Logo
Spausdinti šį puslapį

Savąjį kraštą pažinti kviečia legendas įprasminantys turizmo maršrutai

Gali apvažiuoti visą pasaulį, bet jei nepažinsi savo kraš­to, gyvenime būsi daug praradęs. Tokia nuos­ta­ta va­dovaujasi vis daugiau žmonių, savaitgaliais ke­lio­nėms po Lietuvą sėdančių į automobilį, ant dviračio ir pa­sirenkančių pėsčiųjų žygius. Norintiems pamatyti ir su­prasti, kuo gyvena artimiausi kaimynai, visos prie­mo­nės geros, ir važiuoti toli nereikia – pažinimo lobiai čia pat. O ieškantiems įdomių marš­rutų, pagelbėti gali internetinė sve­tainė „Karšuvos žie­das“.

Per rojų ir pragarą

„Karšuvos žiedas“ jungia keturių savivaldybių turizmo maršrutus, jų plėtros projektą įgyvendina Jurbarko turizmo ir verslo informacijos cent­ras kartu su Šilalės, Tauragės bei Pagėgių savivaldybėmis. Parengti devyni įvairaus sudėtingumo maršrutai, kur susi­duria trys Lietuvos regionai – Žemaitija, Mažoji Lietuva ir Aukštaitija, kur istorija dvelkia ne tik pilys ir piliakalniai, bet kiek­viena žemės pėda, galima patirti daugybę įspūdžių bei sužinoti tai, apie ką net nebūtum pagalvojęs. 

Projekto  informacinėje svetainėje „Karšuvos žiedas“ yra visų savivaldybes jungiančių turizmo maršrutų aprašymai ir žemėlapiai, įvertintas kelionių sudėtingumo lygis, o netrukus atsiras 19 rodyklių į lankytinas vietas ir trasas žymintys stulpeliai, kurie keliautojams neleis pasiklysti. Nuo leng­vo pasivaikščiojimo pušynais, muziejų lankymo iki ekstremalių išbandymų – taip būtų galima apibūdinti „Karšuvos žiedo“ kelionių trasas. Įveikti visą 274 kilometrų maršrutą per keturis rajonus gali neužtekti visų atostogų, tačiau yra ir trumpesnių, bet ne mažiau įspūdingų kelionių. 

Piliakalnių lankymas, Via Han­zos kelias, kuriuo kadais riedėjo karietos iš Tilžės į Sankt Peterburgą, istoriniai knyg­nešių takai, vedę į Mažąją Lie­tuvą, kunigaikščio Gedimi­no kelias Jūros upe, Rojaus keliu pramintas maršrutas nuo Kau­no iki Jurbarko – netolimos, bet ilgam įspūdį galinčios palikti  išvykos, kurioms nereikia nei daug santaupų, nei laiko. 

Net ekstremalių pojūčių mėgėjams „Karšuvos žiede“ bus ką veikti – jurbarkiečiai siūlo išbandyti sunkiausią, bet tikrai patį įdomiausią 42 km maršrutą „Pragaras rojuje“. Pereiti arba dviračiu pervažiuoti Karšuvos girią nuo Jurbarko iki Mociškių, įveikti smėlėtas Kaskalnio parabolines kopas, klampias šlapynes ir stačius upelių šlaitus, landžioti pro susipynusias medžių šakas prireiks ir fizinės jėgos, ir kantrybės, ir sumanumo. Ši trasa, organizatorių manymu, pirmiausia turėtų sudominti jaunimą, siekiantį išbandyti savo jėgas bei ištvermę. 

Turizmo informacinių cent­rų, muziejų darbuotojai pastebi, kad dauguma keliaujančių – lietuviai, norintys pažinti savo kraštą, parodyti vaikams, kokia turtinga ir graži Lietuva, todėl ir turizmo paslaugų plėtra nukreipta būtent į juos. Dabar jau suprantama, jog neužtenka pamatyti, pavaikščioti takeliais, pasižvalgyti muziejuje ar užlipti į pilies bokštą – norisi daugiau, todėl bendruomenės siūlo edukacijas, suteikiančias naujų žinių, atmintyje ilgam išliekančių pojūčių. Tereikia prieš keliaujant pasidomėti vietove, kurioje norėtųsi bet trumpam apsistoti, ir sužinoti ne tik kuo šis kraštas turtingas, bet ir kuo užsiima ir ką gali pasiūlyti ten esančios bend­ruomenės, ūkininkai, menininkai. 

