Redakcija

Sergant katarakta delsti negalima

Akies lęšiukas savo funkcijas gerai atlieka tik tada, kai yra skaidrus. Tačiau kai kurios akių ligos trukdo lę­šiu­kui tinka­mai funkcionuoti. Viena iš jų – katarakta.

Visus, kuriems diagnozuota katarakta ir reikia atlikti operaciją, kviečiame į „Akių chirurgijos centrą“, esantį Savanorių pr. 66, Kaune. 

Registruotis tel. (8-37) 75-08-05. www.akiuchirurgija.lt. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Kelionė skaudžios praeities keliu

Įspūdingas, padavimais apipintas Treigių piliakalnis, o jo vardu pavadintas kaimas dar ir šiandien maloniai kvie­čia užsukti, pasigrožėti gilia senove, gamta. 

1949 m. kovo 25 d., 4 val. nakties, į šio kaimo gy­ven­tojo Kajetono Knystauto trobos duris su triukšmu įsiveržė ginkluoti žmonės, prikėlė iš miego ne tik tėvus, bet ir dvy­likametę Genutę bei vos metukų sesutę Stefą Birutę. Pakėlė tam, kad pasiųstų į ne­žinią...

Šiomis dienomis Genutė minėjo garbingą 85-erių metų jubiliejų. Jaunatviškos iš­vaiz­dos, šviesaus proto mūsų likimo draugė veda mus nuo paauglystės praeitu gana sunkiu gyvenimo keliu. 

Bau­dėjai tėvams neleido nieko pasiimti, atstatę šautuvus, liepė rengtis. Motina norėjo įsi­dėti maisto atsargų, lašinių atsipjauti, bet neleido nė gabalėlio. Mama tik spėjo įsipilti sė­­tuvę rugių. Vaikus skubino reng­tis, į vystyklus suvynio­jo sergančią sesutę.

„Iki Laukuvos penketą kilo­met­­rų mus vežė ark­liais. Vėliau persodino į atvirą bortinę mašiną, kurią lydėjo sargybinis. Geri žmonės spėjo dar įmesti duonos – matė, kad nieko neturime pasiėmę, verkiame. Iki Tauragės vežė keletą valandų. Sesutė drebėjo iš šalčio, nes mama nespėjo pasiimti šiltesnės skaros. Už išsaugotą jos gyvybę esame dėkingi mus lydėjusiam rusų kareiviui – jis nusivilko savo „šinelį“ ir padavė mamai, kad susuptų mažylę... 

Kelionė į tremtį truko visą mėnesį. Išgyventi 25 šeimų na­riai turėjome patys, kaip sugebame. Rytais tik paklausdavo, ar visi gyvi... Po mėnesio  išlaipino iš traukinio ir vežimais, traukiamais jaučių, gabeno dar 20 kilometrų iki kolūkio „Birriusinskij partizan“. Kaimas pasitiko sukežusiomis bakūžėmis, bet, ačiū Dievui, ge­ros širdies žmonėmis. 

Sunkiai, vargingai, bet išgyvenome. Tėvą išsiuntė dirbti į taigą. Vasarą ganydavo gyvu­lius, žiemą šerdavo. Jo nematydavome ištisus mėnesius. Kaip sugebėjo, taip pats savimi rūpinosi. Mama dirbdavo visus darbus. Labai norėjau mokytis. Pramokau rusų kalbos, pri­ėmė į antrą klasę. Baigusi vietinę mokyklą, su drauge, rusų mergaite, išvykau laikyti stojamųjų egzaminų į medicinos mokyklą. Norėjau būti felčere-akušere. Egzaminus išlaikiau gerai, buvau priimta mokytis, bet turėjau gauti komendanto leidimą. Deja, vietoje leidimo – atsakymas, jog mano vieta už grotų, o ne mokslo įstaigoje... Ir visa tai dėl to, kad neatsiklaususi išvykau laikyti egzaminų. Tačiau ir atsiklausus būtų neišleidęs...“ – savo sunkios jaunystės keliais veda mus jubiliatė.  

Atsitiktinai pamatęs begalinį merginos sielvartą ir ašaras, vaikų namų vadovas ją ramino, įdarbino auklyte, pasi­rūpino, kad galėtų mokytis ne­akivaizdžiai. Tik diplomo Genutė neįgijo, nes šeimai buvo leista grįžti į tėvynę, o vienos sve­timame krašte tėvai nepaliko.

Genutė ir šiandien bendrauja su savo jaunystės draugė­mis, susirašinėja laiškais. Prieš kurį laiką jaunesnioji sesuo lan­kėsi buvusioje tremties vietoje, kvietė kartu važiuoti ir ją, tačiau Genutė nesiryžo. Pabūgo, jog teks plaukti laivu upe, per kurią anuomet, tirpstant ledams, jaučiai tempė vežimus. Jaučiai jau plaukė, o jie iš­korijusiu ledu slydo rogėmis...

Negalia, pažeistas sąnarys nebeleidžia moteriai, kaip iki šiolei, aktyviai judėti. Jaukiuose jos namuose buvo maloniai gera. Atsisveikindami tremtiniai linkėjo, kad jubiliejus būtų tęsiamas po penkerių metų, linkėjo giedros nuotaikos ir Kūrėjo palaimos. 

Sukančius iš kiemo Genutė išlydėjo mojuodama lange.

Teresė ŪKSIENĖ

LPKTS Šilalės skyriaus pirmininkė

Nuotr. iš autorės albumo

Mobilūs laiškininkai įgyja vis didesnį pasitikėjimą

Prieš kelis metus Lietuvos paštas pradėjo pertvarką, kuri neaplenkė ir mūsų rajo­no – jau pusmetį gyventojus aptarnauja 8 mobilieji laiškininkai. Tiesa, uždarius 7 pašto skyrius (Bijotų, Didkiemio, Pajūrio, Tenenių, Tūbinių, Upynos ir Žadeikių), žmonės juose vis dar aptarnaujami nustatytu laiku, tačiau ši paslauga bus teikiama tik iki metų pabaigos. Ir nors pašto permainos kėlė daug nerimo, dabar prie jų baigia priprasti ir gyventojai, ir patys laiškininkai. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Bendruomenės salė skirta ne pobūviams

Į redakciją paskambinusi šilališkė teiravosi, kam skirtos bendruomenėse įrengtos salės, jeigu tos bendruomenės nariai negali jomis naudotis.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Javapjūtė pamažu įgauna pagreitį

Praėjo Oninės, nuo seno laikytos vasaros derliaus nuėmimo švente, kai baigia­mi patys sunkiausi darbai ir galima džiaugtis jų rezultatais. Seniau Ry­tų Aukš­taitijoje, Dzūkijoje ši diena būdavo tapatinama su javapjūtės pabaiga, gi Že­mai­tijo­je – tik jos pradžia. Iš tiesų dėl vėloko ir vėsaus pavasario, drėgmės trūkumo Že­­maitijoje vėlavo žiemkenčių vegetacija, sunkiau dygo vasarojus.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Planuojama reorganizuoti „Sodros“ Šilalės skyrių

Šią savaitę Vyriausybei buvo pateiktas svarstyti So­cia­linės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) siū­lymas reorganizuoti šešis „Sodros“ teritorinius skyrius. Šiuo metu jų yra 10, po reorganizacijos liktų keturi.

Permainos laukia ir „Sodros“ Šilalės skyriuje dirbančių specialistų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Valdžia kaip šuo ant šieno: pinigų verslui gaili

Sudarydama šių metų valstybės biudžetą, Finansų mi­nisterija savivaldybėms papildomai numatė 10 mln. eurų verslui skatinti. Trečiadienį Seimo Biudžeto ir fi­nan­sų komitetas analizavo, kaip tie pinigai naudojami. Pa­aiš­kėjo, kad valstybės skirtais pinigais savivaldybės da­lin­tis su verslu nelinkusios: kol kas vidutiniškai panaudo­ta tik apie 28 proc. lėšų. Tačiau Šilalės savivaldybė labai atsilieka net nuo šitokio vidurkio.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

 

Šilališkiai kviečiami į Gargždų gimtadienio šventę ir automobilių parodą

Dėl koronaviruso grėsmės paskelbti apribojimai itin pakoregavo automobilininkų planus dalyvauti įvairiose parodose ar sporto renginiuose, nemažai jų teko atšaukti. Tačiau pasibaigus karantinui ne vienas autoklubas ar automobilininkų asociacija suskubo rengti susitikimus. Gargžduose žinoma asociacija „Garažo raktai“, šiais metais mininti savo veiklos penkmetį, taip pat įsilieja į visuomeninę miesto veiklą.

