Šokėja Aušra neabejoja, kad nėra žmogaus, negalinčio šokti

Kartais, stebint žmonių veiklą, susidaro įspūdis, kad jokių ribų jų galimybėms nėra: jie visur spėja, viską daro su ugnele ir kokybiškai, iš visos širdies. Vienas tokių pavyzdžių – daugeliui šilališkių gerai pažįstama šokių mokytoja Aušra Danisevičienė. Ši smulkutė nuolat besišypsanti moteris ne tik pati šoka, bet šokio meno moko ir paties įvairiausio amžiaus šilališkius. Negana to, stato spektaklius, dekoruoja sceną, pati siuva kostiumus šokėjams. Ji tuo pačiu metu yra ir mokytoja, ir trenerė, ir choreografė, ir savo vaikų mama bei žmona. 

„Anšlagas“, – prieš praside­dant premjeriniam šokio spek­takliui „Coliukė“, stebėjosi jo režisierė A. Danisevičienė.

Tądien Šilalės kultūros cent­ro didžiojoje salėje visi norintieji jį pamatyti nesutilpo, minia tarpduryje stovinčių žiūrovų bandė spektaklį pažiūrėti bent akies krašteliu, o jam pasibaigus, žiūrovai plojo atsistoję. Vėliau spektaklio „Co­liukė“ scenarijaus autorė ir cho­reografė prisipažino tokio pasisekimo nesitikėjusi. 

„Tai jau penktas mano statytas šokio spektaklis. Bet jis buvo pats masiškiausias – iš viso dalyvavo per šimtą įvairaus amžiaus šokėjų, dainavo apie trisdešimt Šilalės krašto choro dainininkų. „Coliukė“ – graži pasaka, su daugybe personažų. Tai ir leido temą išvystyti plačiau, atskleidžiant ją šokiu, jog tiktų ir patiktų pačiai įvairiausiai publikai. Taip scenarijuje atsirado ir choro numeriai“, – dalijasi spektaklio sėkme jo kūrėja. 

Šiame spektaklyje šoko Ši­la­lės kultūros centro „Šokio teat­ras“, šokio studija „Salto“, Ši­lalės meno mokyklos bei Si­mono Gaudėšiaus gimnazijos šo­kėjai. Visiems šiems kolek­tyvams vadovauja vienas žmogus – A. Danisevičienė. 

Kyla natūralus klausimas, ko­kio amžiaus yra šokėjai?

Aušra nusijuokia: nuo 3 iki 63 metų. Tad akivaizdu, jog per 15 metų darbo išugdyta ne viena šokėjų karta. 

„Yra merginų, kurios jau baigė mokyklą ir išvažiavo studijuoti. O tos, kurios pradėjo pas mane šokti būdamos trejų metukų, mokosi paskutinėse gimnazijos klasėse. Štai dėl to man būna be galo liūdna: su visais savo šokėjais savotiškai suaugu, tampu kone antrąja mama, o jie man – antraisiais vaikais. Bet smagu, kai sužinau, jog pavyko meilę šokiui įskiepyti visam gyvenimui. Tar­kime, užpernai iš Šilalės studijuoti išvykusi mergina pasirinko šiuolaikinio šokio meno studijas Vilniuje, seka mano pėdomis. Nenusakomas jausmas, kai žinai, kad būtent tavo darbas ir užsidegimas pastūmėjo kitą žmogų rinktis tokį pat gyvenimo kelią. Be to, tai nėra šokio pedagogika, su kuo dažnai painiojamas šiuolaikinio šokio menas. Pastarosios studijos yra atrankinės, kai choreografas kas dvejus metus renka sau kursą. Viliuosi, jog šiai šilališkei ateityje paklus pasaulinės scenos ir mes apie ją dar išgirsime“, – pasakoja A. Danisevičienė.  

Paklausta, ar savo atžaloms linkėtų tokio gyvenimo kelio, kuriuo eina pati, Aušra atsako taip, kaip mąsto ir jaučia: „Mūsų dukrai – aštuoneri, sūnui – treji su puse. Mergaitė yra imli šokiui, noriai atlieka judesius, juos tobulina, o sūneliui tai kol kas visiškai neįdomu. Šokti turi norėti, tik tada tai taps malonumu, savotiška terapija. Tad jeigu mano vaikams šokti patiks taip, kaip man, visada pritarsiu jų pasirinkimui“.

A. Danisevičienė pastebi, kad per prievartą niekas nieka­da gero rezultato pasiekti negali.

„O kai žmogus ko nors nori ir atkakliai siekia, jam negali nepavykti. Todėl aš visada dirbu visomis jėgomis. Tokio pat maksimumo reikalauju ir iš auklėtinių. Nenoriu gailėtis, jog galbūt kažko nepadariau, nors galėjau. Iš prigimties esu kukli, todėl visada ir viską stengiuosi padaryti kiek įmanoma daugiau pati. Tikriausiai iš to ir gimsta ne tik choreografija, bet ir kostiumai, scenarijai. Man geriau, kai žinau, kaip viskas bus, nes savo vizijose rezultatą jau matau ir siekiu, kad jis būtų įgyvendintas“, – įsitikinusi Aušra.  

A. Danisevičienė yra taura­giškė. Besimokydama Tau­ra­gėje, lankė dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ repeticijas, šokio studiją „Amadeus“, kurios vadovė Vilija Krūgelienė jauną merginą ir „užkrėtė“ šokio virusu visam gyvenimui. Dabar jau pati ne vieną šokėjų kartą išugdžiusi šokėja prisipažįsta, jog daug ko išmoko ir daug ką įgyvendino, sekdama būtent savo mokytojos pavyzdžiu.

„Iki šiol ją vadinu vadove ir sakau, kad ji man buvo, yra ir išliks autoritetas. Visada norėjau būti tokia kaip ji. Todėl, baigusi mokyklą, įstojau į tuometinį Klaipėdos menų fakultetą, baigiau choreografijos studijas, po to įgijau ir teatro režisierės bakalauro laipsnį“, – apie savo kūrybinių ieškojimų pradžią pasakoja A. Danisevičienė.

Moteris prisipažįsta – ji mak­si­malistė. Ir nors trumpam tarsi suabejoja, ar tas bruožas visada yra gerai, nusijuokusi patvirtina: „Bet tai – fak­tas, tokia esu“.

Galbūt žemaitiškas užsispy­rimas ir atkaklumas lėmė ir tai, jog iš dvylikos bendrakursių iki šiol pagal specialybę dirba tik penki. Dalis jų diplomus padėjo į stalčių – po studijų nei patys šoko, nei kitų mokė. Daugiausiai savo profesijoje pasiekusiu kursioku Aušra laiko Kauno muzikiniame teatre baletmeisteriu dirbantį kolegą.

„Man pačiai irgi entuziazmo netrūksta. Niekada netrū­ko. Pamenu, kai atvykau į Ši­lalę, vyresnės kolegės sakydavo: padirbėsi penkerius metelius ir tos ugnelės nebeliks. Bet štai jau prabėgo 15 metų, o kūrybinė aistra manyje ne tik neblėsta, bet rusena vis labiau“, – atvirauja A. Da­ni­sevičienė.

Energinga moteris sako negalinti sulaukti vasaros atostogų pabaigos – darbo, susitikimų su savo šokėjais ji pradeda ilgėtis jau po 2–3 savaičių poilsio. 

Tad iš kur tiek tos neblėstančios energijos?

A. Danisevičienė tikina, kad energija, teigiama nuotaika, kū­rybiškumas bei daugybė kitų pozityvių dalykų yra užkoduota pačiame šokyje.

„Šokis žmogui duoda labai daug. Ir ne vien scenoje. Šo­kantis žmogus geba į daugelį gyvenimo aspektų pažvelgti kitu rakursu, kūrybiškiau. Be to, šokančiam atsiranda daugiau drąsos, nebelieka komp­leksų, įgyjama daugiau pasiti­kėjimo savimi. O šokius lankantį asmenį lengvai galima atpažinti net gatvėje iš pasitempimo, laikysenos, stovėse­nos. Šokis ugdo ištvermę, mo­ko siekti tikslo“, – šokio naudą bando nusakyti pašnekovė.

Ir net neabejoja, kad šokis žmogui gali suteikti viską, ko jam reikia. Pasak profesionalios šokėjos, yra žmonių, kurie nemoka savęs išreikšti. Bū­tent šokis tam puikiai tinka. Ne veltui šokis yra naudoja­mas ir kaip savotiška terapija. O ir mokslo įrodyta, kad, pavyzdžiui, šokis vyresniame amžiuje atitolina senatvę.

„Apmaudu, bet šilališkiai kol kas nemoka savęs vertinti, bai­minasi išeiti į viešumą, o jeigu pabando šokti ir kažkas nepavyksta, tuoj meta užsi­ė­mimus. Mėginu jiems įrodyti, jog šokti gali visi, ir pradėti mokytis šokio įmanoma bet kokiame amžiuje“, – drąsina abe­jojančius Aušra. 

Mokytoja atskleidžia, kad ma­loniausia jai dirbti su vyresnio amžiaus jaunuoliais, gimnazistais.

„Iš šios amžiaus grupės galima „išspausti“ maksimumą. Ir jau ne viename šokio spektaklyje pasiekiau to, ką buvau sumąsčiusi. Kodėl būtent su šia amžiaus grupe? Manau, atsakymas paprastas: šokėjai vie­ni kitus pažįsta nuo mažumės, žino ir mokytojos norus, supranta iš menkiausios pastabėlės. Be to, ypatingai jaučia vienas kitą, supranta, kaip atlikti vieną ar kitą judesį, jau moka siekti bendro rezultato, o ne šoka kiekvienas sau. Yra daug šokėjų, kurie labai gerai juda, bet tik kaip pavieniai artistai“, – darbo subtilybes atskleidžia pedagogė.

A. Danisevičienės teigimu, pro­fesionalumas nepasiekiamas per vieną dieną, jį reikia ugdyti labai ilgai, daug ir sunkiai dirbant. Bet mokytojos nestebina ir tai, jog daugumai šokis asocijuojasi vien su pramoga. O ir atvejai, kai būtent tokios nuostatos laikosi ateinantieji šokti patys ar atvedantys savo atžalas, nėra tokie jau reti.

„Supratimas, kad šokti, vadinasi, sunkiai dirbti, ateina vėliau. Be to, ne visus žmones galima spausti. Kiekvienoje grupėje susidaro savita atmosfera, su kiekviena dirbti ar net bendrauti reikia kitaip.  Pavyzdžiui, mažiesiems tenka sukurti tokią aplinką, kuri skatintų norą šokti. Žinoma, ne kiekvienas šoka metų metus, ypač berniukai. Beje, jie kažkodėl mieliau renkasi tautinius šokius, o ne šiuolaikinį šokį. Gali būti, jog tam įtaką daro ir tėvai. Ne paslaptis, kad prieš nuspręsdami lankyti šokių pamokas, dauguma viliasi, jog mokysis šokti valsą, kurio prireiks baigiant mokyklą, tuokiantis“, – šypsosi šokio pedagogė.

Šiuolaikiniame šokyje vienas pagrindinių prioritetų – lankstumas. Tai, kad mažieji A. Danisevičienės auklėtiniai ne­įtikėtinai lankstūs, tikriausiai pastebėjo dažnas jos koncertų ar šokio spektaklių žiūrovas.

„Anksčiau rengdavau koncertus, bet to pradėjo nebeužtekti. Taip prieš trejus metus kilo mintis apie šokio spektak­lį. O dabar, kai Šilalės publikai jau pristatyti penki („Mergaitė su degtukais“, „Eglė žalčių karalienė“, „Pušų viršūnėse“, „Metų laikai“, „Coliukė“), suprantu, kad jais galiu pasakyti daugiau. Tad ketinu šią veiklą tęsti“, – planus atskleidžia pašnekovė. 

Kurdama personažus choreografė sako įvertinanti, kaip įtikimiau perteikti jų nuotaiką, gyvenseną, mąstymą ar jausmus. Todėl ji pati rašo scenarijus, kuria choreografiją, siuva kostiumus. Žinoma, jai talkina ir kiti žmonės, bet Aušra neslepia, jog namuose turi atskirą patalpą, kuri yra virtusi savotiškomis dirbtuvėmis.

„Apgalvoju viską iki smulk­menų, nes menkiausia kostiumo detalė gali pasakyti la­bai daug“, – sako A. Dani­se­vi­čienė.

Ji neneigia, jog prieš premjeras miegui telieka 3–4 valandos, o darbui tenka aukoti šeimos laiką. Tačiau sako esanti laiminga, nes vyras supranta ir palaiko. Ir visus sunkumus atperka vaizdas, kai šokėjams žiūrovai ploja stovėdami.

Beje, ypatingo susižavėjimo sulaukusį spektaklį „Coliukė“ dar bus galima išvysti Šilalės miesto šventėje – rugpjūčio pirmąjį savaitgalį. 

Rudenį startuos naujas sezonas, o tai reiškia, kad ir vėl bus pradedama rengtis naujam šokio spektakliui. Koks jis bus?

„Coliukė“ buvo linksmybės, puota, džiazas. Kitais metais ruošiu kitokio žanro kūrinį „Knygnešys“. Tai bus istorinis spektaklis, tad šokti jame turėtų kiek vyresni šokėjai“, – atskleidžia choreografė.

Ir prisipažįsta, jog galvoje knibžda daugybė visokių idėjų, kurias norėtų įgyvendinti. Svajonėse – pastatyti spektaklius „Alisa stebuklų šalyje“, „Velnio nuotaka“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.