Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos istorijos ir pi­lie­­tiškumo pagrindų mokytojas Mindaugas Armonas šiuo me­tu dir­ba mokykloje, kurią ir pats prieš 16 metų baigė. Tiesa, miesto gimnazijos slenkstį po daugiau nei 10 metų jau kaip pe­da­gogas peržengė tik pernai, bet iškart pasijuto lyg na­muose – tokio palaikymo, sako mokytojas, nejautė nie­­kur kitur, todėl neišgąsdino net atsakomybė, kurią šie­­­met pri­siėmė tapęs gimnazijos tarybos pirmininku. 

Jaunam palaikymas yra svarbiausia 

Dvylika metų, toks yra Mindaugo pedagoginis stažas, prieš klasę prabėgo lyg viena pamo­ka, nors mokytoju niekada neplanavo tapti. Svajojo apie istoriją, norėjo dirbti archeolo­gu – per studentų vasaros praktiką įsitikino, jog kasinėjant ne tik įdomu atsekti prieš šimtmečius gyvenusių žmonių buitį, bet galima iš to ir pragyventi. Tačiau Klaipėdos universiteto ketvirto kurso studento planus iš esmės pakeitė pasiūlymas pavaduoti istorijos mokytoją Obelyno pagrindinėje mokykloje. Nors rašyti ir ginti diplominį darbą teko naktimis, mokytojo profesija Min­daugo neišgąsdino – su vaikais liko ir baigęs studijas.  

Prisimindamas pirmuosius savo pedagoginio darbo metus, M. Armonas sako, kad buvo įdomu. Tapęs pirmą kartą Lietuvoje surengto Konstitucijos egzamino nugalėtoju, įgavo daugiau motyvacijos. Ją dar labiau paskatino susitikimas su tuometiniu mokslo ir švietimo ministru Algirdu Monkevičiumi. Mindaugas tikina, jog bendraudamas ministerijoje su iš visos Lietuvos susirinkusiais jaunais mokytojais pajuto didžiulį palaikymą. Gerus ministerijos norus bei ketinimus jauniems specialistams tuomet įrodė ir pamokoms ruoštis skirti personaliniai kompiuteriai. 

„2008-aisiais Lietuvoje mokytojų labai trūko, todėl buvo pradėti kviesti mokytojauti universitetus baigę jauni žmonės. Tuo metu Šilalės rajone pradėjo dirbti apie dešimt jau­nų pedagogų. Tapti mokyto­ju, stoti prieš klasę reikėjo drąsos. Tą pripažįstu ir dabar. Ne visi gali mokyti, tam reikia tokių savybių kaip kantrybė, mokėjimas susikalbėti, sudominti ži­niomis, kurias pats turi. Geriausiai šias savybes patikri­na laikas“, – neabejoja Mindaugas. 

Pradėjęs dirbti Obelyno pag­rindinėje mokykloje, netrukus pasuko į Vainuto gimnaziją, kur turėjo galimybę dirbti direktoriaus pavaduotoju. Tačiau karjera jauno mokytojo nesudomino. Atsiradus vietai Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, su džiaugsmu grį­žo į mokyklą, kurią 2004 m. baigė. Čia tebedirba daugelis Mindaugą mokiusių mokytojų, pažįstami buvo beveik visi darbuotojai. Nors M. Armonas ir sako, jog pirmieji mokslo metai naujoje darbovietėje visada skirti kolektyvui bei susiformavusioms tradicijoms per­prasti, gimnazijoje jis iškart pasijuto savas, laukiamas. 

„Negaliu pasakyti, kad kurioje nors kitoje mokykloje man būtų buvę blogai – kai tas, kuo užsiimi, patinka, visur atrandi gerų dalykų, tačiau Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje iškart pajutau palaikymą bei pagarbą žmogui. Manau, jog šitie dalykai yra labai svarbūs kiekvienam“, – tikina pedagogas.

Keistis turi ne tik mokytojai

Pasak M. Armono, mokiniai per 12 metų pasikeitė, todėl tu­rėjo keistis ir mokytojai. Dabartiniai mokiniai maksima­liai išnaudoja technologijas, to­dėl dažnai sakoma, kad svarbiausia yra išmokyti juos rasti informaciją, analizuoti vykstančius procesus. Tačiau to, pe­dagogo nuomone, neužtenka. 

Šiuolaikinės mokyklos moky­mo procese rekomenduojama naudoti kuo daugiau žaidybinių elementų, vesti įvairesnes pamokas, kad vaikų nevargintų rutina. Bet tų, kurie renkasi istoriją vyresnėse klasėse, tikslas vienas – kuo geriau išlaikyti egzaminus. O istorijos brandos egzamino struktūra ir reikalavimai praktiškai nesikeičia – jie tebėra beveik tokie pat, kokius M. Armonas lai­kė 2004-aisiais. 

„Todėl nėra kito būdo išmok­ti, tik kuo geriau įsisavinti tai, kas reikalaujama mokymo prog­ramose. Tačiau mintinai mokytis datų, susieti jų su įvykiais dabar niekas nebenori. Vis dėlto gimnazijos istorikai džiaugiamės, jog vyresnieji mokiniai istorijos nenustumia į šalį, ir kasmet turime apie pusšimtį abiturientų, kurie ruošiasi valstybiniam egzaminui“, – tikina M. Armonas.

Mokytojas neabejoja, kad istorijos žinojimas žmonėms lei­džia geriau suprasti pasaulyje vykstančius procesus. 

Jis tebeturi pamokų ir Obelyno pagrindinėje mokykloje, važiuoja ten vieną dieną per savaitę.  

„Mokiniams nėra lengva. Dau­gelis važinėja iš kaimų, anksti keliasi, grįžta vėlai, o dar reikia atlikti užduotis. Kai vaikai ateina į septintą pamoką, jie jau būna pavargę“, – apgailestauja M. Armonas. 