Rugpjūčio 22 d. Gargždų 767-ojo gimtadienio proga klubo nariai stengiasi suburti bendraminčius automobilininkus į parodą mieste, po atviru dangumi ir taip paminėti ne tik savo asociacijos sukaktį, bet tuo pačiu pagerbti ir svarbią miesto istorijos datą.

„Pasibaigus karantinui svarstėme įvairius variantus, kaip galėtume įprasminti asociacijos pirmojo veiklos penkmečio rezultatus. Tad, gavę pasiūlymą iš Klaipėdos rajono savivaldybės mero prisidėti prie Gargždų gimtadienio organizavimo, surengiant automobilių parodą, nedvejodami sutikome. Manome, kad mums yra garbė atstovauti gimtajam miestui. Prie Minijos krantų prisiglaudusius gražėjančius Gargždus norime parodyti ir savo kolegoms iš visos Lietuvos. Tuo labiau, jog Gargždai garsėja automobilių sporto tradicijomis“,– kalbėjo asociacijos „Garažo raktai“ vadovas Linas Petrauskas.

Asociacija „Garažo raktai“ kviečia rugpjūčio 22 d. į Gargždus, savivaldybės aikštę, 12 val. susirinkti automobilių technikos mėgėjus iš visos Lietuvos ir parodyti, kokius įdomius, retus, senus, patobulintus, ruoštus sportui, bet ne visuomet gatvėje sutinkamus automobilius ar motociklus jie turi!

Parodoje dalyvavimas nemokamas tiek dalyviams, tiek žiūrovams.

Organizatoriai labai prašo norinčiuosius dalyvauti parodoje su savo išskirtiniais automobiliais iš anksto registruotis el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Būtina nurodyti dalyvio vardą, pavardę, automobilio modelį, markę, valstybinius numerius, kontaktinį telefoną ir vietovę, iš kurios atvykstama. Parodos dalyviams ruošiami įvairūs Klaipėdos rajono savivaldybės ir asociacijos „Garažo raktai“ įsteigti apdovanojimai ir prizai skirtingose klasėse. Po parodos visi bus pakviesti mėgautis Gargždų miesto gimtadienio šventės koncertais nuostabiame Minijos slėnyje.

Asociacijos „Garažo raktai“ inform.

Klaudijaus MĖČIAUS nuotr.

Bilioniškiai pakvietė menininkus įamžinti savo kaimus

Ketvirtą kartą Bilionių seniūnija ir bendruomenė su­kvietė menininkus į plenerą prie Bilionių piliakalnio – šiemet tradicinė kūrybinė stovykla „Šimtmečio veidai ir vaiz­dai“ skirta Tautodailės metams. Visą savaitę prie pi­liakalnio ir greta esančioje etnografinėje sodyboje šur­muliavo smagūs renginiai, savo sugebėjimus išbandė prie Paršežerio stovyklavę etnokultūros kūrybinių dirb­tu­vių dalyviai, svečiavosi Luokės bendruomenės kulina­rinio paveldo komanda. Susibūrimai prie Bilionių pilia­kalnio tampa tradiciniais, o jų jau laukia ne tik vietiniai gyventojai. 

Vieta, kur istorija atgyja

Prie Žemaičių plento stūksan­tis Bilionių piliakalnis, lyg legendinis žemaičių milžinas, iš toli spinduliuoja istorijos jam suteiktą galią ir ramybę, tačiau kartą per metus atgyja visa jėga – piliakalnio papėdėje užsisuka tokia veikla, apie kurią mūsų protėviai tikriausiai nė nesvajojo. 

To šurmulio organizatoriai yra bilioniškiai, prieš keletą metų išsireikalavę atlikti ant piliakal­nio bent epizodinę archeologi­nę žvalgybą. Jų entuziazmas už­krėtė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentą dr. Gintautą Zabielą, o pirmieji unikalūs radiniai leido mokslininkui spėti, jog būtent čia, ant Bilionių piliakalnio, galėjo stovėti legendinė Pilėnų pilis. 

Epizodiniai archeologiniai pa­sižvalgymai tapo rimtu trijų va­sarų moksliniu darbu, pasiekusiu plačiąją visuomenę knyga „Bilionių piliakalnis – nauji Žemaitijos istorijos faktai“. Ir tai yra geriausias įrodymas, kiek daug gali padaryti susitelkusi bendruomenė.

Smagiausia, jog bilioniškiai ne­užmigo ant laurų ir šiemet suplanavo naują savo istorijos įam­­žinimo etapą – sugalvojo parke pastatyti atminimo ženklus visiems aštuoniems savo kaimams. 

„Niekas nežino, ar ateityje iš­liks Bilionių seniūnija, bet akmeniniai ženklai – mažosios skulptūros – amžiams primins, kad šio­je vietoje gyveno savo gimtinę mylintys žmonės“, – teigė Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė. 

Primins gimtinėje paliktas šaknis

Šiemet prie Bilionių piliakalnio prisiglaudusioje senovinėje Juozo Rupšlaukio sodyboje, kur dabar šeimininkauja Edita ir Darius Nevardauskai, ne tik kaukšėjo medžio skulptorių kaltai ir rymojo dailininkų molbertai, bet ir dūzgė akmens apdirbimo technika. Galima drą­siai sakyti, kad bilioniškiai savo kaimams įamžinti pasikvietė pačius talentingiausius šalies tautodailininkus – tris kartus „Aukso vainiku“ apdovano­tą skulptorių Adolfą Teresių ir tokį pat įvertinimą pelniusį Valdą Banzą. Abu jie kelmiškiai, smagūs vyrai, nepailstantys pasakoriai, sugebantys net ir menkiausiose smulkmenose įžiūrėti bei kitiems parodyti grožį. Nuplovę akmenį, abu ir pamatė, jog lauko riedulys jau anksčiau tapo žmogaus rankų kūriniu – ant jo išliko kažkada iškalti romėniški skaičiai. Toks akmuo galėjo būti naudojamas 

kaip lauko riboženklis. Tautodai­lininkų prielaidą patvirtino ir Etninės kultūros globos ta­­rybos pirmininkas Virgini­jus Jocys, to­dėl nuspręsta šį ak­menį išsaugoti ir statyti kartu su naujai sukurtomis skulptūromis. 

Šiemet bilioniškiai įamžino ke­turis kaimus – akmentašiai kūrė skulptūras Baublių, Stonių, Baravykų ir Plunksnės kaimams.

„Kaip Baravykai be baravykų? Susodinsiu ant akmens gra­žią šeimynėlę“, – šlifuodamas akmenį, juokėsi V. Banza. Stonių kaimą primenantis akmuo papuoštas raidėmis ir plunksna, nes jame veikė mokykla, Plunksnes žymintis – kalvę simbolizuojančiu kūju ir priekalu.

Akmentašys iš Kel­mės jau 33-ejus metus kala raides ant kapinių paminklų, o du dešimt­mečius nuo šios monotonijos il­sisi, kurdamas akmens skulptūras. Būtų to ėmęsis ir anksčiau, tik, sako, labai trūko gerų įrankių. 

„Akmuo žmones ne šiaip sau traukia, jis gydo ir mora­liš­kai, ir fiziškai. Jei ka­da susižeisite, ak­mens dulkėmis pabarstykite žaizdeles – vakare pamatysite, kad jau užsidėjo šašas“, – tikino meistras. 

Iš Kelmės kilęs, o dabar Garliavoje gyvenantis trijų „Aukso vainikų“ savininkas  A. Teresius yra medžio skulptorius, kasdien kalbina ąžuolą, akmuo jam yra „atostogų pramoga“, privertusi pasimokyti naujų technologijų. Tačiau naujoku skulptūroje A. Teresiaus nepavadinsi – jo sukurtą iš nendryno brendantį akmeninį paukštuką Baublių kaimui atminti taip ir norisi paglostyti. 

„Kaimų atminimas man labai svarbus, o kūrybai tai ypač gera tema. Mano mama kilusi nuo Varnių, visą gyvenimą kalbėjo žemaitiškai, todėl šis kraštas visada buvo savas. Matyt, manyje tebėra gyvas žemaitiškas genas: nuvažiuoju pas dzūkelius, jie ten taip maloniai ciksi, bet ne tas ir viskas. Žmogui labai svarbu jausti, kur yra jo šaknys“, – sakė A. Teresius. 

Visi kūriniai – to paties ąžuolo šakos

Greta akmentašių gaudė ir medžio skulptorių pjūklai. Prie Bilionių piliakalnio jau tarsi namo kelintą kartą grįžta pag­ramantiškis Nerijus Alšauskas, o Kaltinėnuose gyvenantis kryždirbys Alvydas Pocius čia yra visiškai savas. Šiemet abu jie ėmėsi naujam gyvenimui prikelti tai, kas liko nuo pernai žemaitiška meška pavirtusio seno ąžuolo. O liko šakos, iš kurių šokio judesyje sustingo smagi porelė – skrybėlę laikantis vyras ir grakšti moteriškė. Storos ąžuolinės lentos tapo dailiais, tautiniais ornamentais ir Vyčiu papuoštais suoliukais. 

N. Alšauskui ąžuolas pasiduo­da lengvai, todėl jam tautodailė yra visas gyvenimas: ir verslas, ir pomėgis, ir kūryba, kuriai jis negaili laiko. Skulptorius sakė, jog rankoms dirbant, galvoje sukasi nauji planai, todėl tokie plenerai kaip Bilioniuose atgaivina dvasiškai ir suteikia įkvėpimo būsimiems sumanymams.

Pernai N. Alšauskas kūrė mil­žiną, kurio pypkės pelenai, kaip byloja legenda, ir tapo Bilionių piliakalniu. Šiemet nuspręsta, kad milžinui vienam liūdna dūmoti, reikia, jog jį kas palinksmintų. O kas geriau už šokėjus gali tai padaryti?

„Gal kitąmet dar ir muzikantą į kompaniją įtaisysime“, – užsiminė Bilionių seniūnė, puoselėjanti ne vieną parko gražinimo planą. 

Kryždirbys A. Pocius taip pat yra apdovanotas „Aukso vainiku“, bet pasiūlymų nesirenka – jei reikia suoliukų, sukurs suoliukus, bet tokius, kad visi, ant jų sėdintys, aikčios iš susižavėjimo. 

Vienas iš dviejų A. Pociaus sumeistrautų suoliukų, greičiau­siai tas, ant kurio pavaizduota Vytis ir žemaitiška meška, o atlošą puošia užrašas „Ten, kur tylūs milžinkapiai stovi,/Griovė priešai pilis medines“, bus užneštas ant Bilionių piliakalnio, kad, įveikę kelis šimtus laiptukų, svečiai galėtų atsipūsti ir apžvelgti kraštovaizdį. Bilionių seniūnė džiaugėsi, jog šį kūrinį seniūnijai padovanojo E. ir D. Nevardaus­kai.

Daug gražių vietų įamžino plenere dalyvaujančios dailininkės – Lietuvos dailininkų są­jungos tapytojų sekcijos narės Eglė Petraitytė-Talalienė, Marija Rastenienė ir Jolanta Krivickaitė. Jos Bilioniuose kūrė pirmą kartą, todėl negalėjo atsigėrėti nuo piliakalnio atsiveriančiu vaizdžu, šviesos ir šešėlių žaismu, natūraliu gamtos alsavimu – popiečio kaitrą keičiančiu griaustinio dundėjimu, aud­rą pranašaujančio vėjo sukeltu lapų šnabždėjimu. Tą gamtos keliamą įtampą profesionalios dailininkės bandė atskleisti įvairiomis technikomis – štri­chavo pieštuku popieriuje, liejo akvarelę, margino drobę aliejiniais dažais. E. Petraitytė-Talalienė neslėpė, jog kūrybinė stovykla tėra žvalgytuvės, po kurių namuose gimsta geriausi kūriniai. O plenere sukurti dailininkių darbai papuoš Bilionių bendruomenės salę. 

Šlovino akmenį ir medį

Šiemet pirmą kartą Bilionių seniūnija savo planus derino su Šilalės kultūros centru, prie Paršežerio organizuojančiu jaunimui tradicinę etnokultūros stovyklą. Sumanymas gimė bend­rai ieškant renginiams finansavimo ir besižvalgant į Lietuvos kultūros tarybą. Nauda akivaizdi visiems – į Bilionius pakviestas Užgavėnių kaukių kūrėjas Raimondas Puškorius ir akmens amuletų gamyba užsiimančio Alberto Martinaičio pasakojimai bei pamokymai buvo vertingi ne tik etnokultūra besidomintiems moksleiviams, bet ir suaugusiesiems. 

„Meskite akmenį į mano daržą, o aš iš jo pagaminsiu akmenį po kaklu“, – siūlė prie klėtelės įsitaisęs šiaulietis kalvis A. Marti­naitis, kelias dienas iš ran­kų nepaleidęs koncerti­nos ir nuolat smagiai traukdavęs visų dėmesį prikaustančias dainas. 

Jau daug metų jis gamina miniatiūrinius akmeninius amuletus. Pasak tautodailininko, po ledyn­me­čio akmuo maitino ir rengė žmones: akmeniniu kir­vuku jie nudobdavo žvė­ris, kurių mėsą valgydavo, o kailiais saugodavosi nuo šalčių.

„Net ir visi žodžiai iš akmens amžiaus pas mus atėjo, todėl kožnam save gerbiančiam žemaičiui reikia pasikabinti akmenį po kaklu“, – rodydamas amuletus, aiškino meist­ras.

Dar smagesnis juokas skambėjo nuo daržinės, kur Užgavėnių kaukes demonstravo medžio gabalą skaptavęs kretingiškis R. Puškorius. Tautodailininkas garsėja koplytstulpiais, kryžiais, paminklais ir skulptūromis – didžiuliai jo kūriniai stovi Gargždų, Vėžaičių bažnyčių šventoriuose, Kretingoje bei daugelyje kitų vietų. Bet smagiausia jam kurti Užgavėnių kaukes, kurias drožti išmokė tėvas, garsus Žemaitijos tautodailininkas Anicetas Puškorius. Beje, ranką tam įvaldė visi penki vaikai. Ant daržinės durų iškabinęs velnių, raganų, kanapinių, lašininių, suktų pirklių kaukes, kurią nors nuolat dėdamasis ir gąsdindamas smalsuolius, R. Puškorius juokavo, jog kaukes kuria ir jo vaikai bei anūkai – tai tapo net kelių šeimų užsi­ėmimu, nes jų prireikia ne tik prieš Užgavėnes.

„Piršlio korėjai“ kaukėmis puošiasi vestuvėse, liaudies teatrų aktoriai prašo sukurti vaidinimams, kaip unikalus tautodailės kūrinys kaukės vežamos lauktuvių užsienyje gyvenantiems lietuviams. Nesuskaičiuoju, kiek jų per gyvenimą išdrožiau, bet niekada tiek daug nesu niekur nusivežęs, nes pas mane jos neužsilieka – čia visos šeimos kūrinius sudėjau“, – juokėsi meistras. 

Patyrė atradimo džiaugsmą

Bene daugiausiai žmonių šurmuliavo apie Luokės bendruomenės moteris, iškepusias 100 raganų papločių. Luokiškės ragino prisiminti, kaip mūsų močiutės ant pečiaus rinkių kepdavo duonos papločius. Raganų paplotėliai skanesni, pagardinti dešra ir sūriu, bet jiems iškepti reikia 300 laipsnių karščio. Tokią 1,5 tonos sveriančią krosnį, pagamintą Italijoje pagal specialų užsakymą, luokiškės atsivežė ir į Bilionius. 

„Kai prašo duoti dar, nepaprastai džiau­giamės – matom, kad skanūs tie raganų valgiai. Gal papločiai šiek tiek panašūs į picas, tačiau norime priminti žmonėms, kaip anksčiau buvo gaminamas valgis. Savo krosnyje ir duoną galime kepti, bet per šventes ilgu laukti, reikia mažiausiai trijų valandų“, – pasakojo vos spėjusios ap­link krosnį suktis Luokės moterys. 

Smagų šurmulį stebėjusios Šilalės kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė ir Bilionių seniūnė L. Dau­kantienė džiaugėsi, jog ple­neras „Šimtmečio vei­dai ir vaizdai“ tapo atradimu ir me­ni­nin­kams, ir kaimo bend­ruomenės žmonėms, ir prie piliakalnio užsukusiems lan­kytojams. O svarbiausia, kad tokie renginiai palieka ne tik gražius prisiminimus, bet ir turi išliekamąją vertę. Bilionių parkas vėl praturtės skulptūromis, ne viena būsima karta džiaugsis sumanymu įamžinti seniūnijos kaimus. Geresnės priemonės savo kraštui garsinti ir negali būti.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Iniciatyvas siūlantys gyventojai nori būti išgirsti

Šilališkis, pavadinkime jį Antanu, yra tas žmogus, ku­ris aktyviai teikia pasiūlymus, kaip ir ką būtų galima su­tvarkyti, kad visų mūsų gyvenimas taptų patogesnis. Šį­kart jis ragina atsakingus asmenis atidžiau apsižvalgyti rekonstruojamoje Šilalės Dionizo Poškos gatvėje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.58

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą