„Prahos pavasario“ atgarsiai Žemaitijos kaime

Šiemet sukako 50 metų nuo įvykių Čekoslovakijoje, dar vadinamų Prahos pavasariu – istorinio bandymo de­mokratizuoti tuometinės Čekoslovakijos komu­nis­­­tinę sistemą. Po Antrojo pasaulinio karo į sovietų val­­džios įtaką patekusioje Čekoslovakijoje 1968-aisiais bandyta kurti „socializmą žmogišku veidu“. Kuo baigė­si tas bandymas, žino kiekvienas, bent kiek mo­kęsis istorijos.

Tuomet, 1968 m. rugpjūčio pabaigoje, ruošiausi pirmai klasei Šakėnų pradinėje mokykloje. Būtent tuo pasirengimo mokyklai laikotarpiu pa­sklido žinia apie prasidėjusius įvykius Čekoslovakijoje. Man tuo metu nelabai rūpėjo, kas atsitiko Prahoje, tačiau gerai pamenu, kad mano gimtojo kaimo žmonėms tai buvo aktuali tema. Kaimynai naujausius įvykius aptarinėjo su tėvais, ir mano atmintyje išliko keletas jų pokalbių. Pamenu, kaip vieno pasisėdėjimo metu buvo kalbama, jog Pajūralio tarybinio ūkio vairuotojai privalo parengti GAZ sunkvežimius mobilizacijai. Vairuotojai turį pakeisti ratus bei padangas, perdažyti mašinas ir dar kažką atlikti. Girdėjau, kaip buvo svarstoma, kad vairuotojai nenori pakliūti į kariuomenę tokiu neramiu laikotarpiu ir visaip stengiasi išsisukti. Minėjo, kad du pažįstami vairuotojai specialiai imitavo avariją – abu apgadino mašinas ir tikėjosi, jog taip pavyks išvengti mobilizacijos.

Kitą kartą, kai jau buvo praėję šiek tiek laiko nuo sovietų ir jų sąjungininkų karinės invazijos į Čekoslovakiją, į mūsų namus užsuko kaimynų Rupšių sūnus, tarnavęs sovietų kariuomenėje. Išliko atmintyje jo pasakojimas, kaip Čekoslovakijos gyventojai sovietų 

karinę techniką bei kareivius apmėty­da­vo akmenimis ar­ba tuo, kas po ranka pakliuvo. Iš šitų pasakojimų supratau, jog sovietinių karių vietos gyventojai akivaizdžiai nekentė. Ir šiandien nežinau, ar jis tąkart pasakojo apie savo patyrimą, ar ką iš savo pažįstamų buvo girdėjęs.

Tokie mano vaikystės prisiminimai apie Prahos pavasarį atokiame Žemaitijos kaime. Vėliau juos svariai papildė prieš kurį laiką paviešinta KGB medžiaga. Deja, sovietinio saugumo užverbuotų asmenų, kurie teikė ataskaitas KGB, būta ir mano kaime. Agentai klausėsi, ką kalba kaimiečiai, ir jų pokalbius perteikdavo sovietinio saugumo darbuotojams.

Iš surinktos medžiagos aiškėja, jog gyventojų požiūris į Sovietų sąjungos bei jos sąjungininkų invaziją buvo skirtingas. Dauguma žmonių vengė viešai išsakyti savo politines pažiūras, nekritikavo So­vietų sąjungos sprendimų, tik nerimavo, kad gali kilti karas. Kaip žinome, karinė invazija į Čekoslovakiją prasidėjo rugpjūčio 20–21-osios naktį. Po dviejų dienų, rugpjūčio 23-iąją, mūsų šalies valstybės saugumas buvo informuotas, jog Pajūralio tarybi­nio ūkio Šakėnų brigados kontoroje susirinkę darbininkai Vaclovas Jacikas, Leonas Gry­galis, Pranas Cibauskas ir Ze­nonas Nognius aptarinėjo įvykius Čekoslovakijoje. V. Jacikas esą svarstė, kad galįs kilti karas, todėl reikią pasiruošti, kur slėptis. Tuo tarpu Z. Nognius sakęs, jog slėptis neverta – esą geriau eiti į kariuomenę, nes ten daugiau galimybių išlikti gyvam, be to, nebus persekiojami šeimos nariai.

Tą pačią dieną buvo informuota, kad ir mano tėvas Ka­zi­mieras Šetkus taip pat pareiš­kęs nuomonę, jog padėtis esan­­­ti labai įtempta. Jo nuomo­ne, vargiai pavyks situaciją išspręs­ti taikiomis priemonėmis, todėl tikėtina, kad kils karas.

Kaip žmonės ruošėsi gali­mam karui, galima spręsti iš Šakėnų kaimo pardavėjos Re­ginos Palekaitės pastebėjimų. Saugumo agentui ji papasakojo, kad rugpjūčio 21–22 d. stip­riai išaugo druskos bei muilo paklausa – neva žmonės perka net po 50 kilogramų druskos. Tiek nupirkęs kaimo gyventojas Leopoldas Klumbys. Į parduotuvę šių prekių atvykstantys ir aplinkinių kaimų gyventojai. Žmonės perkantys po 10 ir net daugiau ūkiško muilo gabalėlių.

Kalbantis su Šilalės taupomosios kasos darbuotojais, bu­vo išsiaiškinta, jog rugpjūčio 21–22 d. gyventojai pasiėmė iš kasos daugiau pinigų, kai kurie – ir po 1000 rublių. Ši­lalės vartotojų kooperatyvo atstovai paliudijo, kad rugpjūčio 21-ąją visose parduotuvėse pastebimai išaugęs druskos, muilo ir cukraus poreikis. Įprastomis aplinkybėmis Šilalės parduotuvės per dieną uždirbdavo 23–25 tūkst. rub­lių, o rugpjūčio 22 d. į banką buvo įnešti 63 tūkst. Vadinasi,  prekių parduota dau­giau maždaug tris kartus.

Panaši padėtis buvo ir kitose vietovėse. Antai iš Kal­ti­nėnų buvo pranešta, kad M. Mel­nikaitės kolūkio narė maž­daug 45–50 metų Sofija Andrijauskaitė, siekdama išleisti savo santaupas, nupirko pusę maišo pasagų arkliams kaustyti.

Gyventojams nerimą kėlė sklindančios kalbos apie valdžios vykdomas priemones, to­dėl bandė spėlioti, kas gali nutikti. Sunku buvo susigaudyti, kas tiesa, o kas tik gandai. Antai Nasvytalių gyventojas Petras Jasas kaimynams pasakojo, kad rugpjūčio 22 d. buvo nuvažiavęs į Šilutės rajoną. Ten viename kaime, matyt, kultūros namuose, vakare žmonės žiūrėjo kiną. Seanso metu į salę įėję valdžios atstovai ir visus vyrus išsivežę nežinia kur. Net ir tuos, kurie neturėjo jokių dokumentų.

Rugpjūčio 25 d. Šilalės gyventoja Bronė Valienė kaimynėms prasitarė žinanti, jog netrukus bus vyrų mobilizacija. Į kariuomenę būsiantys pašaukti vyrai, kurių amžiaus skirtumas iki penkerių metų. Po kelių dienų kaltinėniškio Juozo Betingio šeimoje kitas agentas išgirdo, kad rugpjūčio 28–29 d. naktį bus rengiama vyrų mobilizacija, atvyksiantys atstovai iš Šilalės karinio komisariato. Tai jie sužinoję iš Kaltinėnų apylinkės pirmininko. Buvo ir tokių asmenų, kurie manė, jog karas gali kilti, tačiau jie tikėjosi, kad karo veiksmai neturėtų pasiekti Lie­tuvos.

Valstybės saugumo darbuotojai buvo informuoti, jog dalis gyventojų esą palankiai ver­tina Sovietų sąjungos karinę invaziją. Užfiksuotas atvejis, kai rugpjūčio 22-osios ry­tą Kvėdarnoje įsikūrusios me­lioracijos statybos valdybos (MSV) dispečerinėje susi­rin­kę vairuotojai aptarinėjo įvykius Čekoslovakijoje. Kaip pa­žy­­mi­ma pažymoje, vairuotojai Juo­zas Liutkus, Steponas Ge­­ry­ba ir Tadas Klapatauskas pritarė socialistinių šalių kariuomenių įvedimui į Če­ko­s­­lo­­vakiją, sakydami, kad tai esantis savalaikis žingsnis ir taip būsiąs užkirstas kelias tolimesniam padėties paašt­rėjimui. 

Iš įvairių agentų pranešimų aiškėja, jog taip vadinamas Prahos pavasaris tapo tam tikru pavasariu ir daliai kaimo gyventojų, kurie aktyviau ėmė reikšti savo mintis ir rodyti nepasitenkinimą esama padėtimi. Taip viena Vytogalos gyventoja, kurios vyras pokariu tapo apylinkės pirmininku ir buvo nušautas, informavo valstybės saugumą apie savo kaimynus kolūkiečius (iš jų paminėtas tik Simas Gestautas), kurie neva laukia karo ir tikisi, kad pasikeis valdžia. Anksčiau jie gyvenę pasiturinčiai, o kuomet kolūkyje jiems sumažino sodybinius sklypus ir padidino pašarų paruošos normas, jie yra nepatenkinti ir teigia, jog perversmo atveju atkeršys kolūkio administracijai. 

Po kelių dienų užfiksuota, kad agentas Kaltinėnuose užėjo pas savo kaimyną mokytoją Vytautą Jaką, kuris su kolega Vytautu Gruodžiu išgertuvių metu aptarinėjo įvykius Čekoslovakijoje. V. Jakas pareiškęs, jog Čekoslovakija „žiauriai okupuota rusų kariuomenės“. Dėl to tokiomis sąlygomis ji neturinti galimybės veikti savarankiškai ir laisvai apsispręsti. 

Į KGB agentų akiratį pakliuvo ir pora Rietavo gyventojų. Vyriausiasis Rietavo tarybinio ūkio zootechnikas Algis Martišius teigė klausęsis radijo laidos iš Kinijos. Kinijos vyriausybė nepalaikanti tary­bi­nės vyriausybės invazijos į Čekoslovakiją. Kinai teigian­tys, jog reikia likviduoti Sovie­tų sąjungos revizionizmą ir Ame­rikos imperializmą. Tada liaudžiai nebūsią jokio pavojaus.

Kritiškai apie sovietų politiką atsiliepęs rietaviškis Liudas Bartkus, kuris gaunąs giminių iš Anglijos siuntinių. Jis teigęs, kad „rusai nori, kaip ir vokiečiai, užkariauti visą pasaulį. Vokiečiai užpuldinėjo, plėšė, naikino ir žuvo. Taip bus ir rusams. Niekas jų nekvietė į Čekoslovakiją. Jie patys okupavo. Šiuo metu, siekdami pateisinti savo poelgį, aiškina, jog buvo paprašyti taip padaryti“.

Prisimenant prieš penkis dešimtmečius Sovietų sąjungos ir jos sąjungininkų nuslopintą Aleksandro Dubčeko ban­dymą Čekoslovakijoje įgyvendinti politines reformas, gali pasirodyti, kad visa tai vyko toli ir mūsų nepalietė. Ta­čiau daugybė faktų byloja, jog tie įvykiai tiesiogiai atsiliepė netgi nedidelių Šilalės rajono kaimų gyventojams. 

Benediktas ŠETKUS

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius

Nuotr. iš autoriaus archyvo