Redakcija

Valdžia žada taupyti: naikins seniūnijas ir... muzikanto etatą

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) kasmet pa­skelbia savivaldybių indeksą. Atliekant analizę, vertinamos gyventojams ir investuo­tojams svarbiausios sritys, kuriose sprendimus priima savivaldybės. Tarp jų – komu­nalinis ūkis, mokesčiai, investicijos, plėtra ir administ­racija. Būtent pastaroji sritis mūsų rajono savivaldybėje jau daugybę metų vertinama gana prastai: nors gyventojų nuolat mažėja, valdininkų skaičius ne tik kad nesitraukia, bet netgi auga. O lyginant Šilalės savivaldybę su kitomis panašiomis savivaldybėmis, biurokratų gausa lenkiame gerokai didesnius rajonus. Šį faktą, būdama opozicijoje bei kritikuodama tuometinę valdžią, nuolat akcentuodavo ir dabartinė valdančioji dauguma, todėl lyg ir logiška, kad buvo nuspręsta imtis savivaldybės administracijos struktūros pertvarkos. Kita vertus, kyla klausimas, ar tokios, kokios planuojamos, permainos duos realių pokyčių ir tikrai sumažins biurokratinio aparato išlaikymo naštą, ar tebus tik dar vienas kitaip sudėliotas „optimizavimas“, skirtas pademonstruoti visuomenei, kad valdžia neva vyk­do rinkimų pažadus.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.58

Siaučiant reitingų vėjams...

Iki Seimo rinkimų liko visai nedaug – maždaug  pus­tre­čio mėnesio. Dažnas svarsto: šiemet tikrai sunku pasi­rinkti, už ką balsuoti. Naujausiais tyrimais, daugiau kaip penk­tadalis būsimų rinkėjų nežino, ką pasirinks. Valdantie­siems padeda pats likimas, kurio vardas – koronavirusas. Kažkas ciniškai pajuokavo, kad „valstiečiai“ meldžia naujo karantino...

Juokas juokais, bet Saulius Skvernelis ir Aurelijus Veryga maudosi šlovės spinduliuose pandemijos dėka. Drįskime pripažinti, jog be mažyčių klaidų jie gerai susidorojo su šia pasauline nelaime. Iki šiol Lietuva šiuo požiūriu yra pirmuose dešimtukuose. Svei­ka­tos apsaugos ministras pirmą kartą per trejus metus turi teigiamą vertinimų balansą: „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, liepą jo veiklai pritarė 38 proc. respondentų. O juk 2017 m., kai jis pradėjo įnirtingą kovą su alkoholiu, jo reitingai smarkiai krito ir neatsigavo iki šiol. A. Veryga dabar yra šeštas populiariausias politikas Lietuvoje.

Fenomenas? Anaiptol. Jo vietoje kitas pareigūnas galbūt būtų ne prasčiau susidorojęs su šiuo XXI a. maru. Žinoma, karti ant jo visus šunis galima, bet tuo užsiimti mėgstanti opozicija tik parodo savo neįgalumą. Psichiatras pagal profesiją ministras puikiai išmano ir komunikacijos subtilybes: ar dažnai matėte jį suirzusį, išbalansuotą naivių ir provokacinių žurnalistų klausimų? Kantrybės bei tolerancijos iš jo gali pasimokyti net Premjeras, kuris (gal dėl jį užklupusios nelemtos ligos) dažnai prarasdavo savikontrolę...

Nesu valdančiųjų šalininkas, greičiau save laikau „per žingsnį nuo centro į dešinę“, tačiau opozicija šį pusmetį jei ir nesiliuobė veidu į purvą, bet savo munduro nuo jo taip ir neapsivalė. Nuolatiniai dirbtiniai ir nelogiški priekaištai kovos su COVID-19 vedliams dažnai buvo skelbiami, norint įgelti, pašiepti, pademonstruoti savo propagandinį priešrinkiminį žavesį. Net konservatorių gerbėjai, rikiuodami rinkimų sąrašus, Gabrielių Landsbergį nustūmė kažkur toli toli. Tiesa, savo bjauria retorika nuo jų neatsiliko ir „valstiečiai“: nei Ramūnas Karbauskis, nei Agnė Širinskienė negailėjo aštrių epitetų oponentams...

Politikų vertinimuose gerą įspūdį palieka užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris yra antras po Gitano Nausėdos ir net lenkia savo bosą S. Skvernelį. Pagal profesiją inžinierius, sovietinis komjaunimo aktyvistas, išmėginęs žurnalisto duoną, šis po pusmečio 60-ies sulauksiantis politikas (prieš trejus metus jis paliko LSDP) yra kaip reta lojalus lietuviškumui ir gana gerai tvarkosi užsienio politikoje. Opozicija dažnai mėgina jam įgelti, bet tuos geluonis ministras greitai išsitraukia...

Aišku, iki rinkimų dar nemažai vandens nutekės. Nedidelis „karbauskininkų“ atotrūkis nuo „landsbergininkų“ gali dar daug kartų keistis, ir šis balansas priklausys nuo kokio nors mažmožio: ar Vyriausybė paskelbs naujus pandeminius apribojimus, ar A. Veryga anksčiau grįš iš atostogų, ar iš pasyvumo zonos išlįs TS-KDP sąrašo vedlė Ingrida Šimonytė, pagaliau – kuo dar nustebins „visuomenininkai“ iš rinkimams užregistruoto Nacionalinio susivienijimo. 

Mėgstu razinas. Nors šis praėjusios savaitės įvykis labiau panašus į kartųjį pipirą – Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidento Šarūno Narbuto sulaikymas, įtariant jį dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų prekyba poveikiu. Tyrimo duomenimis, valstybės institucijoms kovo mėnesį siekiant ypatingai skubiai įsigyti didelį kiekį reagentų ir pradėjus derybas su vienos užsienio įmonės įgaliotu atstovu, įtariamasis ėmė veikti kaip neoficialus tarpininkas tarp Lietuvos institucijų ir minėtos bendrovės.

Nepasitikėjimą šiais įtarimais kelia grynai žmogiška aplinkybė: ar STT veiksmų pagrindo nesudarė grynai lietuviška savybė – pavydas, kad už tarpininkavimą (beje, Š. Narbutas veikė viešai, oficialiai ir pagal įstatymus) į jo asmeninę banko sąskaitą per keletą kartų buvo pervesta didesnė nei 300 tūkst. Eur suma...

Kaip sakoma, tyrimas tęsiasi, ir kol kas žurnalistas gali reikšti tik savo simpatijas ar antipatijas. Tik priminsiu, kad POLA prezidentas Š. Narbutas yra buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas teisės klausimais...

