Meilė vis dar gyva – tai yra tikra palaima

Gražiais žmonėmis graži Lietuvos žemė. O kiek daug tokių yra ir mūsų rajone! Smagu juos sutikti, malonu pasikalbėti bei kitiems apie juos papasakoti. O tuo la­biau, kuomet ir proga išskirtinė – Deimantinės vestuvės.

Kristina ir Petras Raudoniai visą gyvenimą praleido Drobūkščiuose. Petras čia gimęs, o žmoną parsivedė iš netolimo Užsienio kaimo. Nors Kristina savo gimtąjį kaimą ir dabar tebevadina Usyne – taip, sako, jį anksčiau žmonės šaukė.

„Koks čia Užsienis? Visi žinome, kas yra tas užsienis“, – stebisi moteris.

Paprašyti papasakoti apie savo gyvenimą, žvalūs senoliai tik rankomis pamoja:

„Ką čia bepasakosi, viskas jau pragyventa, nugyventa. O gyvenome kaip visi: vaikus auginome, trobą statėmės. Leng­va nebuvo, bet reikėjo“.

Lengva nebuvo... Darbštiems žmonėms lengvo gyvenimo nebūna. Juk norisi, kad būtų ir geriau, ir gražiau. Ir daugiau, žinoma. Ir nieko čia blogo, juk viskas – šeimos, vaikų labui, savo pačių džiaugsmui bei pasitenkinimui. Savo darbu kurti gerovę – taip pat gyvenimo prasmė.

Abu užaugo gausiose šeimo­se: Kristina – iš šešių vaikų, Petras – iš devynių. Abiejų jauni mirė tėvai, mamos liko našlauti, vaikai savo jėgomis kabinosi į gyvenimą. Petras pasakojo nuo šešerių eidavęs pas žmones šatrų kapoti, kad užsidirbtų pinigėlį. Sulaukusi devynerių, tarnauti išėjo Kristina. Tad prakaito kvapą ir skonį abu pajuto nuo mažens. Ir natūralu, kad pas tėvus abu neužsibuvo ilgai: rūpėjo kurti savo gyvenimus, savo namus.

Kristinos ir Petro draugystė užsimezgė kaimo šokiuose. Po trumpų romantiškų susitikimų vaikinui teko išeiti į armiją, kur tarnavo net trejus metus. Visą tą laiką jiedu susirašinėjo laiškais, mergina savojo išlaukė.

„Grįžau iš kariuomenės, ir ką – negi pas mamą gyvensi. Netrukus ir pasipiršau Kristinai“, – prisimena Petras.

„Mes abu buvome vienodo likimo – biedni, vargo nuo mažų dienų matę. Bet kartu esame nuo pirmos pažinties: pradėję draugauti, į šalis nebesidairėme“, – papildo vyrą Kristina.

Žinoma, mylimajam tarnaujant, mergina nuo jaunimo neatsiribojo.

„Eidavau į šokius! O ką? Gal grįžęs žiūrės į kitas?“ – prisiminusi jaunystę, pašmaikštauja moteris.

Jaukių ir tvarkingų namų kambaryje ant sienos kabo vestuvių, atšoktų prieš 60 metų, nuotrauka. Laimingi jaunieji draugų ir draugių rate. Šiandien, sako jubiliatai, iš šio būrio belikę tik trys... Kas mirė jau pagyvenęs, o kas ir visai jaunas...

„Tai mums Dievas skyrė tokį likimą – drauge nugyventi šitiek metų. O iš mudviejų brolių, seserų, kaimynų, draugų belikę po vieną. Štai kaimynė man sako: „Kaip judviem pavydžiu – aš viską turiu viena pasidaryti, o judu vis kartu“, – linguoja galvą Kristina.

Jiedu su Petru atjaučia likimo išskirtus žmones, nors patiems vienatvės, ilgesio patirti nėra tekę. Na, nebent kai abiem prisiėjo pagulėti ligoninėje dėl širdies problemų.

„Mes vienas be kito niekur. Jeigu kur eidavome, tai abu, jei neidavome, tai nė vienas. Galime dėkoti Dievui, kad vienas kitą suradome. Gerbėme ir mylėjome vienas kitą, nors, žinoma, gyvenime pasitaiko visko. Mums taip pat: buvo ir susibarimų, ir meilės dienų. Bet svarbiausia – vienas kitam nusilenkti, nes pyktis yra blogas patarėjas“, – išmintimi dalijasi Petras.

„Dabar mudu kaip balandžiai“, – šypsodamasi pritaria vyrui žmona.

„Daug kas užvydi mums tokio sugyvenimo, gražaus išsilaikymo, ilgaamžiškumo. Ne piktai, o džiaugdamiesi. Ir vaikai laimingi, nes turi šiltus, laukiančius namus, dar krutančius tėvus“, – patenkinta Kristina.

„O kad nugyvensime tiek metų drauge, tai juk buvome vienas kitam pažadėję“, – gal­būt prisiminęs duotą priesaiką prie altoriaus, įsiterpia Petras.

„Kažin, kaip va­dinasi vestu­vių sukaktis, kai pragyveni sep­tyniasdešimt metų...“ – lyg rimtai, lyg šmaikš­tau­da­mas klausia vyras.

60 metų iš laiko atstumo atrodo išties įspūdingai. Bet Pet­ras su Kristina sako, jog ir dabar gyventi taip pat gera, kaip ir jaunystėje. Juo labiau, kad visko turi. Dargi net daugiau. Kažkada juodu turėjo tik vienas kitą, o dabar užauginti, į gyvenimą išleisti dukra ir du sūnūs, sulekia suvažiuoja vienuolika anūkų, trys proanūkiai.

„Pirmieji gimė dvynukai. Porikė. Vėliau – mažasis sūnus“, – pasakoja mama.

Raudoniai, kaip visi kaimo žmonės anuometiniais laikais, taip pat dirbo kolūkyje. Kristina – laukininkystės brigadoje, Petras – iš pradžių sandėlininku, vėliau – statybose.

„Pradžioje už darbą nemokėjo. O pradėjome statytis trobą, reikėjo ir rąstų, ir cemento nusipirkti“, – prisimena Pet­ras.

Į pasakymą „sunkūs laikai buvo“ turbūt sutelpa viskas, kaip gyveno ir kūrėsi žmonės prieš 50–60 metų. Ir darbas – nepakeliamai sunkus, ir rūpestis dėl mažylių, kuriuos reikėjo kažkam palikti išeinant į darbą, ir nuolat lydintis paniekinimo jausmas, kai dirbti esi verčiamas be atlygio... O dar reikėjo ir savo ūkelį apeiti: pamelžti karvutę, pagirdyti veršelį, pašerti kiaulikes, palesinti vištikes... Nusiravėti daržus, susišienauti, nupjauti, nukasti... Viskas – po darbo kolūkyje, prie tamsos, prie mėnulio šviesos, be jokio poilsio, be išeiginių ir atostogų...

Tačiau ne veltui sakoma, kad Dievas užkrauna tokią naštą, kokią žmogus gali panešti. Ir Petrui su Kristina ji buvo pagal pečius. Laimė, sako dabar juodu, kad aplenkė skaudžios netektys, nelaimės, sunkios ligos. O darbai yra įveikiami, ir vaikai yra tam, kad užaugtų.

„Augo geri, klusnūs. Kaip visi, norėjo ir išeiti, ir su draugais pabūti. Leidome, nes negalima tik drausti. Bet viskas turi būti su protu. Atsimenu, dar visai vaikai, parėję iš mokyklos, persirengdavo, pavalgydavo ir ateidavo į dirvą bulvių kasti. Žinojo, kad reikia padėti“, – pasakoja Kristina.

Vyriausiasis Vygantas studijavo veterinariją, su šeima gyvena Veiviržėnuose. Jo sesuo dvynė Rima, baigusi maisto pramonės technikumą, dabar įsikūrusi netoli Girdiškės. Mažasis Vydas, mokęsis elektrifikacijos, gyvena Kaune.

Tėvai džiaugiasi, kad ir vaikai puikiai sutaria. Giria jie ne tik savo vaikus, bet ir jų antrąsias puses, ypač marčias. Nedažna gydytoja, anot Kristinos, atvažiavusi pas anytą į kaimą, purena gėlynus ar stoja prie puodų. O Rasa, anot Kristinos, kaip tik tokia. Neatsilieka ir Irena. Ji mokytoja. Abi, pasak anytos, ir mezga, ir siuva. 

„Tokių šiais laikais gerai pa­ieškoti reikia“, – tvirtina tėvai.

Paklaustas, kuris gi yra jų šeimos galva, Petras susijuokia, jog per tiek metų jiedu šios pareigos nė vienas neprisiskyrė.

„Abu viską darėm ir darom pasitardami“, – patikina jis.

Dabar jiedu laukia bene atšils, nes jau nori imtis darbo. Mat vis dar sodina bulvių, morkų, burokėlių... Na, visko sau. Ir vaikams, ir seserims, anot Kristinos, užaugina ekologiškų daržovių. Ar nesunku? Ne – atsako. Juk vyte niekas neveja. Pamažu, neskubant...

Turbūt dabar stabtelėti ir neskubėti galėtų laikas... Kai dar galima pasidžiaugti gyvenimu, pasiremti vienas kitu, teikti džiaugsmą patiems artimiausiems ir brangiausiems.

„Reikia jausti atsakomybę už savo šeimą, reikia susiklausymo. Tada ir išgyvensi kartu 60 metų...“ – šypsosi Petras su Kristina.

Jiedu laukia, kada vaikai, anūkai pakvies juos į jų Deimantinių vestuvių, kurios sukako kovo 29-ąją, iškilmes. Be to, Petras visai neseniai minėjo 85-ąjį gimtadienį. Kristina – dviem metais jaunesnė. Nugyvenę gražų amžių, abu pavydėtinai jaunatviški ir gyvybingi: jiems lygiai taip pat svarbu viskas, kuo gyveno ir prieš 60 metų.

Manykime, Likimas duos sulaukti jiems ir Palaimintųjų arba Dėkingumo vestuvių, kurios švenčiamos, po santuokos įžadų praėjus 70 metų?

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.