Dirbdamas Vainuto gimnazi­joje, jaunas mokytojas pastebėjo, jog kasmet ryškėja atotrūkis tarp vaikų gebėjimų. Di­džiausia problema – motyvacija. Ypač stinga motyvacijos tiems, kurių šeimose yra kokių nors rūpesčių, tėvai ar kuris nors vienas iš tėvų dirba užsienyje bei pan. Pedagogas pripažįsta, kad neretai tokius vaikus sunku sudominti – jie sėdi užsisklendę, abejingais veidais, todėl kartais ir jam pačiam nusvyra rankos.  

Tačiau, pasak mokytojo, išaušta kitas rytas, ir į darbą vėl galima žvelgti kaip į naują galimybę. 

Aktyvūs mokytojai – pavyzdys jaunimui

Jaunų mokytojų net ir miesto gimnazijoje dirba tikrai nedaug. Mindaugas sako ir pats kartais svarstantis, kodėl jaunimas taip nemėgsta mokytojo profesijos. Štai policijoje, kur, ko gero, pareigūnų atlyginimas nedaug tesiskiria nuo mokytojų atlyginimų, jaunų žmonių netrūksta, o mokyk­lose dauguma pedagogų yra vyresnio amžiaus, vėliausiai po dešimtmečio jie baigs savo darbinę karjerą. Kas tada mokys vaikus?

M. Armonas tikina, jog pats niekada nesiskundė atlyginimu, nors, pradėjus dirbti, dėl ekonomikos smukimo darbo užmokestis buvo sumažėjęs. Gal gyvenantiems sostinėje ar didžiuosiuose miestuose mokytojo atlyginimo pragyven­ti ir neužtenka, bet Šilalėje peda­gogų algos, priklausančios nuo pamokų skaičiaus, kvalifikacijos bei darbo stažo, Mindaugo nuomone, tikrai nėra pačios blogiausios.  

„Šiemet darbo užmokestis dar padidėjo, todėl nesu girdėjęs, jog kas skųstųsi. Nedalyvavau jokiame streike, neturiu priekaištų dėl darbo sąlygų, į viską žiūriu pozityviai, to mokau ir savo auklėtinius. Tiesa, šiuo metu labai blaško tik vaikščiojimas iš vieno kabineto į kitą. Bet karantinas ir mokytojus, ir mokinius išmokė vertinti mokyklą, dabar visi nerimaujame, kad tik vėl nereikėtų imtis nuotolinio mokymo“, – juokiasi Mindaugas. 

Istorijos ir pilietiškumo pag­rindų mokytojas džiaugiasi, jog karantinas visiems leido suprasti, kokia svarbi yra mokykla. Nuotolinis mokymas sun­kus ne tik dėl to, kad šeimas įkalina namuose. Sunku ir mokiniams, kuriems labai iš­auga krūvis, ir mokytojams, turintiems ne tik perduoti žinias, bet ir parengti užduotis raštu, „šifruoti“ mokinių atsiųstas namų darbų fotografijas, sudėtinga tampa objektyviai įvertinti mokinio žinias. 

Jaunas pedagogas įsitikinęs, jog labai svarbus yra betarpiškas bendravimas. Vaikams smagu, kai mokytojas kartu sportuoja, eina į žygius, dalyvauja įvairiose veiklose. Tai savaime motyvuoja siekti rezultatų. Dirbdamas Obelyno pagrindinėje mokykloje, M. Ar­monas su savo mokiniais yra laimėjęs ne vieną istorijos, pilietiškumo konkursą. Tačiau kad vaikai suprastų, kas yra pilietiškumas, pavyzdį jiems turi rodyti mokytojai. 

„Mūsų gimnazijoje visi pedagogai aktyvūs. Susirinkę daug diskutuojame apie perskaity­tas knygas, iki pandemijos kar­tu keliaudavome, žiūrėdavome spektaklius, dalyvaudavome renginiuose bei įvairiose pilietinėse akcijose. Tai prasminga veikla. Aktyvūs, žingeidūs mokytojai savaime skatina ir mokinius rinktis aktyvų gyvenimo būdą. Man pačiam smagu su auklėtiniais išbėgti į krepšinio aikštelę išbandyti jė­gų“, – prisipažįsta Mindaugas. 

Pilietiškumo pagrindus gimnazistams dėstantis mokytojas tikina, jog nėra lengva pripratinti  jaunimą domėtis, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Nors savo mokinius jis kviečia kasdien žiūrėti visuomeninės televizijos rengiamas naujienų laidas, paklaustas, kurios valstybės prezidentas pastarosiomis dienomis aplankė mūsų šalį, atsako tik vienas kitas. Susidomėjimas ateina ne iš karto, reikia nemažai laiko, kad jaunimas norėtų žinoti ir galėtų įvertinti, kas yra gerai, o kas – nelabai, atskirtų prasimanymus ir propagandą nuo tikrų naujienų.

„Bet mano mokiniai yra nuos­tabūs, ypač auklėtiniai, gimna­zijos pirmokai, su kuriais šiemet susipažinau. Jaučiu, kad daug gerų dalykų kartu nuveiksime“, – įsitikinęs mokytojas, savo darbui atiduodantis visą širdį.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Nors laikas, kai dirbau vaikų darželio auklėtoja, praėjo seniai, bet ir da­bar prisimenu savo vaikus, ne nuo vieno gaunu ir sveikinimo atvirukų“, – pa­liečia prisiminimais savo jautrią stygą Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ di­rektorė Dalia Kutniauskienė, šiai darbovietei atidavusi pusę visos savo darbo karjeros – 20 metų, ir laikančius juos pačiais gražiausiais bei prasmingiausiais: „Prisilieti prie to mažo žmogučio, kuris dažniausiai pas mus ateina su ašaromis, sušildai, išmokai visų pradžių pradžios, už­augini su­brendusį vaiką, pasiruošusį mokyklai – tai yra gražus ir dė­kingas darbas“.

