Nusišypsok ir būk šviesa kitiems

Kiekvienais metais Maltos ordinas organizuoja pilig­rimines keliones į Lurdą Prancūzijoje, kur vyksta ligoti, neįgalūs žmonės. Lurdas garsėja kaip Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta ir tapo maldininkų traukos centru, į kurį kasmet suplūsta milijonai žmonių, kai kurie, sako, išgyja nuo sunkiausių ligų. Tuo stebuklu tikima visame pasaulyje.

Tarp gausybės šiųmečių pi­ligrimų patirti Lurdo Švč. Mer­gelės Marijos skleidžiamą šviesą bei maldininkų tarpusavio bendrystę laimė nusišypsojo ir Jurgitai Aputytei iš Drobūkščių, kurią kelionėje lydėjo mama.

„Jurgita yra aktyvi mūsų jau­nųjų maltiečių pagalbinin­kė, 

visada dalyvauja įvairio­se akcijose. Pernai ji baigė gimnaziją, išlaikė brandos egza­mi­nus. Šiemet, balan­džio 23-iąją, merginai suka­ko 20 metų. Mes, maltiečiai, nutarėme, kad kelionė į Lur­dą Jurgitai bū­tų gražiausia do­vana“, – sakė Kvė­darnos Ka­zi­miero Jau­­niaus gimnazijos jaunųjų maltiečių vadovės Ve­ru­tė Vait­kevičienė ir Vir­gi­nija Pa­liakienė.

Jurgita – antras vaikas Onos ir Žydrūno Apučių šeimoje. Anot mamos, mergaitės negalia įgimta, ir nors Jurgita patyrė ne vieną operaciją, vilties, jog kada nors galės vaikščioti, nėra. Bet mamą guodžia ir net džiugina tai, kad dukra nelaiko savęs nelaiminga ir geba į gyvenimą žiūrėti pozityviai.

„Pamenu, buvo gal dvejų metukų. Tada dar gyva pro­mo­čiutė verkia dėl tokios proanūkės dalios: kodėl taip... O Jurgitėlė atsakė: „Kad Die­vu­lis taip norėjo...“

Dažnai būna, kad ne mes ją, o ji mus guodžia, tarsi jai nebūtų sunku, niekas niekada neskaudėtų. Visada gerai nusiteikusi, tuo ir mus užkrečia. Myli visus, bet labiausiai turbūt mažąjį broliuką Mantuką. Jis dar trečiokėlis. Ir jis vis prie Jurgitos glaustosi. „Myliu sesę, sako“, – pasakojo mama.

Vyriausiasis Apučių sūnus Valdas dirba „Jozitoje”, šeimos galva – Raudonių ūkyje.

„Jurgita yra mūsų šviesulys. Ji visur mato gėrį, laimę: moka džiaugtis žole, paukščiu, žvėreliu. Ji tarsi ir mums, sveikiems, akis atveria“, – įsiterpia mokytoja Verutė.

Šeima gali pasididžiuoti gra­­žiai sutvarkytais namais. Juo­se, pasak O. Aputienės, vis­kas pritaikyta neįgaliojo vežimėliu judančiai Jurgitai: pla­čios durys, vietoj slenksčių – patogūs nuvažiavimai bei pan.

Jurgita su mama vieningai sako, kad jų piligriminė kelionė įvyko Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalės skyriaus vadovės Rozvitos Beržinienės, Kvė­darnos Kazi­mie­ro Jau­niaus gimnazijos jaunųjų mal­tie­čių, jų vadovių ir, žinoma, visų, kurie aukojo, pirkdami žvakes, ar tiesiog aukojo pinigų, dėka. Anot kvėdarniškių pedagogių, akciją labai palaikė Kvėdarnos klebonas kun. Ed­­garas Pet­ke­vi­čius, paraginęs 

parapijiečius prisidėti prie mergaitės kelionės, jos dva­sinio sustip­rė­jimo, kurio ne­įgaliam žmogui taip reikia. Mal­tietės dėkingos ir garbaus am­žiaus žadeikiškėms, ku­rios patikėjo, kad ir jų aukoti pinigėliai suteiks galimybę jaunai merginai pamatyti Lurdą.

Jurgita sako, jog kelionės įspūdžiai dar ne visai „susi­gulėjo“ – ji tebejaučia didžiulį pakylėjimą. Pirmiausia tai buvo pirmoji jos kelionė apskritai. Ir kai paklausė, ar ji norėtų skristi lėk­tuvu, ar važiuoti autobusu, Jur­gi­ta nedvejo­da­ma pasi­rin­ko autobusą, nes no­rėjo kuo daugiau pamatyti. Varginanti kelionė, nepatogumai jos ne­gąsdi­no. Ir pamatė, koks gražus išorinis pasaulis: nuo žaliuojančių laukų, miškų iki didingų kalnų su sniego keteromis ant jų.

Anot Jurgitos mamos, Lurde visas dėmesys skirtas piligrimams: jie buvo maloniai sutikti, apgyvendinti, suteikta visa, kas būtina.

„Džiugino ir šildė visuotinis gerumas, vieni kitiems pas­laugūs, niekas nieko neįžeis. Judančiaisiais vežimėliuose rūpinosi pagalbininkai, savanoriai vaikai nešiojo ir siūlė vandens norintiesiems numalšinti troškulį“, – pasakojo dukrą į Lurdą lydėjusi O. Apu­tienė.

Pasak Jurgitos, jai didelį įs­pūdį paliko tarptautinės šv. Mi­šios, kuriose meldėsi apie 18 tūkstančių piligrimų, komuniją dalijo daugybė kuni­gų iš viso pasaulio. Ne­įga­lie­ji vežimėliuose, kaip visa­da, maldininkų priekyje. Jau­di­­nan­ti palaiminimo akimir­ka. Ne­už­mirštamas re­gi­nys – Žvakių procesija, o štai Kryžiaus kelias, vedantis į kalną, nemažas išbandymas ir savanoriams pagalbininkams, reikalaujantis nemažai ištvermės bei fizinių jėgų. Dar Jurgitą sužavėjo maldininkus kelionėje autobusu lydėjęs dva­sininkas: koks gerumas, supratimas ir atjauta alsavo kiekviename jo žodyje, geste ar veido išraiškoje, palaikant, paskatinant ir dvasiškai paremiant ligotą, neįgalų, stokojantį jėgų.

Be apsilankymo stebuk­­lais garsėjančiame Lurde, Jur­gita sako pirmą kartą pamačiusi jūrą. Ne Baltijos – Vi­duržemio. Žvelgė į Pa­ryžių nuo garsiojo Eifelio bokšto. Tačiau svar­­biausia, anot merginos, bu­vo įsitikinti, kokie geri ir gražūs yra žmonės, kai juos jungia bendrystė, troškimas padėti kitam, nors ir pačiam nėra leng­va.

Tuo ir remiasi Maltos ordino pagalbos tarnybos veik­la, kurioje labai aktyviai dalyvauja Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos jaunieji maltiečiai. Jų gretose – 60 narių. Jauni žmonės, svetimą skausmą išgyvenantys kaip savo, kupini noro, troškimo padėti visiems, kam reikalinga pagalba, ir mato šiame darbe savo gyvenimo prasmę. Grupė jų, tądien aplankiusių Jurgitą, teigė esantys laimingi, galėję patys prisidėti prie to, kas Jurgitai suteikė džiaugsmo.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir iš Jurgitos albumo