Gyvenimo laimė pražydo deimantais

Šiems žmonėms Likimas maloningas – jau leido drau­ge nugyventi net 60 metų! Albina ir Stanislovas Pū­džiu­viai iš Beržės prieš kelias savaites atšventė Dei­mantines vestuves. Paminėjo, kaip ir dera, bažnyčioje, atnaujin­dami santuokos įžadus. Tėvų, o ir savo pačių laime kartu džiaugėsi Pūdžiuvių atžalos: vaikai, anūkai, pro­anūkiai bei didelis giminaičių būrys.

Nuvykę į Beržę, namuose radome tik Albiną. Stanislovas buvo išskubėjęs ravėti daržo. Mat pažadėjo dukrai Vidai, kuri su savo šeima taip pat gyvena Beržėje ir ūkininkauja, jog savo lysves susitvarkys iki vestuvių iškilmių. Ir apskritai, pasak Albinos, jos Stanislovas dykai sėdėti negali – žiūrėk, dirba tai tą, tai aną. O kai tokios karštos dienos, moteris baiminasi, kad koks šilumos smūgis vyro neištiktų.

Iki daržo pėsčiomis netrum­pas kelio galiukas, bet mašina neužtrukome. Nors Albina iš pradžių nebuvo itin linkusi šnekėtis, Stanislovo pagalba pavyko prakalbinti. O kalbėjo abu ir smagiai, ir jausmingai, nes už nugaros likusiame gyvenime buvo visokių tarpsnių.

Stanislovas kilęs nuo Tūbinių, šeimoje buvo vienas vaikas. Užtat kaip praturtėjo gimine, kai į žmonas pasiėmė Albiną, nes jo išrinktoji užaugo su dar penkiais broliais bei sesėmis. Albinos tėvai patyrė Sibiro lemtį. Mat turėjo 50 hektarų žemės. Nors buvo ir pelkių, ir krūmynų, darbštūs žmonės viską išplėšė, išvalė ir pavertė žemę tinkama ūkininkauti. Ir plušėjo joje, kol vieną dieną buvo išvežti iš Tėvynės net nežinodami už ką. Kuomet po dešimt tremties metų tėvas kreipėsi į visokias sovietines institucijas, kad parodytų bent kokį dokumentą ar nutartį, nurodantį priežastį, niekas nieko pasakyti negalėjo...

Ištrėmus tėvus, šeši vaikai liko visiškai vieni. O mažiausiajam tebuvo tik treji... 

„Gal taip ir būtume kur nors išblaškyti ar net išmirę, jei ne geroji mūsų tetulė Bronikė, mamos sesuo. Tai ji visus mus iš Požerės, kur gyvenome, parsivežė į Mažrimus, pas senelius, kartu su jais augino, rengė, maitino ir į mokyklą leido.

Kai tėvai grįžo, parsivežė dar patį mažiausiąjį dešimt­metį brolį – mamą į tremtį išvežė nėščią... O teta savo gyvenimą taip ir paaukojo mums, sesers vaikams. Nesukūrė šeimos, tačiau šeima laikė mus visus ir buvo visiems labai brangi ir reikalinga. Mes laikėme ją antrąja savo mama“, – prisimena  Albina.

Vos prakutę, vaikai turėjo dirbti. Albina prižiūrėdavo vai­kus. Daug, sako, jų praaugi­no... Stanislovas ganydavo kolūkio gyvulius. Gyvendami netoliese, jaunuoliai vienas kitą pažinojo, ir netrukus jausmai ta­po gilesni nei pažintis ar kaimynystė.

„Pamenu, einu pro šalį, žiūriu, Albinos senelis šieną pjau­na. Sakau: argi tokiam senam žmogui šitoks sunkus darbas. Imu iš jo dalgį ir rėžiu pradalges“, – pasakoja Stanislovas, nedrąsiai prisipažindamas, jog stengdavosi sukiotis ten, kur būdavo Albina, mat ji jam labai patikusi.

„Trejus metus draugavome. Apsiženijome abu dvidešimties, esame bendraamžiai. Kai iš Sibiro grįžo tėvai, mama pasakė: ženykitės!“ – prisimena Albina.

Tokia pat griežta savo vaikams dėl, anot Albinos, ženat­vės buvusi ir ji.

„Mama pasakydavo: arba že­nykitės, arba...“ – prisimena dukra Vida. Tad visi, susiradę savo antrąsias puses, su vestuvėmis ilgai nedelsdavo. O tėvai visoms dukroms vestuves namuose iškėlė.

Susituokę Pūdžiuviai apsigyveno pas Stanislovo tėvus. Albinos seneliai pradžiai davė karvę, laikė kiaulių, augindavo paršelių ir taip vertėsi. Ir, pasak Stanislovo, buvo gerai, nes juk jauni,  sveiki.

„Tada kūmas Gumuliauskis parsiviliojo mus į Beržę, ten jau ėmėmės statytis trobą. Bet po kelių metų, prikalbinti jau kitų giminaičių, išsikėlėme į Telšius. Sakė, čia jums bus geriau, ne taip sunkiai“, – prisimena Stanislovas. 

Albina Telšiuose įsidarbino pieninėje, Stanislovas – traktorininku melioracijos įmonėje. Tačiau miesto gyvenimas jiems, gimusiems ir užaugusiems kaime, pasirodo, prie širdies nelipo.

„Žiūrime per televizorių – rodo laukus, pievas, gyvulius, ir širdį skauda: taip pasiilgome visko, kas buvo įprasta nuo mažumės... Nutarėme, kad laikas atgal... Vyriausioji dukra jau buvo paaugusi, tai labai priešinosi, pyko: nenorinti niekur važiuoti, nes čia jos draugai... Bet parėjome į Beržę. Matyt, gyvenime turėjo šitaip būti: reikia paban­dyti, kad suprastum, ko iš tik­rųjų nori...” – mano Pūdžiuviai.

Grįžę į Beržę, vėl pradėjo na­mo statybas. Anot Stanislovo, transportas medžiagoms susivežti kaip ir nekainavo, nes, nugabenęs į mėsos kombinatą brokuotus gyvulius, jų parsiveždavo atgaliniu reisu. O ir kolūkis pagelbėjo.

„Mūsų tėvukas meistrauja, tad visą namo vidų pats įsirengė. Kaip sugebėjo, taip. Ne kartą ir tobulino, va, pečiaus jau nebėr, stovi užkraunamas,  išvedžioti radiatoriai“, – įsiter­pia į pokalbį Vida.

O didžiausias tėvų turtas, aišku, vaikai. Be vyriausiosios Vidos, dar yra Virginijus, Daiva ir Salomėja. Visi gyvena gerai, yra tvarkingi, darbštūs. Kaip ir tėvai, kurie sako, kad dabar pats gerumas jiems gyventi, juo labiau, kad ir sveikatos dar turi. Juk sumažėjo darbų, nes ką jau beužplėši. O ir užteko jų gyvenime: dirbo kolūkyje, stojus nepriklausomybei – savas ūkis. Nors pailsdavo, pavargdavo, bet neišpasakytai smagūs prisiminimai šiandien grįžta iš tų laikų, kai naujakuriai statėsi trobas, šventė įkurtuves, talkino ūkio darbuose, linksminosi kaimynų vaikų vestuvėse. Juk, anot Albinos, kai pas kaimynus vestuvės, visam kai­mui šventė! Žinoma, ir nugiedojo išėjusiuosius. Čia nepakeičiamas giesmių vadovas buvo Stanislo­vas – davė Dievas gerą balsą.

Per 60 metų užaugo bei subrendo ne tik vaikai – ir anūkai jau giminę tęsia. Tad senoliams belieka džiaugtis jais visais ir vienas kitu.

„Tėvukas labai myli mamą“, – lyg paslaptį išduoda dukra Vida, kai Stanislovas rūpestingomis rankomis glaudžia žmoną prie savęs, saugodamas ir globodamas nuo visko, kas begalėtų nutikti. Susiviję rankomis kaip medžiai šakomis jie tokie neperskiriami...

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš Pūdžiuvių albumo