Česlovas IŠKAUSKAS

Slaugantieji artimuosius – auganti visuomenės grupė

Europoje augant artimuosius slaugančiųjų skaičiui, vis didesnis dėmesys atkreipiamas į jų psichologinę savijautą. Reaguodami į pokyčius visuomenėje, Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai, bendradarbiaudami su kolegomis iš Švedijos, pristatė specialią internetinę programą „Slaugau artimą“ ir kviečia atlikti apklausą, kuria siekiama geriau suprasti slaugančių savo artimuosius situaciją ir pagalbos poreikius. Šią programą ir situaciją Lietuvoje bei Europoje pristato dokt. Ieva Biliunaitė (Linšiopingo universitetas, Švedija) ir dokt. Austėja Dumarkaitė (VU). 

 „Slaugau artimą“ – nauja programa psichologinei pagalbai gauti

Stebėdami Europos mastu augantį artimuosius slaugančių žmonių skaičių ir šių žmonių poreikį psichologinei pagalbai gauti, VU Psichotraumatologijos centro mokslininkai, bendradarbiaudami su Linšiopingo universitetu (Švedija), sukūrė ir pristatė internetinę programą „Slaugau artimą“, skirtą žmonėms, kurie slaugo savo artimąjį ir dėl to patiria psichologinių sunkumų.

Programoje „Slaugau artimą“ dalyvavo daugiau nei pusšimtis žmonių, slaugančių savo artimąjį. Į programą užsiregistravę dalyviai naudojosi aštuonių savaičių trukmės internetine psichologine programa. Dalyviai nuotoliniu būdu asmeniškai bendravo su specialiai šiai programai pasirengusiomis psichologėmis, išbandė įvairius metodus, padedančius susidoroti su kylančiais sunkumais, mokėsi suprasti ir tvarkytis su įvairiomis emocijomis. Lygiagrečiai buvo atliekamas programos veiksmingumo vertinimas.

Programa „Slaugau artimą“ įvertinta kaip naudinga: sumažėjo slaugančiųjų depresijos, streso, nerimo simptomai, pagerėjo dalyvių gyvenimo kokybė. Be to, didžioji dalis dalyvių teigiamai atsiliepė apie programą.

„Slaugyti tėtį, mamą ar vaiką gali būti sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – slaugantįjį apima stresas, nerimas, liūdesys. Slaugymą dažnai priimame kaip pareigą, o pasikalbėti apie sunkumus vieniems nėra su kuo, o kitiems net gėda. Norime daugiau sužinoti apie savijautą tų, kurie slaugymo naštą drąsiai užsikelia ant savo pečių“,– sako VU Psichotraumatologijos centro vadovas prof. Evaldas Kazlauskas.

Spėjama, kad nemaža dalis Lietuvos gyventojų rūpinasi vienu ar netgi daugiau savo artimųjų. Taigi būtina išsamiau aiškintis ir suprasti šių žmonių patirtį, jog būtų galima spręsti, kokia psichologinė pagalba būtų labiausiai priimtina šiai žmonių grupei.

Artimųjų slaugymas – apdovanojantis iššūkis

Europoje daugiau nei trečdalis žmonių slaugo asmenį iš artimos aplinkos. Neretai slaugomieji yra silpnos sveikatos tėvai, sutuoktiniai, vaikai ir kiti šeimos nariai ar artimi giminaičiai. Nors kiekvieno slaugančiojo ir slaugomojo situacija yra labai individuali, slaugymas turi didelę įtaką slaugančiojo savijautai. Viena vertus, rūpinimasis artimuoju gali suteikti pasitenkinimo ir pilnatvės: galimybė padėti ir pasirūpinti artimu žmogumi gali sukelti malonių emocijų. Kita vertus, slaugantiems savo artimuosius neretai yra būdinga sumažėjusi gerovė, didesnis streso lygis, pasireiškia depresijai būdingi simptomai ir kiti psichologiniai sunkumai.

Kadangi slaugymas reikalauja nemažai laiko ir pastangų, įvairūs sunkumai gal kilti priklausomai nuo slaugomojo savijautos, sveikatos ar kitų problemų. Pavyzdžiui, slaugant artimąjį, kuriam yra diagnozuota demencija, gali būti sudėtinga dėl ligai progresuojant besikeičiančios žmogaus asmenybės, didėjančio priklausomumo, silpnėjančios atminties. Slaugantiesiems tokioje situacijoje tenka nuolat prisitaikyti prie besikeičiančios artimojo būklės.

Ne mažiau svarbus aspektas – slaugant artimąjį, mažiau laiko lieka sau, laisvalaikiui, pasibuvimui su kitais artimaisiais, draugais. Kai kuriais atvejais slaugantieji turi sumažinti darbo krūvį arba visai nustoti dirbti, tai gali sukelti finansinių sunkumų.

Įtakos turi finansinė parama ir kultūrinės nuostatos

Skirtingose Europos šalyse būdingas nevienodas paramos artimuosius slaugantiems pasiskirstymas, lemiantis artimųjų slaugai skiriamo laiko kiekį. Pavyzdžiui, Skandinavijoje slaugymui skiriamos apie 2–3 valandos per savaitę, Pietų Europoje – Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje neretai slaugymui skiriama ir visa para.

Priklausomai nuo teikiamos paramos dydžio ir prieinamumo, keičiasi ir žmonių laisvė bei galimybės priimti įvairius su slaugymu susijusius sprendimus. Be valstybės teikiamos paramos, didelę įtaką daro ir kultūrinės nuostatos. Kai kuriose šalyse vyrauja stiprios tradicijos rūpintis vyresniaisiais savo šeimos nariais, įtaką daro ir tai, kokios paramos tikisi asmenys, kuriems yra reikalinga priežiūra. Pavyzdžiui, senyvo amžiaus žmonės, priklausomai nuo atitinkamo kultūrinio konteksto, gali turėti labai skirtingus įsitikinimus apie tai, kokios pagalbos jie norėtų, kai jos, tikėtina, prireiks.

Situacija Lietuvoje

Lietuvoje vienas iš pagrindinių artimuosius slaugančiųjų patiriamų sunkumų yra prieiga prie reikiamos informacijos. Kadangi sveikatos ir socialinė parama Lietuvoje nėra galutinai integruota, tai gali sukelti sunkumų norint rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Tačiau daugelis kitų būdingų problemų – kaip ir likusioje Europoje: dirbantys žmonės arba neturi, arba turi labai ribotas galimybes prireikus keisti darbo grafiką tam, kad būtų galima prisitaikyti prie slaugomo asmens poreikių.

