„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Vėlyvo rudens užrašai

Ruduo šiemet gana šiltas, su vis dar žaliomis vejomis, vėjuotas ir be sniego. Bet tokios orų išdaigos vis tiek nieko neapgauna: žiema ant nosies. Išėjus į mišką, stebina tyla, tik vėjas ūžauja medžių viršūnėse. Paukščiai, kurie turėjo ir norėjo išskristi, jau išskrido, kurie nusprendė pasilikti – pasiliko, bet jų dabar ne taip lengva pamatyti, ypač miške, nes, skirtingai nei pavasarį, dabar jie yra tylūs...

Keliauju prie taip vadinamų Tauragės keramikos gamyklos tvenkinių – įdomi vieta paukščių stebėjimui, ypač – pavasarį ir rudenį, migracijos metu. Tvenkiniai traukia vandens paukščius, be to, jie tankiai apaugę šaltalankiais, gudobelėmis, Zyboldo obelimis, kurių vaisių derlius nelieka nepastebėtas ne tik augalėdžių, bet ir vabzdžialesių paukščių. Taip ir yra: krūmuose šokinėja didžiosios ir mėlynosios zylės.

Vasarą pagrindinis maistas yra vabzdžiai ir kiti smulkūs bestuburiai, bet dabar zylės neatsisako pasmaguriauti likusių vaisių minkštimu.

Kasmet mūsų krašte lieka žiemoti smilginių strazdų. Šaltomis žiemomis jų būna mažiau, šiltomis – daugiau. Jeigu šiltuoju metų laikotarpiu jų pagrindinis maistas yra vabzdžiai, sliekai, smulkūs moliuskai, tai žiemą strazdai minta vaisiais, uogomis, todėl jų būrelius galima pamatyti soduose, gyvenvietėse, kur auga šermukšniai ir, žinoma, vandens telkinių pakrančių želdynuose. Gausūs smilginių strazdų būreliai šmirinėja šaltalankių sąžalynuose, tupi medžių viršūnėse ir ant elektros laidų.

Pro tankius krūmynus matosi tvenkinys. Ir jis nėra tuščias. Krūmai trukdo fotografuoti, bet vietomis žvejai pramynė takelius iki vandens, tad džiaugiuosi tokį susiradęs. Tolumoje, prie kranto, tarp pageltusių rudeninių nendrynų matosi keli laukiai. Iš tolo jie atrodo kaip juodi taškai, slapstosi tarp nendrių ir visai nenori fotografuotis. Yra ir didžiųjų ančių, bet tai nestebina – jos yra gausiausia žiemojančių vandens paukščių rūšis Lietuvoje. Dėmesį patraukia kelios gulbių nebylių šeimos. Jauni paukščiai savo dydžiu jau susilygino su tėvais ir atskirti juos galima tik iš spalvos. Savo tėvų baltumą jie pasieks tik sulaukę 2– 3 metų, o kol kas pilkos jų plunksnos iš tolo išduoda jų jaunystę.

Tvenkiniuose aptikau apie 20 gulbių: vieną porą be vaikų, dvi – su jaunikliais. Pastaraisiais metais gulbės nebylės retai pasilieka žiemoti Tauragėje. Galbūt, spustelėjus šalčiui, ir šitos iškeliaus Nemuno ties Kaunu link, kur žiemą jų susirenka šimtai. Palinkėkime joms sėkmingai peržiemoti, sugrįžti pas mus ir toliau džiuginti savo grakštumu bei grožiu...

Aleksandras NARYŠKIN

AUTORIAUS nuotr.

Tauragės krašto muziejus „Santaka“

Ištuštėjusioms mokykloms žadama „švelni“ optimizacija

Šilalės savivaldybės tarybos valdančioji dauguma kelia rankas: pripažįsta, jog nepavyko bandymas dirbtinai sugrąžinti vaikus į kaimo mokyklas ir jas teks optimizuoti. Tokia baigtis buvo aiški prieš metus, tačiau kiek biudžetui kainuos naujosios valdžios noras pasirodyti geresnei, dabar niekas neskaičiuoja. Nors reikėtų kuo greičiau imtis rimtų reformų, taryba pasitenkino „kosmetiniu“ etatų sąrašo sutrumpinimu. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.15

Dailininko pasižvalgymai Lietuvoje: Bilionių piliakalnio atradimai

Žemaičių aukštumos pietiniame pakraštyje esantis garsusis Bilionių piliakalnis, kažkada vadintas Švedkalniu, Šventkalniu, žvelgiant į jį nuo čia pat tįsančio Žemaičių plento, atrodo džiugiai išvaizdus, garbus, tik­­ras praeities paminklas, puošiantis Laukuvos krašto peizažą. 

Tačiau, artėjant prie kalno, darosi kažko neramu, smelkiasi nuojauta, kad priešais tave auga, kyla, skleidžiasi į plotį ne šiaip žaisminga kalva, ne eilinis kovingas piliakalnis, o didinga, pietinio dangaus šviesuliui atsivėrusi Saulės garbintojų šventovė.

Kalno papėdėje, samanotų ąžuolų giraitėje, pasijunti lyg kokioje legendinėje žinyčioje, kur kažkas tau pasakoja: čia gali patirti žemės svarumą, žalumos dvelksmą, poetinį įkvėpimą…

 Šventkalnio paslaptinga paveika, atrodo, tvyro akimis aprėpiamose apylinkėse, užkoduota čionykščiuose vietovardžiuose, upėvardžiuose, perteikta žmonių padavimuose, nutikimuose. Šiauriau, už  Aukš­tagirės kalno – jį supylė milžinas, guli Laumėkalnis ir burtažodinis Miltų kalnas, plačioje pietinėje panoramoje, tarp kalvelių, miškelių rangosi Sartalė, Rungys, Viksvė, iš Dievyčio ežero išteka Šventupis ir Yžnė, netoliese ir Lokysta srovena, plyti mįslingasis Paršežeris, o už puskilometrio – Burkalės ežerėlis, kuriame, anot padavimo, „Tas kalns kad buva supilts ir iškasts Burkalis, švedų sylinčė pasitraukdami įmetin diktė daug brunginybių. Pri jūdalksni šaknų esunti įmerkta ir prirakinta aštūnis bačkas auksa“.

Už Aukštagirės, tiesiai gal bus šeši kilometrai, – garsusis Medvėgalis, jo draugėje – dar šeši: Pilies, Piliorių, Sumonų, Ąžuolų, Bevardis ir Alkos kalnai. Senųjų šimtmečių tėkmėje, be abejo, šiuose bei aplinkiniuose kalnuose, kalvelėse ne tik tvirtovių, gyvenviečių bū­ta – anų laikų čiabuvius, kaip ir mus, vienijo savas tikėjimas, apeigos, kalendorinės šventės, misterijos: tokioms bend­ruomenių sueigoms geriausiai tiko kalvų viršūnės, nuo kurių atsiveria slaptingos girių tolumos, kur ypač raiškiai spindi vakaro laužai ir paryčių žvaigždynai, kur laumės, miškų deivės saugo šaltinius, šukuoja vaistažolių lankas, matuojasi rūkų skraistes...

Kokios lemtys apsprendė – šalia Bilionių, Gulbėse, gi­mė žymus Lietuvos etnologas, mitologas, tautosakininkas Nor­bertas Vėlius (1937–1996). Jo kūrybinė veikla pa­ska­tino daugybę mūsų do­mė­­tis etnografija, kraštotyra, senąja Lietuvos kultūra. Ne­toliese, Kutuliuose, – ant­rojo Lietuvos Prezidento Alek­sand­ro Stulginskio (1885–1969) gimtinė. Šilalės parapijoje gimęs Laurynas Ivinskis (1810–1881) yra gyvenęs Bi­lionių kaimynystėje – visų jų atminimą saugo šių apylinkių, Šilalės rajono žmonės, Vil­niuje įsikūrusi Šilalės kraštiečių draugija.

Šilalė – piliakalnių kraštas! Taip skelbia naujausi turistams skirti informaciniai leidiniai, tad nenuostabu, jog visoje Lietuvoje minėtų Piliakalnių metų (2017) pradžios ir užbaigtuvių renginiai vyko šioje savivaldybėje: ant Medvėgalio kalno, Laukuvoje. Puošniame albume „Šilalės rajono piliakalniai“ perskaičiau – rajone net 34 piliakalniai!

Lietuvos piliakalnių tyrėjas lenkų mokslininkas Liudvikas Kšivickis (1859–1941) knygo­je „Žemaičių senovė” (lenkų kalba išleista 1906 m., lietu­vių – 1928 m.), sužavėtas Med­vėgalio ir Šventkalnio didybės, skelbė: „Čia pirmą kartą supratau, kad galime kalbėti apie lietuvių kultūrą, kaip kad kalbame apie keltų ar skandinavų kultūrą… “ Ir dar: „Kad Medvėgalio piliakalnis arba žemės piramidė, riogsanti ant Bilionių terasų, stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai juos lankytų minios keliauninkų, būtų parašyta daugybė monografijų, o patys pamink­lai būtų taip garsūs, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Stonehengė”.

Šiais laikais Šventkalnis sulaukia pelnyto dėmesio – kalnan kopia naujieji gamtameldžiai, kraštotyrininkai, žygeiviai. Varnių regioninio parko darbuotojų iniciatyva įrengtas Aukštagirės dviračių takas, kurio vieni svarbiausių objektų yra Medvėgalio ir Bilionių piliakalniai.

Archeologai, matyt, Kšivic­kio pakviesti, laiko garbe čia pabuvoti, kojomis apmatuoti Šventkalnio terasas. Petras Ta­rasenka yra nupiešęs spėja­mą Bilionių pilies vaizdą-re­­konstrukciją. Prieš keletą me­tų Žemaitijos kultūros drau­gijos pirmininkas Stasys Kas­paravičius iškėlė hipotezę, jog Bilionių piliakalnis – tai garsieji Pilėnai.

Šilalės savivaldybės vadovų iniciatyva rajone esančių piliakalnių žvalgymui pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Klaipėdos universitetu. tad jau kelerius metus šio uni­versiteto dėstytojas, garsus piliakalnių tyrinėtojas, žinovas, archeologas Gintautas Za­biela kartu su savo studentais bei vietiniais talkininkais, ku­rių vadovė yra kultūros paveldo apsaugos specialistė Jur­gita Viršilienė, vykdo tyrimus Medvėgalio komplekse, Bi­lio­nių Šventkalnyje.

Šiemet šio kalno viršūnėje kasinėjantiems archeologams nusišypsojo sėkmės deivė – vienas po kito nedidelėje perkasoje pa­sipylė sensacingi radiniai, ko­kių niekas čia nesitikėjo: degintiniai kapai su įkapėmis (spėjama, V–VI a.), griautiniai kapai (gal IV–V a.), amatininkų įrankiai (geležinis plaktukas, yla, kaltukas), kovos kirviai, peilis, ietigalis, bronziniai moteriški ir vyriški papuošalai, keramika. Nustatyta, jog čia II tūkst­antmetyje įrengta ir dar XIV a. stovėjusi medinė pilis. G. Za­biela susitikime su šilališkiais, Bilionių seniūnijos bend­ruo­mene (kurios visas būrys narių talkino perkasoje) sakė, jog, tęsiant kalno tyrimus, prireiktų statyti Bilioniuose šiuolaikiškai erdvų muziejų, kuriame gal ir sutilptų numatomi Šventkalnio archeologiniai radiniai.

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS,

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės

Savus įstatymus kūręs kaimo „karalius“ nuleistas ant žemės

Šilalės teismas įpareigojo Laukuvos seniūnijos gyventoją išardyti neteisėtus statinius: tvorą bei vartus. Iki šiol vyras nepaisė jokių drausminių įspėjimų, nemokėjo jam paskirtų baudų. Tad nenuostabu, kad neskundė ir šioje civilinėje byloje priimto sprendimo. Regis, Gintautas Š. bus susipainiojęs sąvokose, kas priklauso jam, kas kaimynams, kas valstybei ir kam yra skirti Lietuvoje galiojantys įstatymai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Institucijoms nesiseka sutramdyti siautėjančių paauglių