Darželis – viso gyvenimo iššūkis

Įprasta kasmet spalio 5-ąją pagerbti mokytojus už jų atsidavimą darbui, meilę savo mokiniams. Tačiau dažnai šiame šventės šurmulyje nepelnytai užmaršties šešėlyje lieka ikimokyklinio ugdymo pedagogai, nors jie yra daugybės vaikų pirmosios kelrodės žvaigždės, nuo jų prasideda pasaulio pažinimas.

„Dabar į lopšelį priimami vai­kučiai nuo pusantrų metukų. „Žiogelyje“ šiuo metu yra keturios lopšelinukų grupės – per 20 mano darbo metų tiek niekada nėra buvę“, – sako ilgametė pedagogė.

Klaipėdietė Dalia, baigusi prieš­mokyklinio ugdymo pedagogi­kos ir psichologijos studijas, gavo paskyrimą į Šilutę. Tačiau atsitiko taip, jog kartu su vyru parvyko į Šilalę, tuo metu kaip tik buvo atidaromas naujas vaikų darželis tuometiniame Mičiurino kolūkyje. Dalią skyrė jo vedėja, šeimai davė būstą. Gyvenimas klostėsi taip, jog keletą metų moteriai teko dirbti vykdomajame komitete, draudime, bibliotekoje, kol galiausiai vėl nugalėjo pašaukimas.

„Buvo paskelbtas konkursas į „Žiogelio“ direktorius. Nutariau dalyvauti: norėjosi išbandyti savo jėgas, įsitikinti, ką sugebu. Ir laimėjau. Nuo 2000-ųjų vadovauju šiai priešmokyk­li­nio ugdymo įstaigai. Galima sakyti, vos tik ėmiau čia dirbti, prasidėjo darželio remontai. Iššūkiai teko tikrai dideli, bet kuo daugiau jų įveiki, tuo tampi stip­resnis. Taigi ir moters vadovės pečiams tokie, atrodo, vyriški statybų, remonto darbai yra pakeliami. Aišku, pasitaiko  ir nusivylimų – kam jų nebūna. Tačiau aš labai džiaugiuosi – čia galiu save realizuoti: turiu kūrybinių idėjų ir stengiuosi jas įgyvendinti. Likimas davė man daug puikių, savo darbui atsidavusių bend­ražygių – čia dirbančių moterų beribio kūrybiškumo, vyrų nagingumo dė­ka darželis suklestėjo. Viso mūsų darnaus kolektyvo darbo rezultatas yra akivaizdus: „Žiogelis“ puikuojasi geriausių dar­želių dešimtuke Lietuvoje“, – didžiuojasi jo vadovė.

Projektų įgyvendinimas – mažųjų šilališkių gerovei

Anot direktorės, to pasiekta dalyvaujant projektuose. Žinoma, reikėjo labai pasistengti, jog sugebėtumei įrodyti, kad tai, kas numatyta projekte, bus įgyvendinta. Antraip nelaimėsi.

„Įgyvendinome didžiulį darželio modernizavimo projektą: pagražėjo vaikų grupių patalpos, ugdymui pritaikytos visos erdvės, jog vaikams būtų patogu, saugu, jauku, kuo geresnės sąlygos darbuotojams. Koridoriai tapo sau­gaus eismo zona, jais galime „važiuoti“: įrengtos stotelės, perėjos, šviesoforai. Tad jei lauke blogas oras, vaikučiai juda koridoriais, mokosi saugiai elgtis gatvėje. Koridorių idėją „pritraukėme“ dėl to, kad laimėtume finansavimą jų remontui, o kad sukurtume bendrą 30 kv. met­rų erdvę (buvo tokia sąlyga), išardėme sandėliukus.

Visi baldai mūsų darželyje – iš natūralios beržo klijuotos faneros, taip pat pagaminti darželio meistrų iš vokiškos laminuotos plokštės. Grupėse baldai vaikučiams yra skirtingo aukščio, pagal jų ūgį, nėra standartinių keturkampių stalų, bet suprojektuoti mūsų pačių, kad būtų žaismingesni. Visa tai padarė mūsų auksinių rankų meistrai. Kaip ir medinius traukinukus, mašinas, kuriuose vaikučiai lauke labai mėgsta žaisti“, – pasakoja Dalia.

Vadovė deda ranką prie širdies ir sako, jog labai didžiuojasi darželiu ir nori, kad jį pamatytų kuo daugiau svečių.

„Tobulintis pas mus atvažiuoja ir iš Vilniaus. Štai lankėsi net 58 darželių direktoriai – tiek tilpo į autobusą. Ir liko sužavėti. Mes su savo auklėtiniais dalyvavome sostinėje vykusiame „Rasos“ teatro festivalyje. Ir ten nuskynėme laurus. Vaikučiai jautė pasididžiavimą, kad mes, žemaičiai, buvome geriausi. Tai auklėtojų nuopelnas: jų kūrybiškumo, gebėjimo atskleisti mažųjų talentus, tai puikios mūsų siuvėjos nuopelnas – duok jai skiautę audinio ir ji sukurs stebuk­lą. Dėl to mūsų programėlių, švenčių personažų kostiumai tolygūs profesionaliems. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad darbuotojų kaita darželyje labai maža, esame susigyvenę, tarsi vienas kumštis, dirbame visi drauge.

Šiuo metu vykdome labai sun­kų, pa­gal Amerikos mokslininkų su­kur­tą projektą „Ikimokyk­linių mo­kyklų veiklos tobulinimas“. Jau vyksta mo­ky­mai, kartu su mumis mokosi atstovai iš Šiaulių, Šakių, mus konsultuoja marijampoliečiai, nes jie jau yra dalyvavę šiame projekte. Taigi vėl mokomės. Pedagogo darbas – nuolatinis to­bulinimasis visą gyvenimą, nes jei stovėsi vietoje, užželsi kaip tekėti nustojęs upelis.

