Ramybės idilė šeimos darnoje
„Kol dar sveikatos kiek yra, gyvenimu per daug nesiskundžiame. Dukros užaugo, išėjo, o mudu, vienas kitą prilaikydami, pamažu ir leidžiamės į pakalnę“, – vienas kitam pritardami, kalbėjo Nijolė ir Petras Masidunskiai, ne taip seniai atšventę ne kiekvienam sulaukti skirtas Auksines vestuves. Ir atšventę išties išskirtinai.
„Laikas lėkte lekia. Jaunystėje jis, rodos, taip neskubėjo“, – mintimis grįžusi į jaunas dienas, sakė Nijolė.
Iš tiesų galbūt tik būdami vyresnio amžiaus pradedame labiau jausti laiko tėkmę, nes jo lieka mažiau. Be to, vis labiau paskui jį nebespėjame...
Nijolė ir Petras – didkiemiškiai. Moteris sako, jog, gyvendami už pusantro kilometro vienas nuo kito nutolusiuose kaimuose, kurie, anot Petro, jau seniai melioracijos sunaikinti, jie vienas kitą pažinojo, tad ir draugystė savaime gavosi.
P. Masidunskis labiau žinomas vyresnės kartos rajono pedagogų bendruomenei, juo labiau, kad jam kurį laiką teko dirbti Švietimo skyriuje. Bet įdomu ir tai, jog pedagogo keliu jis pasuko ne iškart. Nors tai buvo tikrasis jo gyvenimo pašaukimas.
„Baigęs tuomet Didkiemio septynmetę, pasukau į Pajūrio technikumą. Šviežiai iškeptą agronomą paskyrė į Pajūralį laukininkystės brigadininku. Jaučiau, kad ne man tas darbas... Po pusantrų metų grįžau į Didkiemį. Įsidarbinau pavaduojančiuoju mokytoju jau aštuonmetėje, įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Bet studijos įstrigo, suklupau su muzika... Bandžiau studijuoti Vilniuje: kaip agronomas, įstojau į biologiją, tačiau vėl nesėkmė – neišlaikiau chemijos. Galiausiai pasirinkau istoriją, baigiau studijas ir dirbau iki pensijos“, – trumpai darbo biografiją nupasakojo Petras.
Dirbo ne vienoje mokykloje. Net 20 metų Nijolė ir Petras praleido Šiaulių rajone, Raudėnuose, kur gavo paskyrimą. Petras dirbo mokyklos direktoriumi, Nijolė – bendrabučio auklėtoja. Šitą laikotarpį Masidunskiai prisimena kaip geriausią savo gyvenime. Ir tai suprantama – jauni, karjera klostosi puikiai, auga dukros.
Tačiau ir vėl atėjo pasirinkimo metas.
„Tėvukai buvo likę vieni, suseno ir reikėjo grįžti atgal į Didkiemį. Čia jau nieko nepadarysi. Tada įsidarbinau Švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi, o kai viskas keitėsi, vėl darbas gimtajame Didkiemyje. Bet ir čia mokyklos nebeliko... Tuomet mokiau istorijos Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokinius. Iki tos lemtingos nakties prieš dešimt metų, kai ištiko insultas... Laimei, be didelių pasekmių. Bet tai turbūt buvo ženklas, jog laikas eiti į užtarnautą poilsį. Juo labiau, kad vien pedagoginio darbo stažo turiu sukaupęs per 40 metų, o bendras – 45-eri. Matyt, ateina metas, kuomet ir kūnas, ir protas priešinasi tam, ką tau reikia daryti: tapo sunku važinėti į darbą ir atgal, nebeliko potraukio... Vadinasi, užtenka...“ – pasakojo Petras.
Jis teigė, jog savo darbine veikla yra patenkintas. Kitaip nė negali būti, nes, pradėjęs, anot Petro, nuo pačių žemiausių kategorijų, sugebėjo pelnyti pagarbą bei pripažinimą visuomenėje.
Šiemet Masidunskiai atšventė Auksines vestuves. Sukaktis sutapo su kita gražia šeimos švente – viduriniosios dukters Aušros vestuvėmis. Aušra jau dešimt metų gyvena Italijoje, su vyru italu turi savo namus, gerą darbą. Į šią saulėtą šalį ji papuolė dar studijuodama ekonomiką, pagal „Erasmus” mainų programą.
„Pabandė ir patiko. Baigė studijas, susirado ir darbą, ir vyrą“, – šypsosi laimingi tėvas ir mama.
Juo labiau jiems smagu, kad žentas pramoko lietuvių kalbos, yra labai mielas, šiltas, bendraujantis žmogus. Jiedu teigia pagal žentą susidarę nuomonę, jog visi italai yra tokie.
„Arba mūsų dukrai labai pasisekė“, – sakė mama.
„Mums dukra tiktai liepė atskristi – tai visas mūsų rūpestis. Žinoma, laukia staigmena. Kaip staigmena buvo ir dukrų sveikinimas „Šilalės artojuje“. Jos visada mus nustebina... O į Italiją vyksime ne pirmą kartą – dukra su žentu mums jau daug ką aprodė: Romą, Veneciją... Juk toje šalyje tikrai yra ką pamatyti. Kol dar paeinam, kol galim – ko gi nepasibasčius po pasaulį...” – svarsto Masidunskiai.
Žinoma, šventės akimirkos nepakartojamos... Tuo labiau, kai jų, galima sakyti, visa puokštė: tėvų Auksinės vestuvės, tėvo 75-metis ir dukters vestuvės. Tarsi suplanuota.
Vyriausioji Masidunskių dukra Aurelija pasuko tėvų pėdomis – tapo pedagoge, mažoji Auksė baigė psichologijos studijas. Visos, anot tėvų, įgijo magistro laipsnius, turi gerus darbus, yra ištekėjusios. Seneliams jos padovanojo tris anūkus, visi – berniukai.
„Mes dukromis laimingi, o jos mums anūkais atsidėkojo“, – šypsosi Nijolė ir Petras.
Mokytojo gyvenimas – tarp vaikų. Visokių jų yra pasitaikę Masidunskių pedagoginėje veikloje.
„Negaliu labai jų peikti. Aišku, kartais papuldavo ir sunkiau auklėjamų. Bet juk jie vaikai, augdami susiduria su sudėtingais amžiaus tarpsniais. Dauguma gimnazijos klasėse pradeda rimtai galvoti apie mokymąsi, ateitį, o penktokų–septintokų galvose dar vėjai, išmislai... Tačiau kaip ten buvę, pro šalį eidami dabar pasako labas... Vadinasi, užaugo protingi žmonės, subrendo. Sveikinasi, o mes ne visus bepažįstame“, – sakė Petras.
„Per didelė laisvė dabar mokiniams duodama, pareigos pamirštamos. O drausminti mokytojas ribotai tegali. Bet baisiausia, kai iš šeimų atimami vaikai“, – tęsė vyro mintis Nijolė.
Nors ir patinka tėvams pasisvečiuoti pas dukras (Aušra net kviečia juos įsikurti Italijoje), bet iš savo Didkiemio jiedu niekur nesiruošia išeiti. Ir apskritai kur begyveno, gimtasis miestelis, išsidėstęs lomoje, juos visada traukė. Dienas senjorai teigė leidžiantys ramiai, nes viskas gyvenime jau nudirbta. Nijolė tvarkosi po namus, Petras prižiūri porą šeimynų bitučių, dar dainuoja ansamblyje, gieda bažnyčios chore, abu dalyvauja bendruomenės veikloje. Su nostalgija mena laikus, kai miestelyje veikė mokykla – juk kur yra vaikų, visada didesnis judėjimas. Geru žodžiu mini buvusią bendruomenės vadovę, aktyvią, energingą bibliotekininkę. Masidunskiai apgailestauja, jog Didkiemyje vengia kurtis jauni žmonės. Turbūt todėl, kad kažkada pažadėtas asfaltas žvyrkeliu tebedulka iki šiol.
„Gyvenimas geras. Gaila tik, jog sveikatos mažėja... Iš meilės į porą suėjom, esame vienas kitu patenkinti. Žengiame vienas į kitą pasiremdami: jei, galvai susvaigus, parpuoli, padedame atsikelti. Reikia branginti kiekvieną esamą dieną. Nebesigręžioti į praeitį, neplanuoti ateities, bet džiaugtis šiandiena, nes ji gali būti paskutinė... O svarbiausia gyvenime yra vaikai. Tai viskas, ką žmogus palieka po savęs“, – įsitikinęs Petras.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.