdelėse. Todėl Upynos Stasio Girėno mokyklos ikimokyklinės grupės vaikučiai su savo auklėtojomis apsilankė Tauragės rajone, Rūgalių kaime esančioje Sigito Klymanto sodyboje, kur įkurti beglobių šuniukų namai. 

Į mokyklą vaikai rinkosi nešini nelengvais lauknešėliais. Gardumynais norėjome palepinti žmonių paliktus, skriaudą patyrusius augintinius. 

Sodybos šeimininkas ne tik papasakojo apie gyvūnų globos draugijos veik­lą, bet ir parodė savo egzotinių augintinių parodą. Kiek įvairiausių emocijų patyrėme, galėdami prisiliesti prie smauglio, žalčio, driežo, alpakos, iguanos, ežiukų, angoros triušio, ožio, asilo ir kitų gyvūnų!

Ši išvyka – mūsų grupės ugdytinių gerų dar­bų, meilės, at­jautos skiepi­ji­mas ne tik  žmo­gui, bet ir gy­vū­nams. 

Jovita AUŽBIKAVIČIENĖ

Upynos Stasio Girėno mokyklos ikimokyklinės ugdymo grupės auklėtoja

AUTORĖS nuotr.

Sąskrydyje – 200 jaunųjų šaulių

Lapkričio 22–23 d. vyko jaunųjų šaulių sąskrydis, skirtas Lietuvos kariuomenės dienai paminėti. Į sąskrydį su­sirinko šauliai iš Skaudvilės, Šilalės, Eržvilko, Vil­kyš­­kių, Pa­jūrio, Šakių, Lauksargių, Kvėdarnos, Taura­gės ir Pa­gė­gių.

Jaunieji šauliai dalyvavo orien­tacinėje foto­medžioklėje „Pažink Lauku­vos miestelį“. Taip pat varžėsi krep­šinio, šaudymo iš pneumatinio šautuvo, tinklinio, smiginio, kelmo metimo, rankų lenkimo rungtyse. Nugalėtojai apdovanoti medaliais ir diplomais.

Po varžybų šauliai žiūrėjo filmus karine tematika, bendravo su senais draugais, mezgė naujas pažintis.

Ernestas BURČAS

Laukuvos šaulių kuopos vadas

AUTORIAUS nuotr.

 

Vieno miesto istorija: Berlynas

Kai kuriuos miestus, net jų ir neaplankius, gana lengva įsivaizduoti dėl jiems prikli­juo­tų etikečių: Londone plačiomis gatvėmis šliaužioja dviaukščiai autobusai, fone sukasi Londono akis, o pirmame plane, žinoma, stovi raudona telefono būdelė. Saulėtoje Romoje italai maukia espreso, o vakarienei į šeimos restoranėlius eina valgyti picos. Į Barseloną važiuoja norintieji švęsti – ten vakarėlis trunka ne penktadienį ir šeštadienį, o visą savaitę. Niujorke automobilių jūroje paskendę geltoni taksi, o jų vairuotojai tuo pat metu ir signalizuoja, ir vairuoja, ir kemša hot dogus. Malaga, Stokholmas, Ryga, Edinburgas, San Franciskas, Paryžius. O Berlynas?

Prieš akis niekas neiškyla? Geriau pagalvojus, greičiausiai pasakytume, jog ten lyg ir yra kažkokie Brandenburgo vartai. Kiti galbūt įsivaizduos rūstaus veido vokietį, šaltyje stovintį prie perėjos ir kantriai laukiantį, kol užsidegs žalia šviesa, nors nematyti nė vienos mašinos. Argi?

Amerikos ir Europos žemynuose šiandien bene populiariausia subkultūra, o greičiau visos tūkstantmečio kartos ypatybė – hipsteriai, Europoje (žinoma, neoficialiai) turi savo sostinę arba bent jau miestą-favoritą Berlyną. Atrodytų beveik paradoksalu, jog hipsterių kultūra, kuriai (bent jau taip jie patys save pateikia) būdingas „man nusispjaut“ ant mados, taisyklių, moderno, inovacijų charakteris savo sostine paverstų miestą šalies, kurios gyventojams stereotipiškai būdingas griežtumas, arogantiškumas, besąlygiškas taisyklių paisymas. Be to, visiems žinoma, kad Europos Sąjungos vedlė Vokietija lyderiauja ne tik dėl griežto tono – tai yra turtinga šalis, savo inovacijomis ir moderniais, brangiais sprendimais galinti konkuruoti su galingiausiomis pasaulio valstybėmis. 