Varomoji jėga – susiklausymas ir bendrystė

Džiaugiuosi darželio bend­ruomene – aktyvia, kūrybinga, vieninga, tad yra kuo pasiremti, pasikliauti. Ypatingai sustip­rėjo ryšys su auklėtinių tėveliais, jie aktyviai įsijungia į vaikučių ugdymą: dalyvauja renginiuose, talkose, kartu vyksta į turistinius žygius. Labai gaila, jog pastaruoju metu dėl koronaviruso negalime jų įsileisti, tėveliai dėl to irgi išgyvena. Dabar vaikučiai su jais atsisveikina prie darželio durų, baigiantis die­nai, auklėtojos juos „atiduoda“ irgi ten. Bet kiekvieno­je blogybėje yra ir teigiamų ženklų – išaugo vaikų savarankiškumas: patys nusirengia, apsiauna, susilanksto darbužėlius“, – pasakoja darželio vadovė.

Nors dėl riboja­mo judėjimo esant koronaviruso grėsmei iš­vykų už darželio ribų sumažėjo, viduje renginiai vyksta kaip numatyta. Tiesa, anot direktorės, atskiromis grupelėmis, paskirstant kiekvienai po kažkiek minučių, vaikų judėjimas suplanuotas taip, jog jie kuo mažiau kontaktuotų. Kad nenukenčia nuosek­lus darželinukų ugdymas, pasak Dalios, lemia ir tai, jog „Žiogelyje“ yra net dvi salės: kūno kultūros ir meninio ugdymo.

„Kai nuvyksti pas kolegas į kitus miestus ir parvažiavęs palygini, skirtumas neabejotinai yra mūsų darželio naudai. Turime labai daug orgtechnikos, įrengtos interaktyvios grindys ir lentos, šviesos terapijos kabinetas. Kiekvienoje grupėje yra kompiuteriai, DVD grotuvai, audioaparatūra. Tačiau nepamatysi jokių garsiakalbių ar kabančių laidų – viskas yra po lubomis, kurios yra akustinės, kad nesklistų aidas. Už visa tai esame dėkingi architektui iš Vilniaus, su kuriuo bendradarbiavome vykdydami projektą. Su juo derinome ir spalvinę gamą, likome labai patenkinti. Neseniai atidarytame priestate vyrauja balta ir pilka spalvos, toks buvo projektas. Gaila, jog ir pastačius jį, 22 vaikučiai liko už ikimokyklinio ugdymo ribų. Prieš kitą rugsėjį su darželiu atsisveikins 90 auklėtinių, tikimės, jog tuomet darželis patenkins visų poreikius“, – sako direktorė.

Dalia apie darželį, jo kolektyvą ir vaikus galėtų kalbėti valandų valandas.

„Visada baiminausi, kad nenugrimzčiau į administracinį darbą, nepaskęsčiau popierių šūsnyje. Bet dėl kiekvieno darbo privalai save apginti, ir be „popierių“ to nepadarysi. Tačiau būtina bendrauti su žmonėmis, pasakyti gerą žodį, suprasti, paskatinti, užjausti. Visiems pasitaiko suklysti: jei žmo­gus reaguoja „ne taip“, supranti, jog kažką padarei negerai... Tuomet taisaisi...

Džiaugiuosi auklėtojų bei jų pa­­dėjėjų išmone, jų sveika kon­kurencija, lenktyniavimu: ne­ra­si vienodai ar bent panašiai papuoštos grupės, kokio nors akcento. Fantazija neišpasakyta. Kodėl mokyklose taip nėra? Suprantu, ten reikia tikslaus rezultato. Bet ir darželinu­kai dabar yra vertinami – žingsne­liais. Toks yra Švietimo ir mokslo mi­nisterijos nurodymas.

Kartu su darželio bendruomene puoselėjame aplinką. Įren­ginėjant „Žiogelio“ simbolį Žio­gą, kiekvienas vaikutis atnešė po akmenėlį, kiekviena grupė juos nudažė skirtingomis spalvomis. 

O pilis – tai mūsų pilietiškumo ugdymo tvirtovė. Čia įrengėme ekspoziciją, yra suoliukai, telpa dvidešimt vaikų, auk­lėtojos jiems veda pilietinio ugdymo pamokėles. Kadan­gi iš tėvo paveldėjau tautiškumą, patriotiškumą, stengiuosi tai diegti ir įstaigoje: kiekvienas vaikas, palikęs darželį, turi mo­kėti Lietuvos himną, jį visada giedame Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios renginiuose, rengiamės tautiniais kostiumais. Nors jie ir paprasti, ne austiniai, bet siuvėjos pasiūti su meile. Privalome savo auk­lėtiniams įdiegti, kad didžiuotųsi būdami lietuviais ir gyvendami Lietuvoje.

Vaikams atiduoda visą širdį

Kiekvienas prisilietimas prie vai­kų man yra didžiulis džiaugs­mas. Dirbti su mažiukais visada buvo mano svajonė. Dar traukė dailė, bet nulėmė vaikai. Beje, mano dukra Rasa irgi pedagogė, vienoje iš Klaipėdos gimnazijų dėsto anglų kalbą, yra puiki specialistė, jai suteiktas Klaipėdos garbės pilietės vardas. Jūratė darbuojasi laivininkystės įmonėje administratore, yra baigusi ne vieną universitetą. Džiaugiuosi, jog abi gyvena Lietuvoje, žentai yra puikūs, turiu keturis anūkus“, – pasakoja Dalia.

Moteris teigia be darbo turinti ir malonų širdžiai užsiėmimą – piešia peizažus, natiurmortus.

„Tiesa, kurį laiką buvau užmetusi šitą pomėgį, bet dabar vėl perku teptukų, dažų. Ir duk­ros skatina: mama, tau šito reikia“, – sako Dalia.

Ji pripažįsta, kad su amžiumi ateina pokyčiai, su tuo reikia susitaikyti ir ieškoti savotiškų pliusų. Ar dalyvaus konkurse į darželio vadovus, kuris vyks bemaž po dviejų mėnesių, dar nenusprendė. Tačiau tvarką, kad vadovai švietimo įstaigoms skiriami tik penkeriems metams, laiko ydinga: kuris aukosis, jausdamas, jog dirba tik laikinai.

