Bilioniškės rankose margučiai tampa meno kūriniais

Bilioniuose gyvenančiai Birutei Overlingienei dabar pats darbymetis: kaip gražiausių margučių margin­toja garsėjančiai moteriai prieš šv. Velykas tenka naktinėti, kol visų  prašymus išpildo. Birutės margučiai – lyg meno paveiksliukai, juos gali apžiūrinėti iš visų pusių, nes kas­kart pasukęs, pamatai vis kitą paveikslo dėlionės motyvą.  

Birutė sako, kad yra paprasta kaimo moteris, kažkada kolūkyje dirbusi sekretore, bet daugiau jokios profesinės karjeros nesiekusi. Ją pakeitė penkių vaikų auginimas, namų ruoša, buitis, nuo kurios kaime neištrūksi. Visada laikė ir paršiuką, ir karvikių ne vieną, nes pardavinėjo sūrius, sviestą, grietinę. Nors vyras dirba, pinigų, pasak Birutės, didelei šeimai niekada per daug nebūna. Juo labiau, kad tris dukras jau išleido į mokslus, o ketvirtoji, jauniausioji, dar tebestudijuoja kolegijoje. Ir mokėti reikia ne tik už jos mokslą – mieste brangus ir pragyvenimas. Jauniausias, penkiolikmetis, sūnus vis dar namuose, lanko Kaltinėnų  Aleksandro Stulginskio gimnaziją. 

Nuo jaunystės „prie meno“ buvusi B. Overlingienė rūpestį vaikais pakeitė maloniais užsiėmimais. Toli eina garsas apie jos keptus nepaprasto skonio saldumynų krepšelius. Vestuvėms, jubiliejams į krepšelius sutupdo grybukus, uogas, kaštonus, krikštynoms – zuikučius ir meškučius, vaikų pamėgtus animacinių filmukų personažus.

Kur mokėsi tokio meno?

„Dabar viską galima rasti internete“, – juokiasi moteris, kurios namai visada kvepia kepiniais. 

Marginti kiaušinius Birutė sako išmokusi iš mamos, ant nudažyto kiaušinio raižiusios gražiausius ornamentus. Tų mokslų tiek ir tebuvo: ėmė peiliuką ir bandė. Kuo daugiau bandymų nepavykdavo, tuo didesnis džiaugsmas apimdavo išraižius taip, kaip sugalvojo. Dabar ornamentais velykaičius Birutė puošia retai. Dažniausiai ant jų švelniais peiliuko brūkštelėjimais tapo paukštelius, zuikučius,  gėlytes, šventus paveikslėlius. Paėmusi kiaušinį rankon, tarsi sustingsta – kartais nepajunta, kaip kelios valandos pradingsta. Bet kad margutis tikrai būtų gražus, pirmiausia jį reikia nudažyti. Raižymui geriausiai tinka tamsių spalvų kiaušiniai. Naminiai – nebūtinai, tačiau pirkti parduotuvėje verdant dažnai sutrūksta: jų kevalas plonas ir trapus, todėl kiekvienas peiliuko spustelėjimas gali tapti paskutiniu. Todėl labiausiai Birutė pasitiki naminiais kiaušiniais. Dažo juos ekologiškai, nors žino, jog meno kūrinėliais tapusių margučių niekas nevalgo: saugo juos tol, kol sudūlėja. Pasak Birutės, gražiai nusidažo ir medvilnei skirtuose dažuose verdami kiaušiniai, bet jai labiausiai patinka dažyti svogūnų lukštuose. Juo labiau, kad tai nieko nekainuoja. Prisirenka svogūnų lukštų, geriau – mėlynų. Iš vakaro juos užmerkia, rytą kelias minutes pavirina, tada nukošia per marlę. Palaukusi, kol atšals, sudeda kiaušinius ir verda apie 10 minučių. Labai svarbu iškart ištraukti kiaušinius iš viralo ir gražiai nudžiovinti, kad neliktų ratilų. Bandė į svogūnų lukštus įdėti ąžuolo žievės – dar tamsiau, gražiau nusidažė. 

Bet štai burokėlių sultimis dažyti kiaušiniai raižymui buvo per šviesūs. Netinka ir prekybos centruose parduodami kiaušinių dažai: nuspalvina ne tik lukštą, bet ir rankas, lygiai niekada nenusidažo, o stipriau patrynus – nusineria. Toks dažymas, Bi­rutės nuomone, tik kiaušinius sugadina: išmirkusio chemikaluose jo valgyti niekam nesinori. 

Jaunystės bandymus raižyti margučius peiliuku Birutė prisiminė tada, kai paaugo jos pačios vaikai. Prisėdusi prie velykaičius dailinančios mamos, ji atsiversdavo vaikišką knygelę ir mažiesiems skirtus kiaušinius papuošdavo pasakų herojų paveiksliukais. O jie iškart visiems patiko, vaikai iš anksto užsisakydavo, kokį margutį norėtų gauti. Dabar Birutė margučius dovanoja anūkams.

Moteris neslepia, jog kasmet numargina maždaug 100 kiaušinių. Pradeda likus kelioms savaitėms iki Velykų, o didžiausias prašančiųjų antplūdis būna po Verbų. Kiti ir dešimtimis užsiprašo. 

„Į turgų nenešu, nepardavinėju, iš pažįstamų pinigų neimu, tai lieka man tik malonumas“, – juokiasi moteris, vieną kiaušinį raižanti dvi ar net tris valandas. Kad galėtų atsisėsti ir ramiai dirbti, gal ir greičiau pavyktų, tačiau namuose visada atsiranda dar ir kitokių darbų, o jei dukra atveža anūkus, tai ramiai nė kelių minučių nepabūsi. Bet kai jau žmogui pažadi, kitos išeities nėra – tenka naktimis margučius skutinėti.

Po Velykų Birutės namuose nė vieno velykaičio nelieka: kaimynams dovanoja, dukros išsiveža, anūkai į darželius išnešioja. Negaila, sako Birutė, juk tam ir skirti. Blogai tik, kad nė viena dukra mamos pomėgio perimti nenori, o nepalaikoma tradicija greitai gali išnykti. Jauniausioji Ieva, kaip ir Birutė, gražiai piešia, gimnazijoje lankė dailės būrelį, tačiau kiaušiniams raižyti kantrybės neturi.

B. Overlingienę ne kartą yra kvietę pedagogai, kultūros cent­ro darbuotojai vesti kiau­šinių marginimo edukacijų vaikams, nes raižymas yra pats seniausias, labiausiai lietuviškas tradicijas atitinkantis marginimo būdas. Moteris tikina, jog vaikai klausosi susidomėję, nori pabandyti, bet iki galo lieka tik vienas kitas – daugumai greitai nusibosta. 

„Toks jau čia darbas – vienas netikslus brūkštelėjimas peiliuku, ir nepavyko. Ne visada galima ištaisyti, o tam reikia ir kūrybingumo, ir patirties, todėl kelis kartus nepavykus, žiūrėk, ir numeta. Tradicijos reikalauja ilgos terlionės, o jaunimas visko nori greitai. Tuo labiau, kad darbo daug, o rezultatas trumpalaikis: Velykos praeina ir tų grožybių niekam nereikia“, – juokiasi Birutė.

Visgi, pasak jos, pabandyti išraižyti kiaušino lukštą bent jau įprastais ornamentais ver­ta kiekvienam, nes tik savo rankomis sušildytas margutis visada būna pats gražiausias. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.