Maždaug prieš mėnesį Klaipėdoje kilusio skandalo dėl įžūliai besielgiančių ir nevaldomų paauglių aidas nusirito per visą šalį. Ne išimtis – ir Šilalė: jau kuris laikas kelios miesto progimnazijos auklėtinių mamos varsto ne tik progimnazijos vadovo, bet ir teisėsaugos institucijų duris, prašydamos padėti sutramdyti nevaldomus paauglius, terorizuojančius bendraamžius. Deja, kol kas jų skundai atsimuša lyg žirniai į sieną, o smurtaujantiems paaugliams toks institucijų abejingumas augina dar didesnius sparnus – jie jaučiasi nebaudžiami.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Direktoriui koją pakišo „širdlašiai“

Atrodo, kad vienas po kito nuskambėję skandalai, kuriuos sukėlė du savivaldybės tarybos nariai, turėjo tapti gera pamoka visiems. Bet, pasirodo, kol pats neužkliūni, tol rizikuoji. Tokią išvadą galima daryti po praėjusią savaitę viešumon iškilusios dar vienos galimai su svaigalais susijusios istorijos, kuri patvirtino, jog „slidinėti ant kamščio“ Šilalėje tampa savotiška mada. Lygiai prieš savaitę savivaldybės administracijos direktoriui Valdemarui Jasevičiui kilus įtarimų, jog darbo metu Šilalės šilumos tinklų direktorius Kęstutis Ačas gali būti įkaušęs, į įmonę buvo iškviesti jo girtumą turėję patikrinti pareigūnai. Nors K. Ačas promilių „neįpūtė“, tuo istorija, panašu, nesibaigė.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Operos „Kelionė į Tilžę“ premjera pranoko publikos lūkesčius

Savaitgalį pilnutėlėje Žvejų rūmų salėje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė pačią įstabiausią lietuviškos operos kelionę – kompozitoriaus Eduardo Balsio „Kelionę į Tilžę“.

Vienintelę šiemet gimimo šimtmetį švenčiančio kompozitoriaus E. Balsio operą naujam sceniniam gyvenimui prikelė režisierius Gytis Padegimas, scenografė Birutė Ukrinaitė ir choreografė Edita Stundytė. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniam orkestrui dirigavo pastatymo muzikos vadovas, teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Scenovaizdį pamario kaimo ir panemunės, siaučiančios gamtos stichijos peizažais praturtino vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Opera pranoko lūkesčius

Premjeroje apsilankė E. Balsio dukra Dalia ir sūnus Audrius, Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, operos muzikinę medžiagą redagavęs kompozitorius Giedrius Kuprevičius, Klaipėdos miesto savivaldybės vicemeras Arvydas Cesiulis, muzikologė Daiva Kšanienė ir dirigentas Kazys Kšanas ir kt.

„Esu dėkinga kiekvienam iš daugiau nei pusantro šimto žmonių, prisidėjusių prie šio veikalo atgimimo“, – džiaugėsi premjera kompozitoriaus dukra prof. D. Balsytė.

„Man, turėjusiam garbės prisiliesti prie operos „Kelionė į Tilžę" redakcijos, sunku kalbėti apie pastatymo vertę anksčiau, nei ją įvertins kritikai. Visgi savo nuomonę pasakysiu: tai neabejotinas muzikinis įvykis, kuriame derėjo vokalo kultūra, sodrus simfoninis skambesys, darnus choro akordas, stilinga, metafizišką atmosferą kurianti scenografija bei kostiumai, vaizdo grafika, šokio piešinys ir žinoma, tiksli, intelektuali ir dinamiška režisūra. Kūrinys sudėtingas, tačiau statytojai puikiai įvykdė savo misiją. Tai liudijo pilnutėlės salės ovacijos po spektaklio. Atskiras pagarbos žodis Muzikinio teatro vadovybei, radusiai pagrįstų argumentų tokiai teatro krypčiai. Dabar galiu drąsiai sakyti – Lietuvoje yra du lygiaverčiai operos teatrai“, – tvirtino E. Balsio mokinys, kompozitorius G. Kuprevičius.