„Švietimo įstaigos vadovu bū­ti nelengva: privalai sutelkti bend­ruomenę, žengti koja kojon su gyvenimu, dirbti naujoviškai, būti autoritetu. Jei dirbsi atmestinai, ignoruosi vaikų poreikius, jo nenusipelnysi. 

Mokytojas privalo turėti pašaukimą. Žinoma, galima jį ugdytis, bet reikia tos kibirkštėlės, kurią atiduodi vaikams. Vaiko nenulipdysi tarsi iš granito ar kitos medžiagos – turi dalį savo sielos, širdies, proto, žinių sudėti į tą mažą žmogutį, kuris galėtų per gyvenimą eiti pasitempęs, stiprus. Turi užauginti jam sparnus. O kai vaikas apsikabina, tai tirpdo visus širdies ledus“, – pedagogo darbo prasmę įvardija lopšelio-darželio direktorė D. Kutniauskienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Informacinės visuomenės ir technologijų amžiuje ži­nių bei įgūdžių, įgytų mokykloje ar universitete, vi­sam gyvenimui nepakanka. Norint prisitaikyti, išlikti kon­ku­rencingam besikeičiančiame pasaulyje, reikia nuolat to­bulėti. Svarbu kompleksinės žinios – ne tik teorija, bet ir praktika. 

Semtis žinių ir gerinti įgūdžius būtina visiems. Ūkininkams, miškininkams bei regionų gyventojams – irgi, nes žemės ūkio sektoriuje technologijos vystosi taip pat grei­tai, kaip ir visuose kituose. Ge­ra žinia yra ta, kad žemdirbiams skirtų parodomųjų ban­dymų rengimo (įrengimo ir vykdymo), seminarų, lauko die­nų bei kitokių informavimo renginių organizavimą remia Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Žinių perdavimas bei informavimo veikla“ veiklos sritis „Parama parodomiesiems projektams ir informavimo veik­lai“ (priemonė). 

Į ją pretenduoti kviečiamos mokslo bei studijų institucijos, profesinio mokymo įstaigos, kiti juridiniai asmenys, turintys teisę vykdyti formalųjį profesinį mokymą, bei informavimo renginių dalyviai – ūkininkai, jų partneriai, ūkio darbuotojai, kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, užsi­imantys žemės, maisto ar miš­kų ūkio veikla, įregistravę valdą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre, taip pat kaimo vietovėse ūkine veikla užsiimantys žemės valdytojai, labai mažų, mažų bei vidutinių įmonių darbuotojai, tradiciniai amatininkai. 

Skatinti konkurencingumą ir inovacijų diegimą

Mokymo įstaigos kviečiamos pretenduoti į paramą pagal prie­monę „Parama parodomiesiems projektams ir informavimo veik­lai“ bei organizuoti mokymus, kurie skatintų inovacijas žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose bei kaimo vietovėse, didintų žemės ūkio veiklų gyvybingumą ir konkurencingumą, 

skatintų inovacines ūkių technologijas bei tvarų miškų valdymą. Vis labiau aktualios tam­pa maisto tiekimo grandinės, todėl mokslo ir studijų įstaigoms, pretenduojančioms į prie­monę, siūloma rengti mokymus apie žemės ūkio produktų perdirbimą bei rinkodarą, gyvūnų gerovę bei rizikos valdymą žemės ūkio sektoriuje. 

Sveikintinos paskaitų temos, skatinančios socialinę įtrauktį, skurdo mažinimą ir ekonominę plėtrą, bendradarbiavimą ir žinių bazės vystymą kaimo vietovėse. Taip pat aktualios ūkių ekonominės veiklos rezultatų gerinimo temos, studijos apie miškininkystės ekonominės vertės didinimą bei miško plotų plėtrą. 

Svarbu aplinkosauga ir tvarus vystymasis

Vis garsiau kalbant apie ap­linkosaugos problemas, paskaitose, kurias mokymo įstaigos ryžtųsi vesti pretenduodamos į paramą pagal priemonę „Parama parodomiesiems projektams ir informavimo veik­lai“, laukiamos biologinės įvairovės atkūrimo, išsaugojimo bei didinimo, dirvožemio erozijos prevencijos ir dirvožemio tvarkymo gerinimo, žemės ūkio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų bei amoniako kiekio mažinimo temos. Aktualios studijos apie ekosistemų atkūrimą, išsaugojimą ir gerinimą žemės ūkyje bei miškininkystės sektoriuje, efektyvų išteklių naudojimą ir perėjimą prie klimato kaitos neprisidedančių technologijų.

Siekiama, kad tokiuose mokymuose bei praktiniuose užsiėmimuose dalyvavę žemdirbiai, miškininkai ir kaimo gyventojai gebėtų ir norėtų savo profesinėje veikloje diegti bei kurti inovacijas, jiems rūpėtų aplinkos išsaugojimas ir tvari plėtra, klimato kaitos švelninimas. 

Svarbu paminėti, kad, atsižvel­giant į situaciją dėl pandemijos, mokymai gali būti organizuojami ne tik tiesioginio kontakto su paramos gavėjais būdu, bet ir įvairiais nuotoliniais būdais.

Maksimali paramos suma – net 150 tūkstančių eurų

Užsiimti mokymų minėtomis temomis organizavimu verta, nes paramos suma vienam projek­tui gali siekti net 150 tūkst. Eur. Gera žinia ta, jog tinkamomis finansuoti gali būti 100 proc. projekto išlaidų. Tokiomis išlaidomis laikomi atsiskaitymai už mokymams reikalingus 

daiktus, paslaugas ar darbus, pa­vyzdžiui, patalpų, įrangos nuoma, kanceliarinių prekių įsigijimo išlaidos, atlygis už parodomojo bandymo darbus bei pan. 

