„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Kiekviena diena brangi

Lauke žvarbu, pilkas dangus, saulės nematyti. Jokio noro keltis iš lovos. Bet reikia. Laima žino: neisi šiandien, rytoj bus sunkiau atsikelti, o poryt gali ir visai nepakilti. Tik pradėk gulinėti kiauras dienas...

Jeigu drabužiai sudėti šalia lovos, ji apsirengia pati. Be abejo, nėra labai paprasta, bet apsirengti pačiai, be dukters ar padėjėjos pagalbos, visai įmanoma. Kambariniai ratukai - čia pat. Laima juos prisitrauks arčiau. Tada reikia viską gerai apskaičiuoti ir vienu ypu įsiversti į juos. Vieną koją dedi čia, kitą - čia, kaire, stipresne ranka įsikimbi į ranktūrį.

Ar mes kada nors planuojame, kaip iš lovos kelsime koją, kaip ranka sieksime kėdės ar kito daikto, kokia tvarka žengsime žingsnius? Žinoma, ne! Visa tai atsitinka kažkaip savaime. Kažkada ir Laima nesuko galvos, kuria koja pradėsi žingsnius. Vėluoji į darbą - bėgdama laiptais gali apsivilkti paltą. Nuo to buvo sunkiausia atprasti. Duktė Edi­ta pradėjo sakyti:

- Mama, kur tu skubi? Kur leki? Argi tau reikia į darbą?..

Darbas išnyko kažkaip savaime. Iš jo liko prisiminimas. Algą pakeitė invalidumo pensija. Dabar Laima sako: patys geriausi metai - Šilalės centrinės ligoninės Gimdymo skyriuje. Tada jos darbovietė šitaip vadinosi. Dabar nei ligoninė centrinė, nei Gimdymo skyrius joje yra.

O tada... Rytą naujagimių palatoje išsivynioji 30 mažylių. Koks mielas širdžiai tas jų gugėjimas!  O tu žinai, kad tam vabalėliui padėjai ateiti. Ne šiaip matei, kaip gimsta nauja gyvybė, bet prisidėjai prie to! Kaip nesidžiaugti?

- Kiek nuostabių žmonių ten sutikau! - prisimena Lai­ma Šaukš­telienė. - Gine­kolo­gus Jo­­ną Švatrėną, Juozą Ivaš­kevi­čių... Jie jau mirę, bet man - kaip gyvi.

Dirbau kartu su odos ligų daktare Dale Brie­diene, medicinos sesele Dan­guole Mu­rauskiene, akušerėmis Onute Stankevičiene, Ra­sa Šiaud­vytiene, Albina Sūdžiu­viene... Man atrodo, tada visos buvome idealistės. Darbas - labai atsakingas, ir mes tai supratome. Juk akušerė atsako ne už vieną, mažiausiai - už du žmones. O jei pasitaiko dvynukai, tai jau ir už tris...

Tada šis skyrius buvo labai uždaras. Gimdyvių ir naujagimių lankyti niekam neleisdavo - kad neįneštų viruso. 

- Grupelė žmonių gyvenome tarsi uždarame lizde, - prisimena Laima. - Taip susigyvenome, jog tapome viena šeima. Vieni kitais pasitikėjome, nebūdavo paslapčių. Tada ligoninė mums buvo ne tik darbo vieta - ir po darbo čia virė gyvenimas. Tai buvo ir didelis sporto klubas, ir kultūros namai. Veikė šokių būrelis, kur šokdavau polonezą. O kokį chorą turėjome! Tuometinis vyriau­siasis gydytojas Antanas Le­vickis buvo didelis sporto mėgėjas, tai ir mus ragino sportuoti. 

Laima mena laikus, kada ją nedaug kas aplenkdavo. O dabar ji sėdi ant lovos ir planuoja visus judesius. 

Bėda prasidėjo nuo niekų. Ima rašyti - iškrenta tušinukas. Reikia kirpti - žirklės bimt iš nagų. Iš pradžių būdavo keista. Paskui dar silpnumas apimdavo. Eini, užkliūni, nuvirsti. Keliesi - akyse sutararuoja. Na, tikriausiai nuovargis. Dar­bas, šeima, repeticijos, visokios išvykos su saviveik­los būreliu... Aišku, nuovargis. Juk kitą dieną, kai pailsi, viskas tvarkoje. Vėl pilna jėgų leki į darbą, vėl naujagimių skyriuje išsivynioji tuos mažulius. 

Joms, akušerėms, darbas nebuvo tik darbas. Tai - ir pašaukimas. 

Paskui prasidėjo nugaros skausmai. Daktarai sakė, kad radikulitas, siuntė į sanatorijas. Išbandė visokias mankštas. Naudos buvo nedaug. 

Progresavo kita liga, o jai vis gydė radikulitą. 

- Negaliu pykti ant daktarų. Jie viską darė gerai, - Laima teisina savo geradarius. - Kitaip jie negalėjo! Tada buvo kiti laikai, Lietuva neturėjo nei magnetinės tomografijos, nei kitų modernių prietaisų.

Kauno klinikose vienam profesoriui kilo negeras įtarimas. Pati irgi pradėjo svarstyti: argi nuo radikulito būna tokie skausmai, jog tave su­rakintų? Argi nuo jo viskas krenta iš rankų?

- Jums reikia į Maskvą, - pasakė profesorius. - Magnetinei tomografijai. 

Laima išpūtė akis. Į Maskvą? Į tokią tolybę? 

- Lėktuvu - valanda, pusant­ros, - ramino profesorius. 

Lėktuvu? Nė už ką! Lėk­tuvu ji jau skrido. Bal­siuo­se nusileisdavo toks „kukurūznikas“, ant laukų barstydavo dustą. Būdavo, duosi šešis rub­lius - paskraidins ir tave apie Šilalę. Kaip neišbandysi? Juk Laima aukščio nebijo... Tačiau vos jie pakilo, lakūnai pradėjo daryti visokias kilpas, o Laimai viduje viskas apsivertė. 

- Žiūrėk, matyti tavo namai! - rodo pirštu žemyn jos draugė Ve­ra Koz­lo­vienė, bet Laimai - ne tas galvoje. Kad tik greičiau ant žemės. 

O dabar lėktu­vu - pusantros valandos? Ne! 

- Negalite, tai ne­galite, - pasakė pro­fesorius ir paskambino į Ši­lalę. - Jūsų žmogų reikia į Maskvą nuvežti. 

Vyriausiuoju gydytoju ta­da dirbo šviesaus atminimo Artū­ras Kuncius. Laima pri­sime­­na - nė pusės žodžio jis nepasakė prieš. Reikia tai reikia. 

Prie Baltarusijos sienos į jų „greitąją“ įlipo automatais ginkluoti kariai. Tokie griežti. Laima net išsigando. Buvo kaip tik permainų metas. 

- Kokį krovinį vežate? Li­gonį? Greitąja - iki Mask­vos? - nustebo tie. 

Dabar ir pačiai Laimai ta kelionė atrodo keistai. Ar šiandien kas duotų už ačiū mašiną ir vežtų žmogų tokią tolybę? Tada viskas buvo daug paprasčiau ir nuoširdžiau. Bendradarbiai - dar ir draugai. Jeigu gali, būtinai padės. 

Kareiviai pradėjo tikrinti daiktus. Pakvipo rūkytomis dešromis, kumpiais. Iš kur vi­sa tai? Surinko bičiuliai. Ne tik Gimdymo sky­rius - visa ligoninė. Ne kelionei - Maskvos daktarams. Kažkada lietuviškos dešros Maskvoje buvo deficitas! 

- Nežinau, ar visiems padėkojau, - svarsto šian­dien Lai­ma. - Am­žiną atilsį A.Kun­ciui dė­kojau kelis sykius. O kitiems? Ne, tikriausiai ne visiems... Kvaila dar buvau,  nemačiau, kiek aplinkui yra nuostabių žmonių! Jeigu dabar jie paskaitys mano žodžius, labai no­­rėčiau, kad ži­notų - man jų au­ka ir pagalba yra itin brangi. 

Grįždama iš Mask­­vos visą ke­­­lią tylėjo. Iš­girdusi nuos­pren­­dį, nei verkė, nei šaukė. Tylėjo. 

Išsėtinė sklerozė. Žinote, kas tai yra? Laima žinojo. Kažkada medicinos mokykloje praleido tai pro ausis, bet paskui paskaitė medicinos žinynuose. 

Maskvos daktarai siūlė pasilikti. 

- Šiek tiek apgydysime, pataisysime reikalus, - žadėjo jie. 

Kaune apie tai buvo įspėję: 

- Jie siūlys pasilikti. Atsaky­kite, jog Lietuva jau gali šitą ligą įveikti. 

Tačiau Laima to nesakė. Ji žinojo tiesą. Jos liga nepagydoma nei Kaune, nei Maskvoje. Kokia prasmė pasilikti? Liga tik progresuos. 

Reikėjo laiko, kol su tuo susitaikė. 

Ir šiandien, po šitiek metų, dar ne tragedija. Dešinė pusė dar šiek tiek klauso, o kairė koja visai stipri. Kaire ranka ji gali daryti viską. Tai kokia bėda? 

Be to, gelbsti ratukai. Anks­čiau ji jų nenorėjo! Invalido vežimas? Baisu! 

Pasirodo, nieko baisaus. Ji gali važiuoti per visą kambarį, į virtuvę, atsidaryti balkono duris. Balkone - daug modernesnis vežimėlis, tikra elektrinė karieta. Sėsk ir važiuok! Per visą Šilalę į krautuvę. Kartais ji daug apvažiuoja.

O kodėl ne? Juk šiandien - puiki diena. Jai nieko neskauda. Na, beveik nieko... 

Jos vyrui Ed­mun­dui buvo vė­žys. Mirė baisiose kančiose. Pati jau sirgo, kai jį marino. Štai kam buvo bėda... 

Jos mama valdė rankas ir ko­jas, laikraščius paskaitydavo. Paskui pradėjo kliūti už durų, už staktų, už spintų. Edita suprato pirmoji: 

- Mam, mūsų močiutė akla! 

Daktarai patvirtino - taip, ji visai akla. O kaip ji paskaitydavo laikraščius?

- Matyt, būdavo kažkokių prašviesėjimų, - sako Laima. 

- Apakti senam - nelaimė. Aklas nuo mažumės išmoksta gyventi tamsoje. O kaip išmokti senam? Šakute baksnoja po lėkštę - nepataiko į kotletą. Aš jai sakydavau: mama, valgyk ranka! Prieš mirtį šaukštą šiaip taip įvaldė. O aš juk matau viską! 

Laima skaičiuoja, ką gero turi aplink. Sūnus Tomas plaukė kruiziniu laivu, susipažino su este ir paskui ją į Estiją išlėkė. Laima buvo Estijoje, visą Saremo salą, kur Tomas gyvena, išvažinėjo. Duktė Edita, žentas Vygandas - visai čia pat, tik kitame bute gyvena. Vilma Trakšelienė - ne giminė, bet svetimi žmonės gali būti tarsi savi. Socialinio darbuotojo padėjėja? Oficialiai - tik tiek. Realiai - jos atrama.

- Koks nuostabus žmogus! - džiaugiasi Laima. 

Laikas į parduotuvę. Bal­kone ji persės į elektrinę savo karietą, įvažiuos į specialiai įrengtą liftą. 

Anksčiau ji nedrįso vežimėliu važiuoti į gatvę. Visi matys, kad invalidė! Paskui su kitais tokiais pat išsirengė į Vilnių, į draugijos sukaktį. Grįžo visai kitas žmogus. Pabuvo minioje tarp tokių su vežimėliais, pamatė viską kitaip. 

- Mano liga ne tokia blo­ga, - sako ji. - Beveik 50 metų aš gyvenau sveika, o kiek jaunų žmonių tokiais vežimėliais rieda! Ir kokie visi linksmi! Užgroja muzika - jie šoka. Kad žinotumėte, kiek daug gavau iš tos kelionės! 

Ji patyli ir sako: 

- Daug supratau dėl savo ligos. 

Anksčiau visai negalvodavo apie gyvenimo kainą. Prabėgo diena - kas čia tokio? Bus tų dienų! Dabar rodo į laikrodį: 

- Pažiūrėkite, kaip eina sekundės. Praėjo sekundė - viskas. Daugiau ji nesugrįš. 

Pernai, per mamos metines, ji nusistatė datą. Kad turėtų ko siekti. Kai mamos neliko, butas labai ištuštėjo, lyg ir gyventi vienai neliko dėl ko. Tad ji užsibrėžė tikslą - gyvensiu dar dešimt metų. O tada prasidėjo keistas dalykas. Ji ėmė žiūrėti sekundes. Kaip greitai jos bėga! 

- Matote? - rodo į laikrodį.

Tikrai, mažoji rodyklė bėga bėgte. 

- Dabar suprantu, jog pernai apsirikau. Vieni metai prabėgo tarsi diena. Dešimt metų - mažai. Rei­kėjo nusistatyti daugiau. Juk aš turiu tikslą! 

Ir koks jis? 

- Argi neaišku? - sako ji. - Gyventi! 

Gyventi kasdien, kiekvieną sekundę. Kas gali būti brangiau už šitą minutę? 

Laikas važiuoti. Debesys jau prasisklaidė, į lifto stiklą spygteli saulės zuikutis. 

- Žiūrėkite - saulė! - apsidžiaugia Laima. - Ar ne puiku?

Petras DARGIS

ligonine

1977-ieji. Ligoninės saviveiklininkai kultūros namuose šoka polonezą. Laima - poroje su tuometiniu vyriausiuoju gydytoju A.Levickiu

ligonine2

Ši nuotrauka daryta Laukuvos ligoninėje, kai Laima buvo jaunutė akušerė. Ligoniai pakvietė nusifotografuoti kartu

Kvėdarniškių triumfas Rietave

Dažnai teigiama, kad šiuolaiki­niam jaunimui stinga motyvacijos mokytis, jaunuoliai yra neraštingi, nepuoselėja gimtosios kalbos. Tačiau Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokiniai paneigė šį požiūrį, dalyvaudami lietuvių kalbos komandinėje olimpiadoje, vykusioje Rie­tavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje.

Į Rietavą iš visos Žemaitijos suvažiavo mokiniai iš 11 gim­na­zijų bei pagrindinių mo­kyk­lų, tarp jų - dvi kvėdarniškių komandos. Komandinė lietuvių kalbos ir literatūros olimpia­da buvo surengta pirmą kartą - iki šiol vykdavo individualios olimpiados. Be to, renginys buvo skirtas kalbininkui Andriui Ašmantui atminti. Pereinamąjį prizą įsteigė jo sūnus prof. habil. dr. V.L.Ašmantas.

Klaipėdos universiteto Bal­tų filologijos dėstytojų sudarytos užduotys leido olimpiados dalyviams pasitik­rinti ne tik rašybos bei skyrybos taisykles, bet ir žinias apie baltų genčių kultūrą. Įveikę užduotis, išklausėme įdomią prof. dr. A.Drukteinio paskaitą.

Galiausiai paaiškėjo rezul­tatai. I-II gimnazijos kla­sių gru­pėje pirmąją vietą lai­mė­jo Gargždų „Vaivo­rykš­­­tės“ atstovai, antrąją - Kvė­darnos Ka­­zi­miero Jau­­niaus gim­na­zijos mo­­ki­niai (R.Braz­daus­kai­tė, R.Če­­po­­nai­tė,  R.Nor­­­bu­­­­tas, J.Pa­lekas bei R.Vai­­no­rytė), trečiąją - Telšių Žemaitės ir Plun­gės „Saulės“ gimnazijų moki­niai. III-IV gimnazi­jos klasių grupėje laimėtojais tapo mūsų gimna­zistai D.Bendžiūtė, K.Kerpytė, G.Kažu­kaus­kytė, I.Trijonytė ir V.Urbis. Antroji vie­ta atiteko Rietavo Lauryno Ivins­kio gimnazijai, treti liko Gargždų „Vai­vorykštės“ gimnazijos atstovai.

Rita VAINORYTĖ, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos II bg klasės mokinė

„Dovanėlės“ dalinamos be gailesčio

Ne taip seniai Šilalės rajono gyventojams vietos politikai įteikė nemenką „dovanėlę“: skolose skęstančios UAB „Gedmina“ prašymu, savivaldybės taryba gerokai padidino kai kuriuos laidojimo paslaugų įkainius. Žinoma, lengviausia skolų naštą yra užkrauti ant gyventojų pečių, pernelyg neieškant priežasčių, kodėl bendrovei vis nesiseka sudurti galą su galu.

O šiomis dienomis žmonės, suskubę mokėti mokesčius už sunaudotą vandenį, patyrė dar vieną lengvą šoką. Tik šįkart vietos politikai tarsi „nusiplovė“ rankas ir formaliai, matyt, jaučiasi nekalti – UAB „Šilalės vandenys“ pateiktų skaičiavimų dėl sunaudoto vandens bei nuotekų tvarkymo įkainių padidinimo tarybos posėdyje jie nepatvirtino. Nejaugi bendrovė tai padarė savavališkai? Pasirodo, tokią malonę jai suteikė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuriai Šilalės vandenys pateikė tuos pačius skaičiavimus.

Taigi perskaičiuotos kainos įsigaliojo nuo kovo 1 d. Nuo šiol gyvenantieji bu­te už geriamo vandens suvartojimą bei nuotekų tvarkymą mo­kės 0,92 euro cen­tus, o įsikūrusieji nuosavuose namuo­se – net 2,5 euro daugiau nei buvo iki šiol. Keisčiausia, kad nuosavų namų savininkams ypač padidėjo  abonentinis mokestis: turintiesiems du skaitiklius, nuo 0,97 euro centų jis pakilo iki 2,34 euro. Šis įkainis netgi didesnis už tą, kuris skaičiuojamas už vieną kubinį metrą sunaudoto vandens.  Paskaičiuoki­me: 2,34 Eur abonentinis mokestis lygus 8,07 lito. Ir taip - kas mėnesį. Beje, vienas skaitiklis, fiksuojantis vandens kiekį, su­naudotą laistymui, „dirba“ vos 4-5 mė­nesius. Ironiška, ta­čiau galima pamanyti, jog mokama už jo prastovą. Už­si­mota tiesiog nepadoriai! To­kio įkainių didinimo tempų, kai turėjome litą, tikrai nepri­simenu. Todėl būtų įdomu su­žinoti, už ką kraunamas šis mo­kestis? Skaitiklius pirkome patys, už jų prijungimą sumokėta. Už priežiūrą? Bet vandenį tiekiančios bendrovės specialistas patikrinti, ar teisingai nurašyti skaitiklių rod­menys, o gal, neduok Dieve, nuplėšta plomba, atvažiuoja tik kartą ar du per metus. Ir net neabejoju, kad tuomet, kai skaitikliai bus vežami patikrai, už tai vėl teks mokėti iš savo kišenės.

Nežinau priežasčių, kodėl UAB „Šilalės vandenys“ šitaip drastiškai didina įkainius. Tačiau galima numanyti, jog reikia padengti esą patiriamus nuostolius. O gal ir pasikelti atlyginimus, kaip, pavyzdžiui, „Gedminoje“.

Beje, „Šilalės artojuje“ teko skaityti, kad „Šilalės vandenys“ pernai vien už projektų įgyvendinimą dviem savo darbuotojams paskyrė daugiau nei 7,2 tūkst. Eur premijų. Pasirodo, nuostolingai dirbanti įmonė vis tik gali leisti tokią prabangą...

Tad peršasi šventvagiška mintis, jog minėtose bendrovėse trūksta ūkinės tvarkos, o gal net ir reiklesnės jas kontroliuojančių institucijų priežiūros. UAB „Šilalės van­denys“ vykdė ne vieną vandentvarkos projektą, tam pa­naudojo didžiules Europos Są­jungos fondų investicijas. Da­lis šių išlaidų buvo kompensuojama ir iš Šilalės savivaldybės biudžeto. Tačiau viešai neskelbiama, kiek gyventojų bei įstaigų prisijungė prie naujai nutiestų vandentiekio bei kanalizacijos tink­lų, kokia dalimi atsipirko tos brangios investicijos. O gal dabar kelis metus vis reikės didinti įkainius tiems gyventojams, kurie prisijungė prie šių tinklų ir sąžiningai moka už teikiamas paslaugas?

Pakelti įkainį ir susirinkti daugiau pinigų didelės išmin­ties nereikia. Bet pasukti gal­vą, kaip papildomai užsidirbti, pataupyti, matyt, nesistengia­ma. Kita vertus, ir kam stengtis, jei vietos politikai nuolat pritaria įvairių įkainių didinimui.

Kai šitaip be jokių trukdžių galima varyti gyventojus į neviltį, belieka laukti, kuri kita savivaldybės kontroliuojama bendrovė paseks jau minėtųjų pavyzdžiu. Tikėtina, jog netrukus išgirsime, kad ir UAB „Šilalės šilumos tinklai“ nusprendė nenusileisti ir pabranginti šilumą. Ir nors ši bendrovė dar netarė savo žodžio, baigiantis šildymo sezonui, pats geriausias metas ruošti naujas „dovanėles“... Valdininkams, politikams jas pakuoti nieko nekainuoja, nes garantuotas jų atlyginimas leidžia, kaip įprasta sakyti, gyventi oriai. Tačiau kaip verstis pensininkams, mažas pajamas gaunančioms jaunoms šeimoms, bedarbiams? Naivus klausimas, tiesa?

Pamename, kaip visais įma­nomais kanalais buvo skelbiama, jog euro įvedimas ne­bus skausmingas. Litai į eu­rus iš tiesų buvo keičiami pa­gal įstatymus. Bet ką matome šiandien? Neįtikėtinai auga ne tik paslaugų įkainiai, bet ir maisto produktų, kitų būtiniausių prekių kainos. Tuo tarpu prie pensijos pridedami vos keli eurai, nepa­stebimai kilstelėjami varganas algas gaunančių kai kurių sričių darbuotojų atlygini­mai - kad besirengiantieji streikuoti apsiramintų.

Keisti dalykai dedasi mūsų valstybėje. Antai ekonomistas Nerijus Mačiulis, kuris nuolat tvirtina, jog kainos nedidėja (matyt, apsiperka užsieniuose), prognozuoja, kad, augant Lietuvos bendrajam vidaus produktui, ekonomika šiemet augs 3,3 proc. arba dvigubai sparčiau nei pernai, ir daugiausiai Baltijos šalyse. Tiesiog nuostabu: ekonomika auga, tačiau pragyvenimo lygis mažėja, dykinėjančiųjų bei gaunančiųjų pašalpas skaičiuojama tūkstančiais, kol kas daugiau tėvynainių emigruoja nei sugrįžta namo...

Artėja Seimo rinkimai, jau duotas startas rinkimų kampanijai. Į šią ypač patrauklią valdžios instituciją, kaip visada, pretenduos tūkstančiai asmenų. Tikriausiai tarp jų išvysime ir ne vieną Šilalės politinį veikėją ar „atvežtinį“ iš sostinės. Įdomu, kokių dovanų maišą praplėš būsimieji kandidatai? Tuo, jog negailės pažadų, galime neabejoti jau dabar. Tik ar būsime jais sotūs?

Regina ČEIDIENĖ

ciaupas

Talento ir darbštumo derinys

Dar nespėjome pamiršti Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijos moksleivio Viktoro Urbio pergalės res­publikiniame mokinių meninio skaitymo konkurse praėjusiais metais, kai sužinojome dar vieną naujieną. Balandžio pradžioje Viktoras antrus metus iš eilės tapo Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurso respublikinio turo nugalėtoju. Jį ruošė lietuvių kalbos mokytoja Ligita Bud­riuvienė.

Viktoras kūrybiškumu bei talentu išsiskiria ne tik mūsų mokykloje. Praėjusių metų pabaigoje, aplenkęs daug gabių mokinių iš visos Lietuvos, jis tapo jaunųjų kompozitorių konkurso „Musica Vera“ nugalėtoju. Kiek anksčiau užėmė antrąją vietą Na­cionaliniame moksleivių muzikos kūrinių konkurse „Mano nata“. Kartu su bendraklasiu Viliumi Grikšu bei mokytoja L.Budriuviene lai­mėjo „Grand prix” apdovanojimą tarptau­tiniame muzikos ir au­diovizualinio meno kon­kurse-festivalyje „Dai­na.lt“. Džiaugiamės, kad Viktoras garsina gimtąją Kvėdarną bei Kazimiero Jauniaus gim­naziją.

Labiausiai žavi šio vai­kino entuziazmas, darbš­tumas, sau ir aplinkiniams keliami aukšti reikalavimai, atsakomybės jausmas, at­kak­­lumas, siekiant tikslo. Jis aktyviai dalyvauja, organizuojant mokyklos bei miestelio bendruomenės renginius, yra geras draugas, pasiruošęs padėti kitam.

„Viktoras yra vienas iš mū­sų gimnazijos mokinių bend­ruomenės lyderių. Jį galima laikyti pavyzdžiu ne tik paaugliams bei jaunimui, bet ir dažnam suaugusiam žmogui. Jo pasiekimai įrodo, jog, daug ir sistemingai dirbant, įmanoma nuveikti gausybę naudingų bei įdomių darbų, jog talento ir darbštumo derinys jau ankstyvoje jaunystėje duoda gerą derlių. Kiekvienas mokytojas, pri­si­dėjęs prie šio talento puoselėjimo, patiria didžiulį pasitenkinimą savo darbu ir vis iš naujo patiki pedagogo darbo prasmingumu“, - teigia gimnazijos direktorė Loreta Po­ciuvienė.

Viktoras - abiturientas. Lin­kime jam sėkmingai įveikti finišo tiesiąją: baig­ti gimnaziją ir įgyvendinti visas savo svajones.

Vygantė TILMANTAITĖ, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos I ag klasės mokinė, „kraštomanė“

Kaip iš ko­su­lio at­pa­žin­ti li­gą?

Pa­va­sa­rio sau­lė viliote vilioja į lau­ką. Labiausiai ja džiaugiasi vai­kai. Bė­gio­dami pra­seg­to­mis striu­kė­mis, per­pūs­ti vis dar stip­raus vė­jo, jie ne­ju­čia pra­de­da ko­sė­ti, kiek vė­liau – slo­guo­ti bei karš­čiuo­ti. Iš­si­il­gę ši­lu­mos, tė­vai per­ne­lyg daž­nai įti­ki, jog žie­mos, ati­tin­ka­mai – ir li­gų, se­zo­nas pa­si­bai­gė. Ta­čiau me­di­kai per­spė­ja: pa­va­sa­rį ser­ga­mu­mas kvė­pa­vi­mo ta­kų li­go­mis ne­iš­nyks­ta. Kaip at­pa­žin­ti, ka­da tai – tik leng­vas šal­to oro pa­veik­tas ko­su­lys, o ka­da – rim­tą li­gą iš­duo­dan­tis simp­to­mas?

Kaip iš ko­su­lio at­pa­žin­ti li­gą?