Kalbant apie emocinę paramą, galimybės ją gauti taip pat yra ribotos. Nepaisant to, Lietuvoje pamažu kuriasi įvairios iniciatyvos pagalbai suteikti: esama telefoninių linijų, į kurias gali kreiptis asmenys, patiriantys psichologinių sunkumų; kai kurios sveikatos ar socialinių paslaugų įstaigos suteikia slaugantiems asmenims galimybę susisiekti su medicinos slaugytojais ir aptarti rūpimus klausimus.

Vis dėlto Lietuvoje dar yra jaučiamas bendras psichologinės pagalbos stygius. Kadangi artimuosius slaugantys žmonės neretai susiduria su streso, depresijos ir nerimo simptomais, svarbu, kad būtų sudarytos galimybės gauti profesionalią psichologinę pagalbą. Ši problema tampa vis aktualesnė dabar, karantino laikotarpiu, kadangi išauga socialinės izoliacijos rizika, yra apribotos medicinos, socialinės ir kitos paslaugos.

Slaugančiųjų apklausa

Siekdami įvertinti savo artimuosius slaugančių asmenų patirtis ir poreikius, šiuo metu VU Psichotraumatologijos centro mokslininkai kartu su Linšiopingo universitetu organizuoja ir kviečia atlikti trumpą slaugančiųjų apklausą (https://www.fsf.vu.lt/naujienos/fakulteto-ivykiai/3250-vu-mokslininkai-pastebi-slaugantieji-artimuosius-auganti-visuomenes-grupe), kurios tikslas – sužinoti apie tai, kokius sunkumus patiria žmonės, slaugantys savo artimuosius.

Surinkta ir įvertinta informacija bus naudojama psichologinės pagalbos galimybėms plėtoti ir pritaikyti. Apklausos metu nebus renkama asmeninė dalyvių informacija. Pildyti apklausą gali visi pilnamečiai Lietuvos gyventojai, kurie slaugo artimą žmogų. Taip pat klausimyną gali užpildyti ir tie žmonės, kurie neslaugo patys, bet gerai pažįsta artimąjį slaugantį žmogų.

Ieva BILIUNAITĖ

Gydytojo pašaukimas – girdėti ir mylėti žmogų

Sveikata besidomintys šilališkiai tikriausiai nieko taip nelaukia, kaip laukia atvykstant į Šilalės ligoninę profesoriaus Prano Šerpyčio. Jau kelinti metai iš Žvingių kilęs medikas per atostogas šilališkiams skaito paskaitas apie širdies ligas, pataria, kaip save prisižiūrėti, papasakoja apie naujausius gydymo metodus. Liepos viduryje jis vėl lankėsi Šilalėje. 

Prieširdžių virpėjimas – pasalūniška liga

Gydytojas kardiologas, anes­teziologas-reabilitologas, moks­lų daktaras, Vilniaus uni­versiteto profesorius ir Me­di­cinos fakulteto Skubios pagalbos centro vadovas P. Šerpytis, ko gero, yra vienas daugiausiai pasiekusių mūsų kraštiečių. Šilalėje apie jo nuoširdumą sklando kone legendos – kiek galėdamas jis padeda sunkiausiai susirgusiems, ne vienerius metus remia iš Žvingių kilusį jaunimą, lankydamas gimtinėje gyvenančią mamą, nepamiršta užsukti ir pas buvusius savo mokytojus.

Paskaitos – taip pat pagalba žmonėms, nes medicinos profesorius įsitikinęs, jog žodis gali pasiekti daugiau nei rankos, o vienas žodis kartais gali net gyvybę išgelbėti. Šįkart į Šilalę jis atvyko pasidalinti žiniomis apie  daugelio nejuntamą, bet labai pavojingą širdies ritmo sutrikimą – prieširdžių virpėjimą. Tai dažniausiai pasitaikanti širdies ritmo sutrikimų liga.

„Jei kas nors atrastų būdą šiai ligai užkirsti kelią ar išgydyti ją, tikriausiai gautų Nobelio premiją. Tačiau toks gydytojas dar negimė“, – pradėdamas paskaitą, prisipažino patyręs kardiologas. 

Prieširdžių virpėjimu serga apie 2 proc. pasaulio gyventojų, manoma, jog Lietuvoje tokių ligonių gali būti per 100 tūkstančių. Senstant rizika susirgti didėja, bet to neišvengia ir jauni žmonės – aktyvus darbas, sportas, sukeliantis intensyvų prakaitavimą, bet kada gali sukelti širdies ritmo sutrikimus. Dar didesnę riziką patiria tie, kurie turi širdies ydą, ypač dvigubo vožtuvo angos susiaurėjimą, dėl kurio ple­čia­si prieširdžiai, arba esant padidėjusiai skydliaukės funkcijai, nekontroliuojamai arterinei hi­pertenzijai, progresuojant išeminei širdies ligai bei kitoms būklėms.  

Prieširdžių virpėjimas nėra mirtina liga, tačiau gali sukel­ti labai sunkių komplikacijų. Treč­dalio išeminių insultų prie­žas­tis ir yra prieširdžių vir­pė­jimas, nes jo metu prie­­širdžiuose susidarę trombai pa­tenka į arterijas, „numeta­mi“ į smegenų ar žarnyno krau­jagysles. 

„Jauniems žmonėms atrodo, kad jie gali viską daryti be jokių apribojimų, bet net toks paprastas veiksnys kaip karštis sutrikdo elektrolitų balansą ir, jei tik yra koks nors genetinis polinkis, atsiranda rizika iššaukti aritmiją. Didžiausią riziką  patiria vyresni nei 75 metų, sergantys diabetu, trumpalaikį sąmonės praradimą patyrę, aukštą kraujo spaudimą turintys, kraujagyslių ligomis sergantys žmonės. Nors širdies ligos labiau būdingos vyrams, didesnę prieširdžių virpėjimo riziką patiria moterys.

Be to, ritmo sutrikimus stimuliuoja net ir labai nedidelės alkoholio dozės“, – įspėja profesorius. 

Pasak kardiologo, dauguma žmonių prieširdžių virpėjimo visiškai nejaučia, jis pasireiškia tik didelio fizinio krūvio metu. Bet palaipsniui prieširdžiai plečiasi, vystosi širdies nepakankamumas – širdis nesusitraukia tiek, kiek turėtų susitraukti. Todėl visi, kuriems nustatytas lėtinis prieširdžių virpėjimas, privalo gerti kraują skystinančius vaistus. Tiesa, daugelis klaidingai mano, jog aspirinas apsaugo nuo krešulių susidarymo, esant prieširdžių virpėjimui. Šiam procesui suvaldyti reikalingi vaistai, vadinami antikoaguliantais. Nau­­dojant „senuosius“ (varfarinas), būtina kraujo krešumo kontrolė, t.y. kas mėnesį reikia atlikti kraujo krešumo tyrimą, norint nustatyti vaisto efekty­vumą bei siekiant išvengti krau­javimo ir tromboembolinių komplikacijų.

