Pavasarį Lietuvą užklupus koronaviruso protrūkiui, vi­si buvo sukrėsti. Situacija – nauja, neeilinė, ir niekas ne­žinojo, kaip teisingai elgtis, koks yra šio viruso elgesys, sudėtis, plitimo kelias, užkrečiamumas, imlumas bei ki­tos savybės. Dėl žinių stokos visuomenėje prasidėjo įvai­riausios spekuliacijos, kurios iki šiol klaidina žmones.

Apie tai, kodėl negalime pasitikėti nepagrįstomis teorijomis apie koronavirusą, kokią pagrindinę informaciją jau žinome ir ko galėtume pasimokyti iš kitų šalių pavyzdžių, pasakoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Svei­katos apsaugos ministerijos Užkrečiamųjų ligų val­dy­mo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Raz­mu­vie­nė. Taip pat apie šių dienų situaciją Vokietijoje ir ten ga­liojančius reikalavimus pasakoja Lėro miesto klinikoje dir­banti gydytoja rezidentė Aušrinė Radišauskaitė. 

Kilmė – vis dar neaiški

Visiškai naujo viruso grėsmė atėjo iš Kinijos, o visa informacija ir naujausios žinios pirmiausia taip pat plūdo iš šios valstybės. Vėliau, kai virusas pradėjo plisti plačiau ir atsirado daugiau paveiktų šalių, kartu pagausėjo ir mokslininkų bei medikų tyrimų, bandymų išsiaiškinti situaciją. Tačiau šiandien, praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po koronaviruso atsiradimo Lietuvoje, vis dar yra gausybė neatsakytų klausimų. 

Kita vertus, jau patvirtinta, jog šis virusas yra iš septynių virusų šeimos, bet kol kas nėra aiški konkreti jo kilmė. 

„Nors mokslininkai jau yra suradę daug genetinių analogų ir esame girdėję begalę samprotavimų, kad šis virusas kilo iš šikšnosparnių ar kitų egzotinių gyvūnų, galutinis atsakymas į šį klausimą dar nėra rastas. Tačiau faktas yra tai, jog užsikrėtė žmogus ir kad virusas nuo žmogaus plinta žmogui – galima užsikrėsti kalbant, kosint, čiaudint, o tai parodė realią grėsmę“, – teigia D. Razmuvienė.

Pagrindiniai saugumo principai

Vis dar nėra aišku, ar žmogaus, persirgusio simptomine forma, organizmas suformuoja imunitetą, ar galima sirgti antrą kartą, kiek asmenų gali užkrėsti sergantysis, – visa tai ypač svarbu, norint suvaldyti viruso plitimą. 

Anot D. Razmuvienės, neaiškių klausimų yra nemažai, tačiau mes jau žinome itin reikšmingos informacijos apie tai, kaip turime saugotis. 

„Koronavirusas plinta oro lašeliniu keliu, todėl ypač svarbu išlaikyti dviejų metrų fizinį atstumą tarp žmonių, taip pat labai svarbi tinkama rankų higiena ir dezinfekcija, nes oro lašeliai nusėda ant įvairių paviršių, kuriuos mes liečiame. Būtina nepamiršti ir nosį bei burną dengiančių apsaugos priemonių, kad oro lašeliniu būdu plintančios seilės nepatektų ant įvairių paviršių ir ant šalia esančių žmonių. Šios trys apsaugos priemonės yra žinomos jau seniai, o įvertinant tai, kad dar neturime specifinės apsaugos priemonės – vakcinos ir vaistų, privalome itin atsakingai laikytis trijų pagrindinių saugumo principų, norėdami apsaugoti ne tik save, bet ir kitus“, – tvirtina D. Razmuvienė. 

Piliečių sąmoningumo ir atsakomybės stoka

Lyginant su Lietuva, daugelis šalių ir atskirų miestų vis dar laikosi griežtesnių saugu­mo taisyklių: kai kuriuose Pran­cūzijos regionuose kaukių dėvėjimas bei dezinfekci­nių prie­­monių naudojimas yra priva­lo­mas, Briu­se­lio mokyk­lose reika­lau­ja­ma dėvėti kau­­kes, o Por­tu­ga­li­joje į aukštesnio ly­gio restoranus klientai įleidžia­mi tik tuomet, kai nu­si­plauna ne tik rankas, bet ir kojas. 

„Man kelia nuostabą tai, jog lietuviai, išvažiavę svetur, laikosi visų rei­kalavimų, tačiau grįžę į gimti­nę, piktinasi ir kartais ne­gerbia priimtų prie­monių. Pa­­vyz­džiui, kai Skan­di­na­vijoje žmo­nėms yra kažkas rekomenduojama, jie tai priima kaip taisyklę, o jeigu pas mus kažkas yra rekomenduojama,  iškart kyla klausimas dėl rekomen­dacijos termino iš­aiškinimo“, – svars­to D. Raz­mu­vie­nė.