Pradžių pradžia – prie Nemuno

Birželio pradžioje į informacinį turą, skirtą projektui „Karšuvos žiedas“ ir kitiems naujiems turizmo produktams pristatyti pakviestiems šalies žurnalistams Jurbarko turizmo ir verslo centro direktorė Gaiva Mačiulaitienė siūlė pirmiausia apsilankyti ten, kur prasideda Lietuva. Kas negirdėjo legendos apie Palemoną ir jo sūnus, susižavėjusius įspūdingai žaliuojančiomis neįžengiamomis giromis ir po metų metus trukusios kelionės iš Romos, bėgant nuo kunigaikščio Nerono rūstybės, išsilaipinusius pačioje gražiausioje vietoje, Nemuno ir Dubysos santakoje, tam kelionė pačiu gražiausiu Lietuvos keliu netenka pusės savo žavesio. Legenda byloja, jog Palemono sūnus Barkus į Nemuną įtekančios Jūros žiotyse pasistatė Jurbarko pilį ir gavo valdyti tą Žemaitijos dalį, kuri plyti nuo Jūros ir Nemuno ligi Kuršių įlankos. Kuno valstybės ribos ėjo Nemunu, Dubysa ir Nevėžiu bei Nerimi – tų žemių sostinę Palemono sūnus įkurdino pačioje Neries bei Nemuno santakoje, o miestas tapo Kaunu. Spera nukeliavo gerokai į rytus ir valdė žemes tarp Nevėžio, Šventosios ir Širvintos upių bei pastatė pilį prie Didžiulio ežero. Toji vieta dar ir dabar vadinama Spera. 

Sakoma, jog kunigaikštis Palemonas palaidotas Seredžiuje – jam pagerbti ir supiltas 30 metrų aukščio kalnas. Kuno sūnus Kernius gavo iš tėvo žemes tarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos, o jo sūnui Gimbutui atiteko Žemaitija. Nors tai tik graži legenda, net ir istorikai laikosi prielaidos, kad būtent Seredžiuje užgimė Lietuvos ir Žemaitijos valdovų dinastijos. Sustojus Seredžiuje esančioje degalinėje, kur veikia laisva prieiga prie interneto, į mobiliuosius įrenginius jau galima parsisiųsti programėlę „Nemuno kelias“, vedančią per dešimt svarbiausių Jurbarko krašto turizmo objektų. 

Nuo Palemono kalno atsiveria akimis sunkiai aprėpiami Nemuno slėniai, į kuriuos žvelgiant, iš džiaugsmo dainuoja širdis. Toks pat vaizdas ir nuo Ramybės piliakalnio Veliuonoje. Norintiems žinoti savo šalies istoriją, Veliuoną aplankyti būtina. Legendos teigia, jog čia žuvo ir yra palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, todėl vienas iš dviejų piliakalnių vadinamas Gedimino kapo kalnu. Tikra tai, kad Veliuonos piliakalniai yra dalis įtvirtinimų 13–14 a. vykusioms kovoms su Kryžiuočių ordinu – ant vieno jų stovėjo Junigedos pilis, Veliuonoje vyko Vytauto ir Jogailos diplomatiniai susitikimai su Ordino vadovais, ratifikuota Melno taikos sutartis. Lietuvai priėmus krikštą, kunigaikštis Vytautas Veliuonoje pastatė mūrinę bažnyčią – vienintelę tokią 15 a. 

Bet, lankantis Veliuonoje, negalima neaplankyti ir dvaro parko, kuriame taip svaigiai žydi tulpmedžiai, auga daug retų medžių. Deja, dvaras jau kuris laikas negyvas – jame nėra gyventojų, dėl savininkų įgeidžių išsikėlė daug metų jame veikęs Veliuonos krašto muziejus. 

Didybe vilioja pilys

Keliaujantys panemune, pirmiausia nori aplankyti pilis. Vieną nuo kitos jas skiria tik keliolika kilometrų. Nors storos mūro sienos ir didybė perša mintį, jog šiose pilyse nuo Ordino karių gynėsi mūsų protėviai, iš tiesų abi pilys yra rezidencinės, o šaudymo angos skirtos tik interjerui papuošti.

Iki 16 a. Raudonė buvo karališkasis dvaras, priklausęs Žygimantui Augustui. Jis ir perdavė Raudonę valdyti bajorui Krišpinui Kiršenšteinui, kuris vertėsi medienos gamyba ir jos plukdymu į Prūsiją. Tai buvo labai pelninga, ypač gyvenant prie Nemuno, anuomet buvusio pagrindine miško prekybos arterija. Giminės herbe, įmūrytame pilies sienoje, įrašyta 1600 m. data, todėl manoma, jog būtent tada pilis buvo baigta statyti. 

Po bajoro K. Kiršenšteino mirties jo penki vaikai niekaip nepasidalijo turto, todėl apie 1810-uosius pilį nupirko Platonas Zubovas, carienės Jekaterinos II-osios favoritas, valdęs ir Jurbarko dvarą. Po dešimtmečio jis vedė nepilnametę Teklę Valentinavičiūtę, todėl dalį turto buvo priverstas užrašyti savo pilnamečiams vaikams. Duk­rai Sofijai Platanovai, ištekančiai už barono Pirch, jis atidavė Lapgirių dvarą, kuriam ir priklausė Raudonės palivarkas. Jos duk­tė, ir­gi So­fi­ja, iš­te­kė­ju­si už šve­dų kil­mės dva­ri­nin­ko Vak­selio, taip pat susilaukė dukters, kuriai irgi davė Sofijos vardą. Gydytis į Ma­dei­ros sa­lą išvykusi dvarininkaitė susipažino su por­tu­ga­lu Kar­lu de Fa­ria e Kast­ro. Tai buvo paskutinieji pilies savininkai, kurių meilės istoriją ir Raudonę supusias legendas gražiai pasakoja daug metų pilyje šio krašto vaikus lietuvių kalbos ir literatūros mokiusi Elytė Elzbergienė.

Norinčiuosius geriau pažinti Raudonę, ji kviečia pasivaikščioti parko liepų alėjomis, aplankyti prieš keletą metų palūžusį Gedimino ąžuolą – sakoma, kad prieš išvykdamas į mūšį prie Veliuonos, kunigaikštis po juo paskutinį kartą pietavo. Parke daug egzotinių medžių – auga aniems laikams neįprasti riešutmedžiai, europiniai maumedžiai, baltažiedžiai vikmedžiai. Šalia pilies iškastuose tvenkiniuose buvo įrengti įspūdingi fontanai. Praėjusio šimtmečio pradžioje tai buvo nuostabi vieta, todėl į pilį vasaromis grįžtantiems savininkams pagerbti rengiamuose pobūviuose lankydavosi visa šalies diduomenė, čia užgimdavo jaunų bajoraičių meilės istorijos. 

Ne mažiau didinga ant Nemuno kranto iškilusi renesansinė Panemunės pilis, dabar priklausanti Vilniaus dailės akademijai. Iš žemaičių bajoro pakamario Stanislovo Stankevičiaus-Bielevičiaus Panemu­nės dvarą 16 a. pabaigoje įsigijo vengras Jonušas Eperješas, kaip ir Raudonės pilies statytojas, vertęsis miško kirtimu bei medienos prekyba. Manoma, jog pilies projektą jis užsakė Petrui Nonhartui, stačiusiam Sapiegų rūmus, rekonstravusiam Vilniaus Žemutinę pilį, Aušros vartus ir Vilniaus katedrą, bei stačiusiam Šv. Kazimiero koplyčią. Panemunės pilis buvo baigta statyti maždaug 1610 m., tačiau vėliau kiekvienas naujas savininkas ją tobulino. XVIII a. pilį valdęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) vėliavininkas Antanas Gelgaudas pastatus rekonstravo į puošnią rezidenciją ir reprezentacines patalpas, dekoruotas klasicistinėmis detalėmis.

Jau bene antras dešimtmetis pilis restauruojama ir atstatinėjama, tačiau atvykę į ją tikrai patirs netikėtų įspūdžių. Pilyje esantis restoranas įsikūręs tik­rose menėse, virėjai siūlo paragauti Lietuvos dvarams būdingų patiekalų, apsistoti XVI–XIX a. antikvariniais baldais apstatytuose ir tikrų pilyje gyvenusių asmenybių vardais pavadintuose viešbučio kambariuose – tokios didybės ir prabangos niekur kitur nerasi. 

Nors pilyje veikiančio Infor­macijos centro darbuotojai kvie­čia į ekskursiją, kurioje vaizdingai pasakoja apie 17 a. ir vėliau čia vykusį gyvenimą, įdomiausiai pilies istoriją pristato bendruomenės teatras, todėl verta palaukti vakaro – pavaikščioti parko alėjomis, atsikvėpti prie kaskadinių tvenkinių, pasiderėti su pilies kieme zujančiais prekybininkais. 

O važiuojant Jurbarko link, patariama užsukti į Medaus slėnį. Tai kempingas, kurį dažniausiai poilsiui renkasi užsieniečiai, tačiau jame tikrai ras ką veikti ir lietuviai. Profesionalus bitininkas Ovidijus Jasinskas siūlo medaus ragavimo edukaciją, vaišina midumi ir pagal senovinį receptą iškeptu, burnoje tirpstančiu meduoliu.  

Žvejybos muziejuje kepami žiobriai

Viena įdomiausių „Rojaus ke­­lio“ vietų – Šilinė, įsikūrusi Kau­no ir Raseinių plento kryžkelėje. 18 a. pabaigoje čia jau veikė karčiama, kurioje keliauninkai stabtelėdavo pavalgyti ir pailsinti arklius. Įdomią paskirtį pastatas turėjo ir praėjusiame šimtmetyje – kai Nemunu be perstojo plaukdavo sieliai, Jurbarko miškų urėdija čia buvo įkūrusi plukdymo kontorą. Sieliai Nemunu buvo plukdomi iki XX a. pabaigos, ir nors tai dar visiškai nesena istorija, Panemunių regioninio parko lankytojų centras dabar yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima apie juos ką nors sužinoti. Buvusioje karčiamoje veikia žvejybos muziejus „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. 

Ilgus amžius upė maitino, šildė ir rengė šio krašto žvejus, nes Nemune ne tik buvo gaudoma žuvis – išsiliejusi upė patręšdavo lankas, kuriose užaugdavo vešli žolė ir gausus derlius. Per pavasarinį ledonešį į krantus išplukdytus medžius žmonės parsigabendavo prie namų, išdžiovindavo, o žiemą kūrendavo krosnis. Gaudydami upėje gyvenančius švelniakailius gyvūnus, žvejai prasimanydavo pinigų šeimai aprengti. 

Interaktyvios ekspozicinės sie­nelės ir modernūs informaciniai terminalai supažindina lankytojus su Panemunių regioninio parko paukščiais, žuvimis, auga­lais, įrengtas specialus stendas Ne­mu­no slėnio radiniams pristatyti. Jame rodomos ne tik archeologinės vertybės, bet ir parko darbuotojų rasti įvairūs daikteliai, bylojantys, kaip gyveno žmonės prie upės.

Didžiojoje ekspozicijų salėje pasijunti lyg vaikščiotum mediniu pakrantės lieptu – šalia Nemunas tyliai plukdo savo vandenis, prie kranto supasi pririšta valtis, džiūsta žvejų tinklai. Šioje salėje daug informacijos apie laivybą, sielininkystę, žvejybą Nemune, tradicines šventes. 

Unikalus eksponatas – plokščiadugnio upinio laivo, XIX a. plaukiojusio Nemunu, frag­men­­tas. Iš Nemuno netoli Merkio santakos iškeltas seniausias Lietuvoje rastas upinis laivas pastatytas iš 18 a. nukirstų medžių – tai paaiškėjo atlikus dendrochronologinį tyrimą. Laivadirbys Simas Knapkis pagal jį pastatė vytinę „Nacionalinei ekspozicijai“. Tokiomis vytinėmis buvo gabenami kroviniai LDK ir jos buvusių žemių vidaus vandenyse. Istorikai teigia, jog šis laivas pasaulyje neturi analogų.

Praėjus visas ekspozicijas, atidaromos plačios vežiminės durys ir ekskursijos dalyviai išeina į erdvų kiemą. Ąžuolyno pakraštyje taip pat yra ką pamatyti, tačiau didžiausią įspūdį palieka žiobrinė, nuo seno laikoma tradicine panemunės miestelių švente. Apie ją Seredžiuje gyvenęs tautosakininkas Pranas Virakas yra sakęs: „Niekur kitur žiobrių kepimo prie Nemuno nebuvo, tiktai Seredžiuje ir Jurbarke, prie Mituvos. Dar XVII a. Ehardas Vagneris rašė, kad Mažosios Lietuvos lietuviai skanumynu laikė, pamovus ant karklo vytelės prieš ugnį iškeptą silkę. Kepdami apačioje po žuvimi padėdavo duonos, kad į ją susigertų nuo karščio varvantys riebalai.“ 

Nors žvejų artelių seniai nebeliko, panemunės kaimeliuose vis dar yra mokančių kepti žiobrius – žvejai iš kartos į kartą perduoda šią patirtį savo vaikams. Nepamirštama Žiob­rinių tradicija – rinkti Žiobrių karalių arba karalienę. Jurbarke iki šiol minima Kalnėnų kaime prieš karą gyvenusi Onutė Mykolaitytė, 1936 m. žiobrius kepusi pačiam Prezidentui Antanui Smetonai...  

Tai anaiptol ne viskas, ką galima pamatyti, keliaujant panemune, nes verta užsukti ir į Jurbarką – vieną seniausių Lietuvos miestų, istoriniuose šaltiniuose minimą nuo 1259 m., jo karališkąjį dvarą, skulptoriaus Vinco Grybo memorialinį muziejų, susipažinti su menininko anūke Rasa Grybaite. Ir, žinoma, pervažiuoti Šventosios upeliu einančią mažosios Lietuvos sieną – daugeliui tai dar neatrastas ir beveik nežinomas kraštas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 19 liepos 2019 08:32
2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos