Motinos širdis – bedugnė, kurios gilumoje visuomet atsiranda atlaidumo

Šie garsaus prancūzų rašytojo Onorė de Balzako žodžiai puikiai tinka, dukterų Linos ir Albinos pasakojimu, apibūdinti jų mamos Joanos Kurpeikienės, pagimdžiusios ir užauginusios dešimt vaikų, gerumą ir atlaidumą. Paklaustos, kokia jų mama, duk­ros ne be graudulio balse kaip viena užtikrina: „Auksinės širdies... Mums visi vaikai pavydėdavo, sakydavo: auksas jūsų mama – niekada nešaukia... Jei ir bardavo, tai tyliai, labiau pamokomai”. Išgirdusi tokius žodžius, o galbūt prisiminusi kažkokią situaciją iš praeities, Joana apsiašaroja... Motinos širdis jautri.

Šiandien Lietuvos Res­pub­likos Prezidentė Dalia Gry­baus­­­kaitė tarp būrio motinų, dorais žmonėmis išauklėjusių pulką vaikų, ordino „Už nuo­pelnus Lietuvai“ medaliu apdovanos ir pajūrališkę J. Kur­­peikienę. Į Prezidentūrą ją palydėjo šešios dukros, žentas ir anūkas. Tai – tik mažas būrys iš to, kuris susirenka tėvų namuose per šventes, sukaktuves ar, kaip šiais laikais daug kur būna, vasaromis, kai iš užsienių atostogų grįžta artimieji, ir visiems maga susitikti. Joanos dukros sako, jog tuomet troboje sunkiai sutelpa...

Šiltų akių, kuklumu trykštanti Joana skambiais žodžiais nesimėto. Na, reikėjo ankstyvoje jaunystėje eiti tarnauti, paskui – į kolūkį. Sunku buvo, bet pakeliama. Juk ne vienai jai šitaip – visi taip vertėsi. Buvo dvidešimt ketverių, kai, gyvenant tada dar Skerdynų kaime, apie tris kilometrus nuo Pajūralio, kur šeima persikėlė vėliau, į tėvų kiemą įsuko piršliai. Tai jos Antanas atvyko į piršlybas – prašyti Joanos rankos ir širdies. 

„Sutikau, matyt, buvo man skirtasis”, – šypsodamasi prisimena Joana. O į pokalbį įsiterpusios Lina ir Al­bina tuoj išduoda, jog tėvukai susituokė vos po trijų mėnesių draugystės. Pernai jiedu atšventė Auksines vestuves. O pati Joana pašmaikštauja, kad An­tanas jau turėjo suskubti ženytis, mat dešimčia metų už ją vyresnis. 

Joana su Antanu susilaukė trijų sūnų ir septynių dukterų. Albina su Lina vardija visų brolių bei seserų gimimo metus ir dienas. Sako, jie nesą pametinukai – skirtumas siekia dvejus–ketverius metus. O vyriausią Algimantą su jauniausiuoju Remigijumi skiria septyniolika metų. Tarp jų dar užaugo Augustė, Re­gina, Lina, Rasa, Albina, So­nata, Vilma ir Vilmantas. Ma­ma neslepia, kad sunkiausia buvo, kol ūgtelėjo pirmieji – pas­kui vaikai vieni kitus globo­jo. Mat Joana, nors augo didelis pulkas, dar ir apie dvidešimt šešerius metus darbo stažo surinko.

„Savas vargas nesunkus... Vai­­kai buvo labai geri, vienas kitu rūpinosi. Rodos, nė ypatingo auklėjimo nereikėjo: mo­­kiau, kad negalima nieko svetimo imti – jeigu obuolys ir nukri­tęs, kol nepasiūlo, neimk, o pa­ėmęs pasakyk ačiū, kad da­vė“, – išduoda auklėjimo paslap­tis. 

„Mes būdavome taip pripratę prie darbų, kad laukdavome nesulaukdavome vasarų, kai galėsime ir patys užsidirbti. Ir ne tik vasaromis. Parėję iš mokyklos, kas lėkdavome kokiam senukui padėti, kas vaikų prižiūrėti. Pajūralyje mažai yra to­kių, kurių mes nebūtume auk­lėjusios... Žmonės mūsų kažkodėl labai norėdavo į pagalbininkus. Būdavo, pamato, kaip

mes, mergičkos, dviese šie­no kitkas mėtome, tai vis į talkas kviesdavo... Dabar net su nostalgija prisimename vaikystę. Darbo būdavo daug, bet ir padūkti laiko užtek­da­vo. Susirinkdavome būrin visos gatvės vaikai ir duodavomės iki pusiaunakčio. Šauk­­davo tėvai namo, bet išprašydavome dar nors po keliolika minučių. Ma­ma buvo įspėjusi: jeigu rytą neatsikelsit į mokyklą – vakare neisit į lauką. Tai nors miegas marindavo, vis tiek rytais šokdavome iš lovų. Kitaip apie smagų laiką negalvok. Tiesa, mama būdavo atlaidi: kai žadindavo prie šieno, išsiderėdavome dar kelias minutes saldaus ryto miego. Bet vos tik duris į kambarį praverdavo tėtis, mes visi kaip stygos. Jis buvo labai geras ir mus mylėjo, tačiau vien žvilgsnis bylojo, kad reikia ir mes privalo­me“, – prisiminimais dalijasi Lina ir Albina. 

Ne veltui sakoma, jog laimingi vaikai užaugę moka bū­ti geri. Tie, kurie turėjo giedrą vaikystę, vėliau moka nuoširdžiai, linksmai juoktis. Toks įspū­dis tik sustiprėja matant, kaip nuoširdžiai ir smagiai bendrauja šios dvi iš de­šimties Joanos atžalų. Ir ne šiaip sau, matyt, anot Albinos, Kur­peikiukus ap­linkiniai laiko vie­nu kumščiu. 

„Mes taip įpratę: vienas kitam padėti, jei reikia pagalbos, viskuo dalintis, vienas kitu rūpintis. Tad ar darbas, ar šventė – mes kartu. Ir mūsų vaikai taip: ne tik arčiau gyvenantys, bet ir iš toliau anūkai sulekia. Mama su tėčiu laukia jau dvidešimt ketvirtojo anūko, yra šeši proanūkiai. Nors turime po du–tris vaikus, bet per tokį gausų būrį anūkų susidaro daug. Labai smagu turėti tiek brangių žmonių“, – džiaugiasi jaunos moterys. 

Keista, tačiau nė viena neišduoda, jog gal ko nors jiems kažkada trūko, gal neturėjo kažko, kuo galėjo pasipuikuoti kiti. Galbūt taip yra dėl to, kad šeimoje visada svarbiau buvo sutarimas, darna, vienas kito palaikymas. Užtat dabar Joanos atžaloms smagu, jog aplinkiniai juos ir kitiems pavyzdžiu rodo, kaip vaikai turi mylėti tėvus ir jais rūpintis. Nes jie yra visi kaip vienas. 

Nors vaikai iš mamos pasakojimų žino, kaip ji, prišutinusi katilus žlugto, skalaudavo upelyje, mena, kaip skalbimo mašina „Ryga” sukdavosi be perstojo... Ir tai – vien tik skalbimas, o kur dar visa kita... 

„Rodos, kad viso to ir nebuvo”, – kuklinasi Jo­ana.

Mažyliai išsūpuo­ti, už­au­gin­ti – ir lieka vien didelis džiaugsmas. Jud­vie­jų su An­tanu Auk­si­nės vestuvės – vaikų pasididžiavimas. Kaip anksčiau, prieš daugelį metų, tėvai juos, mažučius, globė po savo sparnu, taip dabar jie, suaugę ir tvirti, savo tėvus juosia glaudžiu žiedu. O kad turėtų veiklos ir atgrasytų visokias depresijas, dukterys gudrauja: „Vasaromis privežame ir prisodiname įvairiausių gėlių. Kad turėtų kuo rūpintis – laistyti, prižiūrėti, kad galėtų pasidžiaugti“. 

„Geriau jau nereikėtų į tą Vilnių važiuoti“, – vėl kukliai šypsosi Joana, o žvilgsnis tarsi ieško užtarimo – gal tikrai nebūtina ta kelionė... 

Ir ją galima suprasti. Nes ne apdovanojimas Motinai yra svarbiausia. Svarbiausia – jos vaikai, kurie, anot romėnų filosofo Epikteto, gavę gražų auk­lėjimą, yra patys gražiausi.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo ir Algimanto AMBROZOS