Susidomėjusios parama ir pa­jėgios anksčiau aptartomis temomis mokymus vesti moky­mo organizacijos paraiškas prie­monei kviečiamos teikti Nacio­nalinės mokėjimo agentūros Kaimo plėtros ir paramos regio­nams departamento teritoriniams paramos ad­ministravimo skyriams. Paraiš­kų laukiama iki spalio 30 d. Pareiškėjai jas turi pateikti asmeniškai, per įgaliotą asmenį, paš­to kurjeriu arba registruotu paštu.

Daugiausiai šansų tradiciškai turi tie pareiškėjai, kurie surenka daugiausiai balų, o jie skiriami, atsižvelgiant į pareiškėjo patirtį įgyvendinant panašius projektus, numato­mų suformuoti mokomųjų gru­pių skaičių, mokomų temų pa­rinkimą. 

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje prasidėjo rimtas remontas. Parapijos klebonas, kun. Saulius Katkus sako, kad pokyčiai buvo planuojami jau seniai, mat maldos namų grindys nebuvo keistos nuo pat jų pastatymo 1909 m. Per tuos daugiau nei 110 metų jos buvo tik kur ne kur palopomos.

Norintieji prisidėti prie mū­sų miesto maldos namų atnau­jinimo paaukoti lėšų gali pervesdami jų į banko sąskaitą (Ši­lalės Šv. Pranciškaus Asy­žie­čio parapija, juridinio asmens kodas 191280972, „Swedbank“ a. s. LT35 7300 0100 0258 2730. Galintys padėti savo gebėjimais ar technika gali bet kada susisiekti su klebonu tel. (8-687) 1-58-66 ar el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Kuo labiau artėja Seimo rinkimų diena, tuo daugiau „kibišo“ viešojoje erdvėje. „Kibišas“ arba „kibis“ – tai varnalėšos dagys, kimban­tis už drabužių, besive­lian­tis į plaukus, o ir šiaip nemalonus gamtos sutvė­ri­mas. Štai apie tokius dagius vi­suo­­me­niniame gyvenime – šian­die­ninės pastabos.

Žvaigždžių negalavimai

Iškart perspėsiu, kad skandaliukų analizuoti ar apžvelgti nemėgstu. Bet šį kartą piktas dagys įsivėlė į žurnalistų bend­ruomenę ir Prezidentū­rą. Dings­tį davė pastaroji, iš pra­­džių pritarusi trijų garsių žur­nalistų – Rimvydo Va­latkos, Ritos Miliūtės ir Vy­tauto Bru­verio – kandidatūroms moderuoti trečiadienį sureng­tą Liublino ketvertuko konfe­ren­ciją, bet netrukus pareiškusi, kad jie tokiam vaidmeniui nepageidaujami, nes esą dažnai kritikuoja Pre­zi­dentūrą. 

Tiesa, šis atsisakymo motyvas nuskambėjo iš pačių žurnalistų lūpų – girk Prezi­dentą bei jo patarėjus, tuomet būsi „dvaro“ mėgiamas. Pas­ta­ruosius aštrialiežuvis R. Va­lat­ka LRT radijo laidoje pava­dino „ciucikais“. Tuo tarpu Pre­­zidento atstovas spaudai An­­tanas Bubnelis aiškino, jog, rengiant konferenciją, ne­va buvo tariamasi su kitais renginio organizatoriais ir prieita nuomonės, kad vesti ją galėtų kiti žiniasklaidos atstovai. Bet trys žiniasklaidos monst­rai įsižeidė ir sukritikavo tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovą Ser­gejų Muravjovą, jog šis vengia vertinti korupcinį Pre­zi­dentūros elgesį ir negina laisvės bei demokratijos. „Cen­zūros nublokštuosius“ gi­na Lie­tuvos žurnalistų sąjunga, tiesa, tik jos pirmininko asmenyje.

Kone visi plunksnos broliai yra persirgę žvaigždžių liga. Paprastai ją lydi savimeilė, savo darbų išaukštinimas, panieka kitiems. Tokius dabar vadiname „influenceriais“, tai yra darančiais įtaką. Visi esame patyrę ir nuoskaudų, ir neįvertinimų, ir pralaimėjimų, bet turime sugebėti jų nesureikšminti. Tikėkime, kad laikas (galbūt jau po spalio 11- osios) užgydys visus taip ryškiai išreikštus negalavimus.

Ką pasakė pirmoji ponia?

Dar vienas dagys įsisegė į vešlią pirmosios ponios Dianos Nausėdienės šukuoseną. Lietuvos Davoso diskusijoje, skirtoje moterų lyderystei, D. Nausėdienė išsakė abejones dėl švietimo sistemos kokybės, teigdama, jog didžioji dauguma dirbančiųjų šioje srityje – moterys. Prezidentienė kalbėjo apie „dažnai kartojamą stereotipą“, kad, kurioje nors srityje padidinus moterų skaičių, tos srities rodikliai pagerės.

„Švietimo sistemoje dirba 79 proc. moterų, bet, jei pažiūrėsime į švietimo sistemos rodiklius, pamatysime, jog pagrindiniai rodikliai, kurie turėtų augti, nuolat smunka žemyn. (...) Švietimo sistema nesuteikia jaunuoliui žinių, neišmoko jų taikyti. Tuo tarpu patyčių kreivė kyla aukštyn“, – apgailestavo D. Nausėdienė.

Visokie ekspertai painią jos mintį interpretavo kitaip: neva iš jos galima suprasti, kad būtent dėl šių „bejėgių“ moterų mūsų švietimo sistema nekokybiška. Lyčių lygybės ekspertas Donatas Paulauskas tą frazę išvertė į kitą pusę.

„Jei būtų daugiau vyrų, tai jie paimtų ir išspręstų tas problemas švietimo sistemoje, o dabar yra moterys – vargšės, bejėgės, nieko negalinčios, įstrigusios ir dėl jų čia visos problemos“, –  ironizavo ekspertas.

Pirmosios ponios pasisakymą puolė ginti jos sutuoktinis Prezidentas Gitanas Nausėda.

„Dar šlykščiau – dieną naktį dėl žmogaus teisių nemiegantieji surengė viešą egzekuciją mamai ir moteriai, už kurios lygias galimybes ir saviraišką jie tariamai kovoja. Moterį, kuri mylėjo mano šviesios atminties mamą, keliasdešimt metų sąžiningai dirbusią mokytoja. Buvusią viena iš tų 79 procentų“, – savo veidaknygės paskyroje rašė Prezidentas.

Tikiu, kad netrukus visa ši erzelynė išblės. Praeis rinkimai, nusilps koronavirusas, stos niūrios rudens dienos, ir mes visi, išsipešioję lauk visokius dagius, nurimsime, susikaupsime ir pradėsime gerbti vienas kitą.  

Česlovas IŠKAUSKAS 

Seniūnijos prižiūri tik dalį viešųjų kelių, tačiau tikram rudeniui nė neprasidėjus, pinigai žvyrkelių priežiūrai jau baigiasi. Tokie faktai paaiškėjo praėjusią savaitę vykusiuose savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose. Apie kelių būklę diskutavo ir į posėdį susirinkę tarybos nariai. Ir nors vieškeliai rajono gyventojams kasmet kelia daugiausiai problemų, iš tiesų labai nedaug politikų domisi, kaip jie tvarkomi bei kam naudojamos Kelių priežiūros ir plėtros programos skirtos lėšos. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Šią savaitę Rumunijoje nustatyti nusikaltėliai, kurie, naudodamiesi e. bankininkyste iš beveik 100 Lietuvos ir 500 Estijos piliečių bei įmonių išviliojo per 100 tūkst. eurų. Jie nukentėjusiuosius apgaule dažniausiai įtikindavo prisijungti prie savo e. banko paskyros naudojant identifikavimo įrankį „Smart-ID“ ir vėliau atlikti pavedimus į sukčiams priklausančias sąskaitas.

„Smart-ID“ aplikacijos kūrėjos bendrovės „SK ID Solutions“ verslo vadovas Lietuvoje Viktoras Kamarevcevas džiaugiasi, kad tarpinstitucinis tyrimas buvo sėkmingas.

„Apgailestaujame dėl nukentėjusiųjų, kurie, kaip informavo teisėsaugos pareigūnai, per nusikaltimus, vykdytus nuo 2019 m. birželio, prarado įvairias pinigų sumas. Tačiau tuo pačiu turime džiaugtis teisėsaugos atstovų profesionalumu, kurie nutraukė grupuotės nusikalstamą veiką internetinėje erdvėje. Mūsų bendrovė pareigūnams visada stengiasi teikti visokeriopą pagalbą“, – sako V. Kamarevcevas. 

Programėlę „Smart-ID“ naudoja daugiau kaip 1,3 mln. Lietuvos gyventojų, o trijose Baltijos šalyse tokių žmonių yra beveik 3 mln.

V. Kamarevcevas atkreipia dėmesį, jog internetiniai sukčiai jau keletą metų bando pasinaudoti „Smart-ID“ populiarumu ir siuntinėja el. laiškus ar trumpąsias žinutes (SMS) su nuorodomis atsinaujinti „Smart-ID“. Šios nuorodos veda į apgavikų sukurtus tinklapius, per kuriuos bandoma išvilioti pinigus iš žmonių bankų sąskaitų.

„Deja, nusikaltėliai nuolat tobulėja ir siekia įveikti net pažangiausiais technologijas, o kadangi jų neįveikia, griebiasi socialinės inžinerijos – ieško būdų, kaip paveikti žmones, kad jie atskleistų savo duomenis ar net atliktų tam tikrus veiksmus, kurie padeda pavogti pinigus. Sukčiai apgaulės būdu įtikina vartotoją suvesti asmeninius PIN kodus, siųsdami klaidingas nuorodas ir ragindami per jas jungtis bei atnaujinti „Smart-ID“ paskyrą. Svarbu žinoti, kad „Smart-ID“ galima atnaujinti tik per programėlę, kurią naudotojas turi savo mobiliajame įrenginyje“,– įspėja V. Kamarevcevas.

Jis primena, jog bankai, kitos finansų ir su jomis susijusios institucijos, o taip pat „SK ID Solutions“ ar „Smart-ID“ nesiunčia e. laiškų ar žinučių su aktyviomis nuorodomis. Taip pat svarbu įsisąmoninti, jog šios institucijos ar jų darbuotojai nei telefonu, nei e. laiškuose, nei SMS neprašo atskleisti PIN kodų, asmeninių ar banko prisijungimo duomenų. Beje, statistika rodo, kad apgavikai savo aukas paprastai bando paveikti netikėtu paros laiku, ragina veiksmus e. banko paskyroje atlikti kuo skubiau. Todėl, sulaukus tokio spaudimo, būtina suklusti. Kilus bet kokiems neaiškumams ar įtarimams reikia kuo skubiau skambinti „Smart-ID“ ar banko klientų aptarnavimo tarnybai.

Norintiems pasitikrinti budrumą, V. Kamarevcevas rekomenduoja atlikti trumpą testą „Smart-ID“ tinklapyje. Jis padės atpažinti sukčių pinkles.

„SK ID Solutions“ atstovas pasakoja, kad „Smart-ID“ technologija niekada nebuvo kaip nors pažeista. Jos saugumą užtikrina panaudoti technologiniai sprendimai: „padalinto rakto“ technologija, kai pilnas privatus raktas nėra saugomas nei vartotojo įrenginyje, nei serveriuose. Todėl pasinaudoti „Smart-ID“ įmanoma tik į savo įrenginį įvedus PIN kodą, kurį išskirtinai turėtų žinoti tik vartotojas. Beje, net ir sugebėjęs kaip nors įsibrauti į įrenginį įsilaužėlis vis tiek negalėtų pasinaudoti „Smart-ID“, kaip ir sužinojęs PIN kodus jų negalėtų panaudoti kitame įrenginyje.

