Mokytojas tobulėja kartu su savo mokiniais

Lineta Dargienė – taip pat Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pedagogų bendruomenės narė, lie­tuvių kalbos mokytoja. Kaip permainas bei pokyčius mokykloje vertina jaunesnės pedagogų kartos ats­tovė?

„Ką darau, tuo ir gyvenu”

Apie mokytojos darbą Line­ta teigia pradėjusi galvoti, kaip turbūt ir nemažai ki­tų mer­gaičių, dar būdama pra­di­nukė. 

„Tuomet jau turėjau „mo­kinių“ – porą lėlių ir sesę. Su se­se buvo smagiau: ji klausyda­vo, atsakinėdavo į klausimus, o lėlės dažnai būdavo tos ne­pa­žangios mokinės, ku­rias reikėdavo barti“, – juokauja Li­neta. 

„Paskui rimčiau mokytojos darbu susidomėjau būdama dvyliktokė, kai reikėjo rinktis, ką studijuosiu. Šiandien tik­­rai galiu pasakyti, jog darau tai, kas man patinka. Bū­dama mokinė, tikrai niekada neįsivaizdavau, kad eisiu į tą pa­čią mokyklą šitiek metų ir dar taip noriai! Man mokykla šiuo metu yra gyvenimo būdas, nes tai, ką darau, tuo ir gyvenu“, – užtikrintai sako mokytoja. 

Ne paslaptis, jog visuomenės viešoji nuomonė, pasisakymai irgi formuoja mokyklą, mo­ky­toją. Ar tai nekuria stereotipų apie pedago­go pro­fesiją? Ar neturi įtakos jos vertini­mui? 

„Per 17 mano darbo mokykloje metų požiūris į mokytoją ir patį ugdymo procesą yra labai pasikeitęs. Pasikeitė ir mokiniai, visuomenės poreikiai. 

Šiais laikais nebeužtenka, jog mokiniai tik me­cha­niš­kai at­lik­tų duotas už­duo­­tis. Jie ug­do­mi bū­ti kū­rybingi, nes tik toks žmo­­gus gebės dirbti ko­man­do­je, lanks­čiai spręsti iš­kilu­sias prob­lemas. Todėl ir pa­grin­dinis bet kurio dalyko mo­kytojo uždavinys yra ug­dyti kūrybišką ir prie be­si­kei­čian­čių gyveni­mo sąlygų pri­si­tai­kan­čią asme­ny­bę. Tai nėra leng­va, pedagogas ir pats privalo nuolat tobulėti ne tik da­ly­kinėje, bet ir asmeninėje srity­je. Tik tada abiejų šių dalykų sintezė gali duoti neįtikėtinai puikių rezultatų. 

Mano mokykliniais metais, be abejonės, mokytojas bu­vo tik­ras autoritetas. Jo žodis bu­vo šventas, niekas jam ne­prieš­taravo. Tėvams net ne­drįs­da­vo­­me užsiminti, kad mo­­ky­­to­ja „tokia ir anokia“, už­da­­vė per daug namų dar­bų ar­ba įvertino „ne taip“. Da­bar vi­suomenėje yra daug abe­jo­ti­nų „autoritetų“ – interneto „žvaigždučių“, blo­ge­rių, net vi­sa­žinių politikų, kurie ne­re­tai tampa „ekspertais“ ir savo pasisakymais menkina mokytojo autoritetą“, – apgai­lestauja Lineta. 

Pagarbą grąžintų... pagarba mokytojui

Mokyto­jo prestižas yra komp­leksinė sąvoka. Jis susideda iš žinių prestižo, iš mokyklos kaip mokymosi aplinkos, iš tin­kamų įstatymų, deramos pa­garbos gerai besimokan­tiems mo­kiniams ir jų įver­ti­nimo vals­ty­bėje, iš paties mo­kytojo elgesio ir kt. Ką rei­kia keisti, kad pedagogo profe­si­jai būtų grąžintas autoritetas?

„Mokytojo profesijos popu­liarumas pastaraisiais metais išties stipriai sumenko. Ne­daž­nas renkasi tokį darbą, nes patys kažkada matė ir turbūt suprato, kaip sunku dirbti su klase, kurioje sėdi beveik tris­dešimt mokinių, kokias krū­vas sąsiuvinių mokytojui ten­ka ištaisyti. Suvokė, ko­kią emocinę įtampą jis patiria, 45 mi­nutes dirbdamas su kla­se ir neturėdamas ato­kvė­pio, nė mi­nutės, kurią ga­lė­tų skirti sau. Po tų 45 mi­nu­čių se­ka ki­tos 45 ir taip toliau. Ma­tė mokytoją, kuriam nuolat „kaž­­kas iš viršaus“ už­krau­na kal­nus darbų, atas­kai­tų, ir tam nėra ga­lo. Kaip ši­tą si­tua­ciją keisti? At­­sa­ky­­mas pa­prastas: gerb­ti mokytoją vi­so­mis pras­mė­mis. Nes mo­ky­­to­jas yra tas žmo­gus, ku­ris iš­mokė. Vi­sų – po­li­ti­kų, žem­dir­bių, di­rek­to­rių, pardavėjų ir t.t. – kelias prasidėjo nuo pir­mosios pa­mo­kos. 

