Žemaitijoje žmonės tikresni

Tuo įsitikinusi Gintarė Karaliūnaitė, kurios pavardė vieniems asocijuojasi su skambiomis dainomis, kitiems – su įvairiais žolynais. Mat Gintarė yra kuo pui­kiausia savo mamos garsios žolininkės Adelės produkcijos žinovė, ją dažnai galima išvysti per Lie­tuvą keliaujančiose mugėse. Praėjusią savaitę gy­dan­čių žolelių produkciją Gintarė pristatė Šilalėje.

Didžiulis įdirbis ir atsakomybė

Rudens mugė Dariaus ir Gi­rėno skverelyje vyko rugsėjo 12–13 dienomis. Tokios mugės į Šilalę atkeliauja maždaug sykį ar du per kiekvieną metų sezoną. Tradiciškai prekiauta pačiais įvairiausiais gaminiais, augalais, produktais, o tarp prekeivių palapinių buvo ir žinomos Lietuvos žolininkės A. Karaliūnaitės pro­dukcijos, kurią šilališkiams pristatinėjo jos dukra Gin­tarė.

Ant Adelės palapinės prekystalio galėjai išvysti ne tik vaistažolių arbatų, bet ir sirupų, tepalų, užpiltinių, nuovirų, miego pagalvėlių ir net saunos kepurių su viduje pas­lėptomis žolelėmis.

„Tokių kepurių niekur kitur nerasite. Ypač populiarios jos tapo po to, kai paaiškėjo, kad, mūvint jas, galima apmalšinti galvos žvynelinę. Tačiau pabrėžiu, jog žolė žolei nelygu – jų prisišienauti gali kiekvienas, bet reikia tiksliai žinoti, kaip vaistažoles paruošti, ką su kuo derinti. Tarkime, paprastoji dilgėlė viena be varnalėšos tirština kraują. Tačiau žmonės žino, kad ji naudinga, o į šį faktą nesigilina. Todėl privalome elgtis atsakingai, jog sau nepakenktume“, – pataria žolininkės dukra.

Paklausta, kas be jos gali pasekti mamos Adelės pėdomis, Gintarė prisipažįsta, kad nėra kam. 

„Man patinka tai, ką mama daro, bet pati poreikio rinkti žoles ir domėtis, ką iš jų galima pagaminti, neturiu. O tokių žinių perduoti kažkam, kas nenori jų priimti, neįmanoma, per prievartą neįgrū­si“, – tiesiai šviesiai kalba G. Ka­raliūnaitė.

Anot jos, kažkada močiutė svajojo, kad galbūt jos pėdomis paseks anūkas.

„Tačiau vaikai nėra mūsų nuosavybė, mes negalime jų priversti užsiimti tuo, kas ne jiems skirta. Tad kaip tik šiomis dienomis mano sūnus Nojus išvyksta studijuoti į Di­džiąją Britaniją ir tikrai nebebus žolininku“, – įsitikinusi Gin­tarė.

Ir priduria: „Kita vertus, per tiek metų žinių ir aš prikaupiau labai daug – jos nori nenori „įlipa“ į galvą. Bet vis tiek labiau kliaujuosi tradicine medicina, bandau ją derinti su netradicine ir tikiu, jog būtent toks derinys duoda geriausių rezultatų. Kai į mane kreipiasi žmogus su neaiškia diagnoze, vartau medicinos vadovėlius, ieškau pa­pildomų žinių internete. No­rėčiau išgydyti absoliučiai visus ir nuo visko, ypač vaikų gaila. Ne visada pavyksta, bet ir sėkmingų pavyzdžių turime labai daug. Būtent tokie atvejai duoda stimulą dirbti, nenuleisti rankų“. 

Stiprios moterys

Gintarė sutinka, jog šis jų šeimos verslas yra gana sunkus. Anot jos, ne kartą Adelė yra svarsčiusi į viską numoti ranka, ypač – po kritiškai pasisakančiųjų nuomonės, po nesuskaičiuojamos gausybės įvairiausių institucijų patikrinimų.

„Tada jau aš jai sakau, kad reikia pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie tuos žmones, kurie daug iš mūsų tikisi, mumis pasitiki. Ką jie darys, jeigu nebeliks Adelės produkcijos?

Aš šiek tiek kitokia, man nepagrįsti kritiški pasisakymai nelimpa. Visada laikausi nuomonės, kad su kitu žmogumi reikia elgtis taip, kaip jis su tavimi: jeigu jis nori bendrauti nuoširdžiai, reikia tuo pačiu ir atsakyti, bet jeigu ateina kaip žvėris, tai reikia ir atitinkamai į tai reaguoti. Paprastai su tokiais asmenimis aš nesiceremoniju: nori konflikto – vadinasi, jį ir gausi.

Beje, visos mūsų giminės moterys yra tokios: ant galvos niekas nelips, mes pačios gebame ir savimi, ir savo vaikais pasirūpinti“, – atvirai kalba žinoma moteris. 

Diagnostiką tvirtina medikai

Paklausta, kodėl su A. Ka­raliūnaitės produkcija važinėja ne pati jos gamintoja, Gintarė paaiškino, jog kadangi ką tik baigėsi vasaros sezonas, pririnkta labai daug įvairiausių vaistažolių, Adelė jas turi sutvarkyti ir paruošti.

Gintarė neslepia, kad mugių metu jos nedidelėje palapinėje vyksta didžiulis diag­nostinis darbas. Įvairiausių preparatų įsigyti siūlanti žolininkės dukra pirmiausia visada siekia kuo tiksliau išsiaiškinti, kuo žmogus skundžiasi.

„Man visada kur kas labiau rūpi, kad klientas liktų patenkintas, jog apsilankė mūsų palapinėje, o jeigu kažką įsigijo, visada siekiu, kad būtų grįžtamasis ryšys – noriu žinoti, ar galėjome padėti. Labai džiaugiuosi, jog žmonių, kurie ateina padėkoti, yra tikrai daug. Šilalėje – taip pat. O neseniai vieni šilališkiai mane susira­do Šiluvoje vykusioje mugė­je. Vyrui pavyko pasveikti (buvo didelių akmenų tulžy­je), jis su sutuoktine ieškojo mūsų po visą Lietuvą, kad galėtų padėkoti,“ – sa­ko iš televizijos ek­ranų daugeliui pažįstama mo­teris. 

Vaistažolės nėra „nekaltos“

A. Karaliūnaitės produkciją pardavinėjanti Gintarė neslepia, jog į vaistažoles reikia žiūrėti rimtai. Žinoma, anot pašnekovės, su viena arbatėle nieko neišspręsi, bet parinkus, suderinus visą kompleksinį gydymą, rezultatą įmanoma pasiekti. O jis labai dažnai nustebina išbandžiusiuosius kone visas tradicinės medicinos priemones.

„Rezultatas kartais būna ne­įtikėtinas. Neretai mes gebame įveikti ir tokius negalavimus, kurie tradicinei medicinai pasiduoda sunkiai. Todėl pagrindo abejoti ar sakyti, jog vaistažolės bei jų preparatai yra neveiksmingi, nėra“, – džiaugiasi veiklos rezultatais žolininkės dukra.

Anot jos, preparatų poveikis priklauso nuo daugelio dalykų. Visų pirma, reikia, kad žmogus sąžiningai vartotų, kas jam paskirta, antra – labai svarbu kasos veikla. Būna atvejų, kai žmonės išties negali naudoti žolinių prepara­tų, pasitaiko vaistažolėms aler­giškų asmenų.

Paprašyta išvardinti, dėl kokių negalavimų gyventojai dažniausiai skundžiasi, G. Ka­raliūnaitė sako, jog tai yra ir sąnarių ligos, ir kraujospūdis bei cholesterolis, venos, skyd­liaukė, klimakterinis periodas, virškinimas, dažnas nori išsivalyti organizmą, mote­rys – sulieknėti ir, aišku, nemiga, nervų ligos.

Visi gyvename „vaistinėje“

Žolininkės dukra akcentuoja, jog Adelės palapinėje prekiaujama tik iš mūsų šalies pievų, pamiškių ir laukų surinktomis vaistažolėmis.

„Tarkime, garšva auga kiek­viename kieme, laikoma piktžole, nors iš tiesų tai yra auksas, ypač sergant podagra arba jei organizmas nekaupia geležies. Beje, egzistuoja ir mitų, klaidinančios informacijos internete. Ne taip seniai visi puolė pirkti ciberžolės, gėrė pelyno arbatą, gamino vaistažolių mišinius, kurie pridarė daugiau žalos nei naudos. Žinau ne vieną atvejį, kai taip mėgino išvalyti organizmą, naikino parazitus, tačiau jį tik išsausino. Arba štai dabar populiari ugniažolė. Kartais žmonės skundžiasi, kad ji nepadeda. Nieko keisto: pasirodo, sugalvoja už­pilti ją karštu vandeniu ir gerti kaip arbatą. Mums su mama aišku, jog iš nežinojimo jie pasigamino baisų nuodą, jo vartoti apskritai negalima. Tad dar kartą įspėju, kad vaistažolė vaistažolei nelygu, reikia išsamių žinių apie kiek­vieną augalą. Ir tikrai negalima manyti, jog vaistažolės yra nekaltos žolelės“, – pataria su žolynais elgtis atsargiai Gintarė.

Ji neslepia, kad, nuolat bend­raujant su žmonėmis, visko būna, visokių nuomonių tenka išklausyti. Tačiau apie Žemaitiją G. Karaliūnaitė atsiliepia vien gerai.

„Būna, ateina žmonės ir sako, jog pardavinėjame šieną, o būna, kad klientai, patyrę žolelių naudą, jaučiasi dėkingi. Žemaitija turi savo išskirtinį veidą, mums šis regionas geriausias, čia žmonės yra tikri – pasako viską, ką galvoja, kaip yra iš tikrųjų, gal kiek grubiau, paprasčiau, bet iš širdies. Netiesa, kad žemaičiai užsidarę ar tyleniai. Apvažiuojame visą Lietuvą ir atvirai sakau: žemaičiai – tik­ri žmonės“, – užtikrintai kalba Gin­tarė. 

Svarbiausia – tikėti 

Adelės produkcijos žinovė džiaugiasi, kai kažkam pasiseka pasveikti, kai sužino apie teigiamus gydymo rezultatus. Tokie atvejai, anot pašnekovės, suteikia sparnus, įkvepia naujiems darbams.

„Kai išgydai didžiulę karpą ant dvylikametės gražuolės kaktos, dėl kurios mergaitė ne vienerius metus kentė bendraamžių patyčias, apima fantastiškas jausmas. Beje, vaikai buvo pirmas mano gydymo rezultatas. Todėl „gand­rus organizuoju“ nuolat, jau reikėtų pradėti skaičiuoti vaikelius, tikrai bus koks dešimt. Labai dažnai poros negali susilaukti mažylio, o gydytojai nenustato priežasčių, tiesiog rekomenduoja bandyti... Kiti taip bando ir dešimt metų. O aš jungiu abi medicinas, ir sulaukiame puikaus rezultato. Tad drąsinu tokias poras – preparatų yra, tereikia išdrįs­ti juos išbandyti. Štai todėl sakau, kad reikia vyti šalin skepticizmą, o geriausių rezultatų galima tikėtis tada, kai tradicinė ir netradicinė medicina draugauja“, – ne­abejoja G. Ka­raliūnaitė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.