Jaudina koplytėlės likimas

Balsiškė Jadvyga Romienė neatskiriama nuo Balsių kaime stovinčios koplytėlės. Kaip ir jau išėjęs Anapilin jos vyras Jonas.

„Visada ja rūpinausi. Ir dabar tai darau, kol dar turiu jėgų. Tačiau juk vienąsyk manęs nebeliks – kas tada jos laukia. Visą gyvenimą troškau, kad koplyčia būtų deramai įamžinta, deja, į kultūros paveldo objektų są­rašą ji neįtraukta. Ypatingas Ačiū Šilalės bažnyčios klebonui kun. Algiui Genučiui, jog supranta koplytėlės svarbą – jo dėka pagaminta ir ant koplyčios pritvirtinta atminimo lenta“, - sako J. Romienė.

Dar XIX amžiaus pradžioje toje vietoje stovėjo medinė bažnyčia, o aplink buvo laidojami žmonės. Pastačius bažnyčią Šilalėje, Balsių bažnytėlė buvo nugriauta, o jos vietoje iš tų pačių lentų žmonės surentė koplyčią su keturiomis vietomis šventiesiems, kuriuos perkėlė iš nugriautosios šventovės. Čia žmonės ilgus dešimtmečius giedodavo ir melsdavosi.

Kai apie 1960-uosius prasi­dėjo plento tiesimo darbai, dalis buvusio šventoriaus buvo nustumdyta, koplytėlė nugriauta. Jadvyga prisimena, kiek tada buvo iškasta žmonių kaulų! Vietiniai juos rinko, maišais vežė į Šilalės kapines, kur, pašventinus kun. Valaičiui, jie buvo palaidoti. Šventųjų statulėles iš koplyčios saugoti paėmė dar Jadvygos mama, kuri jas perdavė dukrai. Mo­terys viename Jadvygos ir jos vyro Jono namo kambarėlyje įrengė altorių, prie kurio žmonės rinkdavosi melstis.

„Mudviem su Jonu kilo mintis koplytėlę atstatyti. Vyrai slapta ją sukalė, sudėjome šventųjų statulėles, kun. Va­lai­tis pašventino, ir 1965 m. gegužės 1-osios rytą žmonės išvydo stebuklą – koplyčia buvusios bažnyčios vietoje vėl stovi! Deja, neilgai: po geros savaitės, prieš gegužės 9-ąją, buvusią pergalės dieną, kolūkio pirmininko buvau įspėta, kad susirinkčiau šventuosius, nes koplyčią nugriaus. Išsigandau: iš kur pirmininkas žino, jog tai buvo mano darbas? Koplyčią nugriovė ir sudegino, kaip ir daugybę kitų kryžių, jos vietoje pakabino plakatą „armijai išvaduotojai“. Jis mudviem su vyru vos „neatnešė“ kalėjimo po 25-erius metus. 

Buvo taip: jaunimas skirstėsi po šokių kultūros namuose, ir atsirado grupė tokių, kurie tą plakatą sudraskė. Tai sovietų laikais prilygo antitarybinei diversijai. Mus su vyru suėmė, saugume tardė, grasino, vyrą dar ir mušė. Neleido mums susitikti, nežinojau, nei kaip jis laikosi, nei kaip na­muose likę trys vaikai, kurie buvo dar maži. Kankino nežinia, baimė, bet kaltais neprisipažinome. Gerai, jog kartu su grupe jaunuolių buvusi skaityklos vadovė, sužinojusi, kad mudu su vyru esame suimti, ryžosi paliudyti saugumui, kas iš tiesų išniekino plakatą. Mus galiausiai paleido, „nepripaišę“ antitarybinės veik­los, o tie vaikinai atsipirko paromis už chuliganizmą“, – šiandien prisimena Jadvyga.

1989-aisiais koplytėlė buvo atstatyta. Jau mūrinė. Visus tuos Nepriklausomybės metus žmonės vėl ją lanko, tvarko, puošia. Nuolatinė prižiūrėtoja, žinoma, yra ir Jadvyga. Išsaugojusi per santvarkų kaitą tas pačias šventųjų skulp­tūras, tikėjimą ir meilę Die­vui bei žmonėms ir savo tvirtas gyvenimiškas nuostatas, moteris nori, kad, bėgant laikui, koplyčia nebūtų palikta užmarščiai. Anot Jadvygos, juk tai dalis Lietuvos istorijos, žmonių gyvenimo aidas, į kurį kiekvienas turėtume įsiklausyti. Todėl važiuodami prošal, užsukime į šį kalnelį patys, atsiveskime vaikus, draugus bei pažįstamus. Tylomis pastovėkime po svyruokliais beržais, uždekime žvakelę ir sukalbėkime maldą už čia palaidotųjų atminimą. 

Jadvyga nuoširdžiai dėkoja kun. A. Genučiui už koplytėlės įamžinimą, pritvirtinant atminimo lentą.

„Tai yra didelis mano triūso įvertinimas ir ženklas, jog koplyčia išliks“, - sako ji. Mo­teris dėkinga visiems, kurie prisideda prie šventos vietos priežiūros: kaimo žmonėms bei Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnui. 

Eugenija BUDRIENĖ

Justo AMBROZOS nuotr.