Geriant „naujuosius” antikoaguliantus, kraujo krešumo tyrimas nebūtinas, bet jie neskiriami ligoniams, kuriems yra implantuoti mechaniniai širdies vožtuvai. Gydymas antiko­aguliantais pradedamas „senaisiais” antikoaguliantais ir, esant neefektyviam gydymui jais, po pusės metų gydytojas kardiologas gali išrašyti kompensuojamus „naujuosius” geriamuosius antikoaguliantus. Vėliau šiuos vaistus turi teisę išrašyti ir šeimos gydytojas. 

„Ko labiausiai reikia, kad širdies ritmas netriktų? Kont­roliuoti arterinį kraujo spaudimą – taip galima 10 kartų sumažinti insulto ir 6 kartus miokardo infarkto riziką. Būtina pasitikrinti, ar nėra skydliaukės susirgimų, širdies vožtuvų patologijos ar išeminės širdies ligos, gerti pakankamai skysčių, nedirbti iki devinto prakaito. Vieną kartą atsiradus prieširdžių virpėjimui, ritmas sutrinka daug greičiau“, – primena profesorius P. Šerpytis. 

Pasak jo, kiekvienas turi žinoti, jog, pajutus prieširdžių virpėjimą, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus – be spe­cialaus paruošimo ir specia­lių tyrimų ritmą galima atsta­tyti ne vėliau kaip per 48 val. Pa­vėlavus lieka tik naudoti kraują skystinančius vaistus. Ilgai trunkantis, nuolatinis prieširdžių virpėjimas nebe­at­sistato, todėl, pajutus, kad ritmas sutriko, reikia kuo greičiau vykti į ligoninę.  

Medikui svarbiausia mylėti žmones

Šilališkiai profesoriui turėjo daugybę klausimų – ne tik prašė pasakyti, ar tinka jų naudojami vaistai, rodė išrašus iš ligoninių su nustatyta diagnoze, bet ir klausinėjo, ką galima ir ko negalima valgyti ar gerti. Stebino mediko kantrybė ir geranoriškumas, o ilgametė farmacininkė, su gėlėmis atėjusi padėkoti ją gelbėjusiam kardiologui, net apsiverkė.

„Po operacijos Vilniuje paju­tau, kokią gerą širdį turte. Iš kur tiek kantrybės ir gerumo? Parvažiuodavote iš Vo­kie­tijos ir skubėdavote prie mano lovos. Ačiū“, – dėkojo šila­liš­kė.

Profesorius juokėsi, kad gydytojo toks darbas – klausytis žmonių ir padėti jiems, nes tam jis ir yra reikalingas. 

„Tie, kurie renkasi mediko profesiją, be gebėjimo mokytis turi mylėti žmones ir žinoti, kad jie yra labai skirtingi. Bet vienodai gerai reikia gydyti ir inteligentą, ir paprastą darbininką, ir asocialų girtuok­lį“, – sa­kė garsus kardiologas, pagar­bos žmonėms vaikystėje išmokęs iš savo tėvų ir galintis pasigirti, jog žino, ką reiškia augti meilėje. 

Tapti mediku Pranas tikina svajojęs nuo pirmos klasės, kai buvo įsižiūrėjęs kolūkio zootechnikę. Gražiausia kaimo panelė važinėjo motociklu, o per atostogas ją vėžino mediciną studijuojantys vaikinai.

„Tada ir nutariau, jog „kiečiausi“ vyrai yra medikai, ir nors tėtis norėjo, kad tapčiau ag­ronomu, savo nusistatymo ne­keičiau“, – juokėsi profesorius. 

Į Kauno medicinos institutą šilališkis įstojo tik iš antro karto, todėl gerą pusmetį Žvingių vidurinėje mokykloje dirbo fizikos mokytoju. Mokytojauti jam patiko, sako, jog dėl to ir dabar su tokiu dideliu malonumu dėsto studentams medicinos mokslus. 

Didžiausiu gyvenimo laimėjimu profesorius laiko žmones, kurie jį lydėjo gyvenimo keliu. 

„Mane visada supo geri žmonės. Atvažiavau į institutą, ma­no „raketa nešėja“ tapo profesorius Algimantas Mickis, kuris laikė mane pavyzdingu studentu ir norėjo, jog pasilikčiau universitete. Esu net Katalikų kroniką institute nešiojęs, jaučiau, kad tai jis mane ir apsaugojo nuo nemalonių – nugesino visus skandalus, nes buvo Kauno medicinos insti­tuto tarybos pirmininkas. Profesorius Jurgis Brėdikis išmokė optimizmo – fantastika, kaip jis mo­kėjo pritraukti jaunimą. Jų patirtis man daugybę kartų yra padėjusi“, – džiaugėsi P. Šer­py­tis. 

Tapęs gydytoju anesteziolo­gu-reanimatologu, pateko į Vilniaus Santaros klinikas, kur nuolat jautė profesorių Al­gi­manto Marcinkevičiaus ir Alek­sandro Laucevičiaus globą. Pastarasis pakvietė dirbti kar­diologijos klinikoje širdies ritmų sutrikimų ir intensyvios kardiologijos srityje. Taip P. Šerpytis susidomėjo skubios pagalbos medicina ir tapo jos pradininku Lietuvoje. 

Profesorius įsitikinęs, jog net talentingiausiems žmonėms rezultatų pasiekti padeda ne įgimti sugebėjimai, o atkaklus darbas.

„Mama mane mokė, kad gyvenime svarbiausi du dalykai: melstis ir dirbti. Niekada nemačiau savo tėvelių tinginiaujančių, ir mes, vaikai, buvome raginami turėti užsiėmimą – po pamokų sportuoti, lankyti būrelius, skaityti, nes kai esi užimtas, į galvą nelenda blogos mintys. Tą sakau ir savo vaikams“, – „Šilalės artojui“ sakė profesorius. 

Su žmona Aurelija šilališkis užaugino du sūnus ir duk­rą. Kaip ir mama, dukra pasirinko farmakologiją, o sūnus Rokas dirba gydytoju kardiologu Santaros klinikose ir yra Vilniaus universiteto doktorantas. Praną džiugina ir ant­rojo sūnaus karjera – Karolis yra ekonomikos mokslų dakta­ras ir dėsto Vilniaus universitete. 

Stebi vykstančias permainas

Dažnai aplankyti mamos į Ši­lalę atvykstantis P. Šerpytis neslepia, jog visada jautė šio kraš­to trauką. Gražėjantis miestas, nauji statiniai džiugina akis, tačiau labiausiai profesorius vertina čia esančius žmones. 

 „Visą laiką galvoju apie žmones. Man ta aplinka, pastatai, supratimas, kad čia yra tavo šak­­nys – labai svarbu, bet jei nebūtų žmonių, nebūtų ir tos šilumos, kurią atvykęs jaučiu. Di­džiuojuosi savo kraštiečiais –

gydytojais, ligonine, kurią jiems pavyko išsaugoti. Mamai dažnai prireikia jų pagalbos. Sė­dėdami savo aukštuose bokštuose galime sakyti, kad čia nieko gero, bet kai patenkame į tas sąlygas, suprantame, jog čia dirbti gerokai sunkiau. Lietuvą kuria tokie maži darbai: pagalba žmogui, nuoširdus pasiaukojimas silpnesniam“, – įsitikinęs profesorius P. Šerpytis.   

2013 m., Šilalei švenčiant 480 metų jubiliejų, kardiologui P. Šerpyčiui buvo suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas. Profesorius tikino, jog šį apdovanojimą priėmė kaip įsipareigojimą kažką gero ir svarbaus padaryti savo kraštui. 

„Mūsų karta yra išmokyta daugiau imti negu duoti, o aš galvoju atvirkščiai: tik duodamas gali jaustis laimingas. Kai duodi, niekada nereikia galvoti, kad grįš: aš ir taip žinau, jog gerumas visada sugrįš tuo pačiu. Stebiuosi, kai girdžiu sakant, kad Lietuva nieko nedavė, čia viskas blogai. Taip ir norisi paklausti – o ką pats davei Lietuvai? Ir aš savęs klausiu, ką jai daviau. Labai malonu, kai supranti, jog turi ką duoti“, – sakė medikas. 

P. Šerpytį džiugina Lietuvos žmonių pakantumas, tolerancija visoms tautoms, pagerė­jęs požiūris į žydus, kurių prieš karą mūsų miesteliuose buvo labai daug ir lietuviai mokėjo gražiai su jais sugyventi. Džiu­gina jį ir permainos Ši­la­lė­je. 

„Slidinėjimo trasa, stadionas, baseinas, dabar statys sporto kompleksą. Sako, jo nereikia. Kodėl? Ar Šilalėje gyvena kitokie žmonės, negu Vilniuje? Važiuoju per Lietuvą ir džiaugiuosi, kai matau naujus namų stogus – Šilalėje jų taip pat daug. Lietuva keičiasi, žmonės tą turi pamatyti, nes daugelis per kasdienybę permainų tiesiog nepastebi. Niekas už mus valstybės nesukurs, mes patys viską turime daryti. Kiek važinėju po pasaulį, tokių darbščių žmonių niekur nemačiau – mums visi gali to pavydėti“, – tvirtino medikas, svajojantis, jog ateis laikas, kai ir mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės nebijos imtis verslų ir galės gyventi taip, kaip airiai, vokiečiai ar slovakai. 

Beje, COVID-19 virusas irgi daug ko išmokė. Pavyzdžiui, kad galima dirbti nuotoliniu būdu. Todėl ir gyvenant mažesniame miestelyje darbus galima atlikti iš namų. Nebūtina gyventi Klaipėdoje, Kaune ar Vil­­niuje. 

Sveikatos receptas – gera nuotaika

„Didžiosios ligoninės – San­taros, Kauno klinikos – diag­nostiniai centrai, kur žmogus yra tik numeriukas. Ten leng­viau nustatyti diagnozę, atlikti sudėtingas operacijas ar procedūras, o gydyti reikia mažose ligoninėse, kur medikas yra arti žmogaus. Dar labai svarbu, kad čia būtų teikiama skubi pagalba – širdies ritmui sutrikus, ne iškart galime nuvažiuoti į Vilnių, laukti eilėse. Todėl esu dėkingas tiems medikams, kurie savo likimą susiejo su mažomis ligoninėmis ir čia gyvenantiems žmonėms atiduoda visas savo žinias ir energiją“, – sakė P. Šerpytis.  

Blogai, pasak profesoriaus, kad beveik neliko medicinos punktų. Juk ne visi kaimo gyventojai gali nuvažiuoti pas daktarą, todėl laimė, jog į nuošalesnes vietas atvyksta „ratuota“ slaugytoja, atlieka paskirtas procedūras. Laikmetis keičiasi, gerai, kad atsiranda naujos darbo formos, nebereikia išlaikyti pastatų.

„Bet jei liktų tik Tauragės ligoninė, kaip planuojama, būtų labai blogai. Daugelis žmonių netektų paskutinės vilties greičiau sulaukti pagalbos“, – nuogąstauja profesorius.  

Ligoninėje paskaitos apie prieširdžių virpėjimą pasiklausyti susirinkę šilališkiai išgirdo P. Šerpyčio geros sveikatos receptą: kasdien šalia esančiam žmogui reikia pasakyti bent tris gerus dalykus. Pagirti, kad gražiai atrodo, gerai pasielgė, pasidžiaugti, jog susitiko, kas nors pasisekė. 

Profesorius įsitikinęs, kad teigiamos emocijos veikia geriau nei vaistai, nes seniai įrodyta, jog mintys materializuojasi. Gerų emocijų šaltinių yra daugybė: sportas, gamta, sodininkystė, gėlių auginimas, bend­ravimas su žmonėmis. 

O kas pačiam profesoriui suteikia gerų emocijų? 

„Kiekvienas darbas, gerai pa­­darytas, mane įkvepia. Gy­dy­tojui tenka daug bendrauti su ligoniais, prisiliesti prie tokių asmenybių, kurias šiaip jau galėtume pamatyti tik televizoriaus ekrane. Tai labai smagu. Dar nesimokiau medicinos, kai laikraštyje „Šilalės artojas“ perskaičiau šimtamečio Macaičio interviu. Jis sakė, jog geros nuotaikos semiasi iš gamtos, iš darbo, lietuviško samagono ir gražių moterų...

Supratau, kad niekada negalima prarasti humoro jausmo ir nebijoti pasijuokti iš savęs. Lietuviams to labai trūksta, mes esame skeptikai. Todėl šviesiau žiūrėkime į gyveni­mą – geriau seksis, mažiau sirgsime“, – linki šilališkiams mūsų kraštietis patyręs kardiologas P. Šerpytis. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Įkvėpkime tyro gimtinės laukų oro

Norėčiau pasidalinti prisiminimais iš savo vaikystės ir jaunystės, kuri prabėgo Kiau­kų kaime, prie šaltiningojo Noralio upelio Antano No­reikos ir Juzefos Dajoraitės-No­reikienės gausioje, religingoje šeimoje, kurioje užaugome keturi sūnūs ir keturios dukterys.

