Iš Šilalės kilęs menininkas į gimtinę grįžo su dovanomis

Kiekvienas kraštas turi žmonių, kuriais gali didžiuotis.  Tai patvirtina ir vieno mūsų kraštiečio kūriniai, šiuo metu puošiantys dviejų rajono kultūros įstaigų erdves. Algirdas Kazimieras Laurinaitis dabar gyvena Rasei­niuose, bet visada išdidžiai visiems sako, kad yra kilęs iš Šilalės. Be to, dailininkas įsitikinęs, jog kiekvienas iš mūsų savyje turime bent lašelį karališkojo kraujo, todėl ragina nepamiršti visur ir visada išlikti karališkais.

Kraštiečio kūryboje – susitikimai su gimtine 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje atidaryta A. K. Laurinaičio tapybos darbų paro­da „Retrospektyva“, kurioje eksponuojama 15 paveikslų, tapytų ant drobės, kartono, naudojant aliejinius, akrilinius bei tempera dažus. Šilalėje galima pamatyti tik trečdalį šiai parodai autoriaus atrinktų darbų. Kitas dvi ekspozicijas galima išvysti Bijotuose, Dionizo Poškos Baub­lių muziejuje, bei Salantuose (Kretingos r.).

A. K. Laurinaitis didžiuojasi, jog prieš 63-ejus metus gimė būtent Šilalėje – jo žodžiais tariant, mieste prie pasakiško pušyno.

„Čia gimė ir mano tėvas, ir seneliai. Visi jie buvo susiję ne tik su pušynu, bet ir su tenykščiu dvaru. Tad šalia jo bėgo mano vaikystės vasaros, ta vietovė nugulė ir ne viename mano kūrinyje“, – šilališkiams prisistatė A. K. Laurinaitis.

Jo žodžius patvirtina ir bent pora tapybos darbų, eksponuojamų Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Per paro­dos atidarymą, kuriame dalyvavo gausus kūrėjo giminaičių būrys, būtent šie paveikslai ir sulaukė daugiausiai dėmesio. Mat viename iš jų atvaizduota ne tik gimtinė, jos pastatai, bet ir daugybė artimųjų. Viena iš jų, atėjusi pasveikinti parodos autoriaus, didžiuodamasi sakė, kad šis A. K. Laurinaičio darbas kabo ir jos namuose.

„Jame nupiešta mano mama – dar maža mergaitė. Iš pozos, judesio ar veido mes atpažįstame visus pavaizduotus giminaičius“, – kalbėjo šilališkė.

O pats autorius, pristatyda­mas šį paveikslą, akcentavo tai, ko niekas iki šiol nepastebėjo: trys vienas greta kito stovintys medinukai buvo nudažyti mūsų vėliavos spalvomis.

Pa­rodoje eksponuojami kūriniai yra įvairūs. Vienuose užfiksuoti peizažai, kituose – natiurmortai ar gamtos frag­mentai, bet yra ir siurrealistinių paveikslų. Autorius sa­ko, jog natiurmortai bei pei­zažai yra tai, ką ir kaip jis mato aplinkoje. Tiesa, ne viską dailininkas perteikia tiesiogiai.

„Savo tapytus peizažus vadinčiau impresionistiniais dar­bais, kadangi man didelę įtaką darė ekspresionisto Van Gogo kūryba bei ispanų siurrealisto Salvadoro Dali tapyba“, – prisipažino parodos autorius.

A. K. Laurinaitis 1974-1979 m. studijavo tuomečiame Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija), kur įgijo dizainerio apipavidalintojo specialybę.

„Tapyba nebuvo mano pragyvenimo duona, nors piešiu jau 45 metus. Sunku įvardinti, kada tiksliai pradėjau ja domėtis. Manau, pradžia galima vadinti laikotarpį, kai dar tik ruošiausi eiti į mokyklą. Pamenu, buvau šešerių, kuomet pusbroliai pradėjo lankyti mokyklą ir parsinešdavo sąsiuvinių. Man, vaikui, kažkodėl atrodydavo, jog mokyk­loje juos moko piešti. Ir kaip nustebau, pamatęs, kad vyresni už mane vaikai, nors ir mokosi mokykloje, piešia prasčiau nei aš“, – pasakojo A. K. Laurinaitis. 

Pasigenda erdvių ekspozicijoms 

Vėliau, jau studijuodamas Dailės institute, jis išmokęs ne tik projektuoti, bet įgijo ir skulptūros bei grafikos žinių. O tai, kas yra imp­resionizmas, išsamiai išdės­tė penkerius metus tapybą dėstęs Vincas Norkus, kuris pats vadovavo­si impresionistų mokyklos prin­cipais.

„Aš žavėjausi Van Gogo darbais, mačiau daug jo kūry­bos originalų. O žvaigždy­nai į mano kūrinius atėjo iš M. K. Čiurlionio, panorau savaip interpretuoti zodiako ženk­lus“, – pasakojo savo kūrybą šilališkių vertinimui pristatantis menininkas ir užsiminė, kad Lietuvoje trūksta erd­vių meno ekspozicijoms.

Anot dailininko, per visą nepriklausomybės laikotarpį tokių erdvių Lietuvoje nepadaugėjo.

„O juk kiekvienas miestas ar miestelis galėtų turėti savotišką Luvrą – visur gyvena talentingų žmonių, kiekviena vietovė turi savitą dailės paveldą. Tokios erdvės galėtų būti kuriamos ir iš griuvėsių prikeltuose dvaruose, kur lankytojų lauktų nuolatinės ir kilnojamos parodos“, – mintimis dalijosi A. K. Laurinaitis.

Tokia idėja jam kilo tada, kai su savo paroda „Retrospektyva“ pradėjo kelionę per Lietuvą. Matydamas, kad visą jo gyvenimo kūrybą atspindintys darbai netelpa vienoje salėje, autorius nusprendė, susitikdamas su savivaldybių vadovais, priminti šią opią problemą. Laimei, šilališkiams pasisekė labiau: jie vienu metu gali aplankyti dvi parodos dalis. 

Žemaitiška prigimtis nepaleidžia

Kadangi dėl menininko tėvo darbo specifikos šeimai vis tekdavo kraustytis iš vieno rajono į kitą, A. K. Laurinaičiui prisiėjo gyventi ne tik Šilalėje, bet ir Salantuose, Šilutėje, Pakruojyje. Sostinėje jis gyveno iki 1998-ųjų, o dabar yra apsistojęs Raseiniuose. Tad menininko kūrybos paro­da ir keliauja tais takais, kuriais ėjo pats darbų autorius.

Bet daugiausiai dėmesio, ži­noma, skiriama Šilalei. Ir nors didžiąją savo gyvenimo dalį A. K. Laurinaitis praleido Aukštaitijoje, žemaitiška prigimtis nepaleidžia iki šiol, o apie gimtinę jis atsiliepia itin šiltai. 

„Šilalė išsiskiria tyrumu. Jis čia visur: ir žmonių šypsenose, ir jų dainose, ir žemaičių kalboje. Tiesa, aš nuo darželio turėjau kalbėti aukštaitiškai, tačiau visada žavėjausi žemaičių tarme. Gaila, kad likimas lėmė klajoti po pasaulį. Bet gera, jog galiu kartais sugrįžti į Šilalę, į vaikystę. Būtinai nueisiu į pušyną – gal dar rasiu tų spalvingų samanų plotų, tų prieštvaninių pušų ir eglių“, – vylėsi dailininkas.  

Paklaustas, ar neplanuoja grįžti čia gyventi, menininkas to neišsižada.

„Jei matyčiau, kad galiu kažkuo prisidėti prie Šilalės kūrimo, vystymo, mielai atvažiuočiau, nors ir yra taisyklė, jog savame krašte pranašu nebūsi“, – „Šilalės artojui“  teigė A. K. Laurinaitis.

Paveiksluose – asmeniniai išgyvenimai

Nors gal ir atrodo keista, bet 45 metus kuriantis menininkas žiūrovams pristato tik antrąją savo autorinę parodą. Dailininkas sako, jog kiekvieną kūrinį jis turi išjausti. Kitu atveju kūrybą būtų galima vadinti lengvabūdiška.

„Pavyzdžiui, paveikslą „Jūra“ tapiau kelis mėnesius. Būna, nupiešiu, po to dar kartą įvertinu, papildau. Tiesa, yra tokių paveikslų, 

kuriuos nutapiau per vieną vakarą, bet turiu ir nuo 2004-ųjų nebaigtą darbą“, – savo kūrybos virtuvės paslaptis atskleidė „Retro­spek­tyvos“ autorius. 

Atėjusieji į A. K. Laurinaičio parodą visada atkreipia dėmesį į kelis portretus: mergai­tės, subrendusios moters, Barboros Radvilaitės ir jos brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo. Šie darbai sukurti pasitelkiant kompiuterinę grafiką.

„Mano senelis, mamos tėvas, buvo Leonas Rudaitis. Tačiau, pasitelkęs kompiute­rinę grafiką, aš išvedžiau sąsajų, kad ir mano šviesaus atminimo mama, ir be žinios dingusi duktė yra šiek tiek panašios į istorinius Lietuvos herojus“, – sakė me­nininkas.

Jis pripažįsta, jog paveiksluose atvaizduota ir skaudi šeimos drama – dailinin­kas yra nutapęs bei parodo­se eksponuoja dingusios duk­ters port­retą. Mergina 2004- aisiais išvyko į Nyderlandus ir prapuolė be žinios.

„Daug kas manęs klausia, kodėl tai viešinu. Aš noriu įspėti, kad emigruoti iš Lietuvos gali būti pavojinga, taip akcentuoju būtinybę gyventi savame krašte“, – teigė dailininkas. 

Parodos „Retrospektyva“ au­torius prisipažįsta, jog ir šiai kūrybinei kelionei akstiną davė būtent dukros Linos dingimas. Emigruoti merginą paskatino tai, kad ji, baigusi studijas Vytauto Didžiojo universitete, Lietuvoje negalėjo rasti darbo.

„Keliaudamas su šia paroda, tikiuosi atrasti bent menkiausią giją į jos, tikros karalaitės savo būdu bei išsilavi­nimu, paslaptį“, – atskleidė A. K. Laurinaitis.

 Be to, jo įsitikinimu, mes visi esame garbingos tautos palikuonys, negalime šito pamiršti.

A. K. Laurinaičio darbų pa­roda Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje bus eksponuojama iki gegužės 31 d., o patį autorių sutikti galima šiandien (penktadienį) Bijotuose vykstančiame Poezijos pavasario renginyje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.