Istorijos metraštininkas švenčia jubiliejų

Kovo 29-ąją legendinei asmenybei, Šilalės garbės pilie­čiui Albinui Kentrai sukanka 90 metų. Ši monografija ski­riama jubiliatui bei visai Kentrų šeimai. 

A. Kentra gimė 1929 m. Gūb­rių kaime, ūkininkų Onos ir Juozo Kentrų šeimoje. Joje užaugo šeši vaikai: Jonas, Juozas, Leonas, Ona, Albinas ir Elena. Pirmaisiais pokario metais, išskyrus tėvą, kuris jau buvo miręs, visi šeimos nariai tapo pasipriešinimo okupacijai dalyviais. Kas apsakys, kiek skausmo patyrė motina, netekusi trijų sūnų ir žinodama, kad kiti trys vaikai atlieka bausmes lageriuose, vargsta tremtyje... O. Kentrienė mirė 1961 m. ir naktį slapčia buvo palaidota Šilalės kapinėse. 

Gresiant antrajam pasauliniam karui, tėvas siūlė visai šeimai emigruoti į JAV, nes O. Kentrienė turėjo teisę į JAV pilietybę (buvo gimusi Amerikoje, tačiau tėvai netrukus grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Lomos kaime). Bet ji nesutiko. 

1936–1941 m. Albinas mokėsi Nevočių pradinėje mokyk­loje. Lietuvai praradus valstybingumą, 1941 m. vasario 16 d. Albinas prie mokyklos tarp berželių nutiesė trispalvių vėliavėlių girliandą ir dar sugadino Stalino portretą. Iš Šilalės įvykio tirti atvažiavusiems milicininkams jis neprisipažino, tad „kaltininkų“ jie taip ir nesurado. 

Prasidėjus Vokietijos–Sovie­tų sąjungos karui, jau kitą dieną vokiečiai įžengė į Šilalę. Dauguma miestelėnų, sukrėsti birželio 14-ąją prasidėjusių trėmimų bei represijų, į vokiečius žiūrėjo kaip į išvaduotojus. Džiaugėsi ir Kentrų šeima, tačiau greitai teko nusivilti. Vokiečiai apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą nenorėjo nė girdėti. Todėl vyresni Albino broliai nestojo į jokias provokiškas organizacijas. 

1941-ųjų rudenį Albinas pra­dėjo lankyti Šilalės gimnazi­ją ir mokėsi joje iki 1946 m. 1944-aisiais, frontui artėjant prie Lietuvos, šeima nutarė nesitraukti į Vakarus. Broliai po namu iškasė ir išbetonavo bunkerį, į kurį buvo slaptas įėjimas. 1944 m. spalio 8 d. 

raudonarmiečiai be kovų įžen­gė į Šilalę. Tuoj buvo atkurtos represinės struktūros. Jau 1945-aisiais vyriausias brolis Jonas suorganizavo pasipriešinimo būrį ir ėmėsi jam vadovauti. Balandžio mėnesį Kent­rai sužinojo, kad juos ruošiamasi ištremti, todėl visi paliko namus ir pradėjo slapstytis. Net­rukus visa Kentrų šeima įsijungė į laisvės kovotojų gretas. Būriui vadovavo J. Kentra-„Rutenis“. Vėliau jis tapo Butigeidžio rinktinės vadu. 

Tiesa, brolis Albino priimti į būrį dar nenorėjo, nes šis buvo per jaunas. Tačiau jis rinko kovotojams šovinius ir ginklus. Frontui nuslinkus į Vakarus, Šilalės pušyno pakraštyje apsistojo rusų karinis dalinys. Iš jo vokiško tanko Albinui pavyko paimti kulkosvaidį ir perduoti partizanams. Šilalės gimnazijos palėpėje jis surado dar vieną kulkosvaidį, kurį, suvyniojęs į audeklą, dienos metu išnešė į mišką. 

Lietuvių persekiotojai buvo sutelkę platų agentų ir informatorių tinklą. A. Kentra irgi buvo šnipinėjamas. Ginklų „tiekėjas“ Apolinaras D. buvo sovietinio saugumo agentas. 1946 m. liepos 7-osios pary­čiais Albinas su būriu grįžo iš naktinio žygio. Netoli Šilalės partizanai išsiskirstė dienoti sodybose. Albinas gavo užduotį nueiti į Šilalę pas pogrindininką. Palei tvenkinį pastebėjo, kad yra sekamas. Albinas ėmė bėgti, dar spėjo į žoles išmėtyti kišenėje turėtus šovinius ir sutrintą raštelį. Bet saugumiečiai jį apsupo ir sulaikė. Vežimu atgabenę į dvaro parką iškrėtė, tačiau jokių įkalčių nerado. Pastatė jaunuolį prie medžio ir, nutaikę ginklus, grasino sušaudysią, jeigu nepasakys, kur yra brolių slėptuvės. Tačiau Albinas tik kartojo: „Nežinau, nežinau“... 

Po valandėlės jį vėl paguldė į vežimą ir sakė vešią į mišką sušaudyti. Bet pristatė į NKVD būstinę. Siekiant palaužti, jaunuolis buvo talžomas lazdomis, pliekiamas gumine žarna. Albinas iškentė visus kankinimus ir nieko nepasakė. Jau gerokai po vidurnakčio buvo uždarytas areštinės rūsyje. 

Vėliau apie 5 mėnesius jį tar­dė Tauragėje. Esu skaitęs ne­mažai sovietinio saugumo bau­džiamųjų bylų, bet kaip at­kak­liai, drąsiai ir tvirtai A. Kent­ra neigė kaltinimus, net liudininkų akistatose, aptikti neteko. (Beje, vėliau tardomos taip laikėsi ir jo seserys Ona bei Elena). Albinas iš Tauragės buvo išvežtas į Šilutę, kur karo tribunolas 1946 m. gruodžio 28 d. nuteisė jį dešimčiai metų pataisos darbų lagerio. 

Teismo nuosprendžio nesku­bėta vykdyti. Iš Šilutės A. Kent­ra išgabentas į Vilnių, kalėjo Lukiškėse. Buvo išsiųstas į Džeskazgano vario kasyk­las, bet kadangi jo dešinė ranka buvo sužalota, dirbti ten netiko. Po to buvo perkeltas į kalėjimą netoli Misionierių bažnyčios tuometinėje Rasų gat­vėje. Ir tiktai 1949-aisiais etapu išsiųstas už Uralo, į Spas­ko lagerį. 

Po Stalino mirties A. Kent­ra iš lagerio paleistas 1954 m. birželio 19 d. Išvykstant jam buvo išduotas pasas su klaidingai užrašyta pavarde Klent­va. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Sužinojo, kad visi trys broliai žuvę: kaip ir didžioji dauguma partizanų – dėl išdavystės. Šnipas slapyvardžiu „Kulka“ 1949 m. spalį pranešė Šilalės MGB skyriui, jog į Lentinės kaimą dažnai ateina partizanai. Todėl buvo surengti siautimai. Po trijų parų tas pats agentas įskundė, jog partizanai esą Prano Katausko sodybos daržinėje. Baudėjai ją apsupo ir padegė. Mūšyje žuvo Albino brolis Leo­nas, o sunkiai sužeistas Juozas mirė miške, sakoma, nusišovė pats. Iš viso tada Lentinėje krito penki partizanai. 

Agentas Bronius G. informa­vo saugumiečius, jog partiza­nai dažnai lankosi Laukuvos valsčiuje, Dvarviečių kaime. Kartą jo žmona pastebėjo, kad to kaimo gyventoja Bronė R. perka mašininės aly­vos, nors, ji žinojo, siuvamosios mašinos neturi. 1951 m. spalio 18 d. apie įtarimus, kad pas Bro­nę R. ar netoliese galėtų glaustis partizanai, agento žmona papasakojo MGB pareigūnams. Tuoj į Dvarviečius buvo pasiųsti baudėjai. Mėgindamas pasitraukti iš apsuptos sodybos, žuvo tuometinis „Šalnos“ tėvūnijos vadas J. Kentra, o su juo buvusiam kovotojui Algirdui Liatukui pavyko pabėgti. 

1955-aisiais iš tremties grįžo Albino sesuo Ona. Ji buvo suimta 1947 m. liepos 14 d. Žiauriai tardoma, Ona nieko neišdavė: nei bunkerių, nei va­daviečių, nei rėmėjų pavardžių. Sovietinio saugumo ypatingasis pasitarimas 1947-ųjų gruodžio 27 d. jai skyrė penkerius metus tremties. Išvežė į Užpoliarės salą prie Salechardo (Tiumenės sritis). Mirė Ona 1986 m.

1956-aisiais paleista ir Elena. Įskųsta šnipų, ji buvo suimta 1950 m. liepos 28 d. Ge­nioto kaime, Petro V. namuo­se įrengtame bunkeryje bespausdinanti partizanų dokumentus. Tardoma ji teigė į sodybą atėjusi prieš parą, o į bunkerį patekusi atsitiktinai iš smalsumo. Nors trys sodybos šeimininkų šeimos nariai prisipažino, kad „Šalnos“ vadavietės bunkeris pas juos įreng­tas 1949-ųjų rudenį, o jame kartu su kitais partizanais būdavusi ir E. Kentraitė, mergina tvirtai neigė šiuos parodymus. 

Čekistams nepadėjo ir provokacija. Vežamą Ele­ną „išlais­vino“ partizanais ap­simetę smo­gikai. Jie reikalavo įrodyti, kad ji tikrai partizanė, o ne išdavikė: klausinėjo, iš kurio būrio, kur jų bunkeris. Tačiau mergina suprato klastą: ji pareiškė esanti partizanė, ir viską išlaisvintojai galintys sužinoti iš jos brolio „Rutenio“. Daugiau nieko nesakė. Dėl žiaurių kankinimų Elena visam gyvenimui liko prastos sveikatos. Mirė 2015 m. rugpjūčio 19 d., palaidota Šilalės kapinėse... 

A. Kentra Kaune išlaikė vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus ir 1955-aisiais įstojo į Vilniaus universiteto neakivaizdinį skyrių studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Vėliau perėjo į dieninį skyrių. Baigęs universitetą, 1960–1962 m. mokytojavo Laurų aštuonmetėje ir Nemenčinės (abi Vilniaus r.) vidurinėje mokykloje. 1962–1965 m. tobulinosi Leningrado (Sankt Peterburgo) aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose. 1965–1991 m. Vilniaus universitete dėstė anglų kalbą. Įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame studentai galėjo mokytis gyvos anglų kalbos. 

Nuo 1965-ųjų pradėjo filmuoti universitete organizuojamus renginius. 1970 m. lapkričio 20 d. Vilniuje, Saulės kapinėse, jo kamera užfiksavo ir neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio ar nužudyto (kūnas rastas Neryje) žymaus kalbininko Jono Kazlausko laidotuves. 

A. Kentra buvo Vilniaus universiteto puošimo istorinėmis mitologinėmis freskomis bei kitais meno kūriniais ini­cia­torius. Tam buvo ir proga – 1979-aisiais universitetas minėjo 400 metų jubiliejų. Nors tuometinis rektorius Jonas Ku­bilius tokius siūlymus palaikė, ideologai tai buvo praminę „Kentros folkloriniu nacio­nalizmu“. A. Kent­ros rūpesčiu Vilniaus universiteto rūmų sie­nos papuoštos menininkų sukurtomis freskomis, tapyba, mozaika ir gobelenais tautine bei istorine tematika. Ši puošyba ir šiandien žavi lankytojus. 

Įsisteigus Sąjūdžiui, A. Kent­ra savo kamera įamžino svarbiausius Lietuvos atgimimo įvykius, daugelio šalių televizijoms rengė 1991-ųjų sausio įvykių vaizdo reportažus. Dalyvaudamas Šilalės kraštiečių drau­gijos veikloje, filmuoja jos organizuojamus renginius. 

A. Kentra 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus ordinu, 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrė­jų savanorių medaliu, 2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu jam įteikta Kalbos premija, 2010 m. – medalis „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“. 

2013 m. suteiktas Šilalės gar­bės piliečio vardas, o 2016-aisiais įteikta šv. Kristoforo statulė­lė už gyvenimą, skirtą Vilniui.

Daugiau negu penkis dešimt­mečius su filmavimo kamera nesiskiriantis A. Kentra savo archyve turi sukaupęs didžiulį Vilniaus universiteto kultūrinio gyvenimo, Lietuvos nepriklausomybės siekius įprasminančių renginių archyvą. Tai apie 2000 kino juostos ritinių, maždaug 1000 fotojuostų ir apie 1000 magnetinių garso įrašų.

A. Kentra 1989 m. kartu su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų „Miško brolių“ draugiją. Ieškant jai patalpų, buvo nusižiūrėtas griuvėsiais virstantis, be vandens, kanalizacijos ir šildymo sistemų pastatas Vilniuje, Totorių ir Labdarių gatvių kampe. 1992 m. Vyriausybė jį perdavė „Miško brolių“ draugijai. Šiek tiek lėšų remontui skyrė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Buvo organizuojamos talkos, draugijos nariai prisidėjo savo lėšomis, dailininkas Antanas Kmieliaus­kas paaukojo savo gautą Nacionalinę premiją. 

2000-aisiais, kai jau buvo atlikta dalis atstatymo darbų, JAV gyvenanti pilietė pateikė pretenziją į pastato nuosavybę. Bet kadangi statybų metu buvo pakeista daugiau nei 60 proc. patalpų, atsirado beveik 45 proc. naujo ploto, pagrindo atkurti nuosavybės teises JAV pilietei neliko. Be to, pasirausus archyve, paaiškėjo, kad tas namas prieš antrąjį pasaulinį karą buvo įkeistas vienai kredito unijai ir net atiduotas išvaržyti. Taigi nebebuvo pretendentės turtas. 

2011 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne­skundžiama nutartimi pripažino pastatą draugijos nuosavybe. Deja, Registrų centras, savaip interpretuodamas teismų nutarimus, atsisakė regist­ruoti jį kaip draugijos nuosavybę, ir 2012 m. buvo pareikalauta perduoti jį Turto ban­kui. 

Namo likimas kol kas neaiškus. Albinas turi sukaupęs didžiulį šūsnį susirašinėjimų ir iki šiol tebėra įveltas į nesibaigiantį bylinėjimąsi, jam ten­ka rinkti įvairias pažymas, do­kumentus, o tai garbaus am­žiaus žmogui išties yra neleng­va. 

Šilalės kraštiečių draugija sveikina A. Kentrą sulaukus garbingo jubiliejaus ir dėkoja už jo nuveiktus darbus Lietuvai. Tikime, kad už sukauptus vaizdo bei garso lobius ateityje bus dėkingi lietuvių kultūros tyrinėtojai. 

Kazys MISIUS

Šilalės kraštiečių draugijos valdybos narys, kraštotyrininkas