Proseneliai Izi­dorius Norei­ka su žmona Ma­ri­jo­na Juš­kyte-No­rei­kiene susilaukė keturių vaikų: Ma­­rijonos, Ievos, Jo­no ir Vincento. Jo­nas turėjo duk­ras Stasę ir Ju­ze­fą. Kai Jonas žuvo, mer­­gaitės dar buvo mažos. Stasė užaugusi ištekėjo už Sta­nis­lovo Poškos, o Ju­­zefa – už Ka­zio Tri­jo­­nio.

Vincentas bu­vo išvykęs į Ame­riką už­darbiauti. Sun­kiai dirbdamas su­sirgo, tad grįžo į Lietuvą. Vedė Ag­nieš­ką Šne­paitę iš Obe­lyno, gyveno Pa­je­ru­by­nio kaime, susilaukė sūnaus An­­tano. Šiam paaugus, tėvas samdė mokytoją Joną Tri­jo­nį, kad išmokytų vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Gavęs šaukimą, Antanas iš­ėjo į kariuomenę, tarnavo Tau­­­ragėje, ulonų pulke. Tėvas nupirko Antanui žemės Kiaukų kaime, pastatė trobą, pagalbinius pasta­tus javams, šienui, tvartą gyvuliams, padargų žemei dirbti. Grįžęs iš kariuomenės, Antanas susituokė su Juzefa Dajoraite iš to paties kaimo. An­tanas už  nupirktą žemę ir visus kaštus turėjo aprūpinti tėvą: išlaikyti jam karvę, nušerti po kiaulę per metus, paruošti pašaro. 

Kai Šilalėje pastatė sviesto gamyklą, A. Noreika viename savo trobos gale įrengė patalpą pieno separavimo punktui. Antanas buvo pasiųstas į kursus ir paskirtas šio punkto vedėju. Punkte buvo pastatytos šildymo krosnys, katilas su vandeniu, įrengtas rankomis sukamas separatorius. Žmonės, at­vežę pieną, jį pašildydavo iki reikiamos temperatūros ir patys išseparuodavo. Liesą pieną pasiimdavo savo reik­mėms: darydavo varškę, raugindavo, balino sriubas ar sugirdydavo veršeliams, paršeliams.

Malkoms paruošti bei krosniai iškūrenti buvo priimtas žmogus. Atskiro darbuotojo reikėjo ir grietinėlei į Šilalės sviesto gamyklą nuvežti bei priduoti. Bidonai būdavo užplombuoti, o jeigu plomba pažeista, grietinėlės nepriimda­vo, grąžindavo atgal. Lyd­raš­tyje būdavo nurodytas svo­ris, riebumas, virinimo tem­peratūra. Užmokestis pieno statytojams bu­vo mokamas pagal pieno riebumą, pinigus jie gaudavo kas mėnesį. Jais žmonės mokėjo žemės mokestį, pirko trąšų, žemės ūkio padargų, šlajų, druskos, žibalo, vinių bei kt.

Savo tėvą Antaną prisimena kaip darbštų ūkininką, pienininką, veterinarą. Jis gražiai giedojo, dainavo, bu­vo mu­zi­kan­tas, bažnyčios ko­mi­te­to pirmininkas, kasininkas, maršalka. Prisimenu, kaip kaimo žmo­nės per An­ta­nines ąžuolo lapais apvainikuodavo mūsų na­mų langus, duris ir padėdavo dovaną tėvui.

A. Noreika palaidotas Tū­bi­nių kapinėse.

Mano tėvai bu­vo darbštūs ir religingi, mus, vaikus, dirbti mo­kė nuo mažens. Prisimenu vie­ną nutikimą. Man teko vež­ti grietinę į Šilalės sviesto gamyklą. Va­žiuo­da­mas radau auksinį laik­rodį. Sek­ma­die­nį per šv. Mišias bažnyčioje kunigas per pamokslą prane­šė, kad pamestas auksinis laikrodis. Pa­si­ro­do, jis buvo zakristijono, kuris pametė laikrodį, važiuodamas dviračiu į Šilalę. Zakristijonas man už atgautą laikrodį padovanojo naują kostiumą.

Tėvo muzikalumą paveldė­jo­me ir mes, ypač brolis Sta­sys. Ganydamas karves, pasidarė smuiką, iš telefono laidų sudėjo stygas. Turėjo gerą klausą: išgirdęs grojant melodiją, atkartodavo ją smuiku. Teta Kazimiera Trijonienė-Ma­cienė, išgirdusi jo grojimą, padovanojo smuiką, kuris buvo Antano Račkausko. Stasys juo mokėsi griežti pas Petrą Gu­dauską. Pusbrolis Pranas Va­lauskas padovanojo mums gitarą, tėvas surado kontrabo­są, sudėjo stygas. Taip sukūrėme kapelą, kurioje Stasys grojo smuiku, aš, Juozas, – gitara, giminai­tis Pranas Trijo­nis – kontrabosu. Pradžioje grojome na­­muose, susirinkda­vo berniukai ir mergaitės iš artimiausių kaimų, mokėmės šokti. Vėliau pradėjome groti jaunimui šokiuose ir už kaimo ribų.

O suaugę, subrendę ir visai išskridome iš savo gimtojo kaimo. Tačiau brangūs veidai, vaizdai, prisiminimai iki šiol tebėra gyvi ir šildo. Ir šaukia vėl susieiti įvairių kartų kiaukiškius, pasklidusius po brangią Lie­tuvą ar už jos ribų, įkvėpti tyro gimtinės oro, pasibičiuliauti ar tiesiog patylėti...

Kiaukų kaimo kraštiečių su­ėjimas rugpjūčio 1 d., 11 val., prasidės šv. Mišiomis Tū­bi­nių bažnyčioje.

Juozas NOREIKA, 

buvęs kiaukiškis, gyvenantis Mažojoje Lietuvoje

Nuotr. iš autoriaus albumo

Pergalės lengvosios atletikos čempionatuose

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lengvaatlečiai, vadovaujami trenerio Se­verino Čėsnos, dalyvavo Alytuje vykusiame jaunių čempionate ir grįžo su per­ga­lėmis. 