Kli­ni­kos „InMedica ALFA” gy­dy­to­ja vai­kų pul­mo­no­lo­gė Jo­vi­ta Ma­žei­kie­nė tei­gia, kad ko­su­lys yra na­tū­ra­lus or­ga­niz­mo ap­sau­gi­nis re­flek­sas:

„Tai yra stai­gus oro iš­stū­mi­mas iš plau­čių, dėl to sa­vai­me ko­su­lys – nau­din­gas da­ly­kas. Jis pa­de­da iš­va­ly­ti kvė­pa­vi­mo ta­kus nuo glei­vių, dul­kių bei sve­tim­kū­nių. Ta­čiau už­si­tę­sęs ko­su­lys ga­li reikš­ti svei­ka­tos su­tri­ki­mą. Daž­niau­siai ko­su­lį su­ke­lia vi­ru­si­nė in­fek­ci­ja, va­di­na­ma per­ša­li­mu, vė­liau ga­li pra­si­dė­ti ir bak­te­ri­niai su­sir­gi­mai, to­dėl no­rint tei­sin­gai bei sėk­min­gai gy­dy­tis, la­bai svar­bu su­pras­ti jo pri­gim­tį“.

Anot spe­cia­lis­tės, eg­zis­tuo­ja dvi ko­su­lio rū­šys – sau­sas ir drėg­nas, jis taip pat ga­li bū­ti prie­puo­li­nis ar­ba spaz­mi­nis. Sau­sas ko­su­lys, kai žmo­gus ne­ga­li at­si­ko­sė­ti, at­si­ran­da įkvė­pus šal­to oro ar in­fek­ci­jai pa­te­kus į kvė­pa­vi­mo ta­kus, taigi daž­niau­siai pa­si­reiš­kia su­sir­gi­mo pra­džio­je. Drėg­no ko­su­lio me­tu at­ko­sė­ja­ma skrep­lių, su ku­riais iš kvė­pa­vi­mo ta­kų pa­ša­li­na­mi li­gos su­kė­lė­jai, jie at­si­ran­da vė­les­nė­je li­gos sta­di­jo­je. Šio ko­su­lio slo­pin­ti ne­rei­kia, nes taip or­ga­niz­mas va­lo­si. In­ten­sy­vus ko­su­lys, toks kaip spaz­mi­nis, pa­si­reiš­kia, kai ko­sint ima trūk­ti oro, sun­ku įkvėp­ti bei iš­kvėp­ti. Tuo tar­pu prie­puo­li­nis daž­niau­siai yra sau­sas, itin var­gi­nan­tis, stai­ga už­ei­nan­tis, kai žmo­gus ne­ga­li nu­sto­ti ko­sė­ti.

Kaip tei­gia gy­dy­to­ja J.Ma­žei­kie­nė, ko­su­lys ga­li sig­na­li­zuo­ti skir­tin­gas li­gas:

ser­gant bron­chi­tu, ko­sė­ja­ma in­ten­sy­viai, tiek sau­su, tiek drėg­nu, skrep­lin­gu ko­su­liu;

ser­gant kok­liu­šu, ko­su­lys tam­pa prie­puo­li­niu ir ga­li bū­ti toks in­ten­sy­vus, jog su­ke­lia vė­mi­mą;

ser­gant vi­ru­si­niu la­rin­gi­tu, bal­sas pri­kims­ta, at­si­ran­da sau­sas, lo­ji­mą pri­me­nan­tis ko­su­lys;

ser­gant ast­ma, ko­su­lys bū­na spaz­mi­nis, ke­lian­tis du­su­lį, o kvė­pa­vi­mas – su ap­sun­kusiu iš­kvė­pi­mu;

vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo in­fek­ci­jų me­tu daž­niau­siai nuo pat pir­mos die­nos var­gi­na sau­sas, er­zi­nan­tis ko­su­lys.

Kaip tei­sin­gai šį su­sir­gi­mą gy­dy­ti?

Labai svar­bu iš­­kart iden­ti­fi­kuo­ti su­sir­gi­mą ir ne­leis­ti li­gai įsi­se­nė­ti. To­dėl re­ko­men­duo­ja­mas „smū­gi­nis“ gy­dy­mas, kai, pa­ju­tus pir­muosius su­sir­gi­mo simp­to­mus, var­to­ja­ma me­daus ir cit­ri­nos, gau­siai ge­ria­ma karš­tos ar­ba­tos. Jei­gu vis dar jau­čia­mas ko­su­lio su­kel­tas dis­kom­for­tas, vais­ti­nė­se ga­li­ma įsi­gy­ti si­ru­po nuo ko­su­lio, ku­ris ne tik su­vil­go su­dir­gin­tą ger­klę, pa­ge­rina kvė­pa­vi­mo ta­kų funk­ci­jas, bet ir ga­li su­trum­pin­ti su­sir­gi­mo lai­ką. Pa­vyz­džiui, Af­ri­ki­nės pe­lar­go­ni­jos eks­t­rak­tas tu­ri bio­lo­giš­kai ak­ty­vių me­džia­gų, ku­rios pa­si­žy­mi an­ti­mik­ro­bi­niu vei­ki­mu, ser­gant vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų už­de­gi­mi­nė­mis li­go­mis. Au­ga­lo šak­ny­je esan­čios me­džia­gos ne­lei­džia vi­ru­sams ir bak­te­ri­joms pri­sit­vir­tin­ti prie kvė­­pa­vi­mo ta­kų glei­vi­nės ląs­te­lių, o li­gų su­kė­lė­jams ten dau­gin­tis. Be to, bio­lo­giš­kai ak­ty­vios me­džia­gos pa­de­da su­skys­tin­ti glei­ves bei mo­bi­li­zuo­ja or­ga­niz­mo imu­ni­nes ląs­te­les ko­vo­ti su li­gos su­kė­lė­jais.

Af­ri­ki­nė pe­lar­go­ni­ja Eu­ro­po­je pra­dė­ta var­to­ti apie 1900-uosius, pa­ste­bė­jus, kad ji ga­li įveik­ti tu­ber­ku­lio­zės su­kė­lė­jus. Da­bar šio au­ga­lo eks­trak­tas nau­do­ja­mas si­ru­pams, pa­de­dan­tiems at­kur­ti kvė­pa­vi­mo ta­kų funk­ci­jas ir su­stip­rin­ti imu­ni­te­tą. Ty­ri­mais pa­tvir­tin­ta, jog šia­me au­ga­le esan­čios me­džia­gos ne­tie­sio­giai stab­do gri­po vi­ru­so H1N1 dau­gi­ni­mą­si bei su­ma­ži­na ton­zi­li­to simp­to­mus ir dviem die­no­mis su­trum­pi­na šios li­gos truk­mę, mo­bi­li­zuo­da­mos or­ga­niz­mo imu­ni­nes ląs­te­les ko­vai su li­gos su­kė­lė­jais.

Pa­sak vai­kų pul­mo­no­lo­gės, mū­sų or­ga­niz­mą kas­dien ata­kuo­ja šim­tai che­mi­nių me­džia­gų, gau­na­mų su mais­tu, gė­ri­mais ar pa­si­sa­vi­na­mų iš ap­lin­kos, tad che­mi­jos var­to­ji­mą ser­gant de­rė­tų su­ma­žin­ti iki mi­ni­mu­mo. Tai ypač ga­lio­ja, kal­bant apie vai­kų gy­dy­mą. Jų imu­ni­te­tas tik for­muo­ja­si, to­dėl, kad ga­lė­­tų sa­va­ran­kiš­kai ko­vo­ti su li­gų su­kė­lė­jais, ne­tu­rė­tų bū­ti ali­na­mas. Kai per­ša­lus ar pra­dė­jus ko­sė­ti, si­ru­pas bei ki­tos na­tū­ra­lios prie­mo­nės ne­be­pa­de­da, de­rė­tų kreip­tis į me­di­kus, jog šie, nu­sta­tę ko­su­lio prie­žas­tį, ­skir­tų tin­ka­mą gy­dy­mą me­di­ka­men­tais.

Ke­le­tas naudingų pa­ta­ri­mų

Sau­go­ki­mės vė­jo. Bū­da­mi lau­ke, ry­šė­ki­me ša­li­ką. Dra­bu­žiai, nors ir plo­nes­ni, tu­rė­tų visiškai deng­ti kū­ną, nes pa­va­sa­ri­nis vė­jas yra ap­gau­lin­gas, ir ga­li­ma per­šal­ti.

Pa­va­sa­rį bak­te­ri­nių su­sir­gi­mų su­ma­žė­ja, ta­čiau pa­si­gau­ti vi­ru­są ti­ki­my­bė iš­lie­ka. Todėl ne­pa­mirš­kime įpras­tų hi­gie­nos, ap­sau­gos prie­mo­nių.

O peršalus ne­sku­bė­ki­me var­­to­ti che­mi­nių vais­tų, iš pra­džių rin­ki­mės na­tū­ra­lius pre­pa­ra­tus: si­ru­pus, čiul­pia­mas pas­ti­les, ga­mi­na­mas iš na­tū­ra­lių au­ga­li­nių me­džia­gų.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad pa­va­sa­ris – žy­dė­ji­mo me­tas. Slo­gos ar ko­su­lio prie­žas­tis ga­li bū­ti ir aler­gi­nė re­ak­ci­ja – to­kiu at­ve­ju kreip­ki­mės į der­ma­to­lo­gą.

Ligita ŠUKLIAUSKIENĖ

pelargonijos saknis

 

Terši kelią – mokėsi baudą!

Džiaugiamės sulaukę pavasario ir galėdami pagaliau ištrūkti į sodus, laukus, kur įsibėgėja didysis darbymetis. Juk ne veltui sakoma, kad pavasario diena metus maitina. Deja, nesielgdami tinkamai, galime ne tik susigadinti nuotaiką, bet ir sulaukti baudos.

„Prasidėjo pavasario sėja. Vie­nas iš pagrindinių jos darbų yra mėšlo vežimas į dirvas. Tačiau labai apmaudu, jog kai kurie ūkininkai, veždami jį kratytuvais, pridrabsto ant kelių ir nė nebando jų bent kažkiek nu­valyti. Tikrai ne­malonu, kai, va­žiuojant tokiais ke­liais, paskui ten­ka gręsti ma­šinos ratus. To­kių bjaurių vaizdų, kai net ant as­falto būna pritaškyta mėšlo, ga­lima pamatyti kiek­vieną pavasarį.

Ar toks aplinkos teršimas neužtraukia atsakomybės? Gal­būt į tai turėtų atkreipti dėmesį Aplinkos apsaugos agentūra?“ - pasipiktinęs ūki­ninkų atsainiu požiūriu į gamtą, į „Šilalės artojo“ re­dak­ciją paskambino juodainiškis.

Šilalės aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Antanas LEŠČAUSKAS, paklaustas, kas turėtų sudrausminti kelių ter­šėjus, atsakė, jog tai yra po­licijos kompetencija.

Kaip infor­ma­­vo Tau­ra­­­gės AVPK Ko­­muni­ka­ci­jos gru­pės specia­lis­tė Rūta JA­NA­­VI­­ČIŪTĖ, LR ATPK 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kelio dangos užteršimas užtraukia baudą nuo 28 iki 86 € eurų.

Taigi teršėjams yra apie ką pasvarstyti...

Eugenija BUDRIENĖ

Baiminasi, kad neįvyktų nelaimė

Su reikalais į Šilalę iš Girdiškės atvykęs vyriškis vienu ypu nusprendė išspręsti visas jį kamuojančias prob­lemas. Dėl vienos iš jų jis užsuko į „Šilalės artojo“ redakciją. Vyriškiui ramybės neduoda netoli Girdiškės bažnyčios bei parapijos namų tykantis pavojus – neuždengtas šulinys.

„Nuo rudens, o gal net ir dar anksčiau jis žio­jėja atviras. Keis­ta, jog niekam tai nerūpi. Juk bet kas gali neapsižiūrėjęs į tą šulinį įsmukti. Dabar jis iki pat viršaus yra pilnas vandens. Kad būtų bent šiek tiek saugiau, įsmeigiau į jį ilgą kartį. Bet tai problemos neišspręs, reikia tą šulinį tinkamai uždengti, kol neįvyko nelaimė. Neduok Dieve, koks nors vaikas belaks­tydamas įgar­mės“, - baiminasi žmogus.

Nors minėtas šu­­linys yra pakankamai ramio­je vietoje - pievelėje už parapijos namų ir pro jį, atrodo, retai vaikščiojama, tačiau tai nereiškia, jog jis nekelia pavojaus. Štai bažnyčios pa­šonėje įrengta sporto aikštelė, ku­rio­­je mėgsta bū­­riuotis vietinis jaunimas ir vaikai. Be­­žaidžiant, be­­lakstant ar tie­­siog nuriedėjus kamuoliui, pa­­kalnėje esantis atviras šu­li­nys gali tapti paskutiniu žai­di­mų tašku...

Šita vandens pilna duobė kelia grėsmę ne tik mažiesiems. Ją sunku pas­te­bėti ir bet kuriam suaugusiajam, nes jeigu ne styranti medžio šaka, iš tolo nė ne­įtartumei, jog čia galėtų būti šulinys. Tuo labiau, kad jis visiškai susiliejęs su žeme bei žolėmis.

Apie šį pavojų papasakojęs Girdiškės gyventojas viliasi, kad atsakingi seniūnijos asmenys šulinį nedelsdami sutvarkys.

„Jeigu nematė iki šiol, gal pamatys dabar, kai laik­raštyje išspausdinsite jo nuotrauką“, - pakvietęs atvažiuoti bei nufotografuoti apleistą šulinį, svarstė jis.

Birutė PALIAKIENĖ

sulinys

Netikras pavojus parodė: pamesti sveiką nuovoką labai lengva

Ketvirtadienio popietę Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnaziją apėmė tiršti juodi dūmai, nuaidėjo pavojaus sig­nalas, o viena po kitos lekiančios gaisrinės mašinos sudrumstė ramų miestelio gyvenimą. Tačiau iš tiesų nerimauti ne­buvo dėl ko: mokykloje surengtos prakti­nės pratybos.

Pirmą kartą gimnazijoje vykę tokio pobūdžio mokymai buvo orientuoti į saugią žmonių evakuaciją, operatyvų ugniagesių-gelbėtojų ir Bendrojo pagalbos centro (BPC) darbą.

Pratybų metu imituota, kad gimnazijos raštinėje kilo gaisras. Apie tariamą nelaimę pranešta garsiniu pavojaus signalu - per visą mokyklą nuaidėjo šaižus skambutis. Po kelių sekundžių koridoriais pasileido mokiniai ir mokytojai. Jiems buvo parodyta, pro kuriuos išėjimus saugiai pasiekti lauką, įspėta nebėgti į tą pusę, kurioje yra dūmų epicentras. Tačiau, regis, kai kuriems vyresniesiems gimnazistams tokie pamokymai buvo nė motais, o pralįsti pro tankių dūmų kamuolį - savotiškas nuotykis. Už įspėjimų nepaisymą, rizikavimą sveikata ir netgi įžūlų elgesį vėliau mokiniai sulaukė griežtų gimnazijos direktoriaus Juozo Žymančiaus pastabų.

Iš viso iš mokyklos patalpų į stadioną buvo evakuoti 244 mokiniai, 40 darželinukų, 43 pedagogai bei 19 ūkinės dalies darbuotojų. Saugiai susibūrę sporto aikštyne, mokiniai galėjo stebėti, kaip į tariamą gaisrą skuba gaisrinės mašinos. Sulaukta penkių ekipažų iš Pajūrio, Šilalės, Kvėdarnos ir Vainuto. Be to, gesinti gimnazijos atskubėjo ir trys ugniagesiai savanoriai. Iš viso rajone į šią savanorišką veiklą jau įsiliejo 27 asmenys.

Nors šį sykį nesklandumų neišvengta, tačiau imituotas pavojus likviduotas pakankamai greitai, ir mokiniai galėjo grįžti į klases.

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininko pavaduotojas Stasys Ričkus supažindino gimnazistus bei pedagogus su BPC bendrojo numerio 112 tai­syk­lėmis, informavo, kaip elgtis, ištikus pavojui bei kviečiant pagalbą. Be to, akcentuota ir melagingų skambučių tema: vaikai įspėti nežaisti tokiais pranešimais, nes už tai gresia atsakomybė. Už nepilnamečių išdaigas baudas teks mokėti jų tėvams.

Šilalės PGT vir­šininkas Gin­tautas Ačas bu­vo kiek kritiškesnis ir turėjo priekaištų moky­to­jams:

„Vesti vaikus per dūmus griež­­tai drau­džia­ma. Jūs porą kla­sių jau ap­nuo­di­jo­te“.

Po pratybų gim­nazijos vadovas J.Žy­man­čius pasidžiaugė, jog per jo vadovavimo laikotarpį realių gaisrų mokykloje nėra buvę. Reikia tikėtis, kad jų ir nekils. Tačiau jei nelaimė visgi nutiktų, manoma, jog dauguma jaunųjų pajūriškių žinotų, kaip elgtis.

Balandžio 12 d. mokomosios gaisrininkų pratybos, kurias organizavo Šilalės PGT, vyko ir Šilalėje, metalo laužo supirkimo aikštelėje. Pagrindinis jų tikslas – supažindinti moksleivius su de­gančios transporto priemonės gesinimo specifika. Jaunųjų ugniagesių-gelbėtojų būrelio vadovas Parengties užtikrinimo skyriaus viršininkas Vaidotas Kėbla vaikams paaiškino, kodėl užsiliepsnojusios mašinos turi būti gesinamos specialiomis putomis, ką reikia daryti, jei užsidega važiuojantis automobilis ir kt.

Birutė PALIAKIENĖ

pratybos2pratybos1

Briedienos dešros apkarto

Prieš savaitę Šilalės rajono apylinkės teismas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, paskelbė nuosprendį vienam Šilalės medžiotojų būrelio nariui, be jokios sąžinės graužaties nušovusiam jauną briedžiuką. Medžiotojas tai padarė neteisėtai – anot Šilalės aplinkosaugininkų vado Antano Leščausko, mirtinas šūvis į gyvūną paleistas, neturint licencijos. Be to, šį faktą „šaulys“ nuslėpė ir nuo būrelio narių.

Baudžiamąją bylą šilališkis V.J. užsitraukė dėl 2015-ųjų lapkričio 26 d. surengtos medžioklės. Vyriškis, priklausantis Šilalės medžiotojų būreliui, tos dienos rytą visureigiu nuvyko į Rugienų kaime esantį mišką ir, kirtavietėje pastebėjęs briedį, nusprendė jį sumedžioti. V.J. šovė iš teisėtai laikomo medžioklinio graižtvinio šautuvo „Mazalat“ (7,62x54R kalibro). Nukovęs žvėrį, vyras čia pat jam nulupo kailį, o mėsą parsivežė į namus. Iš jos medžiotojas prisigamino dešrų ir dešrelių, kurias vėliau aptikę policijos pareigūnai, tirdami šį incidentą, panaudojo kaip vieną pagrindinių įkalčių vyriškio kaltei įrodyti.

Sumedžiojęs antrametį brie­­džio jauniklį, V.J. tikriausiai manė, jog niekas apie tai ne­sužinos. Tačiau gruodžio pradžioje tame pačiame miške vyko Šilalės medžiotojų būrelio medžioklė, ir vienas iš jos dalyvių, eidamas pamiške, pastebėjo, kad miško pakraštyje, provėžoje, guli žvėris. Priėjęs pamatė, jog tai - briedžio kailis su galva. Pagal išvaizdą nuspręsta, kad jis – vos dvejų metų, o sumedžiotas ga­lėjo būti prieš savaitę. Beje, piktadarys buvo nupjovęs antramečio briedžio ragus. Prie gyvūno liekanų mė­tėsi ir dvi pirštinės, o pievoje matėsi automobilio vėžės.

Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jo metu nustatyta, kad jaunas žvėris nušautas iš graižtvinio šautuvo, pataikant į kairę pusę prie priekinės kojos mentės. Atskleisti, kas tai padarė, padėjo liudytojų pasakojimai bei telefoninių skambučių išklotinės. Pagal jas nustatyta, jog nusikaltimo padarymo me­tu būtent V.J. buvo minėtoje vietoje.

Prispirtas įrodymų, vyriškis savo kaltės neneigė ir, prisipažinęs apie įvykdytą nu­sikaltimą, net parodė vietą, kurioje medžiojo ir kaip tai darė. Jis be pretenzijų sutiko atlyginti ir gamtai padarytą žalą. Tačiau, nepaisant to, briedienos dešros atsiėjo ypatingai brangiai, o šilališkio kišenė patuštėjo pakankamai solidžia suma – jam priskaičiuota net 5571 euro bauda.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika trak­tuojama kaip nesunki, žmo­gus anksčiau nėra teistas, be to, jam nustatytas ne­įgalumas (30 proc. dar­bin­gas). Lengvinančia ap­­lin­kybe konstatuota ir tai, jog V.J. prisipažino nusižengęs įstatymams bei nuoširdžiai gai­lėjosi. Kadangi atsakomybę sunkinančių aplinkybių ne­­nustatyta, teismas jam sky­rė 6  mėnesių laisvės apribojimo bausmę,  įpareigojant tris mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto.

Ginklą, kuriuo V.J. nušovė briedį, teismas konfiskavo. Kitus tris vyro turimus šau­tuvus su optiniais taikikliais bei medžiotojo bilietą nuspręsta perduoti Tau­ragės apskrities vyriausiojo policijos ko­mi­sariato Viešosios tvar­kos skyriaus Li­cen­cijavimo poskyriui.

Neteisėtai medžiojęs šilališkis neteko ir briedienos dešrų. Kratos metu rasti daugiau nei 8 kilogramai (21 vienetas) šalto rūkymo dešrų ir beveik toks pat kiekis dešrelių (6 pakeliai) sunaikinti.

Per 14 dienų tokį baudžiamąjį įsakymą V.J. gali prašyti nagrinėti teisme.

Birutė PALIAKIENĖ

 

 

 

Karvės – Lenkijoje, šeimininkas – Švedijoje

Jos diena prasidėdavo anksti rytą, kai atsikėlusi eidavo melžti karvių. Dabar į tvartą nebekelia kojos.

- Nebegaliu ten net įeiti. Taip graudu pasidaro, jog norisi verkti, - prisipažįsta Danutė. Tiesa, moteris prašė neminėti tikrojo vardo – nenori, kaip pati sakė, kad jos gailėtų. Bet ši istorija – tikra, o jos herojai gyvena viename mūsų rajono kaime. Kiek tokių žmonių iš viso yra mūsų krašte?

Tvarte - nė vienos karvės. Atrodo, kad jų gulyklos dar šiltos. Ėdžiose likę po saują šieno. Pastato gale nuleidusi galvą stovi telyčia. Vienam gyvuliui liūdna. Kampe, po lempa, cypsi būrelis viščiukų. Ir tai - visas jų likęs ūkis! O turėjo 11 galvų.

- Mama telyčiai įmeta šieno, viščiukus palesina, - sako Danutė. - O aš negaliu į tai žiūrėti.

Tiek darbo, pinigų ir vilčių dėta į šitą tvartą! Kai rekonst­ravo seną pastatą, už litrą pieno gaudavo beveik litą. Tada atrodė, kad ūkis - jų ateitis. Buvo toks optimizmas, šitoks užsidegimas! Viską darė savo rankomis, neimdami pa­skolų ir neprašydami jokių paramų. Pastatė tokį, jog tilptų 16 karvių. Kam visa tai dabar?

Kaime pasklido kalbos, kad jų banda iškeliavo į Lenkiją, o šeimininkas - į Švediją. Dėl šeimininko, pasirodo, tiesa - ūkininkas Stok­holmo gatvėse dabar kloja tašytų akmenų grindinius. Šian­dien jis - sūnaus samdinys. Mat jų sūnus - jau 7 metai Švedijoje. Baigė statybininkų mokyklą ir išvažiavo. Darbštumu bei gabumais prasimušė, įsteigė savo firmelę su dešimt darbininkų. Dabar tėvas - vienuoliktas...

O banda ne visa į Lenkiją išvažiavo - tik dvi karvės. Kitus gyvulius - penkias karves, du veršius ir telyčią - nupirko kaimynai. Su visais šieno likučiais.

Lenkai mokėjo geriau?

- Ne, tas pats, - purto galvą Danutė. - Kol šnekėjome telefonu, aukso kalnus žadėjo, kai susivarė gyvulius į furgoną, viskas staiga pasikeitė. Svoris mažas ar kas...

Buvę ūkininkai kaimynams išnuomojo ir žemę - beveik 17 hektarų. Pasiliko kampą daržui bei kviečių saujai. Kvie­čiai reikalingi karpiams. Prie trobos - didelis tvenkinys, pil­nas žuvies. Likusi namuose, Danutė ravės braškes, augins bulves ir šers karpius. Aplinką prižiūrės, puoselės gėlynus. Viskas taip gražiai sutvarky­ta - gaila būtų apleisti.

Iš telyčios užaugs karvė - bus pieno. Dabar nuvažiuoja į Kaltinėnus, nusiperka. Už lit­rą nugriebto - 80 euro centų. Skaičiuoja abi su motina ir negali atsistebėti. Parduotuvėje 2,5 procento riebumo pienas kainuoja 80, jie už 4,5 procento riebumo pieno litrą gaudavo 11 euro centų. Kokia trupinio dalis likdavo jiems?

- Skaičiavome su vyru ir vienaip, ir kitaip - darbas naudos nebeduoda. Žiemą, šerdami gyvulius pernykščiais pašarais, dar galėjome stumti dienas. Bet kai pavasarį reikės dirbti žemę? Kas liks, nupirkus traktoriui kurą? - klausia Danutė.

Dabar ji su vyru pasikalba internetu. Klodamas Stok­hol­me grindinį, jis per dieną uždirba tiek, kiek gautų čia, pardavęs toną pieno. Kol toną primelši, praeis beveik savaitė. Ir tai bus dar ne alga - tik bendrosios pajamos! Atmeti mokesčius, sąnaudas pašarui, veterinarijos paslaugoms - algos nebėra. Tai kokia prasmė vargti?

Bet jeigu kaimynai nupirko likusią bandą, jie dar užsiims žemės ūkiu? Vadinasi, jiems apsimoka?

- Jie yra paėmę Europos paramą ir pagal sutartį privalo dar trejus metus užsiimti pieno ūkiu. Ką darys paskui, nė patys nežino... - traukia pečiais buvusi ūkininkė.

Jų kieme tebestovi traktorius. Jo neparduos? Ne. Nei traktoriaus, nei inventoriaus, kurį yra susipirkę visą. Betrūko kombaino. Namuose yra likęs jaunėlis sūnus. Gal techniką laiko jam? Irgi ne! Jaunėlis netrukus baigs mokyklą ir taip pat važiuos į Švediją. Dėl to jau sutarta. Atostogas jau ir taip ten leidžia , užsidirba gyvenimui.

Tai kam laikyti kieme brangią techniką, jeigu ji niekam jau nereikalinga?

- O gal kada nors? - svarsto Danutė. - Kol kas nieko daugiau neparduosime, tvarto irgi negriausime. Dėl vaikų nežinau, bet vyras turi vilties sugrįžti. Juk statėme ne tam, jog griautume. Jis namuose tokį remontą savo rankomis atliko! Buvo pasisamdęs tinkuotoją, bet nuo pusės darbo išvarė. Imk pinigus, sako, ir keliauk sveikas. Pabaigė remontą pats. Mano vyras „chaltūros“ nepakenčia. Užsienyje tokie žmonės yra labai vertinami. O Lietuvoje jie nereikalingi - nei mano vyras, nei vaikai. Dabar tokia tvarka, jog Lietuvai žmonės iš viso nereikalingi. Bet gal kada nors?.. Gal kas nors pasikeis?

Petras DARGIS

telycia

Tvarte tilptų 16 karvių, bet liko viena telyčia. Laikyti daugiau - per didelė prabanga 

 

 

 

 

 

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą