Varpas – ne tik liturginis reikmuo

Šilalės kraštas yra ypatingas, nes įsikūręs pačiame Žemaitijos centre. Jo praeitį padeda pažinti ir kultūros paveldo reliktai, kuriais ne tik didžiuojamės, bet bandome juos prakalbinti ir išsaugoti. Žvelgiant į Šilalės rajono paveldą, visada prieš akis iškyla išraiškingiausių Žemaitijos piliakalnių vaizdai. Daug sunkiau suprasti tuos reliktus, kurie į mūsų sąmonę ateina ne tiek per vaizdą, kiek per garsą. Tokios paveldo vertybės yra varpai. Girdėję juos esame visi, o matę – retas. 

Apie Šilalės rajono varpus esu rašęs įvairiuose leidiniuose. Juose pateikta daug medžiagos, bet trūksta bendro vaizdo. Atlikus visų Telšių vyskupijos katalikų bažnyčių varpų tyrimą, dabar galima tai apibūdinti. Tiesa, Šilalėje stovi ir evangelikų liuteronų šventovė, todėl, norint aprėpti visumą, reikia neužmiršti ir jos instrumentų. Juolab, kad apie juos nėra niekur rašyta.

Dabar Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčios bokšte kabo vienas varpas. Jo viršutinėje dalyje išlieta: „ESU ŠILALĖS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ/PARAPIJOS NUOSAVYBĖ“. Kitoje pusėje skaitome: „MANE NULIEJO JANUŠO FELČINSKIO LIEJYKLA PŠEMYSLO MIESTE LENKIJOJE“. Apa­tinėje jo dalyje yra citata iš Psalmyno: „ŠLOVINSIU VIEŠPATĮ KOLEI GYVENSIU/JAM VIS SKAMBĖS MANO GIESMĖS KOL ŽEMĖJE BŪSIU/PS. 146.2.“ Priešingoje pusėje: „MAN KŪNĄ DAVĖ:/IDA IR JURGIS JUOZAPAIČIAI IŠ VINGININKŲ K./HELENA IR SIGFRIED KLEINER IŠ STEDORF, VOKIETIJA,/HAUSKREIS I DER KIRCHENGEMEINDE DORVERDEN, VOKIETIJA.“ Ornamentinėje juostoje yra išlietas reljefinis varpelio, ant kurio užrašyta: „JANUSZ/FELCZINSKI/

ODLIEWNIA/DZWONOW PSZEMYSŁ“. Tai liejyklos ženk­las su savininko ir miesto nuorodomis. Šie duomenys minimi ir lietuviškame tekste. Varpo užrašai yra tradiciniai. Jie  būdingi visoms krikščioniškoms bendruomenėms. Inst­rumento skersmuo – 84 cm, bendras aukštis – 68 cm. 

Felčinskių liejykla 1808 m. buvo įkurta Kaluše (dab. Ukraina), o 1912 m. – ir jos filialas Peremislyje. Vėliau, giminėms dalijantis turtą, 1930-aisiais ji peraugo į atskirą liejyklą. J. Felčinskio pagaminti varpai Telšių vyskupijoje dar žinomi Ventos (1995) bažnyčioje ir trys – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno koplyčioje. Visi trys Klaipėdos varpai nulieti 2011 m. Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčios varpas yra vėliausiai rajone įsigytas instrumentas. Jis leidžia rajono varpų liejininkystės ribas praplėsti iki 349 metų, nes Laukuvos mažasis varpas yra pagamintas 1651 m. I. Juozapaitienė negarantuoja, bet yra girdėjusi, kad už Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčios varpo nuliejimą buvo sumokėta 7000 dolerių. Tai rea­li suma, nes už 98 cm skersmens ir 77,5 cm aukščio Žemaičių Naumiesčio varpą, pagamintą 2005 m. taip pat Lenkijoje, bet brolių Kruševskių liejykloje, buvo sumokėta 30000 litų.

Rajono bažnyčių varpų apibendrinimas nebūtų išbaigtas, jeigu apeitume Laukuvos kapinių koplyčios varpą, pagamintą 1888 m. Antonio Zvolinskio liejykloje, Varšuvoje. Jis buvo užsakytas bažnyčiai ir kabojo jos bokšte net 1942 m. Iš bažnyčios archyve esančios 1872–1909 m. parapijos išlaidų knygos įrašų suprantame, kad už varpą buvo sumokėta 54,50 rublio, o dar atski­rai – už pinigų išsiuntimą į Varšuvą, jo pargabenimą bei apkaustymą. Tam buvo išleista 6,17 rub­lio.

Pridėjęs šiuos du minėtus inst­rumentus, iš viso rajono šven­tovėse priskaičiavau 34 varpus. Lyginant su kitais Žemaitijos rajonais, šis skaičius būtų vidutiniškas. Skirtingi rajonų dydžiai, nevienodai juose yra šventovių, todėl šis palyginimas subjektyvus. Ne visi Šilalės bažnyčių instrumentai turi įrašus, kiti yra neinformatyvūs. Ant 26 varpų išlieti pagaminimo metai. Likusius galime datuoti, įvertinę kitus duomenis – ornamentus, gamybai naudotus metalus bei pagal analogus, žinomus Lietuvoje ir užsienyje. Tik du Didkiemio varpus būtų gana rizikinga datuoti, remiantis vien jų forma. 

Pagal pagaminimo laiką rajono varpai būtų priskiriami: XVII a. – 1, XVIII a. – 6, XIX a. – 4, XIX–XX a. riba – 1, XX a. – 19 ir XXI a. pr. – 1. Dauguma XX a. varpų yra pagaminti tarpukario metais. Laukuvos mažasis varpas savo amžiumi nedaug nusileidžia seniausiu vyskupijoje tituluojamam Šventosios koplyčios instrumentui, išlietam 1608 m. Lietuvoje ši garbė atitenka Semeliškės bažnyčios varpui. Jis pagamintas 1442 m. Ant 14 Šilalės rajono varpų nurodyti meistrai arba liejyklos. Naudojant ir kitus duomenis, jie pagal dabartinių valstybių ribas pasiskirstytų taip: 13 varpų buvo pagaminti Vokietijoje, 5 – Lietuvoje, 4 – Lenkijoje, 3 – Rusijoje ir 2 – Latvijoje. 25 išlieti iš bronzos, 5 – iš kaliojo ketaus ir 4 – plieniniai. Du bronziniai varpai yra perskilę. Kvėdarnos, nulietas 1758 m., nepraranda savo istorinės vertės, nes Jelgavos meistro Ernsto Frydriko Fechterio dar vienas varpas kabo Papilės bažnyčioje, o kiti du yra saugomi Šiaulių ir Trakų muziejuose. 

Nors Kaltinėnų šventovėje kabantis Kadagynės liejykloje tarp 1989–1993 m. pagamintas instrumentas yra nesenas, tačiau jis liudija bandymą atgaivinti varpų liejininkystę Žemaitijoje. Įdomu, kad liejyklą įkūrė buvęs Laukuvos mokyklos mokinys kunigas monsinjoras Bronislovas Burneikis. Jo vertė jau dabar svari, nes tų bandymų būta ne taip jau ir daug. Gal dvidešimt. Palyginus Šventosios, Laukžemės, Laukuvos, Tūbinių ir Varsėdžių varpus, pavyko nustatyti, kad jie pagaminti ne Bochumo susivienijime, o Šilingų ir Latermano liejykloje Apoldoje ir Morgenrėtėje-Rautenkrance. Ši liejykla varpų gamybai naudojo kalųjį ketų. Šilalės kraštas yra šios produkcijos flagmanas Lietuvoje, nes 

po du tokius varpus turi Laukuva ir Tū­binės, o vie­ną – Var­sėdžiai. Per 1988 m. kilusį Kaltinėnų baž­nyčios gaisrą sunaikinti trys paminkliniai  varpai. Vienas išlietas 1714 m. Jokūbo Hessingo Karaliaučiuje,  kitas – Gustavo Kellerio Berlyne ir trečias – 1796 m. Varnių liejykloje. Toks pat likimas ištiko 1809 m. Varniuose nulietą Did­kiemio inst­rumentą. 

Dokumentai rodo, kad vieną Laukuvos varpą rekvizavo 1831 m. sukilėliai. Net 16 jų per Pirmąjį pasaulinį karą paėmė vokiečiai, todėl neatsitiktinai tarpukaryje buvo nusipirkta 15 naujų varpų. Per Ant­rąjį pasaulinį karą prarastas 1911 m. pagamintas Poežerės varpas. Nekalbu apie ankstesnius praradimus, kaip 1579 m. vizitacijos akte minimus senuosius Kaltinėnų varpus. 

Dabar Šilalės rajone tik vienas Upynos varpas, pagamintas 1796 m. Varnių liejykloje ir parvežtas iš Raseinių karmelitų vienuolyno bažnyčios, yra priskirimas kultūros vertybėms. Manau, kad jam niekuo nenusileidžia tos pačios liejyk­los varpai, esantys Požerės (1785), Tenenių (1787) bei Girdiškės (1791) bažnyčiose. Dėmesio vertas ir Girdiškėje virš zakristijos durų pritvirtintas kitas Varniuose 1788 m. 

išlietas varpelis. Pagarbos nusipelno didysis Šilalės varpas (1909), pagamintas A. Vlod­kovskio liejykloje, Lenkijoje, ir Žvingių, nulietas And­riejaus Dimitrijevičiaus Smagino fab­rike Rusijoje. O ką jau kalbėti apie senąjį Laukuvos varpą! Įdomu, koks likimas ištiko Balsių varpą, kuris vyskupo Motiejaus Valančiaus nurodymu buvo perduotas nenurodytai Latvijos katalikų bažnyčiai? Aišku, jog kiti trys jo broliai buvo išvežti į Raseinius, bet dabar jų ten nėra.

Varpas brangiai kainuodavo, todėl žmogus, finansavęs jo įsigijimą, buvo labai gerbiamas. Suprantama, kad tai galėjo padaryti tik pasiturintys žmonės arba susitelkusios bendruomenės. Šilalės rajonas išsiskiria tuo, jog net tris instrumentus (Girdiškės, Varsėdžių ir Žvingių) nupirko kraštiečiai, emigravę į Ameriką. Prie evangelikų liuteronų varpo įsigijimo prisidėjo ir vokiečiai. Tai rodo, kad ryšiai su gimtuoju kraštu nebuvo nutrūkę.

Matome, kad varpas yra ne tik liturginis reikmuo, bet ir svarbus praeities pažinimo šaltinis. Ant jų išlieti tekstai, ornamentai mums primena kadaise gyvenusių žmonių lūkesčius, galimybes, tarpvalstybinius ekonominius bei politinius ryšius, atspindi tų laikų technologijos ir meistrystės lygį. Varpus naikina gaisrai, sukilimai, karai, todėl senųjų instrumentų vis mažėja. Šilalės bažnyčios ypač daug varpų prarado per Pirmąjį pasaulinį karą. Nepaisant to, kraštas tikrai yra turtingesnis senais instrumentais nei tai rodo kultūros vertybių registras.

Povilas ŠVEREBAS

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Taikomųjų kultūros paveldo tyrimo ir konservavimo centro tyrėjas

Projektą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas, skyręs 4000 eurų.