Kalbant apie mokinių po­žiū­rį, jis yra labai skirtingas. Priklauso nuo to, ką vaikas atsineša iš šeimos, kokie yra jo asmeniniai siekiai ir supratimas. Be galo džiaugiuosi savo auklėtiniais, su kuriais nuolat analizuojame kiekvieno pasiekimus, džiaugiamės sėkmėmis ir liūdime nepasisekus. Su mo­kinių tėvais taip pat vyksta nuolatinis bendravimas ne tik susirinkimų metu, bet daž­nai per neformalius susitikimus, kuomet jie dalijasi savo rūpesčiais, taip išsprendžiame daugybę su auklėjimu susi­ju­sių problemų. Jei tėvai ir mo­kytojai bendradarbiauja, mokinio sėkmė garantuota“, – sa­ko L. Dargienė. 

Įskiepyti meilę kalbai, kultūrai, tradicijoms

Lituanistas turi atskleisti lietuvių kalbos grožį, jos reikš­mę gyvenime, perduoti pa­garbą kultūrai, tradicijoms. O koks yra nepriklausomos Lietuvos jaunimo požiūris į savąsias, ar jos nėra paviršutiniškos, vis labiau tampant pasaulio pilie­čiais?

Mokytojos įsiti­ki­ni­mu, pe­dagogo pareiga šiais laikais yra ugdyti kul­tūrinį ats­pa­ru­mą tam, kad išliktume.

„Mokau lietuvių kalbos, ta­čiau koordinuoju ir du tarptautinius „Erasmus“ projektus. Pa­ti laviruoju tarp to, kas sa­va, ir to, kas ateina iš kitų kul­tūrų. Europa pabrėžia kiek­­vie­nos ša­lies lygiavertį iš­­skir­­tinumą ir unikalumą, o pro­­jek­­tai kaip tik yra gera proga tuo įsitikinti. Grįžę iš svetur, vai­kai labiau vertina savo kraš­tą, papročius. Mokydama lie­tu­vių kalbos, pa­brėžiu jos savitumą, manau, įskie­piju mokiniams meilę sa­vo gimtajai kalbai, kul­tūrai, tra­dicijoms. Svarbu parodyti, kad tos naujosios tradicijos yra tik laikinas mados blyks­nis, kuris greitai išnyks, o sa­vos tradicijos jau gyvuoja šimtmečius. Mo­kytojo meist­riškumo viršū­nė ir yra padaryti taip, jog sa­va taptų mieliausia“, – sako pe­da­gogė.

L. Dargienė įsitikinusi, kad mokykloje nėra ir negali būti rutinos. Vadinasi, ir kiekvie­na mokytojo darbo diena, net pamoka, yra skirtinga, kupi­na netikėtumų, staig­me­nų.

„Nors, atrodo, pamokos kiekvie­ną savaitę vyksta pagal tvar­karaštį, veikla nuolat ri­bo­­ja­­­ma skambučio, bet tai to­li gra­žu yra ne taip. Man sma­­gu su mokiniais teat­ro bū­re­lyje, kartais net pa­­mirš­ta­me, kiek laiko pra­ėjo. Sma­gu su auklėtiniais ty­ri­nėti gam­tą Varnių regioni­nio parko Gamtos mokykloje. Šalia mo­kytojo veiklos daug dė­me­sio skiriu projektams, skati­nu vaikus juose dalyvauti, mums puikiai sekasi“, – patenkinta ir savo darbu, ir moki­nių aktyvumu pedagogė.

Pokyčiai negąsdina

Mokytojai, anot L. Dargienės, šiuo metu išties išgyvena ne­lengvą permainų periodą. 

„Ta­čiau nepaisant viso per­vers­mo mokytojų darbo ap­mo­­kėjimo tvarkoje, vis tiek kiek­­vie­nas liekame visų pir­ma mo­­kytoju savo pamokose. Mo­­kytoju, kuris jaučia at­sa­ko­my­­bę už savo mokinius, stengiasi, kad jie tobulėtų.

Žinoma, tobulėti privalo ir pats pedagogas: būti žin­gei­dus, aktyvus. Didžiausią įta­ką, dirbant su jaunimu, man pa­darė pir­mininkavimas ŠRVJOS „Aps­kri­tasis stalas“, kuomet ir pati daug ko išmokau, ir įgijau pa­tirties vadovavimo srityje. Da­bar šitą modelį pritaikau kla­­sės auklėtojo darbe. Man smagu keliauti. Pagal galimy­bes keliaujame su šeima – va­žiuo­jame automobiliu po Europą. Aplankėme daugybę šalių, tai leidžia man ne tik asmeniškai tobulėti, bet ir praleisti laiką su šeima. Šiais metais su vy­ru savarankiškai, nešini kup­ri­nėmis, nakvodami kalnuose palapinėje, apėjome Monb­la­ną – 200 kilometrų pėsčiomis, kertant trijų valstybių sienas. Tai vadinu poilsiu, minčių iš­valymu, startu naujiems darbams mokykloje ir už jos ribų.

Mokslo metai dar tik prasi­deda, laukia nemažai nau­jo­vių, bet pirmiausia mokytojui rūpi mokiniai, jų gerovė, dėl kurios jam tenka didžiulė atsakomybė. Todėl mieliems kolegoms linkiu, jog niekada nepristigtų kūrybiškumo, po­zi­tyvumo darbe, jog diena ne­taptų rutina, o teiktų džiaugs­mą ir pilnatvės jausmą“, – en­tu­ziastingai Mo­ky­tojų dieną pa­sitinka L. Dar­gie­nė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.