Kad „Smart-ID“ yra saugi ir patikima technologija, patvirtina ir trečiosios šalys. Ji nepriklausomų auditorių buvo pripažinta kvalifikuoto e. parašo kūrimo įrenginiu – tai aukščiausias įmanomas saugumo įvertinimas Europos Sąjungoje. Jis reiškia, jog „Smart-ID“ pateikti parašai turi tokią pat teisinę galią, kaip ir ranka rašyti parašai bei yra pripažįstami visoje ES. Estija „Smart-ID“ taip pat įvertino kaip aukščiausio patikimumo priemonę, su kuria galima jungtis prie šios valstybės viešųjų el. paslaugų.

Sprendimą „Smart-ID“ tarptautinė kompanija „SK ID Solutions“ pristatė 2017 m. pradžioje. Dabar ji aptarnauja beveik 1000 finansų, sveikatos priežiūros, švietimo ir įvairių kitų privačių bei viešojo sektoriaus organizacijų el. paslaugų. Su „Smart-ID“ kiekvieną mėnesį atliekama daugiau kaip 58 mln. operacijų.

Artūras MANKEVIČIUS

„Jaučiuosi vienišas“... Apie tai šiandien vis dažniau pagalvojame. Karantino izoliacija ir apriboti socialiniai ryšiai suteikė progą iš naujo įvertinti gyvo bendravimo, galimybės būti išgirstam ir išklausytam vertę. Išsiilgę kontakto skubame kurti planus susitikti su draugais bei artimaisiais, galbūt kartais net priekaištaudami sau, kodėl to nedarėme anksčiau, kodėl gi pirma reikia netekti, kad išmoktume labiau vertinti? Tikriausiai viskas gerai tol, kol susivokiame ir anksčiau ar vėliau grįžtame į senas vėžes, vėl pajuntame bendravimo teikiamą šilumą. Tačiau kaip pajusti tą šilumą bei dalintis savąja, kai aplink nieko nėra? Su kuo kalbėti, kai, rodos, niekas neklauso?

Metų pradžioje visiems mums teko laikinai susidurti su izoliacija: kas liko namuose su šeima, kas vienas ar bent su augintiniu. Visgi tikriausiai vargu ar susimąstome, kad vieniši senyvo amžiaus žmonės savotiškoje izoliacijoje gyvena jau gerokai prieš prasidedant visai viruso sukeltai krizei, o vienatvė juos lydės ir virusui pasibaigus.  

Pati vienatvė gali būti įvairi: fizinė, kuomet žmogus ne(be)turi artimųjų, su kuriais galėtų palaikyti ryšį; emocinė, kai asmuo gyvena ne vienas, tačiau emocinis ryšys su kitais atšalęs, trūksta supratimo, išklausymo; kartais vienatvė gali būti nesąmoningas paties žmogaus pasirinkimas – vyresnio amžiaus žmogui visą gyvenimą buvusiam šeimos ramsčiu, išlaikytoju, besirūpinančiu kitais, gali būti sunku pasakyti kitiems, jog dabar pagalbos reikia jam.

Baimė būti našta artimiesiems neretai veda prie uždarumo, nenoro dalintis patiriamais sunkumais. Tuomet žmogus jaučiasi vienišas, net būdamas apsuptas mylinčių artimųjų. Nė nepagalvojame, tačiau pati vienatvė neretai keliauja ne viena – kartu su savimi atsiveda liūdesį, neviltį, kartais ir pyktį. Visa tai kaupti viduje ir su niekuo nesidalinti gali būti beprotiškai sunku. Žmogus nėra begalinės talpos dėžutė, į kurią galima sukrauti tai, kas nemalonu, uždaryti ir paslėpti – ilgainiui viską, kas nemalonu, organizmas reikalaus išmesti atgal. Be visa to, juk kartais norime ir ne tik apie sunkumus kalbėti, rodos, taip smagu pasidalinti savo diena, žinoti, jog kažkam svarbu išgirsti, jog mums viskas gerai, paklausyti, kaip praleidome dieną.

„Sidabrinė linija“ suteikia galimybę sumažinti vienišumo jausmą ir pabūti kartu. Galbūt tai tik vienas skambutis per savaitę, bet kartu tai naujas ryšys, draugiškas, nepamokslaujantis pašnekovas, pasiruošęs pasidžiaugti ir paliūdėti kartu. Tai linija, jungianti jus – vienišą senyvo amžiaus žmogų, su jus išklausyti ir kartu pasišnekėti pasiruošusiu bendraminčiu. Tai galimybė nemokamai gauti emocinės paramos, patirti pokalbių teikiamą džiaugsmą bei rūpestį, aptarti aktualias temas, pasidalinti, rodos, visiškomis smulkmenomis.

Jeigu skaitant atpažinote save arba prisiminėte vienišą senolį, kurį galėtumėte pradžiuginti draugystės pokalbiais, galbūt „Sidabrinė linija“ yra tai, kas galėtų padėti. O gal manote, jog tai ne jums, jums to nereikia arba baisu, kad nepatiks? Kviečiu minutę sustoti ir pasvarstyti, kas blogiausio gali nutikti, jeigu paskambinsite? Ar rizikuojate kažką prarasti? Negrįžtamai pakeisti? Atsakymas į paskutinį klausimą – taip. Rizikuojate sukurti naują žmogišką ryšį, susirasti bendramintį, dalyvauti pokalbiuose ir atkurti bendrystės jausmą, kuris padėtų patikėti, jog esate ne vieni.

„Sidabrinė linija“ – tai nemokama draugystės pokalbių ir emocinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms. Pasikalbėkite su žmogumi, kuriam rūpi, kaip jaučiatės šiandien.

„Sidabrinė linija“

Tel. (8-800) 8-00-20, 8-20 val., pirmadieniais-penktadieniais

sidabrinelinija.lt

Sigita GLUMBAKAITĖ 

M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo psichologė