Paminklai Lietuvos prisikėlimui ir tautos pasipriešinimui

Juos pastatė mokslininkas Vladas Terleckas, parašy­da­mas knygas „Tragiški Lietuvos istorijos pus­lapiai 1940–1953“ ir „Priešinimasis Lietuvos nukry­žiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“. Pirmojoje perteikiama 1918–1940 m. Lietuvos istorija, pasa­kojanti apie ūkio, kul­tūros pasiekimus, tautinės mokyk­los kūrimą, vals­ty­bingumo praradimą, okupacijas. Nors apie 1940–1953 m. laikotarpį parašyta daug straips­nių ir knygų, vis dėlto objektyviausiai tautos kan­čių kelius aprašė būtent dr. V. Terleckas.

Knygą „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ sudaro 6 skyriai. Jos pratarmėje pateikiamas žinomos so­vietologės, atidžiai sekančios Rusijos ir jos kolaborantų Lietuvoje informacinio karo eigą, Sorbonos universiteto pro­fesorės Fransuazos Thom įžanginis žodis. Ji rašo: „Šiuo metu pavojų kelia nebe komunistinis melas ar pokomunistinis istorijos klastojimas pagal Kremliaus dūdelę, bet abejingumas, užmaršumas ar net proto letargas. Jaunesnioji karta tiesiog neįsivaizduoja komunizmo žiaurumų ir tai nėra mažiau pavojinga, negu savanoriškas vyresniųjų apakimas, nes abiem atvejais pamirštama svarbiausia pamoka: politinė valia, pagauta naikinimo aistros, gali virsti negailestinga jėga“.

Knygos autoriaus įsitikinimu, „1940–1953 m. Lietuvos istorijos įvykių bei kančių supratimas yra raktas jos žmonių charakteriui, dvasiniam pasauliui pažinti, ekonominei padėčiai ir sunkumams suprasti. Tai buvo laikas, kai gand­rų kalenimą pakeitė svetimųjų ir jų samdinių automatų bei kulkosvaidžių salvės. Nuo šūvių virto pakelėse ir sodybose pastatyti kryžiai, kop­lytstulpiai, betono nuolaužomis buvo paversti paminklai. Tai buvo laikas, kai pagrindinės naujienos buvo žinios apie žudynes, kankinimus, areštus, įkalinimus, trėmimus. Kiek­viename žingsnyje buvo patiriamas nepaliaujamas valdžios melas, klasta, <...> buvo trypiamas žmogiškumas, dorovės principai, senosios tradicijos, formuojamas homo sovieticus. Pats gyvenimas jau buvo pasitraukęs. Jį pakeitė Sibiras – kančių ir mirčių įsikūnijimas“.

Skirtingai nei sovietinio raugo istorikai, į 1918 m. atkurtos Lietuvos nepriklausomybę žvelgę tik iš tamsos pozicijų, knygos autoriaus žvilgsnis – šviesus, matantis jaunos valstybės kūrybingumą, ją kūrusios kartos patriotizmą ir pasiaukojimą karuose su bolševikiniais Lietuvos duob­ka­siais, plėšikaujančiais ca­ri­nės kariuomenės bei vokie­čių kariuomenės likučiais, ypač su itin pavojingu priešu – Len­kijos pilsudskininkais, ta­­pu­siais Vil­nijos ir Suvalkų oku­pantais, nuožmiais pavergėjais, ne ką geresniais už Ru­sijos carinius ir bolševikinius, dar aršiau negu anie vykdžiusiais lietuvių nutautinimo politiką.

Kaip tokių politinių kataklizmų sąlygomis gyveno mūsų tėvai ir seneliai, galima tik įsivaizduoti. Bet gyveno. Ir nesiskundė, nedejavo. Kantriai kūrė jauną Lietuvos valstybę ir per 22 metus padarė ją klestinčią. Neskolingą užsieniui. Su stipria lietuviška valiuta litu. Sukūrė modernią pramonę, nutiesė plentus, geležinkelius. 1938 m. Lietuva pagal maisto produktų (sviesto, bekonų, mėsos produktų) eksporto apimtį buvo trečioje vietoje Europoje ir penktoje pasaulyje. Tuo metu gyventojų skaičius Lietuvoje buvo 2,2 mln., tarp jų – 80 proc. lietuvių. 

1914 m. Lietuvoje raštin­gų žmonių buvo vos 20 proc. 1928 m. įvestas privalomas pradinis keturių klasių mokymas, 1936 m. jis išplėstas iki šešių skyrių. Nuo 1932-ųjų kasmet buvo pastatoma per 80 mokyklų. 1939 m. Lie­tuvoje veikė 2335 pradi­nės mokyk­los, jose mokėsi 298,4 tūkst. mokinių, dirbo 5578 mokytojai. Lietuviška tautinė mokyk­la, globojama Pre­zi­dento An­tano Smetonos, išugdė tūks­tančius patriotų, kurie dėl savo Tėvynės buvo pasiryžę baisiausioms kančioms ir au­koms, įskaitant ir gyvybes. 

Keturi penktadaliai knygos skirta tragiškiems Lietuvos istorijos įvykiams, pradedant pirmąja rusų okupacija 1940 m. 

birželio 15 d. ir baigiant lietuvių tautos genocidu 1944–1953 m. Objektyviai, remiantis archyviniais dokumentais, analizuojama Lietuvos oku­pa­cijos priešistorė nuo 1939 m., 

kai Maskvoje išspausdinta­me SSRS žemėla­py­­je Lie­tu­va jau bu­vo pažy­mė­­ta kaip SSRS respub­li­ka, ir ne be vietos parsidavėlių pagal­bos, sudaryti represuotinų Lie­tuvos žmonių sąrašai. Ak­centuo­ja­mas išdavikiškas dalies lietu­vių inteligentijos vaid­muo, nai­kinant Lie­tuvos valstybingumą, tautie­čius žudant ir tremiant į Sibirą.

Pirmaisiais okupacijos metais Lietuvoje NKVD ir besitraukiančios rusų kariuome­nės išžudyta 1114 mūsų tau­tiečių – teisėjų, mokytojų, gy­dytojų, kunigų, mokslininkų, įskaitant žudynes 44 Lie­tu­vos vietovėse: Rainiuose, Pa­­ne­­vėžyje, Pet­rašiūnuose, Sar­gė­nuose, Vil­ka­viškyje bei kitur. Į Sibirą ištremta 17,6 tūkst. gyventojų, tarp ištremtųjų – 27,5 proc. vaikų. Masinėse represijose dalyvavo ne tik NKVD ir Rusijos kariuomenė, bet ir daug mūsų tautiečių, vietinių rusų bei žydų. Pastarųjų dalyvavimą žudynėse ir lietuvių trėmimuose naciai sumaniai panaudojo antižydiškoms nuostatoms kurstyti.

Knygoje aprašomas tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d. Mūšiuose su okupacine rusų kariuomene dalyvavo apie 16–20 tūkst. Lietuvos gyventojų. Daugelis jų stojo į kovą vedami idealistinių tikslų – apginti Lietuvos valstybės garbę, Lietuvos kariuomenės vadams atidavus Lietuvą okupantui be mūšio. Sukilime žuvo 700 pat­riotų. Jo reikšmė mūsų istori­jai – didžiulė. Tik dėl sukilimo iš kalėjimų buvo išvaduota 3,5–4 tūkst. politinių kalinių, kurių likimas NKVD gniaužtuose galėjo baigtis tragiškai. Sukilimas paneigė melą, jog Lietuva į SSRS įstojo savanoriškai. O svarbiausia – tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis, su derama pagarba ir padėka palaidojo sukilime žuvusius didvyrius, savo krauju apgynusius Valstybės garbę.

Atskleidžiamas ir nacių siau­­tėjimas Lietuvoje. Jie išžudė apie 165 tūkst., kitais duomenimis – apie 250 tūkst. žydų ir 45–100 tūkst. lietuvių bei kitų tautybių gyventojų. Pri­menami ir pasipriešinimo protestai prieš nacių vykdy­tas žydų žudynes, supažindinama su žydų gelbėtojų likimais: 69 lietuviai (tarp jų – 8 kunigai) buvo viešai sušaudyti, 11 nužudyta kartu su gelbstimaisiais, 87 suimti ir kalinti, 6 iš jų buvo kalinti ir sovietų.

Autorius sugriovė sovietinių istorikų kurtą mitą, kad gink­luotam lietuvių pasipriešinimui vadovavo buožės. Jis nustatė, jog partizaniniame kare dalyvavo tik 7,5 proc. kaimo turtingųjų, vargingieji valstiečiai sudarė 24,4 proc., o vidutiniai, turėję iki 15 hektarų žemės, – 52 proc.

Lietuvoje prasidėjus partizaniniam judėjimui, okupaci­nis režimas nuolat stiprino savo galias: 1946 m. birželio 1 d. enkavedistų ir emgėbistų Lietuvoje buvo 3 tūkst., o 1947 m. – jau 13,8 tūkst. Visi komunistai (jų buvo 34,7 tūkst., tarp jų – 38 proc. lietu­vių) ir komjaunuoliai buvo apginkluoti bei privalėjo dalyvauti lietuvių represijose. 1945 m. Lietuvoje buvo 60–70 tūkst. represinių struktūrų karių, tarp jų – 9,7 tūkst. stribų. Knygoje detaliai aprašomas jų vykdytų operacijų skaičius ir itin žiaurus azijietiškas jų pobūdis, kraupūs nusikaltimai žmoniškumui, kraują stingdantis siaubas, tardant 16–18 m. partizanus. Vieno partizano gaudynėms buvo siunčiami 30 čekistų ir stribų.

Lietuvoje, vienais duomenimis, išžudyta 20,5 tūkst., kitais – 30 tūkst. partizanų, jų amžiaus vidurkis – 22 metai. Į Sibirą vien 1945 m. ištremta 6320 partizanų šeimų. 1945–1953 m. Lietuvoje surengti 34 trėmimai, ištremta 118 tūkst. žmonių. Iš visų SSRS tremtinių lietuviai 1948 m. sudarė 49,2 proc. Tremtyse nuo bado ir ligų mirė 40 proc. visų ištremtųjų, tarp jų – 5 tūkst. vaikų. Lietuva neteko 1–1,2 mln. gyventojų.

Iki šiol mūsų istoriografijoje prie tokių temų, kaip žmonių skurdinimas ir plėšimas, partizanų žvalgų įdiegimas į represines įstaigas, žuvusių laisvės kovotojų niekinimo „repertua­ras“ bei jų atminimo naikinimas, moterų žaginimas, partizanų demonizavimas, manipuliavimas aukų skaičiumi ir kt., buvo tik fragmentiškai prisiliesta. Gi V. Terleckas šiomis temomis parašė išsamias studijas, į jas žvelgia kitaip, panoramiškai. La­bai vertinga, kad autorius surinko ir paskelbė daugybę atsiliepimų apie mū­sų kovotojus, į atmintį sugrąži­no daugelį užmirštų didvyrių. Paprastai literatūroje minimos tik tos pačios pavardės – žymiausiųjų vadų. Knygą praturtina, tekstus papildo daugybė nuotraukų, kurių dalis skelbiama pirmąkart. Taip skai­tytojas skatinamas mąstyti ir padaryti savo išvadas. Apskritai V. Terleckas kalba ne tarsi koks skaitytojas iš šono, bet kaip į rašomų įvykių ir procesų sūkurį įsuktas žmogus. 

Ačiū autoriui už drąsą stoti į gretą dorų Lietuvos žmonių, kovojančių su užsienio militaristais bei jų kolaborantais Lietuvoje. Su jo knygomis mes tapsime stipresni ir vieningesni, iš savo širdžių kaip piktžoles rausime nuoskaudas ir nepasitenkinimą dėl Lietuvos nepriklausomybės ir lietuvių tautos išlikimo šioje mums vienintelėje Dievo skirtoje Že­mėje. Tegul šių knygų kelias į Lie­tuvos bibliotekas ir skaitytojų širdis bus platus ir lygus. 

Ona VOVERIENĖ, 

mokslininkė, socialinių mokslų daktarė