Ramybės idilė šeimos darnoje

„Kol dar sveikatos kiek yra, gyvenimu per daug nesiskundžiame. Dukros užaugo, išėjo, o mudu, vienas kitą prilaikydami, pamažu ir leidžiamės į pakalnę“, – vienas kitam pritardami, kalbėjo Nijolė ir Pet­ras Masidunskiai, ne taip seniai atšventę ne kiekvienam sulaukti skirtas Auksines vestuves. Ir atšventę išties išskirti­nai.

„Laikas lėkte lekia. Jau­nys­tėje jis, rodos, taip neskubėjo“, – mintimis grįžusi į jaunas dienas, sakė Nijolė.

Iš tiesų galbūt tik būdami vyresnio amžiaus pradedame labiau jausti laiko tėkmę, nes jo lieka mažiau. Be to, vis labiau paskui jį nebespėjame...

Nijolė ir Petras – didkiemiškiai. Moteris sako, jog, gyvendami už pusantro kilometro vienas nuo kito nutolusiuose kaimuose, kurie, anot Petro, jau seniai melioracijos sunaikinti, jie vienas kitą pažinojo, tad ir draugystė savaime gavosi.

P. Masidunskis labiau žinomas vyresnės kartos rajono pedagogų bendruomenei, juo labiau, kad jam kurį laiką teko dirbti Švietimo skyriuje. Bet įdomu ir tai, jog pedagogo keliu jis pasuko ne iškart. Nors tai buvo tikrasis jo gyvenimo pašaukimas.

„Baigęs tuomet Didkiemio septynmetę, pasukau į Pajū­rio technikumą. Šviežiai iškeptą agronomą paskyrė į Pa­jūralį laukininkystės brigadi­ninku. Jaučiau, kad ne man tas darbas... Po pusantrų metų grįžau į Didkiemį. Įsidarbinau pavaduojančiuoju mokyto­ju jau aštuonmetėje, įstojau į Šiau­lių pedagoginį institutą. Bet studijos įstrigo, suklupau su muzika... Bandžiau studijuoti Vilniuje: kaip agronomas, įstojau į biologiją, tačiau vėl nesėkmė – neišlaikiau chemijos. Galiausiai pasirinkau istoriją, baigiau studijas ir dirbau iki pensijos“, – trumpai darbo biografiją nupasakojo Petras.

Dirbo ne vienoje mokykloje. Net 20 metų Nijolė ir Petras praleido Šiaulių rajone, Rau­dė­nuose, kur gavo paskyrimą. Petras dirbo mokyk­los direktoriumi, Nijolė – bend­rabučio auk­lėtoja. Šitą laikotarpį Ma­si­dunskiai prisimena kaip geriausią sa­vo gyvenime. Ir tai suprantama – jauni, karjera klostosi puikiai, auga dukros.

Tačiau ir vėl atėjo pasirinkimo metas. 

„Tėvukai buvo likę vieni, su­seno ir reikėjo grįžti atgal į Did­kiemį. Čia jau nieko ne­padarysi. Tada įsidarbi­nau Švie­timo skyriaus mokyk­lų inspek­to­riu­mi, o kai viskas keitėsi, vėl darbas gimtajame Did­­­kiemyje. Bet ir čia mokyk­los nebeliko... Tuomet mokiau istorijos Šilalės Si­mo­­no Gau­dėšiaus gimnazi­jos mokinius. Iki tos lemtin­gos nakties prieš dešimt me­tų, kai ištiko insultas... Lai­mei, be didelių pasekmių. Bet tai turbūt buvo ženklas, jog laikas eiti į užtarnautą poilsį. Juo labiau, kad vien pedagoginio darbo stažo turiu sukaupęs per 40 metų, o bend­ras – 45-eri. Matyt, ateina metas, kuomet ir kūnas, ir protas prie­šinasi tam, ką tau reikia daryti: tapo sunku važinėti į darbą ir atgal, nebeliko potraukio... Vadinasi, užtenka...“ – pasakojo Petras.

Jis teigė, jog savo darbine veikla yra patenkintas. Kitaip nė negali būti, nes, pradėjęs, anot Petro, nuo pačių žemiausių kategorijų, sugebėjo pelnyti pagarbą bei pripažinimą visuomenėje.

Šiemet Masidunskiai atšventė Auksines vestuves. Su­kak­tis sutapo su kita gražia šeimos švente – viduriniosios dukters Aušros vestuvėmis. Aušra jau dešimt metų gyvena Italijoje, su vyru italu turi savo namus, gerą darbą. Į šią saulėtą šalį ji papuolė dar studijuodama ekonomiką, pagal „Erasmus” mainų programą.

„Pabandė ir patiko. Baigė studijas, susirado ir darbą, ir vyrą“, – šypsosi laimingi tėvas ir mama.

Juo labiau jiems smagu, kad žentas pramoko lietuvių kalbos, yra labai mielas, šiltas, bendraujantis žmogus. Jiedu teigia pagal žentą susidarę nuomonę, jog visi italai yra tokie.

„Arba mūsų dukrai labai pasisekė“, – sakė mama.

„Mums dukra tiktai liepė atskristi – tai visas mūsų rūpestis. Žinoma, laukia staigmena. Kaip staigmena buvo ir duk­rų sveikinimas „Šilalės artojuje“. Jos visada mus nustebina... O į Italiją vyksime ne pirmą kartą – dukra su žentu mums jau daug ką aprodė: Romą, Veneciją... Juk toje šalyje tikrai yra ką pamatyti. Kol dar paeinam, kol galim – ko gi nepasibasčius po pasaulį...” – svarsto Masidunskiai.

Žinoma, šventės akimirkos nepakartojamos... Tuo labiau, kai jų, galima sakyti, visa puokštė: tėvų Auksinės vestuvės, tėvo 75-metis ir dukters vestuvės. Tarsi suplanuota.

Vyriausioji Masidunskių duk­ra Aurelija pasuko tėvų pė­domis – tapo pedagoge, mažoji Auksė baigė psichologijos studijas. Visos, anot tėvų, įgijo magistro laipsnius, turi gerus darbus, yra ištekėjusios. Seneliams jos padovanojo tris anūkus, visi – berniukai.

„Mes dukromis laimingi, o jos mums anūkais atsidėkojo“, – šypsosi Nijolė ir Petras.

Mokytojo gyvenimas – tarp vaikų. Visokių jų yra pasitaikę Masidunskių pedagoginėje veikloje. 

„Negaliu labai jų peikti. Aiš­ku, kartais papuldavo ir sunkiau auklėjamų. Bet juk jie vaikai, augdami susiduria su sudėtingais amžiaus tarpsniais. Dauguma gimnazijos klasėse pradeda rimtai galvoti apie mokymąsi, ateitį, o penktokų–septintokų gal­vose dar vėjai, išmislai... Ta­čiau kaip ten buvę, pro šalį eidami dabar pasako labas... Va­dinasi, užaugo protingi žmonės, subrendo. Svei­­ki­na­si, o mes ne visus bepažįstame“, – sakė Petras.

„Per didelė laisvė dabar mokiniams duodama, pareigos pamirštamos. O drausmin­ti mokytojas ribotai tegali. Bet baisiausia, kai iš šeimų atimami vaikai“, – tęsė vyro mintis Nijolė.

Nors ir patinka tėvams pa­sisvečiuoti pas dukras (Auš­ra net kviečia juos įsikur­ti Italijoje), bet iš savo Did­kiemio jiedu niekur nesiruošia išeiti. Ir apskritai kur begyveno, gimtasis miestelis, išsidėstęs lomoje, juos visa­da traukė. Dienas senjorai tei­gė leidžiantys ramiai, nes viskas gyvenime jau nudirbta. Nijolė tvarko­si po namus, Pet­ras prižiūri porą šeimynų bitučių, dar dainuoja ansamblyje, gie­da bažnyčios chore, abu dalyvauja bend­ruomenės veikloje. Su nos­­talgija mena lai­kus, kai mies­te­ly­je veikė mokykla – juk kur yra vaikų, visada didesnis judėjimas. Geru žodžiu mini buvusią bendruomenės vadovę, aktyvią, energingą bibliotekininkę. Masidunskiai apgailestauja, jog Did­kiemyje ven­gia kurtis jauni žmonės. Tur­būt todėl, kad kažkada pažadėtas asfaltas žvyrkeliu tebedulka iki šiol.

„Gyvenimas ge­ras. Gaila tik, jog sveikatos mažėja... Iš meilės į po­rą suėjom, esame vienas kitu patenkinti. Žengiame vienas į kitą pasiremdami: jei, galvai susvaigus, par­puoli, padedame atsikelti. Reikia branginti kiekvieną esamą die­ną. Nebesigręžioti į praei­tį, neplanuoti ateities, bet džiaugtis šiandiena, nes ji gali būti paskutinė... O svarbiausia gyvenime yra vaikai. Tai viskas, ką žmogus palieka po savęs“, – įsitikinęs Petras.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.