Ernesta Lasauskaitė rutulio stūmimo rungtyje (3 kg) tapo čem­pione (12,55 m), o Aistė Mižutavičiūtė – vicečempione trišuolio rung­tyje (11,51 m). Šios dvi sportininkės pa­teko į Lietuvos jaunių ir jaunimo komandą bei kartu su kitais sportininkais rugpjūčio 1–2 d. atstovaus Lie­tu­vai Es­tijoje, Pernu mieste, kur vyks Balti­jos jaunių ir jaunimo ko­mandinis čem­pionatas. 

Emilija Ašmonaitė ru­tulio stūmimo varžybose užėmė ketvirtąją vietą (11,39 m). Evaldas Katauskas, rutulį nustūmęs (11,69 m), liko 11-as. Augustė Mižutavičiūtė 200 m bėgimo distancijoje pagerino savo asmeninį bei mokyklos rekordą (29,12 sek.).

Lietuvos jaunučių čem­pionate Marijampo­lė­je 

E. Ašmonaitė rutulio stū­mimo rungtyje iškovojo ant­rąją vietą (10,72 m). Ji pateko tarp geriausių Lietuvos jaunučių sportininkių ir liepos 28 d. kartu su komanda atstovaus Lietuvai Lat­vijoje, Uogrės mieste.

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė

AUTORĖS nuotr.

Valdantieji tęsia „tradiciją“ – dar vienas įkaušęs

Kai jau atrodė, kad vasara taip ir praeis be Šilalės valdžios vyrų nuotykių, praėjusį pirmadienį driokstelėjo žinia – iškart po pietų pertraukos į savivaldybę iškviesti policijos pareigūnai nustatė, kad mero patarėjų kabinete buvo geriama tikrai ne popietės arbatėlė: vienam iš mero patarėjų nustatytas 0,5 promilės girtumas. Tradiciškai į bėdą įklimpę aukštas pareigas užimantys asmenys iškart po tokių „nelaimių“ suserga arba greitai susiorganizuoja atostogas. Ne išimtis ir šis kartas – darbo vie­toje neblaivus užkluptas valstybės tarnautojas nuo antradienio pradėjo atostogauti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.57

Mokyklose suplanuota direktorių kaita

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos duomenimis, ša­lyje maždaug trečdalis ugdymo įstaigų neturi nuolatinių vadovų. Mokyklų vadovų kadencijos įteisintos 2018 m., šiemet savo postus turi palikti dirbantys daugiau nei 20 metų. Šilalėje tokių direktorių nemažai – net šeši, o Meno mokyklai direktoriaus nerandama jau antri metai. Vilčių teikia tik nuo liepos pradžios pasikeitusi ugdymo įstaigų vadovų vertinimo tvarka – Švietimo, mokslo ir sporto mi­nisterijos pasiūlymu, renkantis direktorius, daugiau galių suteikta savivaldybėms. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.57

Muzikos festivalis „Pasaulio balsai“ (liepos 24 d. – rugsėjo 13 d.)

LIEPA

24 d. (penktadienis), 19 val., – festivalio pradžios koncertas Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51).

EGLĖ ŠLIMAITĖ (sopranas);

GABRIELĖ KIRŠAITĖ (mecosopranas);

JUOZAS JANUŽAS (tenoras);

IGNAS MELNIKAS (baritonas);

Lietuvos kariuomenės orkestras. Dirigentas – DAINIUS PAVILIONIS.

********

26 d. (sekmadienis), 19 val., – Palangos Kurhauzas (Grafų Tiškevičių alėja), Atvirukas Beethovenui.

TrioVan Beethoven (Austrija);

CLEMENS ZEILINGER (fortepijonas);

VERENA STOURZH (smuikas);

FRANZ ORTNER (violončelė).

********

28 d. (antradienis), 19 val., – Prancūziškas vakaras.

ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas);

AUDRONĖ KISIELIŪTĖ (fortepijonas);

KAUNO STYGINIŲ KVARTETAS;

KAROLINA BEINARYTĖ-PALEKAUSKIENĖ (I smuikas);

AISTĖ MIKUTYTĖ (II smuikas);

EGLĖ LAPINSKĖ (altas);

SAULIUS BARTULIS (violončelė).

********

31 d. (penktadienis), 19 val., – Palangos gintaro muziejus (Vytauto g. 17), Mocartas leidžiasi ant žemės. Teatralizuotas koncertas.

Programos „Operos Akseleratorius 2020“ dalyviai:

RASA DZIMIDAITĖ (sopranas);

PAVEL MORGUNOV (baritonas);

ELENA SVERDIOLAITĖ (sopranas);

RAFAELIS ŠTAROLIS (baritonas);

GUSTAS RAUDONIUS (fortepijonas);

Režisierė – KARINA NOVIKOVA.

 

RUGPJŪTIS

4 d. (ketvirtadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Vario dialogai.

PETRAS VYŠNIAUSKAS (saksofonas);

Klaipėdos brass kvintetas –

meno vadovas SIGITAS PETRULIS (trimitas);

MINDAUGAS PAŠKAUSKAS (valtorna);

JONAS KATAUSKAS (trimitas);

ARVYDAS STAKVILEVIČIUS (trombonas);

VIDMANTAS LIASIS (tūba).

********

13 d. (ketvirtadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Exil. skiriama kompozioriui Gija Kančeliui.

ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas);

AUDRONĖ KISIELIŪTĖ (klavišiniai);

VALENTINAS GELGOTAS (fleita);

DARIUS DIKŠAITIS (smuikas);

GEDIMINAS DAČINSKAS (altas);

GLEB PYŠNIAK (violončelė);

DONATAS BAGURSKAS (kontrabosas).

********

15 d. (šeštadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51). W. A. Mozart. Karūnavimo mišios.

Valstybinis choras VILNIUS;

RENATA MARCINKUTĖ-LESIEUR (vargonai);

Dirigentas – ARTŪRAS DAMBRAUSKAS.

********

16 d. (sekmadienis), 19 val., – Palangos gintaro muziejus (Vytauto g. 17), Instrumentų karaliaus vakaras.

Fortepijoninis duetas:

KAJA KAŠUBAITĖ.

KLĖJA KAŠUBAITĖ;

RŪTA MIKELAITYTĖ-KAŠUBIENĖ (fortepijonas).

********

19 d. (trečiadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Popiežiaus kelias. Jono Pauliaus II-ojo 100-mečiui.

Šiaulių valstybinis kamerinis choras POLIFONIJA, meno vadovas ir vyr. dirigentas – LINAS BALANDIS;

Aktorius VLADAS BARANAUSKAS;

Dirigentas – POVILAS VANŽODIS.

 

RUGSĖJIS

3 d. (ketvirtadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Dvibalsė širdis: ansamblio „Duo Barocco” dešimtmečio koncertas.

RENATA DUBINSKAITĖ (mecosopranas);

SAULĖ ŠERYTĖ (mecosopranas);

VILIMAS NORKŪNAS (klavesinas).

********

5 d. (šeštadienis), 19 val., – Palangos Gintaro muziejus (Vytauto g. 17), Tête-à-tête.

LINA FIDELMAN (fleita, Estija);

MIKK LANGEPROON (akordeonas, Estija).

********

13 d. (sekmadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Festivalio pabaigos koncertas.

PALANGOS ORKESTRAS

Meno vadovas ir dirigentas – VYGANTAS REKAŠIUS.

Į koncertus bažnyčioje įėjimas nemokamas.

Bilietus į koncertus Palangos Kurhauze ir Palangos gintaro muziejuje galima įsigyti sistemoje www.bilietai.lt bei koncerto vietoje.

Apvaršuviškiai savo kaimui išnykti neleis

Nors nuolat kalbama apie mirštantį kaimą, Laukuvos seniūnijos Apvaršuvos kaimo gyventojai šią taisyklę stengiasi paneigti – jie ėmėsi iniciatyvos ne tik suburti draugėn esamus ir buvusius gyventojus, bet ir įamžinti jau išnykusių kaimų atminimą.

Laukuvos miestelis savo šven­tę rengia visada tuo pačiu laiku – minint Švč. Mergelės Škap­lierinės atlaidus. Apvaršu­viškiai į savąją šventę sukvietė atlaidų išvakarėse. Kraštiečių laukė šv. Mišios Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, o po jų Apvaršuvoje atidengtas prieš tris dešimt­mečius nuverstas ir netoliese užkas­tas paminklinis ak­muo.

„Paminklas sovietmečiu buvo pas­tatytas 1911-aisiais į JAV emigravusiam kraštiečiui Leonui Jonikui ir jo tėviškei atminti. Šis vyras buvo aktyvus lietuvių išeivijos veikėjas, žurnalistas. 1990-aisiais nuspręsta pamink­lą jam nuversti, o jo vietoje buvo pastatytas ąžuolinis kryžius. Ei­nant me­tams, jis sunyko, tad nutarėme atkurti Apvaršuvą garsinusio žmogaus atminimą, o tuo pačiu ir pažadinti mūsų bend­ruomenę aktyvesniam bendravimui“, – sakė Lietuvos Respub­likos Prezidento kariuo­menės kūrėjų savanorių medaliu apdovanotas Ignacas Gailevičius.

Šios šventės iniciatorius laukuviškis Jonas Šedbaras prisiminė, jog ąžuolinis paminklas buvo pastatytas 1990 m. liepos 15 d., o akmeninis atkurtas 2020-ųjų liepos 18 d. Ant paminklo iškalta, kad šioje vietoje buvo L. Joniko (1891–1969) gimtinė, taip pat šis akmuo yra skiriamas ir Apvaršuvos, Burbiškių, Kui­tainių, Monkiškės bei Vaitkaičių kaimų gyventojams atminti.

Pasak Laukuvos seniūno Virgilijaus Ačo, oficialios bend­ruomenės Apvaršuvoje nėra, tačiau yra entuziastų, kurie geba suburti draugėn visus bent kiek aktyvesnius kraštiečius.

„Kęstutis Auškal­nis, J. Šedbaras, I. Gai­levičius, Valde­maras Jasevičius da­ro vis­ką, jog nykstančių kaimų atminimas gyvuotų kuo ilgiau“, – sakė seniūnas.

L. Jonikas išeivijoje buvo žinomas „Lau­kuviškio“ slapyvardžiu, Amerikoje jis dirbo laik­raščio „Vilnis“ redakcijoje, žur­nalo „Liaudies menas“ redaktoriumi, bu­vo JAV Kongreso ir lietuvių meno sąjungos narys.

Paminklinį akmenį atidengti buvo pakviestas I. Gailevičius su dukra Milda bei Irena Budginaitė-Sebeckienė, jį pašventino Laukuvos parapijos klebonas kun. Virgilijus Pocius. 

„Kai girdime žodžius „tėviškė“, „gimtinė“, apima nostalgija. Ir tai yra tas turtas, kurio iš mūsų niekas negali atimti. Tai yra tos vietos, kurias prisimename ir galime nusakyti iki smulkiausių detalių, bet visa tai yra prasminga ir suprantama tik mums. Tėviškė nėra ten, kur gyvename dėl pinigų ar vykstame pasigrožėti – ji ten, kur į žemę įspaustos mūsų tėvų ir protėvių pėdos. Todėl net ir išsikėlę iš jos bei per tūkstančius kilometrų nuo jos nutolę fiziškai, dvasiškai visam gyvenimui išliekame susieti su savo gimtąja žeme“, – kalbėjo V. Jasevičius. 

Varnių regioninio parko vyriausiasis specialistas Andrius Bajorūnas priminė, jog Apvaršuva yra šio parko teritorijoje.

„Valstybė patikėjo saugoti gamtą ateities kartoms, bet be vietos gyventojų to nepadarytume. Apvaršuviškiams linkiu, jog kaimas tik didėtų, jame gimtų kuo daugiau vaikų, o Apvaršuvos vardas niekada nebūtų įrašytas į išnykusių kaimų sąrašą“, – sakė regioninio parko atstovas.

J. Šedbaras susirinku­siuo­sius įvar­dijo lyg dovaną ir priminė, kad nuotrau­koje, darytoje prieš tris de­šimtmečius statant kryžių, matomas berniu­kas yra Re­mi­gijus Mas­lauskas, ku­ris šįkart buvo vienas aktyviausiai talkinusių benduomenės narių. Tad jam, An­tanui Vėliui, I. Gailevičiui buvo įteiktos padėkos. Dėkota visiems, kurie prisidėjo, jog ši kraštiečių šventė įvyktų.

O Burbiškių gyventoja Stanislava Olš­vikienė visus nustebino atrastu talentu – iš gamtos atliekų ir antrinių žaliavų gaminamais suvenyrais. Garbaus amžiaus moteris, buvusi tremtinė, nebaigusi jokių mokslų, viską sugalvojanti pati. Tiesa, savo dirbinius 83-ejų Stanislava viešai rodo retai – Apvaršuvos kraštiečių sueiga buvo tik antras kartas. Tačiau jos darbai paliko didžiulį įspūdį: vieni skubėjo jų įsigyti, kiti – nusifotografuoti su jų autore.

Suėjimas turėjo tęstis iki aušros, nes apvaršuviškių nuotaiką kėlė Rietavo kultūros centro kaimo kapela „Subata“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą