„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Iš policijos automobilio liko tik metalo krūva

Praėjęs pirmadienis vienoje automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda atkarpoje buvo itin nesėkmingas - Šauk­liškės kaimo teritorijoje tądien užfiksuoti net du eismo įvykiai. Dieną nuo kelio nuvažiavo kro­vininis sunkvežimis, o vakare, vykdant jo iškėlimo darbus, stipriai nukentėjo tarnybinis policijos automobilis.

Pirmadienį sunkvežimį vairavęs vyras jo nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į tvorą. Avarija nebuvo didelė, tačiau sunkiasvorės transpor­to priemonės traukimo darbai užtruko iki vėlumos. Eismą, kad pro šalį važiuojantys vairuotojai netrukdytų darbininkams, reguliavo policijos pareigūnai. Tarnybinis jų automobilis su įjungtais specialiais švyturėliais stovėjo pirmoje eismo juostoje. Tačiau apie 21.45 val. į Šilalės policijos komisariato „VW Passat“ rėžėsi klaipėdiečio (gim. 1971 m.) vairuojamas „Citroën C5“.  Tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengta skaudžios tragedijos – po didelio smūgio „Passat‘as“ suknežintas nepataisomai. Lai­mei, pareigūnai buvo išlipę iš mašinos ir nestovėjo šalia.

Avarijos metu susižeidė „Cit­roën“ vairuotojas. Jis skun­dėsi skausmais krūtinėje. Dėl traumos vyriškis išgabentas į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Pirminiais duomenimis, vairuotojas buvo blaivus. Bet dėl kokių priežasčių nepastebėjo policijos automobilio su įjungtais švyturėliais jis nesugebėjo paaiškinti. Keliama versija, jog kliūties klaipėdietis galėjo nepamatyti, nes vairuodamas kažko ieškojo savo mašinos salone.

Birutė PALIAKIENĖ

SKAITYTOJO nuotr.

 

 

 

 

Vandalų įžūlumui ribų nėra?

Praėjusį savaitgalį Pajūris šventė: džiugino ne tik geras oras, bet ir miestelyje vykusios seniūnijų sporto žaidynės. Tačiau naujos savaitės pradžioje pakili nuotaika išgaravo. Naktį iš pirmadienio į antradienį įžūlūs chuliganai nusiaubė rekreacinę zoną prie Jūros upės. Šį atvejį aiškinasi policija, bet patys pajūriškiai spėlioja, kad teritoriją suniokoti galėjo vietiniai nebrendylos.

Vaizdas, kurį antradienį išvydo Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė, ją, švelniai tariant, šokiravo. Prieš kelis me­tus įrengtoje jaukioje Jū­ros pakrantės poilsiavietėje buvo išverstas tik pavasarį pastatytas knygų inkilėlis, o jame buvę leidiniai sudeginti pavėsinėje, ant stalo. Be to, visur primėtyta įvairiausių atliekų, prigliaudyta kalnai sau­lėgrąžų. R.Veščiūnienė suskaičiavo, jog seniūnijai pa­daryta maždaug 250 eu­rų žala. Tačiau suma gali ir iš­augti – kiek tiksliai atsieis smarkuolių siautėjimas, paaiškės, kai poilsiavietė bus sutvarkyta.

Seniūnė apgailestauja, kad tai, deja, nebe pirmas toks išpuolis šioje zonoje. Neseniai jėgos kur dėti neturintys asmenys nuvertė lauko tualetą, sugadino jo stogą, išspardė bei sugriovė tvorelę, nuniokojo pavėsinės stogą, išrovė įbetonuotą kelio ženklą ir įmetė jį į upę.

Trečiadienį Pajūrio seniūnė dėl šio įvykio susitiko su Šilalės policijos pareigūnais. Nors prieš tai ji sako laukusi, kol chuliganams prabils sąžinė. Todėl internete išplatino pranešimą, kuriame niekadėjus ragino prisistatyti į seniūniją bei prisipažinti. Jiems buvo suteiktas šansas patiems viską sutvarkyti. Deja, sąžinė taip ir neprabudo - seniūnė dėl incidento parašė pareiškimą.

„Dabar viskuo labai rimtai užsiima policija. Vyksta tyrimas, apklausos. Įvardinti, kas nusiaubė poilsiavietę kol kas negaliu. Bet tikiu, jog pareigūnai greitai juos nustatys“, - įsitikinusi R.Veščiūnie­nė.

Tiek ji, tiek miestelio gyventojai svarsto, kad šioje vie­toje reikėtų įrengti vaizdo stebėjimo kameras. Ta­čiau, anot seniūnės, šie norai kol kas neįgyven­dinami – savivaldybės biudžete tam trūksta lėšų...

Šiandien va­kare Pa­jū­ryje šaukiamas bend­ruomenės susirinkimas. Bus ta­ria­ma­­si, kokių pre­vencinių priemonių imtis, tramdant miestelį niokojančius vandalus. Belieka tikėtis, jog susivienijusi bendruomenė juos įveiks.

Birutė PALIAKIENĖ

Romos VEŠČIŪNIENĖS nuotr.

degesiai

 

Laukuose pakvipo pirmuoju šienu

Prieš savaitę Vaičių kaime, Vaidoto Kiniulio ūkyje, susirinkę Žemaitijos žemdirbiai paskelbė šienapjūtės pradžią. Tiesa, kai kur pievos po neseniai praūžusių liūčių vis dar nėra visiškai sausos, tačiau ūkininkai jau žvilgsniais matuoja žolę ir nekantriai dairosi į dangų.

Šienapjūtė - pats sunkiausias vasaros darbas, nes likti žiemai be pašarų tolygu sunaikinti ūkį. Todėl UAB „Dotnuvos projektai“ pakvietė Žemaitijos žemdirbius apžiūrėti naujausios pašarų ruošimo technikos.

Bene 130 melžiamų karvių ir per 120 mėsinių mišrūnų laikančiam ūkininkui kasmet reikia nušienauti 116 hektarų pievų, paruošti apie 2 tūkst. tonų žolės bei kukurūzų siloso, veršeliams susukti 700 sauso šieno ritinių. Tai nemenkas, iki pat rudens trunkantis darbas, todėl tokiam dideliam ūkiui labai svarbu turėti gerą bei patikimą techniką. UAB „Dotnuvos projektai“ V.Kiniulio ūkyje surengė  jau antrą lauko dieną. Pirmoji įvyko daugiau nei prieš dešimtmetį, 2005-aisiais, iškart, kai tik Sapard projekte dalyvavęs ūkininkas įsigijo visą naują pašarų ruošimo techniką.

„Tada demonstravome tik V.Kiniulio technikos galimybes. Dabar čia atvežėme net kelių aplinkinių ūkininkų turimą techniką, nes V.Kiniulis puoselėja naujų planų - per dešimtmetį jo technika susidėvėjo ir fiziškai, ir morališkai. Dėl to šiai šienapjūtei parvešime ūkininkui pačią nau­jausią, 4 metrų pločio „Kver­neland“ prikabinamą šie­napjovę - kol kas Lietuvoje nėra nė vienos tokio modelio. Gaila, kad fabrikas nespėjo jos surinkti ir išsiųsti į Lietuvą iki šio mūsų susirinkimo“, - sakė UAB „Dot­nuvos projektai“ vadybi­ninkas, technikos mokslų dak­taras Romualdas Man­ke­vi­­čius.

Technikos demonstravimui ūkininkas paruošė patį sausiausią lauką - 12 metrų pievą, kurią kasmet išakėja ir atsėja į hektarą po 1,5-2 kilogramus motiejukų. Sodri bei gana aukšta žolė, nors ir šlapoka, prašyte prašėsi pjaunama bei verčiama į pradalges.

Pasak R.Mankevičiaus, šienapjovė, vartytuvas ir grėblys yra viso pašarų ruošimo proceso pradžių pradžia, o kokią  pasirinkti šienapjovę - pakabinamą ar prikabinamą, su plaušintuvu ar be jo, priklauso nuo ūkio dydžio, pašarų ruošimo plotų, laukų reljefo, turimo traktoriaus bei ūkininko noro.

Žemaičiai atidžiai stebė­jo ir vertino, kaip dirba „Kver­ne­land“ pakabinamos ir pri­kabinamos šienapjovės, svarstė, kokią naudą gali duo­ti dviejų skirtingų šienapjovių kombinacija, kuo ypatinga „Kverneland“ sraigė, sumetanti šlapią žolę į pradalges taip, kad ji nepatektų po traktoriaus ratais ir nebūtų suminta, klausinėjo apie technikos galimybes ne tik dr. R.Mankevičiaus, bet ir praktinės patirties turinčių į demonstraciją savo šienapjoves atvežusių savininkų.

Ne mažiau smalsuolių pritraukė ūkininkės Virginijos Aužbikavičienės dviejų roto­rių grėblys, važiuojantis ir dirbantis ant tos pačios važiuoklės. Hidrauliškai valdo­mas grėblys gali palįsti po krūmais, suversti vieną arba dvi pradalges.

„Žiūrint į tokią techniką, seilė varva - visko norisi, sulaiko tik šiuo metu ypač menkos galimybės ir neaiški perspektyva. O jei kas dykai duotų - viską priglaustume“, - juokavo būrin susispietę keli ne­didelių ūkių savininkai iš Ju­caičių, Požerės, Pa­žvėrio kaimų.

Šienapjūtės jie dar nepradėjo - sa­kė laukią, kol už pieną sumokės ir Dievulis „pagados“ nepagailės.

„Pažiūrėkite, kiek traktorius kai­nuoja - net už nedidelį reikia 60-70 tūkst. eurų pakloti. Kada tiek gali uždirbti, kai už pieną moka 15 centų ir dar žada bene 1,5 euro cento nuo birželio sumažinti?“- svarstė vyrai.

Ne pačiu didžiausiu optimizmu spinduliavo ir ūkio savininkas V.Kiniulis. Nors neseniai Vaičių kaime jis nupirko apgriuvusią fermą ir jau šią savaitę pradės ją rekonst­ruoti į fermą prieaug­liui, ūkininkas su nerimu svarstė apie ūkių didėjimo tendencijas.

„Krizė, kuri dabar mus riečia į ožio ragą, kada nors praeis. Bet po dešimtmečio gali pasirodyti, jog ir ūkis, kur laikoma 130 karvių, jau yra prie smulkiųjų. Jeigu nebus iš ko investuoti, nevyks plėt­ra, tapsime nereikalingi. O žemės mūsų rajone nėra tokios derlingos, kad galėtume verstis augalininkyste“, - sakė V.Kiniulis, pereinantis prie eko­loginės žemės ūkio gamybos.

Krintant pieno kainoms, abejojančiųjų savo ūkių ateitimi atsiranda vis daugiau, tačiau dr. R.Mankevičius įsitikinęs, jog ūkininkai lengva ranka neužbrauks daugelio metų triūso.

„Dabar tikrai ne pats geriausias laikas investicijoms, bet susidomėjimas pašarų ruošimo technika nemažėja, nes žmonės iš paskutiniųjų stengiasi ją atnaujinti. Netrukus prasidės naujo paramos laikotarpio paraiškų rinkimas, ūkininkams reikia žinoti, ko­kia geriausia technika yra rinkoje. Juk visi supranta, kad tai - paskutinė galimybė gauti paramą ūkio modernizavimui. Nors ir kaip blogai būtų, lietuviškas racio­nalumas verčia kibtis į že­mę“, - tvirtino specia­listas.

Laukams pakvipus pirmuoju šienu, ūkininkams šiemet itin sunku apsispręsti, ar ruošti pašarus ir rengtis dar vienai sunkiai žiemai, ar atsisakyti visko, kas uždirbta, ir trauktis iš nelygios kovos su perdirbėjais bei prekybininkais. Kita vertus, ne vienas ūkininkas iš Vaičių kaime surengtos lauko dienos grįžo su viltimi, jog sunkmetis - ne amžinas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

ukis4ukis3ukis2ukis1

 

Valdiškas verslas neišsikapsto iš nuostolių

Balandį ataskaitas rajono tarybai pateikė savivaldybės įmonių vadovai. Atrodo, praėję metai valdiškiems „uabams“ neatnešė nei turtų, nei sėkmės - keturios iš penkių savivaldybės įmonių dirbo nuostolingai. Šį sykį - apie dviejų rezultatus. 

Kalta šilta žiema?

Kiekvieną mėnesį Šilalės šilumos tinklų sąskaitas už šildymą bei karštą vandenį gaunantiems gyventojams ne tas pats, kaip sekasi šilumos tiekėjams. Balandį vietos politikai patvirtino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas kainas antriesiems bazinės kainos galiojimo metams - nuo gegužės 1 d. šiluma mūsų rajone pabrango 7 proc. Nors oficialiai teigiama, kad Šilalėje ji yra pigiausia Lietuvoje, mokantieji mokesčius įsitikinę, jog sąskaitos net ir šiltą žiemą prasilenkia su realybe.

UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ direktorius Algirdas Šnie­pis pripažino, kad praėję metai nebuvo patys geriausi. 2014-aisiais patirta 50,9 tūkst. eurų, pernai - jau 64,1 tūkst. Eur nuostolių. A.Šnie­pis turėjo kuo pasiteisin­ti: vien Pajūrio katilinė, kurią savivaldybė perdavė eksploa­tuoti Šilalės šilumos tink­lams, pernai uždirbo 22 tūkst. Eur „minusą“. Bet blogiausia, pa­sak A.Šniepio, kad žiema buvo šilta, todėl įmonė mažiau pagamino, mažiau pardavė šilumos energijos, taigi mažiau ir uždirbo.

Finansinis rezultatas gal būtų buvęs geresnis, tačiau pernai bendrovė neturėjo lėšų pirkti kurą valstybinėje biokuro biržoje. Ten atsi­skaitymo terminai yra griežti, nepaprašysi palaukti. Todėl įmonės vadovams teko biokurą pagal sutartis iš tiekėjų pirkti brangiau. A.Šniepis tikino, jog šiemet jau laikosi Vyriausybės nustatytos tvarkos ir dalyvauja biokuro biržos sandoriuose.

Pernai Šilalės šilumos tink­lai tiekėjams liko skolingi 573,6 tūkst. Eur - net 225 tūkst. Eur mažiau nei 2014-aisiais. Deja, didžiausią dalį įsiskolinimų vis dar sudaro skolos už kurą. Nemaža skola ir bankui - 431 tūkst. Eur. Šiemet teks grąžinti 143 tūkst. Eur.

Šilumos vartotojai praėjusiais metais įmonei liko skolingi beveik 205 tūkst. Eur. Iš jų 124,5 tūkst. Eur - gyventojai. A.Šniepis pasidžiaugė, kad pernai gyventojų skolos sumažėjo 25 tūkst. Eur. Nemokiausi Šilalėje yra socialinių būstų nuomininkai: jų įsiskolinimai vien Šilalės šilumos tinklams sudaro 77,7 tūkst. Eur, ir pernai jie padidėjo 3,6 tūkst. Eur.

Anot A.Šniepio, įmonė kant­riai dirba su skolininkais. Praėjusiais metais išieškota 27 tūkst. Eur, užpernai - 23 tūkst. Eur priteistų skolų. Visgi beviltiškos skolos auga kaip ant mielių. 2015 m. joms buvo priskirta įsiskolinimų už 25 tūkst. Eur. Iš viso įmonė turi 222,5 tūkst. Eur abejotinų skolų.

Renovacija optimizmo nežadina

UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ direktorius tarybos nariams tvirtino, jog įmonės finansinė padėtis gerėja. Šie­met įsiskolinimas už kurą sumažėjo dar 170 tūkst. Eur, grąžinta dalis kredito bankui, tikimasi, kad pavyks išgyventi be naujų paskolų. Tačiau daugiabučių namų renovacija didelio optimizmo šilumininkams nežadina. Tai, kas gerai gyventojams, nelabai paranku šilumos gamintojams.

A.Šniepio skaičiavimais, re­­novuoti namai šilumos su­nau­doja perpus mažiau už ne­renovuotus, o mažėjančios ši­lumos gamybos apimtys klam­pina įmonę į nuostolius.

„Suskaičiavome, jog vieną mėnesį dėl to negavome 8 tūkst. Eur. Mums tai yra nuostolis“, - guodėsi Šilumos tink­lų vadovas.

Per du etapus Šilalėje žadama renovuoti 18 namų. Tačiau kol kas šis procesas juda labai lėtai, ir dabar baigiasi tik pirmojo etapo darbai - gegužę turi būti priduotas eksploatuoti paskutinis atnaujintas daugiabutis.

Valdžia tyli, bet ateityje gali pasireikšti visiškai nepageidaujamas kainų kilimo efektas. Kuo daugiau renovuotų namų, tuo brangesnė gali tapti šiluma, nes mažesniam kiekiui šiluminės energijos pagaminti reikės tokių pat pastovių išlaidų. Šilumos gamybos sąnaudose kuro kaina sudaro tik trečdalį, visa kita - pastovios išlaidos.

Nenori gerti chloruoto vandens

UAB „Šilalės vandenys“ per­nai eksploatavo 200 ki­lo­metrų vandentiekio ir 100 km nuotekų tinklų. Pristatydamas tarybai praėju­sių metų veik­los ataskaitą, direktorius Ed­mundas Auš­kalnis sviedė ak­menį į gyventojų daržą: „Žmo­nės yra nevalyvūs, viską meta į kanalizaciją kaip į šiukšlinę, todėl per savaitę po kartą turime valyti visas 45 siurblines“.

auškalnis

Bet tikrai ne dėl gyventojų nevalyvumo įmonė pernai „uždirbo“ 103 tūkst. Eur nuostolių. Direktoriaus teigimu, nuostolis yra „popierinis“, nes suskaičiuotas dėl amortizacijos.

„Pinigų turime, sąskaitoje li­ko, tačiau nuostolis vis tiek skai­čiuojamas“, - savivaldybės tary­bai aiškino bendrovės vadovas.

Pernai UAB „Šilalės vande­nys“ pirko automobilį, dvi priekabas, signalų imtuvą ir kitokio ilgalaikio turto už 24 tūkst. Eur. E.Auškalnis įsitikinęs, jog šiemet įmonės finansinė padėtis dar labiau pagerės.

Bet kitaip ir negalėtų būti, nes nuo kovo 1 d. Šilalėje įsigaliojo naujos, bene 20 proc. didesnės, vandens pardavimo bei nuotekų tvarkymo kainos.

Kita vertus, ne viskas taip gražu, kaip norima parodyti. Štai pajūriškiai itin vangiai jungiasi prie vandentiekio ir kanalizacijos tinklų, nors tapti centralizuotai tiekiamo vandens vartotojais jie privalo iki šių metų pabaigos. Antraip įmonė gali netekti dalies vandentvarkai skirtos Europos Sąjungos paramos. Savivaldybės vadovams lankantis seniūnijose, Tenenių gyventojai skundėsi labai pras­ta vandens kokybe bei tvirtino, jog chloruoto vandens neįmanoma naudoti mais­tui, jis bjauriai smirdi.

E.Auškalnis sutiko, kad Te­neniuose vandens kokybė išties kelia rūpesčių: jame yra organinių dalelių, todėl išgaunamas vanduo turi gleivių, nuo jų atsiranda puvėsių kvapas. Dėl to esą kaltas durpėtas dirvožemis.

„Nėra kitos išeities, tik ieškoti vietos kitai vandenvietei. Bet nežinome, ar ir kitoje vietoje išgausime geresnį vandenį. Važiuojame į Tenenius kelis kartus per savaitę, nors nieko negalime padaryti“, - skundėsi vietos politikams E.Auškalnis.

Direktoriaus nuomone, chlo­ruotas vanduo - ne tokia jau ir didelė bėda.

„Miestuose dar ne tiek chloruoja, o mes vos vienoje vandenvietėje tą nuolat darome, kitur - tik profilaktiškai“, - teisinosi E.Auškalnis. 

Daiva BARTKIENĖ

Lietuvos vicečempionė gyvena Kaltinėnuose

Kaltinėniškė Ūla Ivinskytė, kaip ir daugelis jos bendra­amžių, yra paskendusi paaugliškuose rūpesčiuose: mo­kykla, namų darbai, būreliai, draugai, internetas, mu­zika, mada... Mergaitė - kaip ir visos, pamanysite. Tačiau Ūla, kukli mergaičiukė iš provincijos, šį pavasarį pasipuošė visai nekukliu titulu - Lietuvos kyokushin karate čem­pionate iškovojo jaunučių vicečempionės vardą. Nuo septynerių sportuojančiai kaltinėniškei treneriai prognozuoja puikią ateitį.

Trapiame kūne – tvirta siela

Prieš nutraukdamas Ūlos treniruotę ir pakviesdamas ją pokalbiui iš sporto salės, treneris Gintaras Cemnalianskis įspėjo: ji - labai kukli. Kukli, bet kieta.

„Ūla yra mūsų fenomenas. Per savo darbo praktiką esu treniravęs ne vieną Lietuvos, Europos čempioną. Daug bu­vo ir tų vadinamų čempionų, tačiau Ūla - išskirtinė. Ji dvejus metus iš eilės yra antra Lietuvoje. Čempionatuose da­lyvauja nuo dviejų iki penkių šimtų sportininkų, todėl tapti Lietuvos čempionato prizininku ar čempionu yra ne taip paprasta. Gal netgi sunkiau nei Europos čempionu, kadangi mūsų sportininkai yra išties aukšto lygio. Jei laimi Lietuvoje, Europoje turi tikrai nemažai šansų. Ūla yra labai stipri sportininkė. O reikia nepamiršti, jog mes treniruojamės vos du kartus per savaitę.

Mergaitė iš kaimo sportuoti į Šilalę važinėja jau šešti metai. Jau vien tai parodo jos tvirtą būdą bei užsispyrimą. Treniruotis pradėjo gal septynerių, buvo nedrąsi, nekalbi ir tik žiūrėjo didelėmis akimis. Tačiau ko jau ko, bet darbštumo jai nepaskolinsi. Darbštumas bei kuklumas yra pagrindinės Ūlos savybės, kurios padeda siekti gerų rezultatų“, - šiltai apie savo auklėtinę kalba G.Cemnalianskis.

Taip, kuklumo iš Ūlos išties neatimsi. Tikėjausi tarpduryje išvysti savimi pasitikinčią, tvirtą, aukštai galvą iškėlusią Lietuvos vicečempionę, o atskubėjo mergaičiukė su plačia vaikiška šypsena veide. Todėl net keista, kaip ant tatamio ji virsta vieną po kito varžovus triuškinančia kovotoja. Tačiau tas kuklumas Ūlai tinka, ir kalbantis nejučia imi tuo gėrėtis - suvoki, jog seniai bematei nuoširdų, aplinkos nesugadintą, „nepasikėlusį“ pa­­auglį.

Ūla klesteli ant kėdės ir ima pasakoti, kaip jai šovė mintis lankyti karate. Tikrai smalsu, visgi toks sportas - anaiptol ne mergaitiškas.

Kovoje dėl čempionės vardo – apmaudi klaida

„Iš tikrųjų tą sugalvojau ne aš, o mama. Perskaičiusi skelbimą, kad Šilalėje prasidėjo tokios treniruotės, pasiūlė pabandyti. Pagalvojau: kodėl gi ne? Taip nuo antros klasės jau šešti metai negaliu be karate gyventi“, - šypsosi Ūla.

O kaip gi dėl kreivų žvilgsnių bei pasakymų, jog šis sportas mergaitei galbūt netinka? Paauglė neslepia, kad šis stereotipas ją persekioja nuo pirmos treniruotės. Daug kas stebisi, kaip iš pažiūros trapi šviesiaplaukė nusprendė kumščiuotis ir spardytis. Ypatingai sutrikę buvo Ūlos bendraklasiai. Tačiau turėdama savus įsitikinimus bei tvirtą mamos, močiutės ir sesės palaikymą, mergaitė į tokias pastabas nekreipia dėmesio. Ūla nė už ką nesutinka, kad šis sportas skirtas vien vyrams, ir net nebando slėpti: ji ant tatamio yra patiesusi ne vieną vyriškos giminės atstovą. o silpnesnių bendraamžių berniukų už save sutinka dažnai...

Tiesa, varžybų metu kovoti tenka tik su mergaitėmis. Ir su pačia savimi. Kaltinėniškė prasitaria, jog nusiteikti rung­tynėms kartais būna neleng­va, apima didelis jaudulys bei nerimas. O jeigu nepavyksta susitvarkyti su emocijomis, sunkios treniruotės ir alinantis darbas gali nueiti šuniui ant uodegos. Bet akivaizdu, kad Ūla jau atrado būdą, kaip maksimaliai susikoncentruoti. Tai byloja jos pasiekimų sąrašas: Lietuvos kyokushin karate taurės varžybų fi­­na­lo, Lietuvos kyokushin karate vaikų čempionato ir  Moksleivių kyokushin karate taurės finalo III-iosios vietos, Vakarų Lietuvos kyo­kushin karate varžybų, kyo­kushin karate moksleivių tau­rės varžybų finalo, Ma­ri­jampolės savivaldybės kyokushin karate pirmenybių ir Lietuvos kyokushin karate jaunučių čempionato II-osios vietos bei pelnytas kyokushin karate klubų taurės „Taurus vs Shin“ nugalėtojos vardas.

Didžiausiu savo pasiekimu Ūla laiko balandžio mėnesį iškovotą Lietuvos kyokushin karate jaunučių čempionato sidabrą. Įdomu, o kartu ir apmaudu tai, jog pritrūko vos pusės taškelio, kad ji būtų pasipuošusi aukso medaliu.

„Buvo dvi kovos, keturios varžovės. Finale susitikau su marijampoliete Samanta. Jė­gos buvo vienodos, rezulta­tas - lygus. Teko daryti pratęsimą. Mano varžovė laimė­jo turėdama puse taško dau­giau, nes nežinau, kaip, bet pačioje pa­ba­igoje praleidau nedidelį brūkštelėjimą per skruostą... Ir viskas, tik dėl to likau ant­ra“, - dabar jau be apmaudo kalba sportininkė.

Beje, ji tvirtina dar prieš išvažiuodama į čempionatą pasakiusi sau, jog be antros vietos negrįš. Gal kitąsyk vertėtų pasižadėti negrįžti be pir­mosios?

Pusiaukelėje iki juodojo diržo

Su tokiu rezultatu, kokį pasiekė Ūla, atsiveria tiesus kelias į Europos čempionatą. Deja, kol kas tam koją kiša amžius - kaltinėniškė tokio masto varžyboms dar per jauna. Tačiau keturiolikmetė nosies nenukabina - juk viskas prieš akis.

Ūla prisipažįsta dar nedrįstanti svaidytis skambiais pareiškimais dėl ateities, studijų pasirinkimo, bet žino vie­na - karate iš jos gyvenimo niekur nedings. Bent jau kol nepasieks juodojo diržo.

Šiuo metu Ūlos kimono juo­sia geltonas diržas su žalia juostele. Tai - maždaug pu­siaukelė juodojo link. Iki jo li­ko išsilaikyti žalio, žalio su ruda juostele, rudo, rudo su juoda juostele ir juodojo diržo kvalifikacinius egzaminus. Septintokė įsitikinusi, jog iki mokyklos baigimo to įgyvendinti nespės, bet sako, kad  savo tikslo neišsižadės ir studijuodama.

Siekti aukštojo mokslo Ūla sako norinti tik Lietuvoje, tačiau kokią specialybę rinksis, dar neprognozuoja.

„Per anksti spręsti, nes ma­no norai greitai keičiasi. Kažkada sakiau, kad būsiu ar­chitektė, vėliau norėjau tap­ti stomatologe, o dabar at­rodo, jog nei to, nei to nestudijuočiau“, - juokiasi mergina ir prisipažįsta, kad labiausiai sekasi užsienio kalbos, dailė.

Ūla treniruojasi du kartus per savaitę. Prieš rimtas varžybas treniruočių skaičius iš­­auga, todėl tenka važinėti į Tau­ragę. O ir iki Šilalės iš Kaltinėnų du sykius pirmyn atgal suvažinėti ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas vaikas. Ūla neslepia, kad ir ji kartais norėtų patingėti, galvą kvaršina pamokos, namų darbai, būreliai. Bet var­dan savo pomėgio ji galėtų ir kalnus nuversti. Be to, jau įprato prie tokio ritmo, tad ir atstumas nuo namų iki sporto salės nebeatrodo didelis. Juo labiau, kad draugiją palaiko artimas žmogus - į treniruotes vežioja močiutė Biruta.

Nors apie sportinę ateitį Ūla kalba nedrąsiai, treneriai įsi­tikinę, kad ji gali pasiekti daug. Sportininkė išduoda tu­rinti dvi svajones: lygiuotis į Lietuvos karate čempionę Margaritą Čiuplytę bei aplankyti šios sporto šakos tėvynę Japoniją. 

Jei Ūla ir toliau bus tokia darbšti, kantri ir užsispyrusi, jos troškimai neabejotinai išsipil­dys.

Birutė PALIAKIENĖ

Autorės ir klubo „Taurus“ nuotr.

karate

Jaunas amžius nuo infarkto nebesaugo

Sunkios širdies ligos atakuoja vis jaunesnius žmones. Todėl jau sulaukus 25-erių, siūloma pasitikrinti širdies ir kraujagyslių būklę, kurią įvertinti padeda kraujo tyrimai. 

Stresas, miego stygius, mažas fizinis aktyvumas, ant­svoris bei kiti žalingi veiksniai vis labiau jaunina širdies ir kraujagyslių ligas. Štai pastaruoju metu daugėja miokardo infarkto pakirstų pacientų, kuriems yra vos per 30 metų.

Tokia grėsminga situacija ver­čia jau nuo jaunų metų rū­pintis savo širdies sveikata. Laiku nustačius gresiančią li­­gą, galima suspėti atsisakyti blogų gyve­ni­­­mo įpročių. Viena iš svar­biausių pro­fi­lak­tikos prie­monių – anks­tyvosios ate­ro­sklerozės kont­rolė, kurią at­likti leidžia krau­jo tyrimai. Ši klastinga li­­ga siaurina bei užkemša gyvybiškai svarbias arterijas. Ji gali prasidėti jaunystėje ir tyliai progresuoti dešimtmečiais, kol kartą ne­tikėtai praneš apie save. Infarktas, insultas, širdies nepakankamumas ir kt. – tai aterosklerozės komplikacijos.

Aterosklerozei pradžią duo­da lėtinis kraujagyslių užde­gimas. Jį anksti galima nustatyti, atlikus didelio jautrumo C reaktyvinio baltymo tyrimą (hs-CRB). Kitas svarbus kraujo tyrimas – lipidograma. Ji parodo bendrojo, „gerojo“, „blo­gojo“ cholesterolio bei tri­gliceridų kiekį. Blogieji krau­jo riebalai spartina atero­sklerozės progresavimą.

Po ūmaus infarkto bei kitų komp­likacijų seka ūmus arba lėtinis širdies nepakankamumas. Tai pastarųjų metų naujoji epidemija. Šią mirtinai pa­vojingą ligą galima iškart nustatyti, atlikus NT-pro BNP tyrimą. Jis taip pat padeda įvertinti, ar širdies nepakankamumas tinkamai gydomas.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Akcija tęsis iki birželio 30 d.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

 

Mieste per vieną vakarą – du gaisrai

Gaisrų statistikos kreivė Šilalės rajone pastaruoju metu nekilo aukštai – ugnis buvo kiek aprimusi. Tačiau ketvirtadienio vakarą ji vėl priminė apie save. Vos per kelias valandas Šilalėje įsiplieskė du gaisrai, kurių metu degė ūkinis pastatas bei pirtis.

Kaip informavo Šilalės prieš­gaisrinės gelbėjimo tar­ny­bos VPPP vyr. inspektorė Lai­ma Kazlauskienė, apie 20.20 val. gautas pranešimas, kad Šilalės centre, Ne­pri­klausomybės g. 3, prie Švietimo pagalbos tarnybos, dega ūkinis pastatas. Į įvykio vietą išsiųstos gausios ugniagesių pajėgos. Kadangi gelbėtojai prisistatė nedelsiant, didelių nuostolių pa­vy­ko išvengti. Gaisro metu vieno aukšto mūriniame pas­tate, kurio pu­sė priklauso Šilalės savivaldybės socialiniam būstui, išdegė sandėliukas su viduje buvusiomis šiukšlėmis bei namų apyvokos daiktais, nuardyta dalis stogo. Dėl ko kilo gaisras, dar tiria Šilalės rajono policijos komisariatas.

Vos baigę pas­kutinius darbus pirmojoje gais­ravietėje, ug­niagesiai netru­kus sulaukė dar vieno iš­kvie­­timo - apie 23.30 val. pra­neš­ta, kad Pie­­vų g. 2 dega pavėsinė, priklau­santi Šilalės ra­jono ligoninės direktoriui An­ta­nui Da­muliui. Kol atvyko pagalba, ugnis persimetė į šalia esančią pirtį. Gaisro metu išdegė viduję buvę baldai, vonia, tualetas, dalis pirties, prieškambaris, aprūko likusios patalpos. Be to, liepsnos apgadino ir šalia stovėjusį automobilį „Mercedez Benz“, priklausantį įmonei.

Policijos pareigūnai ir dėl šio gaisro pradėjo tyrimą, mat pastatų savininkas pareiškime policijai nurodė įtariąs padegimą.

Birutė PALIAKIENĖ

gaisras

Nuo policijos sprukęs įžūlus motociklininkas nenurimo net ir ant neštuvų

Praėjusio ketvirtadienio vakaras Šilalėje buvo neramus: kaukė sirenos ir griaudėjo varikliai. Ramų miesto gyvenimą tądien sudrumstė ne tik keli gaisrai, bet ir įžūlaus motociklininko gaudynės. Policijai nestojęs beprotis ant kojų sukėlė ne vien Šilalės, bet ir Tauragės pareigūnus. Nors jam ne kartą pavyko juos pergudrauti, kelionę jis baigė greitosios medicinos pagalbos automobilyje – tėškėsi į kelią jam užtvėrusią mašiną ir nuskriejo į pievas.

Kaip informavo Tauragės apskrities vyriausiojo poli­­ci­jos komisariato Ko­munika­ci­jos grupės specialistė Rū­ta Janavičiūtė, motociklą „Ya­ma­ha“ be valstybinių numerių Šilalės rajono policijos komisariato pareigūnai pas­tebėjo patruliuodami. Kilus įtarimų, jog motociklas galimai yra vogtas, nuspręsta jį sustabdyti. Deja, vairuotojas nepakluso pareigūnų reika­lavimams ir, padidinęs greitį, nulėkė tolyn. Sprukdamas nuo policijos, bėglys pademonst­ravo tai, ką daugelis matome tik įtempto siužeto veiksmo filmuose: jis manevravo ant vieno motociklo rato, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip sukeldamas pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams.

Dideliu greičiu sprunkantį „britvininką“ pas­tebėjo ir Ši­lalės centre buvę patrulių ko­legos, kurie įsijungė į pažeidėjo persekio­jimą. Pamatę, jog jis va­žiuoja Tauragės pusėn, šilališkiai paprašė kaimynų pa­galbos. Motociklininką mėginta stabdyti, blokuojant kelią tarnybiniu automobiliu, tačiau bėglys be vargo pro jį pra­smuko. Iš priekio parvažiuojantis kitas ekipažas, supratęs, kad vieniems nežmonišku greičiu skriejančio motocik­lininko sugauti nepavyks, netoli Mažonų kaimo (Tauragės r.) į pagalbą pasitelkė pro šalį važiavusio„Volvo XC90“ vai­ruo­toją, kuris savo mašina taip pat užtvėrė kelią.

Pavojingai manevruojantis ir dideliu greičiu lekiantis motociklininkas, išvydęs kliūtį, kiek prilėtino greitį, tačiau pama­nęs, jog pro automobilių tar­pą pasiseks pratilpti, nusprendė rizikuoti. Vis tik bandymas buvo nesėkmingas - jis kliudė „Volvo“ ir, nesuvaldęs motociklo, nuskriejo nuo kelio.

Liudininkų teigimu, nors bėg­lys po smūgio apie 100 metrų čiuožė asfaltu, tačiau grei­čiau­siai specialus kos­tiu­mas apsaugojo jį nuo rimtesnių sužalojimų. Ši­la­liškis – tikras laimės kūdikis: atsipirko tik kojos sumušimu ir dabar jau gydosi namuose.

Gaudynių liu­di­­­­nin­kais tapę žmo­­­nės teigė, kad mo­to­cik­li­­nin­kas įžūlumo ne­prarado ir po skrydžio į pievą. Net ir paguldytas ant neštuvų bei nešamas į greitosios pagalbos automobilį, jis plūdo pareigūnus, keikėsi.

Kaip paaiškėjo vėliau, šis ne­progno­zuo­jamas „baikeris“ - 25-erių Šilalės gyventojas. Jis motociklą vairavo be teisių, nes jas jau buvo praradęs anksčiau. Negana to, yra baustas ir dėl kitų kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Pareigūnai nustatė, jog pas­kutiniu savo pasivažinėjimu šilališkis padarė bemaž de­šimt pažeidimų: neturėjo teisės vai­ruoti, nepakluso reikalavimui sustoti, kėlė grėsmę eismo saugumui, važiavo chuliganiškai ir kt. Be to, jo „Ya­ma­ha“ buvo ne tik neregist­ruota, bet ir be techninės apžiūros bei nedrausta.

Kadangi mo­tociklas, kuriuo skriejo šilališkis, nė­ra draustas, apdaužyto „Volvo“ savininkui padarytus nuostolius teks apmokėti policijai. Ji žalos atlyginimą turės išsiieškoti iš eismo įvykio kaltininko. Neoficialiais duomenimis, šis jau prisipažįsta priviręs košės ir siūlosi atlyginti visus nuostolius.

Birutė PALIAKIENĖ

POLICIJOS nuotr.

motociklas

Korupcijai galas

Kada tik užeinu pas savo bičiulį Alių, jis sėdi prie kompiuterio ir vis žiūri seną reklaminį liberalų filmuką. Tame filmuke parašyta „Korupcija“, bet prieina Masiulis, duoda kūju, ir korupcija byra į šipulius. „O korupciją nušluosime su trenksmu!“ - tvirtai garantuoja.

Filmukas pasibaigia, tačiau Alius ir vėl jį įsijungia. Ir vėl korupcija byra į šipulius. Dar prieina Šimašius ir sako: „Pa­skambink man, ir pasakysiu - kaip“. Bet Alius jau žino pats.

- Balsuosiu už liberalus, ir bus gerai! - pareiškia garsiai ir dar sykį įsijungia tą patį vaizdelį.

- Aliau, ar pablūdai? - sakėme jam visi. - Masiulis jau degė, 100 ar net dvigubai tiek tūkstančių jo kišenėje rado!

- Na tai kas? - stebisi Alius.

- Kaip tai kas? Korupcija! Ši­tokie pinigai! O tu dabar bal­suosi už korupciją?

- Ne, mes ją sunaikinsime. Balsuosiu už liberalus, o jie sunaikins korupciją.

- Aliau, kyšis jau paimtas, kovotojai jau nupirkti! Ar tu žinai, kad liberalai, kaip visur skelbiama, gavo 100 tūkstančių eurų kyšį? Ar tu supranti, ką šneki?

- Tai jūs nežinote, ką šnekate! - įsižeidė Alius. - Manot, korupcija - veršis, plikomis ran­komis ją sulaikysi? Aš jau bandžiau kovoti, skundžiau matininką, jog tas pusę hektaro kaimynei nusuko, tačiau man pasakė: eik ir bylinėkis. Už kokias utėles? Va, patekčiau į Seimą, išleisčiau įstatymą, išgaudyčiau parazitus! Bet kas tave, ubagą, rinks? Kas tuščias kišenes reklamuos? O liberalai pinigo turi, šimtas tūkstančių tau ne pelės uodega. Su tokiais pinigais ir į Seimą, ir į Vyriausybę gali prasimušti. Va tada jie ir sudaužys korupciją!

- Durnas, ar ką? - stebėjomės mes.

- Jūs patys durni! - įsižeidė Alius. - Štai, pažiūrėkite!

Jis vėl įjungė filmuką. Vėl pasirodė Masiulis.

- Negi nematote?

Masiulis vėl užsimojo kūju. Bac!.. Korupcija biro į šipulius.

- Taigi tikrai! - nusistebėjome mes...

Alius ŠAKINIS

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nugalėjo noras nebūti samdomam, o dirbti sau

Stasys Blinstrubas iš Šiauduvos savo ūkį įregistravo tik prieš metus, jo nuosavybėje kol kas - vos pusšimtis hektarų. Tačiau žinant, kad Stasiui - tik 24-eri, nustembi, jog visas galimybes mokytis užsienyje, dirbti Lietuvos ar užsienio firmose turėjęs jaunuolis grįžo į tėviškę ir atsispyrė tėvo, stambaus ūkininko, bei mamos atkal­binėjimams kišti galvą į ūkį.

Baigęs Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnaziją, pagal „Vers­lios Lietuvos“ finansuojamą jaunųjų eksporto lyderių prog­ramą finansų ekonomikos mokslų krimsti Stasys išvyko į Velsą. Trejus metus ten sėmėsi teorinių žinių, vėliau dve­jus - praktikos įgūdžių Lie­­tuvos įmonėse.

Pasak vaikino tėvo Stanis­lovo, jis skatinęs sūnų kol kas neskubėti į kaimą, bet padirbėti miestų įmonėse. Tuo labiau, kad Stasiui sekėsi visai gerai, turėjo neblogai apmokamą darbą, lankėsi komandiruotėse Europos bei Azijos šalyse. Tačiau užsienyje jis nieko bendro su žeme neturėjo, o komandiruotėse klausėsi tik finansų ekonomikos specialistų pranešimų.

„susilaikyti nuo grįžimo į tėviškę ir ūkininkavimo ypač atkalbinėjo mama. Sakė, jog suspėsiu ir po trejų ar penkerių metų. Bet nu­sprendžiau, kad tai gana ilgas laiko tarpas, per kurį savo ūky­je galiu daug nuveikti“, - nepasidavė tėvų spaudimui Stasys.

Daug kas pasakys, jog bepigu pradėti ūkininkauti, kai tėvas - stambus ūkininkas, sa­vo valdas skaičiuojantis šimtais hektarų. Vaikinas ir neneigia, kad dalį žemių jam perdavė tėvas, bet šiek tiek nusipirko ir pats. Tačiau, anot jaunojo ūkininko, didžiausia tėvo investicija į jo ūkį yra patarimai ir, žinoma, materialinė bazė. Be to, jam nereikia samdyti buhalterio – ūkio apskaitą seniai yra „perkandusi“ mama Zita. O be kvalifikuotos buhalterinės apskaitos šiais laikais toli nenueisi, ypač jei nori dalyvauti įvairiose programose. Stasio teigimu, šiemet jis jau pateikė paraiškas dviem Europos Sąjungos remiamoms prog­ramoms: jaunųjų ūkininkų bei paramos investicijoms į žemės ūkio valdas.

Ką gi augina Stasys savo plotuose? Apie pusę laukų užima kmynai, likusi dalis skirta javams bei sėklinėms daugiametėms žolėms. Užaugintai produkcijai jaunajam ūkininkui pačiam rinkos ieškoti nereikia - tai jau padarė tėvai. Dalis kmynų lieka Lietuvos maisto pramonės įmonėse, dalį į užsienį išsiveža perpardavėjai.

Kmynai, anot Stasio, - rizikinga kultūra. Vienais metais juos superka už gerą kainą, kitais jie teikia vien nuostolį. Todėl tenka sėti ir kitų augalų, kurie naudingi tuo, kad gerina sėjomainą.

„Nors aplinkui jau beveik nebėra parduodamų žemių, visgi ketinu savo ūkį dar didinti. Taigi esu užsiėmęs ir žemės paieškomis, o jei pasiseks prasiplėsti, teks pasukti galvą ir dėl rinkos“, - mąsto vaikinas. 

Kol kas Stasys gyvena tėvų namuose.

„Kol nevaro „iš palėpės“, tai ir glaudžiuosi. Visas pajamas skiriu investicijoms į ūkį. Reikia technikos, be to, su tėčiu planuojame modernizuoti sandėlius, kad liktų kuo mažiau juodo darbo“, - sako Stasys.

Būstas tėvų „palėpėje“ kol kas neturi oficialios šeimininkės. Tačiau vieta, kaip pokštauja vaikinas, jau rezervuota. Stasio draugė Šarūnė irgi turi nedidelį verslą - organizuoja šventes vaikams.

„Nusprendėme, jog aš neužsiimsiu renginiais mažiesiems, o Šarūnė nesės už traktoriaus vairo“, - tvirtą nuomonę išsako Stasys.

Dar kategoriškesnis jis dėl aktyvaus dalyvavimo politikoje. Vaikinas, kaip ir tėvas, mano, kad politika yra rim­tas verslas, o sėkmingai vy­s­tyti du verslus - sudėtinga.

Imtis gyvulininkystės jaunasis Blinstrubas neketina. Nors jo sesuo Alma su vyru yra stambaus mišraus ūkio savininkai Šilu­tės rajone, Stasio gyvuliai netraukia. Galima pagalvoti, jog augalininkystė yra vienas ma­lonumas: suarei, pa­sėjai, patręšei, nupurškei nuo kenkėjų, nukūlei - ir tai visas darbas. O vėliau - tik poilsis?

„Nieko panašaus. Jei nereikia eiti prie gyvulių, nereiškia, jog augalininkyste užsiimantis ūkininkas neturi ką veikti. Nuėmus derlių, laukia sunkus darbas sandėliuose: valymas, džiovinimas, vėdinimas. Reikia praeiti visus etapus. Šiam darbui labiau mechanizuoti bei paspartinti mudu su tėčiu planuojame skirti itin daug investicijų. Nemažai laiko atima žemės pirkimo ar nuomos, geriausią kainą siūlančių patikimų produkcijos pirkėjų paieškos, sutarčių sudarymas. O kur dar technikos priežiūra, remontas?

Tačiau aš manau, kad žemės ūkis Lietuvoje turi perspektyvą. Ateis metas, kai ne tik Žemaitijos bei Suvalkijos laukai bus dirbami, bet ir dabar apleisti rytų Lietuvos pakraščiai, sulaukę šeimininkų, duos derlių“, - įsitikinęs jaunasis Šiauduvos kaimo ūkininkas.

Keletą dienų, kol pliaupė lietus, Stanislovas ir Stasys Blinstrubai į laukus neišva­žiavo. Bet vos tik nušvito sau­lė, suskubo abu. Tokia jau žem­dirbio dalia: su gamta nepakovosi, bet, pasitelkus žinias, savo bei kitų patirtį, gali išnaudoti kiekvieną palankų šansą.

Aldona BIELICIENĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą