Artėjant naujajam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui, žemdirbiai itin domisi tiesioginių išmokų (TI) Lietuvos ūkininkams skaičiavimo formule 2021–2027 m. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) socialiniams partneriams pristatė planą, kaip galėtų būti skirstomos tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams naujuoju laikotarpiu (2021–2027 m.). Svarbu pažymėti, kad galutinis sprendimas dėl išmokų plano nėra priimtas, todėl jų dydžiai gali keistis. Nepaisant to, strateginės kryptys aiškėja. Tiesioginių išmokų prioritetinėmis sritimis bus laikomi vidutiniai šeimos ūkiai, jauni ūkininkai, besitraukiantys žemės ūkio sektoriai, perdirbimas bei apsirūpinimas žemės ūkio produkcija.
Prieš planuodami atliko tyrimą
Prieš ministerijai rengiant TI planą, Lietuvos agrarinis ekonominis institutas (LAEI) atliko ūkių pelningumo vertinimą. Tyrimo metu buvo aiškinamasi, kokio dydžio ūkiai Lietuvoje yra pelningi, kokie – nuostolingi. Skaičiuota, kokių ūkių šalyje yra mažiausiai, kokios žemės ūkio šakos traukiasi, kurioms reikia padėti.
ŽŪM parengtame plane teigiami pokyčiai laukia smulkiųjų ir jaunųjų žemdirbių, lengvesnės sąlygos numatomos ūkininkaujantiems ekologiškai. Turėtų didėti susietoji parama pieninių karvių laikytojams, auginantiems daržoves atvirame grunte, išmokos galimai bus skiriamos auginantiems riešutmedžius.
Siekiama didinti ūkininkų konkurencingumą, ypač nedidelių, kuriems ūkininkavimas yra pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis.
Kaip paaiškėjo iš LAEI tyrimo, remiantis Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenimis, ūkiai iki 10 hektarų yra sąlyginai pelningi (didžioji prekinių iki 10 ha ūkių dalis – pelningi), o peržengus 10 ha ribą, pelningumas krinta, jie dirba nuostolingai. Pelningai dirba tik gerokai didesni – valdantys 100–110 ha, o labai pelningais laikomi dirbantys 150 ha ir daugiau. Tokią pat tendenciją atspindėjo ir produkcijos kreivė: iki 10 ha ji didesnė, vėliau mažėja, o gerokai padidėja tik nuo 150 ha. Būtent tokių ūkių, valdančių iki 90 ha, Lietuvoje yra daugiausiai – jie sudaro 90 proc. visų Lietuvos ūkių.
Siūloma atkreipti dėmesį į smulkiuosius ir jaunuosius ūkininkus
Atsižvelgiant į tai, jog dauguma ūkių Lietuvoje yra vidutiniai ir būtent jų efektyvumas yra prasčiausias, tiesioginių išmokų perskirstymo plane ypatingas dėmesys atkreiptas į ūkius iki 100 ha. Išmokos naujajame pasiūlyme išdėliotos taip, kad jos padėtų smulkiems ūkiams pradėti dirbti pelningiau. Išmoką už pirmuosius hektarus siūloma mokėti ne už pirmuosius 30 ha, o už pirmuosius 50 ha. Tai reiškia, kad už kiekvieną hektarą ūkininkas vidutiniškai papildomai gautų 76 eurus. Pagal naująjį planą, išmokos turėtų būti mokamos laiptuotai: už pirmus 10 ha būtų mokama 65 Eur už ha, už 11–20 ha – 74 Eur/ha, už 21–30 ha – 87 Eur/ha, o 99 Eur/ha būtų skiriami ūkiams, kurie dirba nuostolingiausiai – nuo 31 iki 50 ha dydžio. Toks laiptavimas nulemtų, jog didesnes išmokas gautų ūkininkai, dirbantys iki 108,4 ha, arba 95,8 proc. visų Lietuvos ūkio subjektų.
Palankios permainos numatomos jauniesiems ūkininkams, kurių Lietuvoje, pasirodo, mažėja. Esami veiklos nenutraukia – keičiantis ūkininkų amžiui, jie praranda jaunųjų statusą. Problema yra naujų jaunųjų ūkininkų įsitraukimas į žemės ūkio veiklą bei nedidelės ūkių apimtys – vidutiniškai jaunieji ūkininkai valdo 32 ha, bet naujai ateinančių jaunų ūkininkų vidutiniai plotai nesiekia ir 10 ha. Dėl to tiesiogines išmokas jauniesiems ūkininkams siūloma nuo 54 Eur didinti iki 173 Eur/ha ir planuojama jas mokėti nebe penkerius, o septynerius metus, mokant už 50 ha (šiuo metu mokama už 90 ha).
Daugiau skirtų pienininkams ir daržininkams
Permainos pasiūlytos skirstant susietąją paramą, kuria siekiama palaikyti bei paremti besitraukiančias žemės ūkio šakas. Didelis dėmesys skirtas šeimos ūkiams, kuriuose
melžiamos pieninės karvės. Nebūtina jų turėti kelių šimtų, kad ūkis būtų pelningas. Remiantis skaičiavimais, užtenka 25 karvių, kurios, jei ūkininkaujama protingai, iš žaliavinio pieno leidžia išlaikyti šeimą. Todėl išmokos už pienines karves vidurkį nuo 119 Eur siūloma didinti iki 180 Eur. Melžiantiems iki 10 karvių išmoka už karvę naujuoju tiesioginių išmokų laikotarpiu siektų 156 Eur, laikantiems nuo 11 iki 50 raguočių priklausytų 208 Eur už karvę, nuo 51 iki 150 karvių – už karvę būtų skiriama 260 Eur. Ūkyje, kuriame laikoma 151 karvė ir daugiau, kiekvienam galvijui, pradedant nuo 151, būtų skiriama po 130 Eur, o visiems kitiems – atitinkamai pagal laiptus.
Susietoji parama palaiko ir daržovių bei vaisių augintojus, todėl auginantiems atviro grunto daržoves vietoje 180 Eur siūloma mokėti 500 Eur/ha, o vaisių augintojams parama nuo 237 Eur/ha kils iki 386 Eur. Nekistų tik parama mėsinių galvijų, mėsinių avių, cukrinių runkelių augintojams. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto siūlymu, į naująjį tiesioginių išmokų planą įtraukti riešutmedžiai – jų augintojams bus mokama 150 Eur/ha.
Didesnės išmokos – tik sąžiningiems
Gerų žinių yra ir ūkininkaujantiems ekologiškai. Naujuoju finansiniu laikotarpiu ketinama panaikinti ekologinių ūkių įsipareigojimus penkeriems metams. Pasibaigus pereinamajam laukų laikotarpiui, ūkininkas juos galės tiesiog deklaruoti ir gauti jam priklausančią išmoką.
Tiesa, jei laukai po pereinamojo laikotarpio būtų nedeklaruojami, kaip ekologiškus ūkininkas juos galėtų pažymėti tik po kelių metų. Tokia sąlyga norima pažaboti piktnaudžiaujančius ekologinėmis išmokomis ūkininkus, kurie, atsiradus laukuose piktžolėms, metus nusprendžia pabūti neekologiškais ūkininkais ir juos nupurškia chemija, o kitais metais vėl grįžta prie ekologinio ūkininkavimo ir didesnių išmokų. Jei bus pritarta naujajam tiesioginių išmokų planui bei jo pakeitimams, norint taip elgtis, teks laukti pereinamąjį laikotarpį.
Ričardo PASILIAUSKO nuotr.
Paskutiniame savivaldybės tarybos posėdyje Šilalės vietos veiklos grupės (VVG) administracijos vadovei Teresei Jankauskienei išsakyta kritika nepaskatino Europos Sąjungos paramą kaimui dalijančios organizacijos valdybos ieškoti glaudesnio bendradarbiavimo su bendruomenėmis. Savivaldybėje sukviestame kaimo bendruomenių vadovų susirinkime buvo bandoma įrodyti, kad bendruomenių patalpų labiausiai reikia tik agituoti atvykstantiems politikams, o vietiniams gyventojams užtenka susirinkti „pagiedoti ir atsigerti kavos“ – įžūliai pareikšta, kad sąžiningų žmonių, su kuriais bendruomenės galėtų kurti verslą, kaime esą nėra.
Daiva BARTKIENĖ
AUTORĖS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.75
Iš pirmo žvilgsnio pilis atrodo ta pati, nepasikeitusi. Kaip ir prieš mėnesį, žaliuoja ąžuolai, geltonų lapų beveik nėra, bet nukritusiomis gilėmis nuklotos trinkelės įrodo, kad ruduo atėjo. Anksčiau nepastebimos, pasislėpusios tarp tankios lapijos gilės dabar krenta, atšoka nuo kietų trinkelių tarsi maži kamuoliukai.
Rugsėjis pilies kiemelyje – kielių, gilių ir kėkštų metas.
Surinkti gilių derlių iš aplinkinių miškų ir parkų į pilį atskrenda kėkštai. Gražūs paukščiai, lengvai atpažįstami iš ryškių dangaus spalvos sparnų plunksnų, šmirinėja tarp ąžuolų šakų, kartais garsiai barasi dėl ypač skaniai atrodančios gilės. Gilės krenta, kėkštai nusileidžia žemyn, godžiai ryja nukritusias. Kartais nespėjus dar praryti vieną gilę, kėkštas snape jau laiko antrą. Gana atsargus paukštis, šiuos rudeninės puotos metu kėkštas mažai kreipia dėmesį į jį stebintį žmogų.
Prisirijęs gilių kėkštas vis nenurimsta, jis griebia gilę ir išskrenda, po kurio laiko vėl sugrįžta ir vėl išskrenda su savo grobiu. Instinktas verčia jį pasirūpinti maisto atsargomis artėjančiai žiemai. Kėkštas slepia giles po medžių šaknų, įkiša jas į samanas, į žemės plyšius. Dalį savo atsargų jis vėliau gal ir susiras, dalį susiras kažkas kitas, peliniai graužikai, pavyzdžiui, o dalis paslėptų gilių taip ir peržiemos savo slėptuvėje, ir pavasarį staiga pačiose netikėčiausiose vietose išdygs ąžuoliukai. Žmonės stebėsis – iš kur jie galėjo atsirasti, juk šalia nėra ąžuolų! Triukšmingas kėkštas neveltui laikomas vienu geriausiu ąžuolų augintoju.
Didžioji dalis migruojančių paukščių arba jau išskrido į žiemojimo vietas, arba būreliais klajoja už miesto ribų, ruošiasi skrydžiui. Tuo labiau tampa pastebimi sparnuotieji migrantai, kurie dar neskuba palikti miesto gatves ir aikštes. Prie tokių sparnuočių pirmiausiai reikia priskirti baltąsias kieles.
Atėjus į pilį, prisėdus ant suoliuko ir truputį palaukus, galima pamatyti baltųjų kielių būrelį. Smulkūs ilgauodegiai paukščiai rudeniniu apdaru dažnai atskrenda į pilies kiemelį, čirškėdama vikriai bėgioja granito kubeliais grįsta aikšte, tarp ąžuolų, traukia iš įvairių plyšelių ir lesa vangias rudenines muses. Kielių balsai skamba tarsi atsisveikinimas su greitai prabėgusia vasara.
Atėjus žiemai, pilies kiemelis pasitiks kitokius svečius. Ieškoti maisto čia atskris didžiosios ir mėlynosios zylės, ąžuolų kamienais laipios bukučiai, kartais bus galima pamatyti ir didįjį margąjį genį. Bet tai jau bus visai kita istorija.