Tad, hipsteriai, kodėl Berlynas?

Pirma mano kelionė pas nieką ir su niekuo buvo būtent ten – į Berlyną. Pasirinkau visai negalvodama, tiksliau, nesirinkau, už mane nusprendė pigių skrydžių bilietų kainos. Važiuoti metro iki bet kurios stotelės ir papusryčiauti svetimo miesto nežinomos gatvės kavinėje, į kurią greičiausiai niekada nebegrįšiu, buvo vienintelis mano kelionės tikslas. 

Po gero pusvalandžio metro išnėrusi laukan, atsidūriau vokiškame Konstitucijos prospekte, kur ir radau savo tikslui įvykdyti tinkamą kavinę. Beveik 5 eurus kainavęs burokėlių sumuštinis, suvyniotas į senovišką sviestinį popierių ir patiektas ant medinės lentelės, buvo tikras hipsterių monumentas: ši karta dar pašaipiai vadinama ir „avokadų karta“ – dėl mados maitintis sveikai ir už tai mokėti gerokai per didelius pinigus. 

Valgydama savo tariamai senoviškai (vadinasi, sveikai ir natūraliai) pagamintą sumuštinį bei gerdama beveik 4 eurų vertės kavą, pamaniau, kad toje minimalistinėje, tačiau modernu tviskančioje kavinukėje telpa visas Berlynas. Familiariai bendraujantys, bet profesionaliai nuo A iki Z kavą paruošiantys baristos tatuiruotomis rankomis ir auskaruotais veidais, perkainuota kava ir net skausmingai sveikuoliškas vegetariškas maistas be glitimo bei cuk­raus – modernios ir hipsteriškos kultūros mišinys, ga­liausiai sufor­muojantis keistą, šių dienų žmonėms būdingą priešpriešą. Spaudi­mas pritapti, ne­atsilikti nuo naujovių, siekis būti sėkmingiems, moderniems bei pasiturintiems niekur nedingsta. Tačiau greta atsiradusi mada naują pakeisti senu, dažytą, skanų – mažiau gražiu ar skaniu, bet natūraliu, nesigėdyti, greičiau puikuotis vilkint drabužius iš dėvėtų drabužių parduotuvių piešia naują, tarp šių dviejų barikadų įstrigusio šiuolaikinio žmogaus veidą. Toks yra ir Berlynas. 

Po pusryčių kavinėje išėjau pavaikštinėti po turistines miesto vietas. Temperatū­ra – apie 0. Priėjusi milžiniškus Brandenburgo vartus, pirmiausia perskaičiau informacinį stendą apie jų istoriją. Pakiliai, beveik iškilmingai nusiteikusi, su krūtinę užpildžiusiu pagarbos praeičiai ir pasididžiavimo Europa jausmu žengiau pro vartus. Tik perėjus į aikštės pusę, mėgavimąsi tuo keistu kiekvieno europiečio savimeilę glostančiu jausmu pakeitė juokas – mano iškilmingą įžengimą niekiu pavertė aikštėje ant nuspalvinto dviračio pasilipęs, šalies vėliavą ir plakatus vokiečių kalba laikantis, į garsiuosius vartus atsisukęs nuogas protestuotojas. 

Kas liko iš mano pasididžiavimo savo žemyno istorija? Prisidėjo ne taip dažnai patiriamas pasididžiavimas šiuolaikiniu žmogumi! Teisė stovėti išsirengus priešais vieną garsiausių Europos monumentų niekam neužkliūvant, rodo, kokia svarbi ir gerbiama tapo laisvės vertybė. Ir tai, kad ji pirmutinė, supranta net už 10 eurų sveikuoliškus sumuštinius ir kavą perkantis, už 2 eurus dėvėtų drabužių parduotuvėje apsirengęs Berlyno hipsteris.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Prof. Saulius Čaplinskas: „Ligos valstybių sienų nepaiso“

Neseniai Šilalėje lankėsi Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) direktorius profesorius, mokslų daktaras S. Čaplinskas. Jis skaitė paskaitas ne vienai auditorijai ir visur buvo sutiktas itin šiltai. 

Prof. dr. S. Čaplinską į Šilalę pakvietė Vi­suo­menės svei­katos biuras. Lektorius dalijosi naujausiais tyrimais, informacija apie įvairias užkrečiamąsias ligas vi­same pasaulyje, Lietuvoje ir mūsų aplinkoje. Kad mes visi esame labai susiję ir kad ligos, pasireiškiančios net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, nėra ir negali bū­ti mums svetimos, o mes negalime būti joms abejingi, profesorius pagrindė konkrečiais pavyzdžiais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.92

Ar prašytojai visada teisūs?

Praėjusią savaitę posėdžiavusi savivaldybės Saugaus eismo komisija svarstė du gyventojų prašymus. Į abu pažvelgta gana kritiškai, tačiau vienbalsiai pritarta savivaldybės Investicijų ir statybos skyriaus (jo ve­dė­jas Stasys Aužbikas taip pat yra Saugaus eismo komisijos narys) pra­šy­mui įrengti dviejose seniūnijose papildomus kelio ženklus. Tiesa, po­sė­dy­je nedalyvavo net trys komisijos nariai: buvęs tarybos narys Stasys Ska­lauskas, Šilalės policijos komisariato atstovė Lijana Būdvytienė ir sa­vi­val­dy­bės Žemės ūkio skyriaus specialistas Vidas Toleikis.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ  

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.92

Labiausiai trūksta teisingo atlygio

Lapkričio 26 d. Šilalę drebino traktorių gaus­mas – žemdirbių rengtoje akcijoje „Lietuva, tavo kaimas miršta!“, kuria siekta atkreipti dėmesį į žemės ūkio problemas, dalyvavo ir ne tik mūsų šalyje, bet ir Europos žemdirbių savivaldos institu­cijose žinomas Kvėdarnos krašto ūkininkas Andrius Baub­lys. Tačiau Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos narys, Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas Europos Sąjungos žemdirbių organizacijas vienijančioje „COPA-COGECA“ tvirtina, jog važiavimas traktoriais į miestą nėra protestas. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.92

Šilalės ūkininkai pademonstravo vienybę

Lapkričio 26 d. visoje šalyje tęsėsi žemdirbių protesto akcija, prasidėjusi dar lapkričio pradžioje. Ūkininkai savo laukuose tebestato žalius kryžius, kurie atspindi Lietuvos žemdirbių diskriminaciją Europos Sąjungoje, ūkininkų ir visuomenės supriešinimą. Pagal ES tiesioginių išmokų vidurkį, Lietuvos ūkininkai yra treti nuo ga­lo – po Estijos ir Latvijos. Tuo tarpu Belgijos, Olandijos, Graikijos fermeriai gauna net dvigubai didesnes išmokas. O juk mūsų ūkininkai – ne mažiau darbštūs, saugantys aplinką ir sugebantys gaminti sveiką, kokybišką produkciją. Tad antradienį, iškėlę naują šūkį „Lietuva, tavo kaimas miršta!”, į Šilalę jie suvažiavo net 92 traktoriais.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.92

Pajūrio ambulatorijos dienos suskaičiuotos?

Jokia paslaptis, kad ilgametė Pajūrio ambulatorijos gydytoja Saulė Olendrienė pasuko į privatų verslą – tame pačiame ambulatorijos pastate kuriama privati klinika, kurią finansuos tos pačios Teritorinės ligonių kasos. Gydytoja neabejoja, jog didžioji dauguma pa­cien­tų nuo jos nenusisuks – juk tam ir dirbo kone tris de­šimtmečius. Atrodytų, viskas gerai ir tik sveikinti reikėtų žmones, pasiryžusius dirbti savarankiškai. Tačiau šį gra­žų ateities paveikslą temdo artėjanti grėsmė, jog, pra­dėjus veikti privačiai įstaigai, gali tekti uždaryti Pa­jū­rio ambulatoriją. O tai reikštų, kad, tenkindama asme­ni­nius interesus, Šilalės rajono savivaldybės tarybos na­rė S. Olendrienė galimai pakenktų visuomenės, kuriai atstovauja, interesams.

Daiva BARTKIENĖ   

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.92

Chorų maratonas žada tęstis

Praėjusią savaitę Šilalę sudrebino galingi choristų balsai. Tokio renginio iki šiol nėra buvę visoje Lietuvoje. Idėja surengti suaugusiųjų chorų maratoną kilo vos prieš metus Šilalės krašto mišriam chorui pradėjusiai vadovauti Sandrai Rimkutei-Jankuvienei.

„Chorinės muzikos veikla pastarąjį dešimtmetį buvo apmirusi. Esu tikra, jog atėjo laikas Šilalėje atgaivinti chorinės muzikos kultūrą ir parodyti, kad šis muzikos žanras yra gražus ne tik patiems choris­tams“, – praūžus maratonui, sakė jo iniciatorė bei organizatorė.

Pasak muzikės, pirmojo suaugusiųjų chorų maratono metu žiūrovai buvo sujaudinti iki ašarų. Tai tik įrodo, kad muzika yra dovana. Ir šis maratonas dovanojo daug gražios muzikos bei puikių emocijų adventiniu laikotarpiu.

Respublikis renginys vyko keliose Šilalės miesto erd­vė­­se, jo ati­darymas ir užda­ry­­­mas su­rengti Šv. Pran­ciš­kaus Asy­­žiečio bažnyčioje. Ši­la­liš­­kiams kocertavo vals­tybi­nis choras „Vil­nius“ (vado­vas Ar­tū­ras Damb­raus­kas), evange­li­kų liuteronų Jo­no Tar­ti­la­vi­­čiaus Batakiečio baž­ny­čio­je ko­certinę programą dova­nojo Tauragės gospel choras „Gloria“ (vad. Rasa Le­vic­kai­tė-Šerpytienė), o Šilalės kul­tūros centro scenoje visą šeš­tadienį chorai vienas kitą keitė kone visą dieną: atėju­sieji galėjo pasiklausyti „Kris­ta­le“ iš Kretingos (vad. Kris­ti­na Ri­m­ienė), „Dangės“ ir „Can­ta­re“ iš Klaipėdos (vad. Ju­di­ta Kiaulakytė bei A. Damb­­rauskas), „Kamertono“ iš Kau­no (vad. Kęstutis Jake­liūnas), „Po­lifonijos“ iš Šiaulių (vad. Li­nas Balandis). 

Kiekvienas choras pristatė savo muzikinę programą, o maratono uždaryme pirmiausia buvo nusilenkta kompozitoriui, choro dirigentui, vargonininkui ir pedagogui Juozui Naujaliui – visi chorai atliko po vieną šio muziko kūrinį. Koncertą pradėjęs Šilalės krašto mišrus choras (vad. S. Rim­kutė-Jankuvienė ir Rasa Ra­manauskienė) užtraukė ant­­ruoju šalies himnu vadinamą „Lietuva brangi“. Po to bažnyčios skliautais nuskambėjo do­vana Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos dekanui, kun. Sauliui Katkui – dvasininko mylimiausias kūrinys „Kur giria žaliuoja“, o šventę vaini­kavo sudėtingas ir daugiabal­sis septynių dalių Džono Ra­te­rio kūrinys „Magnificat“.

Uždarymo koncerte pasirodė ir Lietuvos kariuomenės or­kestras (vad. kapelmeisteris mjr. Egidijus Ališauskas) bei operos solistė Rasa Ulte­ra­vičiūtė. Visam šiam jungtiniam chorui bei muzikantams vadovavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Amb­rozaitis. 

„Labai šaunu, jog tokie renginiai vyksta ne Klaipėdoje, Kaune ar Vilniuje, o Šilalėje. Bet reikia žinoti, kad pradėti yra lengviausia, kur kas sunkiau idėją išlaikyti ir tęsti“, – sakė T. Ambrozaitis. 

Valstybinio choro „Vilnius“, kuriame dainuoja tik profesio­nalūs muzikantai, vadovas A. Dambrauskas apie Šilalėje organizuotą renginį atsiliepia labai šiltai ir teigia esąs pasiryžęs čia sugrįžti

„Viena iš valstybinio choro „Vilnius“ misijų ir yra kocertai regionuose. Todėl visada, pasitaikius bent menkiausiai galimybei, važiuojame į rajonus“, – sako dirigentas.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žiečio parapijos klebonas kun. dekanas S. Katkus taip pat džiaugiasi ne tik specialiai jam skirtu kūriniu.

„Mag­ni­ficat“ – ne tik iškilmingas, bet ir bažnytinis kūrinys, kuris Šilalės bažnyčioje nuskambėjo labai puikiai. Tuo labiau, kad mūsų bažnyčios  akustika puiki, tad, jeigu maratonas tęsis, lauksime choristų dar kartą. Tokio lygio kolektyvų pasiklausyti reikėtų vykti į dideles koncertines sales, o dabar jie atvažiavo pas mus. Įspūdis buvo nepakartojamas“, – maratono organizatorių idėja džiaugiasi dvasininkas.

S. Rimkutė-Jankuvienė žada, jog antrasis maratonas tikrai bus.

„Dar net nesibaigus pirmajam, žinojau, kad choristų bei jų vadovų nuomonė labai palanki ir visi nori susiburti dar kartą. Tad ir kitais metais į Šilalę pakviesime profesionalių chorų iš visos Lietu­vos“, – žada įspūdingo ir išskir­tinio renginio sumanytoja. 

Ji įsitikinusi, jog tokie išskirtiniai renginiai ne tik garsina Šilalę, bet ir pritraukia į kraštą žmones, kurie apie mus galbūt išgirsta pirmą kartą, tačiau išsiveža pačius geriausius atsiliepimus. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tolerancijos švyturys – Pajūralio mokykloje

1995-aisiais lapkričio 16-ąją UNESCO paskelbė tarptautine tolerancijos diena. Nuo tada ją mini daugelis demokratinių valstybių. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (Tarptautinė istorinio teisingumo komisija) nuo 2003 m. tarptautinės tolerancijos dienos paminėjimą kasmet inicijuoja ir Lietuvoje. Tai yra Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos įgyvendinamos švietimo apie totalitarinių režimų nusikaltimus, nusikaltimų žmogiškumui prevencijos ir tolerancijos ugdymo programos dalis. Šiųmetės tarptautinės tolerancijos dienos simbolis – švyturys.

Švyturys, kaip simbolis, reiškia pagalbą, nes rodo kelią laivams, ieškantiems kranto, padeda neužplaukti ant seklumos. Taip ir žodis tolerancija savo pras­me reiškia pakantumą, suteikia gebėjimą visuomenei sugyventi taikiai, priimti kitokį žmogų, kitokius požiūrius. Kaip  švyturys yra saugus kelias laivams, taip tolerancija yra svarbi žmonėms. Būtent jos suvokimas skatina pakantumą, gebėjimą išlaikyti pagarbą, nepaisant skirtingų pažiūrų, tautybės, rasės, religijos.

Pasinaudodami minėtos komisijos rekomendacijomis, Pa­jūralio pagrindi­nė­je mokykloje su vyresnių klasių mokiniais istorijos ir pilietiškumo pagrindų pa­mokų metu aptarėme istorinius įvykius  nacistinėje Vokietijoje, ten vyk­dytą nepakantumo ir antirasinę politiką žydų, romų (či­gonų), psichinėmis ligomis sergančių ir neįgalių žmonių atžvilgiu. Analizavome bei diskutavome apie tai, kaip kurstomas nepakantumas iššaukė didžiulį priešiškumą, o vėliau išprovokavo masinį žmonių naikinimą. Iš kitos pusės aptarta ir Sovietų sąjungos istorija, kurioje visi turėjo būti vienodi, kur klestėjo nepakantumas kitokiam: gabesniam, kilusiam iš labiau pasiturinčios šeimos, turinčiam savo nuomonę ar kitokį požiūrį į gyvenimą. Tokioje visuomenėje neturėjo likti vietos tiems, kurie buvo kitokie ar jautėsi kitokiais. 

Savarankiškais dar­bais kai kurie mokiniai iliustravo tolerancijos/netolerancijos temą: kaip nuo žodžių gali būti pereinama prie darbų. Mokyklos fojė buvo dekoruota tolerancijos švyturiais, temą atspindinčiais piešiniais. Muzikos mokytoja, socialinė peda­go­gė metodininkė Ona Dvi­lienė tam skir­to renginio metu pri­statė Tolerancijos him­ną, švyturio simbolį ir atskleidė tolerancijos žodžio prasmę. Mokyklos direk­torės Renatos Rim­ku­vie­nės nuomone, svarbiausia, jog tokie įgaliojantys diskursai visuomenėje taptų mo­kiniams vyraujančiais motyvais.

Arūnas MIKALAUSKAS 

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas 

Onos DVILIENĖS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą