„Mano tėvas – tai viskas!“

Artėjančios šventės proga – kelios istorijos apie draugystę su tėvu.

„Mudu mokėmės sykiu“

Vytalijus DAUNORAS, Kal­ti­nėnų Aleksandro Stul­gins­kio gimnazijos mokyto­jas:

- Kai važiavome į Klaipėdą, į Jūrininkų ligoninę, nieko blogo neįtariau. Tėvas kalbėjo nedaug. Bet jis visada taip. Jam labiau patikdavo, jeigu kalba kiti. Todėl šalia jo visi galėjome reikštis, kiek tinkami. Apie savo ligas, kurių daugėjo, jis irgi nemėgo šnekėti. Jeigu prasitardavo, kad skauda, turėdavome klausti - kur.

- Pamaudžia biškį.

- Kur?

- Krūtinėje.

Jeigu pamaudžia, reikia važiuoti. Gali būti kas nors rimčiau.

Ligoninėje mus pasitiko dak­tarė Violeta Butkevičienė.

- Labas, mokytojau! - apsidžiaugė ji.

- O, Leta!.. - pradžiugo ir tėvas.

Kaltinėniškė Violeta And­rei­kutė tėvui ir mums taip ir liko Leta. O tėvas jai - mokytojas. Matyt, dėstė ką nors. Tikriausiai fiziką arba gal piešimą, braižybą?

Prieš keletą metų panašiai jis buvo sutiktas ir Vilniaus klinikose. Priėmime priėjo pro­fesorius Narūnas Pur­va­­nec­­kas, pasisveikino bei pareiškė visam personalui:

- Štai, pristatau - tai mano mokytojas. Pra­šau mylėti ir gerbti, padaryti viską, ką galite!

Tėvas buvo iš tų, kurie nebijojo sutikti buvusių mokinių. Man atrodo, ir mokiniai nevengdavo savo buvusio mo­­kytojo. Ar aš tuo didžiavausi? Negalėčiau taip pasakyti. Aišku, man nereikėdavo gėdytis tėvo, bet ir pasikelti negalėdavau. Neduodavo tokio šanso. Juk nuo to, jog tėvas dėsto kokį dalyką, man nebūdavo nei lengviau, nei sunkiau. Jis norėjo būti teisingas ir per pamokas su manimi elgdavosi kaip ir su visais kitais. Jokių vilčių gauti leng­vesnį klausimą arba geresnį pažymį. Ir tai atrodė savaime suprantama.

Tačiau privalumas buvo. Juk daug ko išmokau gerokai anksčiau už kitus bendraam­žius. Visi eina į aktų salę žiūrėti kokio filmuko, o aš su tėvu - į radijo tašką. Rodysiu aš! Matot, koks svarbus žmogus? Iš anksto žinodavau ir galėdavau kitiems pasakyti, kokių filmų atvežė ir ką žiūrėsime.

Labai anksti iš tėvo išmokau fotografuoti, ryškinti juos­tas, daryti nuotraukas. Pir­moji mūsų fotolaboratorija buvo namuose, kur su tėvu patamsiais maišėme ryškalus ir nekantraudami laukdavome rezultato. Šių dienų skait­meninė fotografija neturi to jaudulio, nes juk visada „išeina“, o tada būdavo visko. Kai tėvas nusipirko mėgėjišką kino kamerą, tai buvo tikras stebuklas! Abu mokėmės filmuoti.

Mes daug ko sykiu mokė­mės. Man atrodo, kad jis vi­są gyvenimą ko nors mokė­si. Pamato naują dalyką, susidomi, o tada turi pažinti. Jis tik 1980 metais baigė Vil­niaus pedago­gi­nį institutą, bet dar iki to sėk­mingai mo­kė fizikos, muzi­kos, pieši­mo, braižybos. Panašiai - ir namuose. Neprisimenu, jog tėvas bū­tų kvietęsis kokį elekt­riką, santechniką ar šaltkalvį. Vandentiekis, šildymo siste­ma, elektros instaliacija - vis­kas sutvarkyta jo paties ran­komis. Visur, žinoma, dalyvaudavau aš, todėl atrodė, kad darome „mes“. Prisimenu, kaip iš dviejų dvi­račių sumeistravome dvivie­tį, vadinamąjį tandemą. Su­pjaustėme, sukonstravome, mies­telio kalvis Pūdževis suvirino. Važiuoja!..

Atsibodo minti pedalus - pritaisėme motorą. Mūsų kū­rinys tobulėjo, kaip ir mes patys. Idėja, žinoma, buvo tėvo: jis buvo tikrasis konst­ruktorius, bet aš prisidėjau, tad jaučiausi tikru kūrėju. Tėvas kitų niekada neužgoždavo, todėl nė vienas, dirbdamas šalia jo, nepasijusdavo menkesnis ar nevykėlis. Tad man visada būdavo taip jauku ką nors meistrauti kartu su juo. Nepavyko? Pavyks! Sulūžo kas nors - irgi ne bėda. Galima sutaisyti!

Mokyklos dirbtuvėse po pamokų apie jį sukdavosi daug vaikų. Vieni bandė meistrauti iš medžio, kiti ėmėsi metalo. Jurgis Kairys lakūno svajonę pradėjo mažais veikiančių lėktuviukų modeliais. Sigitas Andreika jaunųjų kartingistų lenktynėms pats susikonst­ravo kartą, o užaugęs pasinešė į automobilių lenktynes. Lietuvoje gerai žinomas fotografas Petras Katauskas pirmąsias nuotraukas darė tėvo įrengtoje mokyklos fotolaboratorijoje. Žinoma, tie, kurie lankė jaunųjų konstruktorių ar fotografų būrelius, patys kūrė, patys bandė, patys mokėsi, bet tėvas buvo šalia. Toks jo buvimas daug kam padėjo.

Ir štai mes likome be tėvo. Kai važiavome į ligoninę, at­rodė, jog užteks gerai patik­rinti jo sveikatą ir kai ką pataisyti. Tačiau buvo šimtą sy­kių blogiau negu galėjai suprasti iš jo ramios natūros ir to „biškį pamaudžia“. Į namus jis nebegrįžo. Deja, atėjo toks laikas...

Man atrodo, kad aš nepraleidau savo šanso ir iš tėvo daug ko išmokau. Tik gaila, jog apie jį patį išklausinėjau labai mažai. Apie tai, kaip augo Kaune, kodėl paliko didelį tėvų namą, kėlėsi į Prienus, paskui į Kaltinėnus, nežinau nieko. Bijojo atsidurti Sibire? Gal. Tuo labiau, kad jo tėvas, mano senelis, buvo dar ir JAV pilietis... Tėvo jaunystėje turėjo būti kažkas dramatiško, tačiau laiku nepaklausiau. O jis pats neskubėjo pasakoti.

„Šalia jo buvo jauku“

Kornelijus ANDRIJAUS­KAS, Kaltinėnų pirminės svei­ka­tos priežiūros centro vyr. gydytojas:

- Kai mirė tėvas, man buvo tik 29-eri. Atrodė, visą Šilalę keliais apeičiau, kad tik jis pagyventų dar bent penketą metų. Paskui atsitokėjau. Nei aš tokių kelių turiu, nei jo prikelsiu. Jeigu jis būtų gimęs vėliau ir gyvenęs šiais laikais, su savo liga jis dar būtų galėjęs gyventi 20 metų. Bet buvo ne tie laikai, ne tas medicinos lygis. Ir mes dėl to nekalti.

Dėl tėvo tapau gydytoju. Iš tiesų man labiau būtų pa­tikęs statybi­nin­ko darbas. Kai augau, Plungėje buvo statomas linų audinių fab­rikas, per vasaros atostogas paauglys uždarbiaudavau ir aš. Dirbau kartu su kaliniais - nešiojau plytas, skiedinį, ir man visai patiko. Tačiau mama įkalbėjo po vidurinės sukti į mediciną.

- Stok į daktarus, tėčiui padėsi, - sakydavo ji.

Tėvo ligos prasidėjo anksti, kai mes dar gyvenome Šilalėje. Bet vaikai ne viską suprasdavome. Mama išvažiuodavo į Kauno klinikas jo lankyti ir mus su sese palikdavo visam mėnesiui. Sykį parvažiuoja, atsisėda prie sta­lo ir verkia. Kas atsitiko? Pa­sirodo, ji po stiklu rado tris rublius, kuriuos turėjo palikti maistui, bet paprasčiausiai pamiršo. O mes išgyvenome puikiausiai. Paskaldei kaimy­nams malkų - pinigų yra. Ko­kios problemos?

Prisimenu jaukius vakarus namuose, kai su tėčiu užsidangstydavome langus ir darydavome nuotraukas. Sėdime, lau­kia­me, kada išryškės juostelė. Tė­vas buvo geras fotografas, darydavo kokybiškas nuotraukas, tam reikalui nu­sipirko plačiajuostį fotoapa­ra­tą.

Arba užsidangstome kambario langus ir žiūrime tėčio kiną. Ateidavo pažiūrėti tėvų draugai bei kai­mynai. Namuose trūkdavo pinigų, o jis nusipirko kino ka­merą. Logiškai gal­vojant, dėl to galėjo kilti kokių nesutarimų, tačiau šito nebuvo. Mūsų šeima neturėjo piniginių problemų, nes tų pinigų paprasčiausiai nebūdavo. Tė­vai gyveno kitomis vertybėmis.

Prisimenu, kaip tėvas nusivesdavo mane į Šilalės bufetą ir vaišindavo pomidorų sultimis. Aš negalėdavau suprasti, kam jis perka tas sultis. Jos man būdavo tokios šlykščios! Bet jeigu tėtis duoda, vadi­na­si, reikia, geras dalykas. Ger­davau nesiraukydamas. Tai buvo toks autoritetas, kad aš, vaikas, abe­joti nė negalėdavau.

Nežiūrint į prastą sveikatą, jis buvo stiprus žmogus. Turiu galvoje, psichologiškai tvirtas. Vyresnės kartos „Šilalės artojo“ skaitytojai tikriausiai dar prisimena tokį Tadą Ylą, jo feljetonus, kandžius ketureilius. Tadas Yla - tai mano tėvas. Formaliai jis buvo ne žurnalistas, o redakcijos buhalteris. Dirbo kurį laiką ir korespondentu, tačiau valdžia išsiaiškino mamos pas­laptį ir uždraudė. Tada buvo surastas kompromisas: jeigu tėvas negali dirbti žurnalistu, tegu formaliai įsidarbina buhalteriu, pasirašinėja Tadu Yra, o buhalteriją sutvarkys žmona. Mūsų mama buvo buhalterė.

Kokia mamos paslaptis gadino gyvenimą?

Mama buvo kilusi iš turtingos šeimos, turėjo važiuoti į Sibirą. Bet sutiko Vaclovą Andri­jauską, greituoju būdu pakeitė pavardę, tapo Andri­jauskiene ir kuriam laikui dingo iš valdininkų akių. Kai paslaptis išaiškėjo, jau buvo truputėlį kitokie laikai, į Si­bi­rą nebetremdavo. Tačiau tėvas, susidėjęs su „klasiniu priešu“, negalėjo dirbti žurnalistu. Da­bar tai atrodo juokinga, o tada juokai buvo menki.

Man atrodo, jog tėvas buvo gimęs žurnalistu. Turėjo jumoro jausmą, mokėjo pasakyti bei parašyti kandžiai, sklandžiai ir logiškai dėstė mintis. Prisimenu, kaip aš, jaunas gydytojas, rašiau pirmąją ataskaitą kvalifikacijos kategorijai gauti. Susirinkau duomenis, sėdžiu, suku galvą, nuo ko čia pradėjus. Tėvas ir sako:

- Ką čia vargsti? Duok man!

Paėmė ir surašė tokią sklandžią ataskaitą, kad komisijos pirmininkas stebėjosi. Sakė, man priklausytų ne trečia, bet antra kategorija, jeigu turėčiau stažą. Ataskaita buvo puiki, tačiau antrai kategorijai aš dar buvau per jaunas.

Taip, man su tėvu buvo jauku. Netgi tada, kai sunkiai sirgo, o aš, jaunas gydytojas, kaip įmanydamas ilginau jo dienas, jis man buvo užuovėja.

„Laikas be tėvo - tarsi juoda skylė“

Danutė RADŽIENĖ, kalti­nė­niškė saviveiklininkė, ke­lių pjesių autorė ir režisierė:

- Prisimenu, kaip jį išsivežė trys šautuvais ginkluoti vyrai. Vienas, pats baisiausias, buvo toks raudonplaukis. Kal­­tinė­nų stribai. Tas raudonplaukis buvo jų va­das.

Išvažiuodamas tėvas ramino:

- Neverkit, vaikai, aš tuoj sugrįšiu.

Dar visai maža negalėjau suprasti, kas atsitiko. Kodėl jie gąsdina ginklais, kodėl šaukia? Paaugusi sužinojau teisybę. Tėvas kliudė, jį reikėjo nustumti nuo sodybos Pelkių kaime, kur gyvenome. Į kolūkį stoti jis nenorėjo, o tai - puiki proga susidoroti. Girdi, pavogė kolūkio šieną. Tą šieną prisimenu. Iš tiesų mes jį savo žemėje, kuri jau buvo ne mūsų, bet atimta, tik sugrėbėme ir sudėjome į kupetas. Artėjo lietus, labai skubėjome. O brigadininkas apskundė stribams, jog pavogėme. Kad būtų tvirčiau, darė politinę bylą. Girdi, tėvas pakėlęs arklio uodegą ir pasakęs brigadininkui:

- Tegu Stalinas čia pabučiuoja!

Iš tiesų jis šito nesakė, bet stribai reikalavo prisipažinti. To mokė mamą ir tas raudonplaukis. Vakare, kai tėtis jau buvo išvežtas, jis atvažiavo į mūsų namus ir aiškino mamai, ką sakyti teisme. Girdi, jei pasakysi teisybę, jog tėvas yra šitaip pasakęs, tai bus leng­vinanti aplinkybė. Mama ir patikėjo...

Kitą dieną iš Kaltinėnų, kur vyko teismas, ji parnešė baisią naujieną:

- Vaikai, tėvelio nematysite 12 metų...

Dvylika me­tų? Man tai bu­vo kažkoks ne­suvokiamas dy­dis. Juk tebuvau šešerių. Aš net negalė­jau suvokti, kaip gy­vensiu be savo tėvelio. Nes iki tol augau, įsikibusi jam į ran­ką. Ar jis į ganyk­las, ar žemės ar­ti - aš visada šalia. Kaip gera būdavo paskui jį eiti vaga, kai jis ardavo žemę! O kai akėdavo dirvą, paduodavo man vadžias. Jose susipainiodavau, bet koks džiaugsmas pamėgdžioti tėtį! Juk su vadžiomis aš tokia kaip jis. Kartu su juo jodavome į ganyklą. Ant vieno arklio - jis, ant kito - aš. Sykį jis buvo labai pavargęs, tai patikėjo vienai. Prisimenu, kaip pasidarė baisu. Be tėčio atrodė, kad arklys padidėjo, kad sėdžiu beveik ant debesų. Bet nujojau! Ir kokia didelė sugrįžau! Partempiau į namus brizgilus ir visai kaip tėvelis mečiau juos į vežimą. Jaučiausi tokia pat kaip jis.

Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, tai įsidarbino Kaltinėnų pieninėje. Iš ten parnešdavo tokio saldaus, kaip tada atrodė, cukraus.

Kol buvo tėtis, gyvenau rojuje. Jeigu rūpėjo kas nors, tai tik sulaukti jo ir įsikibti jam į ranką.

Staiga rojus pavirto pragaru. Žiūrint šių dienų akimis, tai iš tiesų buvo pragaras. Mama paprasčiausiai nemokėjo gyventi ir rūpintis mumis: vieną dukrą priglaudė tėvo sesuo, kitas paleido į kaimus. Aš ėjau per žmones ir siūliausi:

- Gal pasupti vaiką? Gal paganyti karves?

Šeimininkai nu­­žiūri mane, visai pyplę... Kam aš tokia reikalinga? Kiti, būdavo, įsileidžia, duoda lėkš­tę sriubos, pa­rodo, kur eiti. Atsirado šeimų, kurios sutiko im­ti mane už tar­naitę. Tada, po­­ka­rio metais, apie vaikų teises niekas net ne­sapnavo. Buvo viena šeima, kur su visais galėjau sėdėti prie stalo. Kiti prie stalo sėstis neleido. Gauni lėkštę sriubos - dink kur nors į pakampę...

Baisiausia, kas tada atsiti­ko, - tėvas išnyko man iš galvos. Matyt, vaiko protelis negalėjo pakelti tokios ne­tekties, suveikė kažkokia apsauga. Apie tėvą nieko negalvojau. Tarsi būčiau jo nė neturėjusi.

Kai pamačiau vėl - išsigandau. Mes, trys seserys, jau gyvenome pas tetą. Ketvirtoji buvo kažkur dingusi. Tą dieną ruošėmės eiti į Kaltinėnus, į šv. Jono atlaidus. Aš gavau vyresnių sesių išaugtinius drabužius, stypinėjau patenkinta. Ir staiga atsidaro durys, įeina nepažįstamas vyras. Tikriausiai ubagas. Vasaros vidurys, o jis - su žiemine kepure, vatinėmis kelnėmis, šimtasiūle... Kaip sužinojau vėliau, po ta šimtasiūle jis nieko daugiau ir neturėjo. Katiliukas prie diržo, auliniai batai, iš aulo kyšo aliumininis šaukštas.

- Jonai, Jonai! - sušuko teta.

Kodėl ji puola bučiuotis su tuo ubagu?

- Vaikai, jūsų tėvelis grįžo!

Tėvelis? Ne, jis ne toks! Aš, jo mylimiausia dukra, net nėjau pasisveikinti.

Teta jį aprengė švaresniais dėdės drabužiais, tada visi išėjome į atlaidus. Šventoriuje pažįstami stebėjosi:

- Jonai, grįžai?!

Buvo keista. Gal čia tikrai jis?

Kai Stalinas mirė, politinius kalinius paleido į laisvę. Tėvas iš kalėjimo patraukė pas mus. Šitokį kelią tai pėsčias ėjo, tai pavežė kas...

Metai be tėvo buvo skaudus praradimas, tokia juoda skylė, kad netgi sugrįžęs jis nebegalėjo visko užtaisyti. Grįžo tėtis - vėl turime namus, mes vėl - mylimos dukros. Tačiau laikas jau buvo prarastas. Tė­vas norėjo, jog baigtume mokslus, visada lauktuvių par­veždavo kokią knygą. Net iš kalėjimo parnešė pasakų kny­gą „1000 ir viena naktis“. Ji buvo išleista rusiškai, tai jis skaitydavo mums ir versdavo į lietuvių kalbą.

Dabar, kai viską prisimenu, negaliu atsistebėti: iš kur tėvas turėjo tiek jėgų atlaikyti kalėjimą bei pradėti viską nuo nulio, surinkti išbarstytas dukras, vėl sulipdyti šeimą? Tačiau viena jo svajonė liko neįgyvendinta - mes jau negalėjome baigti didelių moks­lų. Išgyventi buvo svarbiau - dienomis dirbau, mokiausi vakarais, baigiau vidurinę, technikumą - neakivaizdžiai.

Jeigu vaikystėje iš mūsų nebūtų atėmę tėčio? Mūsų gyvenimas būtų buvęs kitoks.

Bet aš jį turėjau - patį geriausią pasaulyje tėtį!

Petras DARGIS

Autoriaus ir pašnekovų albumų nuotr.