Visuomenėje pasigendama pačių žmonių atsakomybės, ir galima tik pasvarstyti apie tai, kad jeigu piliečiai dar labiau atsipalaiduos ir nesilaikys rekomendacijų, tikėtina, jog, atšalus orams ir visiems suėjus į uždaras patalpas, viruso plitimas bus dar didesnis.

Svetur gyvenančios tautietės pastebėjimai

Vokietijoje gydytoja rezidente dirbanti A. Radišauskaitė pasakoja, kad, vos tik pasklidus žinioms apie koronaviruso įsibėgėjimą Europoje, visoje šalyje kasdienybė pradėjo labai greitai keistis, atsirado begalė naujų taisyklių. 

„Nuo maždaug kovo mėnesio ligoninėse, o po to – viešosiose vietose buvo nurodyta privalomai dėvėti kaukes, dezinfektuoti rankas. Į parduotuves negalima įeiti be kaukių ant veido, nenusi­dezinfekavus rankų ir nepasiėmus pirkiniams skirtų vežimėlių – tokiu būdu stengiamasi reguliuoti vartotojų srautus bei padėti laikytis ats­tumo. Kaip pirkėjai to laikosi, labai kruopščiai stebi tiek patys darbuotojai, tiek ir apsaugos personalas“, – tvirtina A. Radišauskaitė. 

Lėro miesto klinikoje dirbanti mergina mano, jog šios šalies gyventojai yra sąmo­ningi, bendruomeniški ir lai­ko­si valdžios nustatytų taisyk­­lių.

„Žinoma, akivaizdu ir normalu tai, kad žmonės yra pervargę nuo šios situacijos, bet vis dėlto į viską žiūri atsakingai ir griežtai laikosi valdžios nustatytų reikalavimų. Jeigu nedėvėsi kaukės, niekaip nepavyks patekti į viešomis laikomas vietas, pavyzdžiui, kavines. Be to, dar būsi pamokytas, paprotintas ar netgi išvytas lauk“, – pasakoja A. Radišauskaitė.

Projektas „Sąmoningumas – raktas į sveiką kūną ir protą“ yra finansiškai remiamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija

Vilniuje vyko DofE aukso, sidabro ir bronzos ženklelių įteikimo ceremonija, kurioje apdovanoti 129 jauni žmo­nės. Net šešiems Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniams: Gabijai Pakalniškytei, Rugilei Dauk­šy­tei, Livetai Capaitei, Gabijai Stragauskytei, Matui Petravičiui, Da­riui Rupšiui ir buvosioms gimnazistėms, dabar jau stu­dentėms, Emilijai Pociūtei, Kamilei Dragūnaitei ir Beat­ri­čei Jo­kubaitytei įteikti bronzos medaliai. Dar trys moki­niai ak­tyviai siekia savo tikslų bei ženklelio. Džiau­gia­mės ir didžiuojamės gimnazistų pasiekimais.

The Duke of Edinburgh’s In­ternational Award (DofE) yra pasaulyje gerai žinoma ne­for­malaus ugdymosi prog­ra­­­ma jaunimui nuo 14 iki 24 me­­tų. Da­lyvaudami joje, jau­nuo­liai išsikelia asmeninio tobulėjimo tikslus. Siekdami jų, dalyvauja susitikimuose su prog­ramos vadovais, kurie padeda įveikti kylančius iššūkius bei atrasti motyvaciją tobulė­ti. Vadovai taip pat padeda pastebėti vykstantį pokytį, at­pažinti situacijas, kuriose jau­nas žmogus ugdosi efektyviausiai.

DofE apdovanojimų dalyviai nekonkuruoja tarpusavyje, jie tobulina savo asmenybę. Net jei jie vykdo tą pačią veiklą, jų tikslai ir siekimo greitis gali visiškai skirtis dėl gebėjimų, aplinkos poveikio, ankstesnės patirties. Kadangi programos tikslas yra tapti geresniu žmogumi, o ne aplenkti kitą, praktiškai visi dalyviai, parodę atkaklumą bei užsispyrimą, pasiekia savo tikslų. Geresnis savęs pažinimas bei asmeninių iššūkių įveikimas tampa didžiausiu apdovanojimu jaunam žmogui. 

Programa turi tris sudėtingumo lygius: bronzą, sidabrą ir auksą. Kiekvienas lygis reikalauja vis daugiau pastangų, tačiau jį įveikus, būtent toks ženklelis dalyviui ir yra įteikiamas Jungtinės Karalystės ambasadoje vykstančioje apdovanojimų ceremonijoje.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė, DofE programos vadovė 

AUTORĖS nuotr.

Šilalės savivaldybėje yra per 70 valstybės tarnautojų, kuriančių strategijas ir planus, tačiau kažkodėl nežinančių, ko reikia gyventojams. Jie dėlioja grandiozinius statybų planus, projektuoja tiltus per tvenkinį, bet štai duobei užpilti ar apšvietimui gatvelėje įrengti, pasirodo, laukia žmonių pageidavimų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Iš audros debesies, ilgiau nei metus kabojusio virš UAB „Šilalės šilumos tinklai“ – nei žaibų, nei lietaus. Toks yra Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vykdyto ikiteisminio  tyrimo ir bendrovės direktoriaus bylinėjimosi su Šilalės savivaldybės administracijos direktoriumi rezultatas. Bendrovė įpareigota sumokėti savivaldybei per 2,5 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų. Tiesa, jos vadovas Kęstutis Ačas Tauragės teismo sprendimą ir Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą planuoja skųsti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Kyla abejonių, ar kas nors, neragavęs mokytojo duonos, gali jį suprasti. 

Bet jei pajuntate, kad pavargote nuo savo dviejų ar trijų vaikų, 

įsivaizduokite mokytoją, kuris kasdien 7–8 valandas bendrauja 

su maždaug 100–140 – maždaug tiek mokosi penkiose klasėse. Ir visi laukia 

išklausymo, įvertinimo, paaiškinimo. Dar nori išskirtinio dėmesio – 

kiekvienas vis kitokio paskatinimo, supratingumo. Neabejotinai svarbus 

mokytojo humoro jausmas, šypsena, akių kontaktas. Taip pat ir per pertraukas.

Ištaikius laiko nueiti į valgyklą, labai tikėtina, jog, 

kramtant priešpriešpaskutinį kąsnį, nuskambės skambutis ir tai reikš, 

kad pietūs baigėsi. Nebaigtą kramtyti kąsnį teks nuryti, einant į klasę... 

Kartais atrodo neįmanoma, beprotiška ir nežmoniška. Ir tą beviltišką akimirką, 

kai, baigęs pamokas eini mokyklos takeliu namų link, o mintyse koneveiki 

savo sunkų darbą, staiga pasigirsta daugybės rankų barbenimas į langą. 

Pakeli galvą aukštyn, o jie, linksmi ir energingi, praveria langą 

ir mojuodami rankomis choru šaukia: 

,,Mokytoja, iki rytojaus! Lauksime jūsų pamokos!“ 

Ir – kažkoks stebuklas: jėgos grįžta.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nors iš Šilalės esu išvykęs prieš daugelį metų, ji svarbi ne tik dėl to, kad yra mano prigimtyje, bet ir todėl, jog dar yra išlikę ryšiai su buvusiais namais, draugais, gi­mi­naičiais, artimųjų kapais bei t. t. Todėl labai svarbu, kaip ir kuo gyvena Šilalės krašto žmonės, džiugina jų pa­sie­kimai ir liūdna, sužinojus apie nesėkmes.

Į Seimą Kel­mės-Šilalės apygardoje kandidatuoja 17 partijų ir 12 as­me­nų vienmandatėje apygardoje. Pre­ten­dentų daug, tad ir pasirinkimas nelengvas. Daugybę metų tyrinėjau žmo­nių prigimtį, elgesį ir santykius, todėl noriu apie tai pa­samprotauti: gal palengvinčiau apsisprendimą išsirinkti tikro Seimo nario vardo vertą asmenį. Tiesa, ne­agituoju nė už vieną konkretų kandidatą, sprendimą teks priimti patiems.

Albinas BAGDONAS

Vilniaus universiteto profesorius,

psichologas, sociologas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Šiemet „Lūšiūkų“ vasaros krepšinio stovykla vyko Nidoje, labai džiugu, kad joje dalyvavo tiek daug Šilalės rajono vaikų.

Stovyklos metu vaikai sportavo tiek sporto salėje, tiek gryname ore prie Baltijos jūros, Nidos pušynuose ir lauko aikštelėse. Treniruotės, kurių metu buvo lavinami ne tik krepšinio įgūdžiai, bet ir bendras fizinis pasirengimas, vyko kelis kartus per dieną. Vaikai turėjo puikią progą dalyvauti Capoeira treniruotėje. Tai tradicinis brazilų kovos menas, kuris savyje apjungia kovos bei šokio elementus, akrobatiką ir muziką. Taip pat jie susipažino su Kuršių marių istorija, klausydamiesi gido, kuris plukdė stovyklos dalyvius po Kuršių marias.

Stovyklos metu vaikai ne tik sustiprėjo fiziškai, bet ir tapo savarankiškesni, drąsesni, komunikabilesni, pradėjo domėtis sveika gyvensena.

Projektas „Lūšiūkių“ vasaros krepšinio stovykla yra bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

VšĮ R. MATUČIO sporto klubas

Spalio 2-oji yra profesinė policijos pareigūnų bei dar­buotojų šventė. Šiemet ji gal bus kiek kitokia nei įpras­tai – saugantis koronaviruso, iškilmių nenumatoma. Kita vertus, dėl to šventės esmė nesikeičia. Šiandien sveiki­nami visi pareigūnai, tačiau daugiausiai dėmesio sulaukia tie, kurių indėlis Tėvynės labui yra apčiuopiamiausias. Viena tokių – Šilalės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja Birutė Eitutienė.

Šias pareigas moteris užima jau 10 metų, o iki tol, kaip pati sako, išbandė ne vieną tarnybos skyrių: teko dirbti ir pat­rulinėje tarnyboje, ir Ne­pil­na­mečių reikalų, ir Mig­racijos skyriuose, ir net areštinėje. Po­licijoje B. Eitu­tie­nė darbuojasi jau ketvirtį amžiaus – 25-erius metus. Ir nors prisipažįsta karjeros pradžioje galvojusi tarnybą baigti, kai tik sukaks pensijai gauti reikalingas laikas, šiandien jos mintys – kitos. 

„Į Policijos akademiją įstojau iškart po vidurinės, tad pareigūnų valstybinę pensiją galėjau pradėti gauti jau prieš ket­verius metus. Bet tebedirbu sistemoje, nes nežinau kitos srities, kur galėčiau save realizuoti“, – sako 43-ejų kaltinėniškė.

Policijos studijas ji rinkosi ne spontaniškai, apie jas svajojo besimokydama Kaltinėnų vidurinėje, o galutinį sprendimą priėmė, sulaukusi paraginimo iš akademijoje jau studijuojančios sesers klasės draugės. 

Moteris prisimena, kad tais laikais reikalavimai vaikinams ir merginoms buvo skirtingi, tad pastarųjų būdavo kur kas daugiau. 

„Jeigu į vieną vietą pretenduodavo 2–3 vaikinai, tai merginų paprastai būdavo 20. Iš viso priimdavo 450 studentų: 400 vaikinų ir 50 merginų. 1996-aisiais, kai pradėjau dirbti policijoje, moterų gretos buvo menkos, vos viena kita pareigūnė. Dabar bent jau mūsų skyriuje ikiteisminius tyrimus atlieka vien moterys“, – pasakoja pareigūnė. 

B. Eitutienė 2004-aisiais universitete apsigynė teisės bakalauro, o 2007-aisiais – teisės ir valdymo magist­ro laipsnius.

Paklausta, kuris darbo etapas policijoje buvo arčiausiai širdies, Veiklos skyriaus tyrėja atsako, jog pastarasis.

„Pradėti dirbti tuometinėje kriminalinėje policijoje buvo la­bai sunku, laukė iki tol nepatirti iššūkiai. Skyriaus, kuris, vykstant policijos sistemos reformai, pakeitė pavadinimą, ypa­tumas yra tas, jog tyrėjas pats turi susidėlioti veik­los planą, asmeniškai spręsti, kaip, kokia seka tirti įvykį. Sunku ir tai, kad, išaušus kitos dienos rytui, išankstiniai planai gali pasikeisti, jei gauni bylą, kurią ištirti reikia operatyviau“, – darbo kasdienybę atskleidžia pareigūnė.  

Tyrėja niekada nedirba tik su vienu ikiteisminiu tyrimu. Pa­vyzdžiui, šiomis dienomis ant B. Eitutienės darbo stalo guli net 15 bylų. Pareigūnė sa­ko, jog Šilalės komisariate vidutiniškai vienas tyrėjas vienu metu tiria apie 10 bylų, tačiau būna, kad jų susikaupia ir daugiau.

„Byla bylai nelygu – yra tokių, kurių tyrimas užtrunka ilgiau, nes tenka laukti ekspertų, kitų specialistų išvadų. Bet nėra tyrimų, kurie būtų lengvi. Gavusi naują bylą, kaskart galvoju, kaip kuo atidžiau ją ištirti, o kai tyrimas pasistūmėja, atrodo, jog nieko sudėtingo ir nebuvo“, – nusišypso policijos veteranė.

Pasak jos, Šila­lėje labai sunkūs nusikaltimai nėra tiriami, bet tokių, kurie sukrėstų – pasitaiko. Vienas jų, prisipažįsta pa­reigūnė, įstrigo visam laikui.

„Tai buvo viena pirmųjų ma­no bylų 2007-aisiais, kai automagistralėje įvyko skaudi avarija – į autobusą rėžėsi priešpriešiais atlėkusi mašina. Tada trys žmonės žuvo, dešimt buvo sužalota. Vykau į įvykio vietą, ir ta byla tapo savotišku mano krikštu“, – sako vyresnioji tyrėja.

Daugiausiai ikiteisminių tyrimų yra dėl smurto artimoje aplinkoje. Tyrėja pastebi, kad dažniausiai smurtaujama išgėrus ar kitaip apsvaigus. Ši­la­liškiai nevengia savintis svetimo turto iš gyvenamųjų pa­tal­pų, yra nemažai vie­­šosios tvarkos pažeidimų (muštynių). Be­je, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: dėl karantino apribojimų šios rūšies nusikaltimų yra sumažėję.

„Anksčiau tokie ikiteisminiai tyrimai pasiekdavo po kiek­vieno savaitgalio, ypač dažnai muštynės vykdavo Pajūryje, da­bar to nebestebiu. Taip pat mūsų rajonui būdingos baudžiamosios bylos, kuriose tiriamas naminės degtinės gaminimas, gabenimas, eismo įvykiai, kuriuose nukenčia žmonės, sukčiavimas“, – atskleidžia pašnekovė. 

B. Eitutienė sako, jog neretai tiriami ir atvejai, kai šilališkiai patenka į telefoninių sukčių žabangas (nusikaltėliai, tupėdami įkalinimo įstaigose, skambinėja žmonėms ir, prisistatę policijos pareigūnais ar tarnautojais, išvilioja bankininkystės duomenis, pinigus). Tiesa, šiais atvejais ne kiekviena byla čia ir užbaigiama ar perduodama mūsų rajono teismui, būna, kad jos iškeliauja į tuos rajonus, kuriuose buvo tęsiama nusikalstama veika.

Pareigūnė primena, jog į išnagrinėtų bylų skaičių įskaičiuojami ir tie tyrimai, kurie baigiasi šalių susitaikymu. Pa­sirodo, tyrėja visada, kai tai įmanoma, nukentėjusiajam ir smurtautojui ar turtą pasisavinusiajam siūlo susitaikyti, atlyginant žalą. Tokia galimybė įmanoma tik kartą per ketverius metus ir tik tiems, kurie nėra teisti ar jų teistumas jau būna išnykęs.

„Mano supratimu, įtariamieji suinteresuoti susitaikyti, nes tokiu atveju jie išvengia teistumo. Šią galimybę išnaudoja didžioji dalis bylos dalyvių. Susitaikius asmens istorijoje nėra įrašo „teistas“, bet faktas, kad nusižengimas buvo, išlieka. Ir jeigu asmuo nusikalsta dar kartą, į tai atsižvelgiama“, – sako tyrėja, primindama, kad nė vienas nusikaltimas nepraeina be pėdsakų.

B. Eitutienė teigia nesulaukianti ypatingai negatyvaus by­lų dalyvių požiūrio nei darbo kabinete, nei gatvėje. Nors neneigia, jog, kaip ir bet kuriame kitame darbe, pasitaiko visko: tenka susidurti ir su piktais žmonėmis, kai kurie jų laido replikas, tačiau pareigūnė išmoko į tai nebekreipti dėmesio. Atvirkščiai – džiaugiasi, kad neretai įtariamieji jau po pirmo pokalbio pakeičia toną ir patys rodo iniciatyvą duoti parodymus, prisipažinti.

„Negaliu pasakyti, kodėl, bet labai daug kartų pastebėjau, kaip keičiasi įtariamojo elgesys: iš „kieto erelio“ virsta atvirai viską pasakojančiu. Pati­kėkite – per tuos 10 metų išmokau suprasti, kada žmogus sako tiesą, kada meluoja. Žinoma, būna įvairių situacijų. Kartais prireikia nukentėjusiojo ir įtariamojo akistatos, jog šis prisipažintų, o būna ir tokių atvejų, kai niekas nepadeda – įtariamasis ginčija savo kaltę, žiūri tiesiai į akis ir meluoja. Kiekvieno laisva valia, ar pripažinti kaltę, tačiau dažnas įtariamasis žino, kad toks poelgis skirtiną bausmę sumažins trečdaliu“, – pasakoja Veiklos skyriaus pareigūnė.

Tyrėjų darbą kontroliuoja pro­kurorai, kurie šiame techno­lo­gijų amžiuje apklausos re­zul­tatus mato iškart, kai ji bai­giama. Būtent prokurorai spren­džia, kada baigti ikiteisminį tyrimą ir bylą perduoti teismui.

Tyrėja sako visada galvojanti apie tai, jog kiekvienas įtariamasis pirmiausia yra žmogus, su kuriuo reikia bandyti rasti kalbą. Surinkus įrodymus ir bylą perdavus į teismą, tik jis vertina, konkretus asmuo kaltas ar ne. 

Ilgametė policijos darbuotoja neabejoja, kad policininko profesiją pirmiausia turi rinktis darbštūs ir atsakingi jaunuoliai. Mat šiame darbe būtina atlikti visus veiksmus, nepaisant to, kas patinka ar ko nenori daryti. Ir bene svarbiausia – mėgti savo darbą.

„Kasdienis darbas policijoje nėra toks, kurį rodo filmuose ar serialuose. Nukentėjusieji visada iš policijos laukia dviejų dalykų: kad kuo greičiau būtų nustatytas nusikaltėlis bei atlyginta padaryta žala. Ir mes privalome tuos lūkesčius išpildyti per kuo trumpesnį laiką, bet tuo pačiu ir kokybiškai, nes kiekvienu atveju kalbame apie žmogų, jo likimą. Niekada nevalia to pamiršti“, – akcentuoja Šilalės policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja B. Eitutienė.

* * *

Šilalės rajono policijos komisariato viršininkas Aud­rius Lukošius džiaugiasi, jog komisarės inspektorės laipsnį pelniusi ir 25-erius metus policijoje dirbanti pareigūnė per visą tarnybos laiką yra skatinta net 16 kartų. Tarp šių apdovanojimų – ne vienas itin garbingas ženklas už nepriekaištingą tarnybą bei nuo­pelnus. 

Šiųmetė Policijos arba An­gelų sargų diena B. Ei­tu­tie­nei taip pat ypatinga: už ilgametę tarnybą jai įteikiamas Antrojo laipsnio atminimo ženklas.

Sveikindamas visus Ši­la­­lės policijos komisariato dar­buo­tojus ir pareigūnus pro­fe­si­nės šventės proga, A. Lu­­košius teigia besididžiuojantis, jog mūsų rajone nusikaltimų ištyrimų rezultatai ypatingai džiugina. Susumavus devynių mėnesių rezultatus, paaiškėjo, kad šis rodik­lis Lietuvoje siekia 62,7 proc., Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnaujamoje teritorijoje – 67 proc. (penkta vieta Lie­tuvoje), o Ši­la­lės komisariate – 71,9 proc.

Pasak viršininko, rajone dominuoja tokio pat pobūdžio nusikalstamos veikos kaip ir visoje šalyje: daugiausiai fiksuojama fizinio skausmo sukėlimo atvejų, vagysčių bei vairavimo girtiems (kai nustatomas didesnis nei 1,5 prom. girtumas).

„Ačiū kolegoms, su kuriais tenka dirbti. Man garbė vadovauti tokiam šauniam policijos kolektyvui, kuris stengiasi ir daug padaro Šilalės rajono gyventojų labui. Lin­kiu išlikti pareigingiems ir nepamiršti mūsų šūkio „Ginti. Saugoti. Padėti“, – sveikina su profesine švente Šilalės policijos komisariato virši­nin­kas A. Lukošius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos istorijos ir pi­lie­­tiškumo pagrindų mokytojas Mindaugas Armonas šiuo me­tu dir­ba mokykloje, kurią ir pats prieš 16 metų baigė. Tiesa, miesto gimnazijos slenkstį po daugiau nei 10 metų jau kaip pe­da­gogas peržengė tik pernai, bet iškart pasijuto lyg na­muose – tokio palaikymo, sako mokytojas, nejautė nie­­kur kitur, todėl neišgąsdino net atsakomybė, kurią šie­­­met pri­siėmė tapęs gimnazijos tarybos pirmininku. 

Jaunam palaikymas yra svarbiausia 

Dvylika metų, toks yra Mindaugo pedagoginis stažas, prieš klasę prabėgo lyg viena pamo­ka, nors mokytoju niekada neplanavo tapti. Svajojo apie istoriją, norėjo dirbti archeolo­gu – per studentų vasaros praktiką įsitikino, jog kasinėjant ne tik įdomu atsekti prieš šimtmečius gyvenusių žmonių buitį, bet galima iš to ir pragyventi. Tačiau Klaipėdos universiteto ketvirto kurso studento planus iš esmės pakeitė pasiūlymas pavaduoti istorijos mokytoją Obelyno pagrindinėje mokykloje. Nors rašyti ir ginti diplominį darbą teko naktimis, mokytojo profesija Min­daugo neišgąsdino – su vaikais liko ir baigęs studijas.  

Prisimindamas pirmuosius savo pedagoginio darbo metus, M. Armonas sako, kad buvo įdomu. Tapęs pirmą kartą Lietuvoje surengto Konstitucijos egzamino nugalėtoju, įgavo daugiau motyvacijos. Ją dar labiau paskatino susitikimas su tuometiniu mokslo ir švietimo ministru Algirdu Monkevičiumi. Mindaugas tikina, jog bendraudamas ministerijoje su iš visos Lietuvos susirinkusiais jaunais mokytojais pajuto didžiulį palaikymą. Gerus ministerijos norus bei ketinimus jauniems specialistams tuomet įrodė ir pamokoms ruoštis skirti personaliniai kompiuteriai. 

„2008-aisiais Lietuvoje mokytojų labai trūko, todėl buvo pradėti kviesti mokytojauti universitetus baigę jauni žmonės. Tuo metu Šilalės rajone pradėjo dirbti apie dešimt jau­nų pedagogų. Tapti mokyto­ju, stoti prieš klasę reikėjo drąsos. Tą pripažįstu ir dabar. Ne visi gali mokyti, tam reikia tokių savybių kaip kantrybė, mokėjimas susikalbėti, sudominti ži­niomis, kurias pats turi. Geriausiai šias savybes patikri­na laikas“, – neabejoja Mindaugas. 

Pradėjęs dirbti Obelyno pag­rindinėje mokykloje, netrukus pasuko į Vainuto gimnaziją, kur turėjo galimybę dirbti direktoriaus pavaduotoju. Tačiau karjera jauno mokytojo nesudomino. Atsiradus vietai Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, su džiaugsmu grį­žo į mokyklą, kurią 2004 m. baigė. Čia tebedirba daugelis Mindaugą mokiusių mokytojų, pažįstami buvo beveik visi darbuotojai. Nors M. Armonas ir sako, jog pirmieji mokslo metai naujoje darbovietėje visada skirti kolektyvui bei susiformavusioms tradicijoms per­prasti, gimnazijoje jis iškart pasijuto savas, laukiamas. 

„Negaliu pasakyti, kad kurioje nors kitoje mokykloje man būtų buvę blogai – kai tas, kuo užsiimi, patinka, visur atrandi gerų dalykų, tačiau Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje iškart pajutau palaikymą bei pagarbą žmogui. Manau, jog šitie dalykai yra labai svarbūs kiekvienam“, – tikina pedagogas.

Keistis turi ne tik mokytojai

Pasak M. Armono, mokiniai per 12 metų pasikeitė, todėl tu­rėjo keistis ir mokytojai. Dabartiniai mokiniai maksima­liai išnaudoja technologijas, to­dėl dažnai sakoma, kad svarbiausia yra išmokyti juos rasti informaciją, analizuoti vykstančius procesus. Tačiau to, pe­dagogo nuomone, neužtenka. 

Šiuolaikinės mokyklos moky­mo procese rekomenduojama naudoti kuo daugiau žaidybinių elementų, vesti įvairesnes pamokas, kad vaikų nevargintų rutina. Bet tų, kurie renkasi istoriją vyresnėse klasėse, tikslas vienas – kuo geriau išlaikyti egzaminus. O istorijos brandos egzamino struktūra ir reikalavimai praktiškai nesikeičia – jie tebėra beveik tokie pat, kokius M. Armonas lai­kė 2004-aisiais. 

„Todėl nėra kito būdo išmok­ti, tik kuo geriau įsisavinti tai, kas reikalaujama mokymo prog­ramose. Tačiau mintinai mokytis datų, susieti jų su įvykiais dabar niekas nebenori. Vis dėlto gimnazijos istorikai džiaugiamės, jog vyresnieji mokiniai istorijos nenustumia į šalį, ir kasmet turime apie pusšimtį abiturientų, kurie ruošiasi valstybiniam egzaminui“, – tikina M. Armonas.

Mokytojas neabejoja, kad istorijos žinojimas žmonėms lei­džia geriau suprasti pasaulyje vykstančius procesus. 

Jis tebeturi pamokų ir Obelyno pagrindinėje mokykloje, važiuoja ten vieną dieną per savaitę.  

„Mokiniams nėra lengva. Dau­gelis važinėja iš kaimų, anksti keliasi, grįžta vėlai, o dar reikia atlikti užduotis. Kai vaikai ateina į septintą pamoką, jie jau būna pavargę“, – apgailestauja M. Armonas. 

Dirbdamas Vainuto gimnazi­joje, jaunas mokytojas pastebėjo, jog kasmet ryškėja atotrūkis tarp vaikų gebėjimų. Di­džiausia problema – motyvacija. Ypač stinga motyvacijos tiems, kurių šeimose yra kokių nors rūpesčių, tėvai ar kuris nors vienas iš tėvų dirba užsienyje bei pan. Pedagogas pripažįsta, kad neretai tokius vaikus sunku sudominti – jie sėdi užsisklendę, abejingais veidais, todėl kartais ir jam pačiam nusvyra rankos.  

Tačiau, pasak mokytojo, išaušta kitas rytas, ir į darbą vėl galima žvelgti kaip į naują galimybę. 

Aktyvūs mokytojai – pavyzdys jaunimui

Jaunų mokytojų net ir miesto gimnazijoje dirba tikrai nedaug. Mindaugas sako ir pats kartais svarstantis, kodėl jaunimas taip nemėgsta mokytojo profesijos. Štai policijoje, kur, ko gero, pareigūnų atlyginimas nedaug tesiskiria nuo mokytojų atlyginimų, jaunų žmonių netrūksta, o mokyk­lose dauguma pedagogų yra vyresnio amžiaus, vėliausiai po dešimtmečio jie baigs savo darbinę karjerą. Kas tada mokys vaikus?

M. Armonas tikina, jog pats niekada nesiskundė atlyginimu, nors, pradėjus dirbti, dėl ekonomikos smukimo darbo užmokestis buvo sumažėjęs. Gal gyvenantiems sostinėje ar didžiuosiuose miestuose mokytojo atlyginimo pragyven­ti ir neužtenka, bet Šilalėje peda­gogų algos, priklausančios nuo pamokų skaičiaus, kvalifikacijos bei darbo stažo, Mindaugo nuomone, tikrai nėra pačios blogiausios.  

„Šiemet darbo užmokestis dar padidėjo, todėl nesu girdėjęs, jog kas skųstųsi. Nedalyvavau jokiame streike, neturiu priekaištų dėl darbo sąlygų, į viską žiūriu pozityviai, to mokau ir savo auklėtinius. Tiesa, šiuo metu labai blaško tik vaikščiojimas iš vieno kabineto į kitą. Bet karantinas ir mokytojus, ir mokinius išmokė vertinti mokyklą, dabar visi nerimaujame, kad tik vėl nereikėtų imtis nuotolinio mokymo“, – juokiasi Mindaugas. 

Istorijos ir pilietiškumo pag­rindų mokytojas džiaugiasi, jog karantinas visiems leido suprasti, kokia svarbi yra mokykla. Nuotolinis mokymas sun­kus ne tik dėl to, kad šeimas įkalina namuose. Sunku ir mokiniams, kuriems labai iš­auga krūvis, ir mokytojams, turintiems ne tik perduoti žinias, bet ir parengti užduotis raštu, „šifruoti“ mokinių atsiųstas namų darbų fotografijas, sudėtinga tampa objektyviai įvertinti mokinio žinias. 

Jaunas pedagogas įsitikinęs, jog labai svarbus yra betarpiškas bendravimas. Vaikams smagu, kai mokytojas kartu sportuoja, eina į žygius, dalyvauja įvairiose veiklose. Tai savaime motyvuoja siekti rezultatų. Dirbdamas Obelyno pagrindinėje mokykloje, M. Ar­monas su savo mokiniais yra laimėjęs ne vieną istorijos, pilietiškumo konkursą. Tačiau kad vaikai suprastų, kas yra pilietiškumas, pavyzdį jiems turi rodyti mokytojai. 

„Mūsų gimnazijoje visi pedagogai aktyvūs. Susirinkę daug diskutuojame apie perskaity­tas knygas, iki pandemijos kar­tu keliaudavome, žiūrėdavome spektaklius, dalyvaudavome renginiuose bei įvairiose pilietinėse akcijose. Tai prasminga veikla. Aktyvūs, žingeidūs mokytojai savaime skatina ir mokinius rinktis aktyvų gyvenimo būdą. Man pačiam smagu su auklėtiniais išbėgti į krepšinio aikštelę išbandyti jė­gų“, – prisipažįsta Mindaugas. 

Pilietiškumo pagrindus gimnazistams dėstantis mokytojas tikina, jog nėra lengva pripratinti  jaunimą domėtis, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Nors savo mokinius jis kviečia kasdien žiūrėti visuomeninės televizijos rengiamas naujienų laidas, paklaustas, kurios valstybės prezidentas pastarosiomis dienomis aplankė mūsų šalį, atsako tik vienas kitas. Susidomėjimas ateina ne iš karto, reikia nemažai laiko, kad jaunimas norėtų žinoti ir galėtų įvertinti, kas yra gerai, o kas – nelabai, atskirtų prasimanymus ir propagandą nuo tikrų naujienų.

„Bet mano mokiniai yra nuos­tabūs, ypač auklėtiniai, gimna­zijos pirmokai, su kuriais šiemet susipažinau. Jaučiu, kad daug gerų dalykų kartu nuveiksime“, – įsitikinęs mokytojas, savo darbui atiduodantis visą širdį.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.