Aleksandras NARYŠKIN
Tauragės krašto muziejus „Santaka“
Viena populiariausių elektroninės prekybos parduotuvių „Varlė.lt“ sparčiai plečiasi. Rugsėjo 25–26 d. Į naujos parduotuvės atidarymo šventę kviečiami ir Šilalės miesto gyventojai bei svečiai.
Klientų laukia dovanos ir kitos malonios staigmenos: dalį prekių bus galima įsigyti už pusę kainos ar su didele nuolaida. Pavyzdžiui, naujas 81 cm įstrižainės televizorius „Shivaki“ kainuos tik 99 eurus, atnaujintas kompiuteris – vos 69 Eur, belaidės ausinės sportui – 12,24 Eur, o 50 vnt. vienkartinių medicininių kaukių – tik 5,99 Eur.
Nors karantino metu parduotuvės buvo uždarytos ir visa prekyba persikėlė į internetą, pasibaigus apribojimams, žmonės vėl plūdo apsipirkinėti įprastai. Prekių kainos internete ir parduotuvėje iš esmės tokios pat.
„Daugeliui žmonių apsipirkimas parduotuvėje yra labiau priimtinas. Jie nori apžiūrėti prekes, išsirinkti, pasikonsultuoti, sužinoti, kur galės grąžinti prekę, jeigu ji bus brokuota, ar sudaryti lizingo sutartį, jei nepavyksta internetu. Parduotuvėje viskas daug aiškiau ir patikimiau nei tolimas internetas. Internetinė parduotuvė – tik kaip papildoma apsipirkimo galimybė, pridėtinė vertė“, – sako prekybos tinklo „Varlė.lt“ įkūrėjas verslininkas Marius Butauskas.
Kadangi didžiausias „Varlės“ asortimentas – buitinė technika ir elektronikos prekės, konsultacijos žmonėms yra labiau reikalingos nei perkant pieną ar knygas.
„Šaldytuvas ar skalbimo mašina perkami kartą per keletą metų, tad norisi išsirinkti atsakingai bei pasikonsultuoti. Žinoma, žmonės gali ir patys susirinkti informaciją, paskaityti komentarų bei atsiliepimų, bet kol išsiaiškins specifinius dalykus, sugaiš nemažai laiko. Jį taupo mūsų konsultantai“, – sako M. Butauskas.
Prie „Varlės“ tinklo Jurbarke, Šakiuose ir Šilalėje prisijungė bendrovė „Optita“, šiuose rajonuose mažmeninėje rinkoje žinoma jau 22 metus.
„Puikiai suprantame, kad neturint didelio tinklo, išgyventi darosi sunku. Nuo 2003-iųjų iki praėjusių metų dirbome su žinomu prekiniu ženklu, tačiau, pasikeitus situacijai, pasirinkome „Varlę“, nes tai inovatyvi, greitai prisitaikanti, lanksti kompanija“, – sako UAB „Optita“ savininkas ir vadovas Dainius Bergelis.
Verslininkas neslepia, jog būtent karantinas ir privertė jį imtis greitų sprendimų.
„Varlė.lt“ internetinė parduotuvė yra labai populiari, ir mes tikimės daug užsakymų“, – neslepia lūkesčių D. Bergelis.
Nauja „Varlės“ parduotuvė Šilalėje įsikūrė Dariaus ir Girėno g. 24. Jos atidarymas – puiki proga apsipirkti pigiau.
Dabartinėmis žiniomis ir atliktais medicinos tyrimais yra patvirtinta, kad pasaulį sudrebinęs koronavirusas plinta žmonių populiacijoje ir jo užsikrėtimo kelias yra oro lašeliniu būdu, todėl neatsakingi žmonių veiksmai bei nepagrįstos abejonės priimtais sprendimais daro didžiulę įtaką jo plitimui ir kelia grėsmę visuomenei.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė primena prevencines apsisaugojimo priemones ir pasakoja apie tai, kaip tinkamai laikytis visų rekomendacijų bei kodėl itin svarbu būti atsakingais piliečiais.
Kaukės apsaugo nuo užsikrėtimo
Medicinos specialistų teigimu, apsauginių kaukių dėvėjimas visuomet buvo ir bus viena pagrindinių apsisaugojimo nuo kvėpavimo takų infekcijų prevencijos priemonių, todėl koronavirusas – ne išimtis.
„Kiekvienas žmogus, abejojantis kaukių apsauga, turėtų suprasti, jog šis virusas plinta oro lašeliniu būdu – kalbant, čiaudint ar kosint, iš mūsų nosiaryklės ir organizmo virusas patenka į išorę ir nuskrenda tam tikrą atstumą.
Norint sustabdyti oro lašelių plitimą bei sumažinti riziką užkrėsti aplinką ar palietus veidą užsikrėsti pačiam, rekomenduojama dėvėti kaukę, kuri dengtų nosį ir burną. Svarbu ją prispausti kuo arčiau veido iš visų pusių, kad liktų kuo mažiau tarpelių“, – pastebėjimais dalijasi A. Bartulienė.
Dėvėjimo taisyklių – ne viena
Pagrindinės apsauginių kaukių dėvėjimo taisyklės nurodo, jog vertėtų vengti liesti kaukę rankomis; nusiimti ją už galinių raištelių ir išmesti į uždarą šiukšliadėžę, po to būtinai nusiplaunant ar dezinfekuojant rankas; pakeisti kaukę nauja tada, kai dėvima tampa drėgna; nenaudoti vienkartinių kaukių pakartotinai, o panaudotas išmesti po kiekvieno naudojimo.
„Itin svarbu suprasti, kad įprastos medicininės kaukės nesulaiko viruso ir kartu neapsaugo nuo užsikrėtimo, jeigu yra nesilaikoma rekomenduojamo dviejų metrų atstumo tarp žmonių“, – primena A. Bartulienė.
Kalbant apie kitų rūšių apsaugines kaukes, teigiama, jog nuo virusų efektyviau apsaugo aukšto filtravimo kaukės, vadinamos respiratoriais, turinčios specialų dviejų rūšių filtrą ir labai glaudžiai priglundančios prie veido. Be to, jei yra dėvima chirurginė kaukė, labai svarbi teisinga jos padėtis ant veido, o norint ją sureguliuoti, reikia prispausti metalinį nosies spaustuką.
Visos rekomendacijos yra reikšmingos
Vien tik kaukės dėvėjimas nesuteikia visiškos apsaugos, todėl negalima pamiršti kitų prevencijos priemonių: rankų higienos, kosėjimo bei čiaudėjimo etiketo ar pirštinių.
Pasak specialistų, norint išvengti susirgimo, bene svarbiausia profilaktinė priemonė yra teisingas rankų plovimas. Jas rekomenduojama plau-
ti dažnai ir kruopščiai su vandeniu ir muilu bent 20 sekundžių. Nepamiršti suglausti delnų ir ištrinti supintų pirštų, tarpupirščių, sukamaisiais judesiais išmasažuoti nykščius ir kiekvienos rankos delnus, o rankoms nusausinti naudoti vienkartinį rankšluostį.
Tokiu atveju, kai muilo ir vandens nėra, galima naudoti alkoholio pagrindu pagamintą rankų antiseptiką su ne mažiau kaip 60 proc. alkoholio.
„Virusas į organizmą gali patekti per akis, nosį ir burną, todėl reikėtų stengtis kuo mažiau liesti ir čiupinėti veidą, o ypač neplautomis rankomis. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, jog negalima nuvertinti rankų higienos ir reikia sąžiningai bei atsakingai jas plauti“, – tvirtina A. Bartulienė.
Be to, kosint ir čiaudint privalu prisidengti nosį ir burną servetėle, o jei jos neturime – sulenkta alkūne.
Būkime socialiai atsakingi
Kiekvienas žmogus yra atsakingas ne tik už save ar savo šeimą, bet ir už aplinką, todėl tik būdami sąmoningi galėsime sumažinti užsikrėtimo riziką.
„Natūralu, kad žmonės pripranta prie esamos situacijos ir užsimiršta, todėl pravartu vis priminti vieni kitiems apie tai, jog reikia vengti rankų paspaudimų ar glėbesčiavimosi ir laikytis dviejų metrų atstumo, dažnai vėdinti namus ar patalpas, kuriose dirbama. Taip pat labai svarbu teisingai dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugines kaukes, tinkamai plauti rankas ir nepamiršti kosėjimo bei čiaudėjimo kultūros. Esantiems izoliacijoje būtina laikytis izoliacijai taikomų nurodymų“, – teigia A. Bartulienė.
Tiesa, šiais laikais, kai dezinformacijos mastai yra beribiai, labai svarbu pasitikėti tik kompetentingų medicinos ekspertų ir mokslininkų nuomone. Todėl naujausią informaciją, susijusią su koronavirusu bei priimtais sprendimais dėl prevencinių apsaugos priemonių, vertėtų skaityti oficialiuose atitinkamų įstaigų tinklalapiuose ir jų atstovų pranešimuose.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento (LK) analitikai rugsėjo mėnesį atkreipė dėmesį, kad melagingos informacijos taikiniu pastaruoju metu tam-
pa Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ir Vyriausybės socialiniai tinklai, kuriuose fiksuojamas didžiausias netikrų paskyrų suaktyvėjimas.
Šios paskyros įprastai būna imitacinio pobūdžio, kuomet naudojamos netikros profilio nuotraukos, pasivadinama išgalvotais vardu bei pavarde, o didelį komentarų srautą iš šių paskyrų tikslingai sukuria užprogramuoti robotai.
Tokios valstybinių institucijų socialiniuose tinkluose aktyviai veikiančios netikros paskyros sukuriamos tikslingai, siekiant klaidinti visuomenę, formuojant neigiamą įvaizdį apie institucijų veiksmus, kurių imamasi kovojant su koronavirusu. Už šių paskyrų besislepiantys komentatoriai ypač dažnai ragina nedėvėti kaukių, neklausyti valdžios nurodymų.
Todėl gyventojai kviečiami kruopščiai atsirinkti informacinius kanalus ir patikrinti prieštaringai skambančią informaciją bent trijuose skirtinguose šaltiniuose.
Tokios progos išgarsėti, tikėtina, siekia ne vienas paauglys. Tačiau šilališkiui Arnui Ramanauskui dar tik aštuoneri ir apie karjeros perspektyvas jis negalvoja. Bet jo dėstomos mintys skamba filosofiškai ir neįprastai brandžiai. Arno mama Rasa juokauja, kad visi jų vaikai yra linkę filosofuoti.
Arną netikėtas žinomumas ištiko per jo „dievaičio“ Vido Bareikio koncertą Klaipėdoje, kai dainininkas jį pakvietė į sceną ir jiedu kartu atliko „Pažiūrėk į mane, mama“. Tiesa, Arno mamos koncerte tądien nebuvo, vaikas į jį nuvyko su tėčiu Dariumi.
„V. Bareikį sūnus pamėgo karantino metu: nuolat žiūrėjo jo vedamas laidas, pamokėles, klausėsi dainų. Nė nenujautėme, kad jis mintinai išmoko jų tekstus. Tai paaiškėjo vėliau, kai Arnas uždainavo etnokultūros stovykloje Paršežeryje – dalyvaudamas talentų vakare, jis sulaukė daugybės dovanų ir puikių įvertinimų“, – pasakoja jaunojo talento mama Rasa.
Arnui liepos 22-ąją sukako aštuoneri ir jo krikšto tėvai vaikui padovanojo bilietus į V. Bareikio koncertą. Savo sūnaus pasirodymą etnokultūros stovykloje mama užfiksavo ir vėliau, draugų paraginta, nusiuntė vaiko mylimam atlikėjui.
„Padėkojau jam už kūrybą, kuri padeda augančiai kartai tobulėti, ir tariau iki susitikimo Klaipėdoje. Vėliau paaiškėjo, kad V. Bareikis to įrašo net nežiūrėjo – pats tai pripažino, kai po koncerto Klaipėdoje nusiunčiau dar vieną žinutę“, – pasakoja Arno mama.
V. Bareikis į berniuką atkreipė dėmesį dėl to, jog šis, sėdėdamas tėvui ant pečių, traukė atlikėjo dainą žodis žodin. Mama pasakoja, kad dainininkas iš pradžių Arnui davė mikrofoną, jog sudainuotų priedainį, vėliau pakvietė į sceną ir paklausė, ar jam yra tekę kada joje dainuoti. V. Bareikio laukė nuostaba, nes vaikas atsakė, esą scena, kurioje jis dainavo, buvo panaši į tą, kurioje dabar stovi jo mėgiamas atlikėjas. Bet dar labiau stebino tai, kaip Arnas atliko šią dainą, kaip bendravo su publika. V. Bareikis vėliau socialiniuose tinkluose rašė:
„Kiekviename koncerte stengiuosi sukurti momentų, kad ir žiūrovai turėtų ką atsiminti ir pačiam būtų faina. Bet tai, kas nutiko Klaipėdoje, tikrai buvo WOW! „Pažiūrėk į mane, mama” dainos metu atkreipiau dėmesį, jog vienas vaikas kiekvieną žodį dainuoja kartu. Sakau: gal nori solo ant scenos? Pažiūrėkit, kas iš to gavosi... Arnai, tu esi JĖGA! Ir linkiu tau šviesios ateities! Lauksiu tavo koncertų“, – feisbuke džiaugėsi dainininkas.
Po šio pasirodymo V. Bareikis visą savaitę ieškojo Arno, jo tėvų.
„Aš nesinaudoju instagramu, kuriame dainininkas buvo paskelbęs Arno paiešką. Apie tai man pranešė mano mokiniai. Tiesą sakant, šią sėkmę laikėme geriausia, ką Arnui galėjo įteikti likimas – juk vaikas dainavo vienoje scenoje su savo dievinamu atlikėju. Vėliau paaiškėjo, kad V. Bareikis turėjo staigmeną: jis sakė norįs išpildyti Arno svajonę ir pakvietė kartu su juo padainuoti festivalio „M.A.M.A. Vasara“ scenoje Raudondvaryje. Sutikome. Tiesa, dėl užimtumo darbe aš negalėjau išvysti sūnaus pasirodymo, jį lydėjo tėtis“, – pasakoja muzikos mokytoja dirbanti Arno mama.
Ji pasidžiaugė, jog išbandymą sūnus atlaikė daugiau nei puikiai, o per pertrauką tarp repeticijos ir koncerto sulaukė respublikinės žiniasklaidos dėmesio.
„Ką ir kaip Arnas kalbėjo, mes sužinojome tik iš publikacijų. Džiaugiamės, kad jis sugebėjo sklandžiai reikšti mintis, jausmus – jis toks yra ir namuose. Kaip ir penkiolikmetis Nojus. Jaunėlė šešiametė Viltė brolius dar tik vejasi, bet visos mūsų atžalos viską, kas geriausia, „sugeria“ iš namų aplinkos ir pritaiko gyvenime“, – pasakoja trijų vaikų mama Rasa.
Muzikos mokytoja bei viena iš Šilalės krašto mišraus choro vadovių savo vaikus nuo mažens moko muzikos, bet neverčia per prievartą ir leidžia rinktis, kurį pomėgį ugdyti. Pavyzdžiui, Nojus kurį laiką mokėsi groti gitara, vėliau – saksofonu, ukulėle. Viltė bando ir piešti, ir šokti, o Arnas nori visko: jau yra baigęs „Yamahos“ mokyklėlę, trečius metus muzikos mokykloje mokosi groti trimitu, antrus lanko dailę ir dar norėtų žaisti krepšinį. Bet mama sako, jog viskam laiko neužteks, reikės pasirinkti, su kuo nori sieti savo ateitį.
„Muzika Arno gyvenime tikrai užims nemenką dalį. Po pažinties su V. Bareikiu jis bando kurti, tikiu, jog kada nors sukurs savo dainą. Jis toks yra: kuo beužsiimtų, siekia geriausio rezultato. Be to, yra labai pareigingas, viską atlieka iki galo“, – neslepia R. Ramanauskienė.
Mama prisimena, kad Arnas, nors mokėsi muzikos „Yamahos“ mokyklėlėje, ilgą laiką dainavo „pro šalį“. Ji sūnaus nebarė, tik stebėjosi. O kad su klausa viskas gerai, paaiškėjo... įrašų studijoje, kai Arnui teko dainuoti vienam, užsidėjus ausines – jis sudainavo idealiai.
Moteris sako, jog šiuo metu jos sūnus tarp bendraamžių mokykloje (jis mokosi Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos antroje klasėje) tapo kone žvaigžde.
„Todėl džiaugiuosi, kad jis mąsto nevaikiškai ir sugeba įvertinti savo tariamos šlovės vienadieniškumą. Kalbėjome su juo apie tai: juk V. Bareikis į sceną galėjo pakviesti bet kurį kitą vaiką, ir visuomenės dėmesys būtų buvęs skirtas kitam. Be to, buvome šio atlikėjo koncerte Tauragėje (jau po pasirodymo Klaipėdoje), kur dainininkas atliko šią dainą su kitais vaikais, o su Arnu jiedu tik susimojavo iš tolo“, – pasakoja mama, džiaugdamasi, jog Arnas nesijaučia scenos žvaigžde.
„Manau, daugelis dabar nori su manimi susipažinti tik dėl to, kad pasirodytų prieš kitus. Būna, prieina ir prašo padainuoti. Šį prašymą išpildau nebent tik tiems, kurie yra tikri draugai“, – mamai yra sakęs Arnas.
Berniukas, pasak Rasos, iš pokalbių šeimos rate žino, jog kai kada draugai gali ir išduoti, jog ne kiekvienas besišypsantis į akis žmogus yra draugiškai nusiteikęs.
„Vaikai – lyg sugertukai: geba ir žaisti, žiūrėti televizorių, ir tuo pačiu „įrašinėti“ tai, kas vyksta, apie ką kalba suaugusieji. Smagu, kad Arnas moka atsirinkti tai, kas svarbu, kad bendraudamas su žurnalistais, kalbėjo iš širdies, bet tuo pačiu ir pasvėrė kiekvieną žodį. Gal todėl vėliau ir sulaukėme gerų atsiliepimų apie sūnaus auklėjimą. O V. Bareikis teigė esąs įsitikinęs, jog Arno kartos vaikai yra labiau išprusę, atkakliai siekia savo svajonių“, – pasakoja Rasa.
Ji sako, kad jų šeima šiuos įvykius priėmė kaip likimo sūnui siųstas dovanas ir tikrai nesieja vaiko ugdymosi su žinomo atlikėjo vardu. O ir pats dainininkas savo interviu žurnalistams leido suprasti, jog dabar kiekvienas eis savo keliais.
„Man nesinorėtų, kad tai taptų pastoviu dalyku. Tikiuosi, Arnui tai bus postūmis toliau siekti muzikinių svajonių, gal net kurti savo dainas“, – festivalio Raudondvaryje metu sakė V. Bareikis.
Tėvai pritaria tokiai atlikėjo pozicijai, nes vaikui reikia pačiam augti, mokytis, tobulėti. Mama pasidžiaugė sūnaus užsispyrimu ir tuo, kad jis puikiai įsisąmonino jos bei muzikos mokytojo duotas pamokas: supratimą, jog pasiduoti, kad ir kaip nesisektų, nevalia. Net jei Arnui kas nepavyksta, jis vadovaujasi suaugusiųjų patarimais: „Muzika tavęs nelauks, grok (dainuok, eik) toliau“, – taip vaiką nuolat skatina jo trimito mokytojas Mikas Karosas.
Ir mama tiki, jog Arnas nepasiduos, nes jam būdinga siekti maksimalaus rezultato.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
R. Ramanauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Išspausdinus informaciją apie šių metų „Lietuvos Maximalistų“ laureatę iš Pajūrio, sulaukėme šilališkių klausimų, kodėl nepristatyti dar keturi laimingieji. „Maximos“ atstovė Kristina Rancaitė patikslino, jog išties tarp šalies geriausiųjų atrinkti dar keturi šilališkiai.
Rugsėjo 18-osios „Šilalės artojuje“ rašėme apie šiųmetę stipendininkę iš Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos Ramilę Bartušytę. Pristatome dar keturis moksleivius, kurie šiemet pelnė „Lietuvos Maximalisto“ vardą. Tai – Liepa Gedvilaitė ir Vilius Košys iš Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos bei Agnė Gudauskaitė ir Emilija Ašmonaitė iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos.
Emilija mokosi 9 klasėje ir konkurse ryžosi dalyvauti draugės paraginta.
„Gyvenu Gineikiuose, turiu du jaunesnius brolius, kurie mokosi 7 klasėje. Laisvu laiku mėgstu dainuoti, lankau lengvąją atletiką. Į „Maximalistų“ konkursą įsijungiau paskatinta draugės, kuri jau ne pirmus metus jame dalyvauja. Dar nesu nusprendusi, ką norėčiau studijuoti baigusi mokyklą, tačiau labai traukia medicinos sritis. Kur dėsiu laimėtą stipendiją, taip pat dar nesugalvojau, bet galiu pasakyti, kad tai yra labai geras paskatinimas judėti pirmyn ir siekti savo užsibrėžtų tikslų“, – sako mergina.
A. Gudauskaitė mokosi IV-oje gimnazijos klasėje ir „Lietuvos Maximaliste“ tampa nebe pirmą kartą.
„Prizininke esu jau trečius metus iš eilės, todėl ir šiemet, paskelbus atranką, dėl dalyvavimo net nesuabejojau. Mane paskatino brolis Julius, nes jis taip pat ne sykį yra tapęs laimėtoju“, – pasakoja Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė.
Ji didžiuodamasi priduria, kad Julius yra Kauno technologijos universiteto ketvirto kurso studentas, gilinasi į programų sistemas, o vyresnis už jį Evaldas jau baigė studijas Kauno technikos kolegijoje.
Agnė džiaugiasi, jog žinią apie jos sėkmę aplinkiniai priėmė labai šiltai, ji sulaukė nemažai sveikinimų bei pagyrų.
Pati mergina savo pasisekimą įvardija galimybe tobulėti ir siekti vis aukštesnių rezultatų. Savo ateitį ji sieja su biologija bei chemija, todėl šiais dalykais domisi labiausiai.
„Nors dar nesu tvirtai įsitikinusi, ką norėčiau studijuoti, širdis linksta prie sveikatos mokslų. O laisvalaikį leidžiu su gitara ir ukulėle rankose, tenka koncertuoti tiek mokykloje, tiek įvairiuose renginiuose ar konkursuose“, – sako Agnė ir priduria, kad „Maximalistų“ stipendiją panaudos asmeniniam tobulėjimui mokslo bei muzikos srityse.
„Maximalistų“ stipendininkas V. Košys – Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos ketvirtokas. Vaikinas juokauja, jog gerai mokytis jo šeimoje yra įprastas dalykas.
„Iš keturių brolių esu jauniausias. Vyresnieji jau įgiję profesijas: vienas turi ekonomikos magistro laipsnį, kitas dirba policijoje, trečias yra gydytojas rezidentas“, – savo šeimą pristato gimnazistas.
„Maximalistų“ konkursas jam taip pat ne naujiena – laimėtoju tapo antrą kartą. Baigęs mokyklą, vaikinas savo ateitį norėtų sieti su sveikatos mokslais. Žinoma, pasak jo, viskas priklausys, kaip ateinantį pavasarį pasiseks išlaikyti egzaminus. Labiausiai Viliui patinka matematika ir biologija.
Kas mėnesį gaunamą stipendiją jaunuolis planuoja panaudoti pramogoms ir galbūt šiek tiek atidėti būsimoms studijoms.
L. Gedvilaitė – dvyliktokė. Ir nors „Maximalistų“ konkursas jai taip pat ne naujiena, sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.
„Patys artimiausi žmonės mano laimėjimu labai džiaugėsi. Tačiau manau, kad ne visi apie tai girdėjo, gali būti, jog net ir mokytojai nežino“, – šypsosi mergina.
Ji džiaugiasi, jog pasiekimai gimnazijoje puikūs, todėl ir stipendiją pavyko laimėti.
Pasak Liepos, norint pasiekti užsibrėžto tikslo, svarbiausia po pirmos nesėkmės nenuleisti rankų. Būtent tai ir lėmė, kad šiemet merginai pavyko – praėjusiais metais ji taip pat dalyvavo konkurse ir nors stipendijos tuomet negavo, nenusiminė. Tuo labiau, jog ir pernai, ir šiemet mokymosi rezultatai atitiko konkurso nuostatus.
Liepai labiausiai patinka mokytis biologijos bei chemijos, tad savo ateitį ji linkusi sieti su biochemijos arba genetikos studijų programomis.
Visi šiųmečiai „Lietuvos Maximalistai“ iš mūsų rajono laimėjo pažangumo kategorijoje (85 Eur/mėn.). Ji ypatinga tuo, kad jos dalyviais gali būti mokiniai, kurių visų mokomųjų dalykų trimestrų ar pusmečių balai nepertraukiamai trejus metus iš eilės vertinami tik 10 balų.
Konkursas „Lietuvos Maximalistai“ – nacionalinė 1–12 klasių moksleivių skatinimo programa.
Šiemet „Lietuvos Maximalistais“ pretendavo tapti daugiau nei 500 gabių ir aktyvių mokinių, stipendijos paskirtos 98 moksleiviams, stipendijų fondą sudaro 80 tūkst. Eur.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.
Tikriausiai ne veltui teigiama, jog vienybėje – stiprybė. Žemės ūkio kooperatinės bendrovės (ŽŪKB) „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas tvirtino, jog kooperatyvai – didžiulė jėga, todėl reikia, kad jų Lietuvoje būtų daugiau ir stipresnių.
Įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP), kooperatyvams skiriamas ypatingas dėmesys – ne tik specialiai jiems taikomos priemonės, bet ir tam tikros privilegijos.
Aibė privalumų
Kaip pasakojo pienininkų kooperatyvo valdybos pirmininkas, ŽŪKB „Pieno gėlė“ apima smulkius ir stambesnius pieno ūkius, kurie patys tvarkosi, patys priima sprendimus, nustato kainas. Anot jo, kooperatyvas buvo įregistruotas 2001 m. pavasarį. Iš pradžių buvo įsteigti du pieno surinkimo punktai – Virkšuose ir Žlibinuose. Tuomet kooperatyvas turėjo 15 narių.
Anot pašnekovo, kooperatyvas įsikūręs pačioje Žemaitijos širdyje, kur kraštovaizdis kalvotas, žemės nederlingos. Todėl čia pieninius galvijus auginantiems ūkininkams, kurių netenkino maža tuometinė pieno supirkimo kaina, kilo mintis burtis draugėn.
„Susivienijus visada galima gauti geresnę kainą. Be to, kooperatyvas padeda apsirūpinti žolių sėklomis, kombinuotaisiais pašarais, druskos laižalais, plovimo ir dezinfekavimo medžiagomis, šienainio pakavimo plėvele, melasa – viskuo, ko reikia pieno ūkiui. Kai perkamas didesnis kiekis, galima išsiderėti mažesnę nei rinkos kainą. Pieną kooperatyvas stengiasi parduoti brangiau, kad ūkininkams būtų didesnė nauda“, – sakė J. Kuzminskas.
Nepaisydami kliūčių, plėtėsi ir augo
Pašnekovas aiškino, jog kuriant kooperatyvą iš pradžių buvo daug abejonių: kad jis gyvuotų, reikėjo įsigyti brangiai kainuojančią įrangą – talpius šaldytuvus, įsirengti pieno surinkimo punktus. Pirmiesiems nariams – smulkiesiems ūkininkams – tai buvo dideli pinigai. Tiesa, J. Kuzminskas atskleidė, jog kooperatyvui pirmuosius žingsnius žengti padėjo tęstinį projektą Lietuvoje vykdę prancūzai, kurie pagelbėjo ne tik patarimais bei palaikymu, bet ir įranga – dovanojo pirmiesiems lietuvių įkurtiems kooperatyvams 28 technikos komplektus, į kuriuos įėjo traktoriai, plūgai, kultivatoriai, sėjamosios, trąšų barstytuvai, kombainai.
Pasak valdybos pirmininko, kooperatyvui augant, teko susidurti su žmonių nepatiklumu ir baime tapti jo nariais.
„Pagalius kaišiojo daug kas. Pavyzdžiui, atiduodant vertinti pirmuosius pieno surinkimo punktus, jiems buvo iškelta perteklinių reikalavimų. Visgi visas kliūtis nugalėjome. Džiugu, kad ūkininkai nepatikėjo skleidžiama neigiama informacija apie kooperatyvų perspektyvą, nuolatiniais gąsdinimais, jog kooperatyvas bankrutuos ir liks skolingas ūkininkams. Kooperatyvas sparčiai augo ir plėtėsi. Šiuo metu jame veikia 19 pieno punktų, taip pat superkamas pienas iš 83 stambesnių ūkininkų, kurie turi savo šaldytuvus. Kooperatyvo narių skaičius per 19 metų išaugo iki 470“, – sakė J. Kuzminskas.
Anot valdybos pirmininko, „Pieno gėlė“ dabar apima Rietavo, Plungės, Skuodo, Šilalės rajonų savivaldybes.
Vienijasi ir toliau
J. Kuzminskas džiaugėsi, kad 2019-ųjų pradžioje susikūrė pirmoji pieno sektoriaus gamintojų grupė „Pieno partneriai“, kurią sudaro aštuoni stambūs ūkininkai ir trys žemės ūkio kooperatinės bendrovės. Tarp jų – ir „Pieno gėlė“. Pasak pašnekovo, grupei įsisteigti patvirtinta parama pagal KPP priemonę „Gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimas“. Anot kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininko, ši grupė iki šiol labai sėkmingai veikia, visi jos nariai patenkinti sprendimu susivienyti.
„Mūsų pieno gamintojų grupė turi apie 150 tonų pieno per dieną, todėl lengviau rasti pirkėją, su mumis pradėjo skaitytis pieno perdirbimo įmonės, kurios dabar priverstos peržiūrėti savo pieno supirkimo kainas“, – kalbėjo pašnekovas.
J. Kuzminsko teigimu, KPP priemonėmis yra naudojęsis ir pats kooperatyvas „Pieno gėlė“: pernai KPP priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ lėšomis buvo modernizuota transporto bazė – nupirkti du pienovežiai bei priekaba. Už anksčiau gautą paramą kooperatyvas įsigijo pašarų ruošimo technikos, su kuria iki šiol padeda smulkesniems ūkininkams pasiruošti pašaro galvijams.
Vienybėje – tvirtybė ir jėga
„Kooperacija – didžiulė jėga. Vakaruose, kalbant vien apie pieno sektorių, veikia didžiulės kompanijos Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje ir kitur. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje visa šalis susivienijusi į vieną didžiulį kooperatyvą, todėl gali daryti spaudimą net politikams“, – tvirtai teigė pašnekovas.
Pasak J. Kuzminsko, Lietuvos pieno sektoriuje taip pat būtų visai kita situacija, jei kooperacijos lygmuo būtų didesnis. Jo teigimu, ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti stambesnius mūsų šalies pieno kooperatyvus.
„Jeigu jie išsilaikytų ir stiprėtų, tik tokios kooperatinės bendrovės galėtų išgelbėti Lietuvos pieno sektorių. Jeigu taip neįvyks, Lietuva įstengs pasigaminti pieno tik savo reikmėms“, –
sakė „Pieno gėlės“ valdybos pirmininkas.
Skiriama parama
Vertėtų atkreipti dėmesį, jog ne tik pieno, bet ir kitų žemės ūkio sektorių kooperatinės bendrovės turi daugiau galimybių gauti Europos Sąjungos paramą. Įgyvendinant KPP priemonės „Investicijos į materialųjį
turtą“ veiklos sritis „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir „Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (ar) plėtrą“ bei priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį ,,Parama smulkiesiems ūkiams“, kooperacija skatinama suteikiant projektų atrankos balų į paramą pretenduojantiems pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams ar jų nariams. Taip pat pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, siekiantiems gauti paramą pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, už kolektyvinių investicijų įgyvendinimą paramos intensyvumas padidintas 20 proc.
Kooperatyvą ketinantys steigti ūkininkai turėtų žinoti, jog KPP priemonė „Gamintojų grupių bei organizacijų įsisteigimas“ yra tiesiogiai skirta žemdirbių kooperacijai skatinti, teikiant paramą gamintojų grupėms bei organizacijoms įsisteigti.
Pajūryje, Stanislovo Biržiškio gimnazijoje, vyko VIII-asis greitųjų šachmatų turnyras Stanislovui Biržiškiui atminti. Nepabūgę koronaviruso, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, turnyre dalyvavo gausus būrys šachmatų mėgėjų iš visos Lietuvos, kurių amžius – nuo 10 iki 80 metų. Teisėjavo nacionalinės kategorijos teisėjas Algirdas Rauduvė.
Buvo sužaisti 9 ratai. Nugalėtoju tapo tarptautinis meistras Tautvydas Vedrickas iš Vilniaus, surinkęs 8 taškus. Antroji vieta atiteko Kupiškio gyventojui Modestui Žiogui (7,5 tšk.), trečias liko vilnietis Kipras Eigminas (6,5 tšk.).
Atskirais prizais apdovanoti geriausiai žaidę senjorai, moterys ir moksleiviai. Tarp Šilalės rajono dalyvių geriausiai pasirodė šilališkis Tomas Veščiūnas (6 tšk.), antras buvo Antanas Dabulskis iš Bijotų (4,5 tšk.), pasiekęs geriausią rezultatą tarp Šilalės krašto senjorų. Trečias liko kvėdarniškis Artūras Kilinskis (4 tšk.).
Žaidėjai apdovanoti piniginiais prizais, padėkos raštais, atminimo dovanėlėmis. Prizines vietas laimėjusiems dalyviams įteikti unikalūs rankų darbo suvenyrai, o stipriausiems atskirų grupių žaidėjams – trofėjai ir medaliai. Uždarymo metu dalyvius sveikino savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius bei Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius. Administracijos direktoriaus įsteigtais specialiais prizais apdovanoti keturi geriausi mūsų rajono šachmatininkai.
Turnyro idėjos autorius Šilalės garbės pilietis, pirmosios Vyriausybės ministras Jonas Biržiškis džiaugėsi pavykusiu aukšto lygio renginiu, dalyvių gausa bei pakvietė dalyvauti kitų metų turnyre.
Roma VEŠČIŪNIENĖ
Rolando URBONO nuotr.