Profesorė Daiva Kšanienė E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pavadino ypatingos reikšmės įvykiu. Šio pastatymo,  kaip ir kitų pastarųjų metų teatro darbų, meninis lygis liudija naują, profesionalią, aukštus meninius kriterijus atliepiančią kryptį. „Operos premjera pranoko lūkesčius. Jos laukiant, smalsumo ir gal net truputį nerimo kėlė klausimas, kaip režisierius G. Padegimas šią operą atskleis scenoje. Juk joje nedaug aktyvaus veiksmo (net du paveikslai vyksta herojams plaukiant valtimi), maža masinių scenų; dominuoja gilus psichologizmas, visi jausmai, pergyvenimai, kančia, vidinė kova vyksta personažų viduje, jų sielose, širdyse. Nerimauta be reikalo. Mano nuomone, režisierius rado tinkamą raktą E. Balsio operos esmei. Sceninis veiksmas, atliepęs muzikos diktuojamas situacijas, plėtojosi nenuobodžiai, neliko veikale užprogramuoto statiškumo“, – negailėjo gerų žodžių D. Kšanienė.

Atgimė unikalus kūrinys

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė akcentuoja, kad atgimstanti E. Balsio opera „Kelionė į Tilžę“ – svarbus įvykis ne tik Muzikinio teatro gerbėjams, pamariui, bet ir visai Lietuvai. Juk tai ilgiausiai brandintas E. Balsio kūrinys, kuriam jis panaudojo visą sukauptą patirtį. Jis, prikeltas po beveik  40 metų tylos, tapo kulminaciniu jubiliejinių E. Balsio metų renginiu“, – akcentuoja L.Vilimienė.

„Gili žmogiškų santykių drama – tai, kas kiekvienam žmogui paliečia širdį, nesvarbu, kokia kalba būtų kalbama“, – apie kūrinį jautriai atsiliepia režisierius Gytis Padegimas, neslepiantis siekio pristatyti E. Balsio operą kaip lygiavertę lietuvių operos aukso fondo kūriniams – Vytauto Klovos „Pilėnams“, Jurgio Karnavičiaus „Gražinai“. Tam pasitelktas gausus būrys profesionalų – rašytojo Hermano Zudermano aprašytą istoriją operos scenoje atkūrė maždaug 140 atlikėjų.

Pirmojoje premjeroje Indrės partiją ypač įtaigiai atliko Agnė Stančikaitė, Anso – Rapolas Baranauskas, jo meilužės Bušės – Gabrielė Kuzmickaitė, Indrės tėvo Jakštaičio – Valdas Kazlauskas, kaimynės Anės – Aurelija Dovydaitienė, Dainininkės – Dalia Kužmarskytė.  Sekmadienio vakarą Indrės partiją  perėmė pajūrio scenos perlu vadinamas sopranas Rita Petrauskaitė. Ansu tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro tenoras Mindaugas Zimkus, Buše – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė, Anės –Dalia Kužmarskytė, Jakštaičio – Artūras Kozlovskis, Dainininkės, atliekančios garsiąją dainą „Žuvėdra, žuvėdra“ – Jadvyga Grikšienė.

Atskleidė išaugusį meistriškumą

Profesorė D. Kšanienė akcentavo, kad puikiai pasirodė svarbiausias operos veikėjas – simfoninis orkestras (juk tai – simfonija-opera!). Sudėtingą ir visais požiūriais (faktūrų, ritmų, tembrų, tempų, dinamikos, harmonijos, formų ir pan.) painią partitūrą jis įtaigiai, sugestyviai interpretavo. Galingas, dramatiškai sodrus orkestras, vadovaujamas dirigento T. Ambrozaičio, nepriekaištingai perteikė dramatinės E. Balsio muzikos užmojus ir siekius. Dirigentas atrado tinkamą orkestro ir vokalo skambesio santykį: tai liudija išaugusį trupės meistriškumą.

Muzikologės D. Kšanienės vertinimu lapkričio 22 d. operą atlikę solistai, įveikė ypatingo sunkumo atonalias partijas bei verti pačių geriausių įvertinimų. Ne pirmą kartą Klaipėdos scenoje pasirodantis sopranas A. Stančikaitė Indrės vaidmenyje buvo žavi, jautri, įtikinama. Anso partijoje jai nenusileido tenoras R. Baranauskas. Puikiai pasirodė ir G. Kuzmickaitė (Bušė), V. Kazlauskas (Jakštaitis). Gražiai, sodriai skambėjo sielininkų choras (chormeisteris V. Konstantinovas).

Anot profesorės, prie spektaklio sėkmės prisidėjo ir nepaprastai išradinga vizualizacija, stebinusi taiklumu bei tikslingumu, padėjusi geriau pajusti muzikos reiškiamas nuotaikas, perteikusi nuolat kintančios jūros, pamario, žvejų kaimelio vaizdus. Įtikino audros scena. Maloniai nuteikė santūri scenografija bei skoningai stilizuoti personažų kostiumai su aliuzija į XIX a. lietuvininkų, sekančių vokiečių pavyzdžiu, norą puoštis rūbais iš prabangesnių medžiagų – šilko, aksomo.

Operos istorija

Pirmoji ir lig šiol vienintelė Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. įvyko Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2019 m. lapkritį naujam gyvenimui šis scenos veikalas prikeltas po beveik keturis dešimtmečius trukusio „miego“. Pastatymas užbaigia XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio (1919-1984) jubiliejinių renginių ciklą.

Opera „Kelionė į Tilžę“ buvo sukurta pagal iškilaus rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano (1857-1928), gimusio Macikų kaime netoli Šilutės, to paties pavadinimo apysaką. Siužetas gvildena tragišką meilės trikampį. Žvejų kaimelyje gyveno graži ir darbšti šeimyna: tėtis Ansas, mama Indrė ir trys jų vaikučiai. Jie sukosi savo įprastiniuose darbuose, kol nepasirodė samdinė Bušė – ramios ir tylios Indrės priešingybė. Bušė ne tik apsuko Ansą aplink pirštą, bet ir įkalbėjo jį nuskandinti Indrę jiems Nemunu keliaujant į Tilžę. Žiaurusis Bušės planas nepavyko, nes kelionėje Ansui tarsi atsivėrė akys: jis supranta, kad pati nuostabiausia ir žaviausia moteris yra jo žmona…

Opera „Kelionė į Tilžę“ pasakoja ne apie įveiktus atstumus, o apie asmenybės vidinę kelionę, žmogiškuosius atradimus ir paklydimus. Tai – dvasinės kelionės simbolis ir kartu viena įstabiausių kelionių tiek mūsų krašto literatūros, tiek ir operos istorijoje.

Premjera tapo vienu ryškiausių E. Balsio jubiliejinių metų programos akcentų Klaipėdoje ir kartu vienu svarbiausių jubiliejinio teatro sezono įvykių: 2020 m. sausį sukaks 200 metų, kai Klaipėdoje buvo pastatyta pirmoji opera.

KVMT inf.

Prokadras.lt nuotr.

Mažose širdelėse – didis gerumas

Lapkričio 6-osios rytą Upynos Stasio Girėno mokyk­los ikimokyklinės ugdymo grupės auklėtiniai kartu su priešmokyklinės ugdymo grupės vaikais į mokyk­lą skubėjo su lauknešėliais, taip prisidėdami prie pyragų dienos akcijos.

Mažieji karšta arbata bei gardumynais vaišino ne tik vieni kitus, bet ir visą mokyklos bendruomenę. Ap­si­lankėme Upynos seniūni­joje, medicinos punkte. Džiau­gia­mės, kad mus nuoširdžiai priėmė mūsų sutikti bei aplankyti upyniškiai. Lėšos, surinktos šios iniciatyvos rėmėjų, yra skiriamos padėti sergantiems vaikučiams. Mažieji puikiai supranta, jog sveika­­ta – didelė vertybė, o pasidalintas skausmas yra perpus mažesnis. Todėl surinktus 78 eurus skyrėme mergaitei, sergančiai sunkia genetine liga. 

Norime padėkoti ugdytiniams bei jų tėveliams, su meile iškepusiems pyragų, bei visiems, kurie dalijasi gerumu. 

Jovita AUŽBIKAVIČIENĖ

Upynos Stasio Girėno mokyklos ikimokyklinės ugdymo grupės auklėtoja

AUTORĖS nuotr.

Bytlaukyje į nelegalius spąstus pakliuvo išskirtinis gyvūnas

Jeigu ne pilietiškas Bytlaukio gyventojas, šiandien vienu saugotinos rūšies gyvūnu būtų mažiau. Visai neseniai iš Raudonosios knygos išbraukta ūdra buvo patekusi į neatsakingo ir galimai net medžiotojo paliktus nelegalius spąstus. Į pagalbą gyvūnui atskubėjo Šilutės aplinkosaugininkai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.87

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą