„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Išeinu į pasaulius

Pasaulių yra daug. Tavo paties, tavo sūnaus, dukros, tėvo, draugo, kaimyno, dar maždaug 7,5 milijardo ki­tų pasaulių. Yra Ispanijos regiono Asturias, pro kurį žingsniavau, pasaulis su savo mažais apytuščiais kalnų kaimeliais ir jų žmonėmis, kurie kalba tik ispaniškai, nes jų pasaulyje niekas kita kalba niekada nekalba ir nekalbės. Tiesa, esame mes, Camino Primitivo pra­ša­lai­čiai piligrimai, pro tuos kaimus kartkartėmis pra­žings­niuojantys, nešini sunkiomis kuprinėmis, kopimo lazdomis, sunkiais žingsniais ir dar sunkesniu kvėpavimu. Dar vienas pasaulis, dar viena įkalnė...

Reikia išeiti! Ne taip ir svarbu, kur – tik nesustoti eiti. Seniai tai numaniau, tik niekada sąžiningai netikrinau. Iki šiol. Pagaliau prisiruošiau leistis į kelionę pėsčiomis visame pasaulyje žinomu Camino de Santiago piligrimų keliu šiaurinės Ispanijos dalyje. Vedama neapgavusios nuojautos, kelionei į garsųjį miestą pasirinkau eiti originaliu, dar nuo IX a. žinomu, keliu, vadinamu Camino Primitivo. Int­rigavo ir tai, jog jis yra žinomas kaip sudėtingiausias – kalnų takeliais nuolat vingiuoja tai aukštyn, tai žemyn. Oficialiai per 12 dienų įveikiau 315 kilometrų, tačiau tai – skaičiai be paklydimų, papildomų 15 kilometrų, žygiuojant dar už Santiago, be kaimelių tyrinėjimų vakarais po įveiktos dienos atkarpos (nors, tiesa, tam jau ne visada kojos paklusdavo).

Ten būdama supratau, kad gyvenime labai svarbu yra stebėti požingsnius. Ilgai maniau, jog tokie neegzistuoja. Bet, pasirodo, visada dar yra „po“. Prie batų padų man prilipę sakiniai rodo kaip tik tai: po žingsnių lieka viskas, kas tą akimirką buvai. Triuškinančios patirtys, magiški pokalbiai, įkvepiantys vaizdai, laimėjimai, pralaimėjimai ir tiek kartų, kad žengtum ir patirtum, suplakusi širdis, po žingsnio niekada nebebūsianti tokia pat. 

Pirmąją 330 kilometrų pėsčiomis kelionės dieną pasiklydau triskart. Nenoriu išgąsdinti – paklysti einant Santiago keliu nelengva, nebent Jūsų pasaulis panašus į mano, kur nuklysti yra labiau normalu, nei nenuklysti. Dar galiu teisintis bemiege naktimi, prieš pradedant pirmąją kalnuotą 25 kilometrų atkarpą. Beveik 4 valandos skrydžio, maždaug 38 milijonus keleivių per metus aptarnaujantis oro uostas, laikrodis, rodantis arti vidurnakčio. Už valandos kažkur iš to paties milijoninio oro uosto išvykstantis mano autobusas, ten atrodęs kaip adata šieno kupetoje, veža mane ten, iš kur pradėsiu eiti. Dar 5 valandos kelio, 3 valandos vaikštinėjimo bundančiame Oviedo mieste, lūkuriuojant, kol atsidarys informacijos centrai, ir pagaliau mano rankose atidūręs Credencial del Peregrino (liet. piligrimo pasas), o prieš akis – daugybė naujų pasaulių, kuriuos pražingsniuosiu.

Trečiajį, paskutinįjį kartą pasiklydau jau vakarop, atsiskyrusi nuo grupelės kitų piligrimų, su kuriais tądien keliskart prasilenkiau. Paskutinį kartą juos pavijau įkalnėje, sustojusius pailsėti. Vienas iš jų paaiškino, kad likusiems 15 kilometrų užsisakė automobilį – jau popietė, be to, pirmai dienai ir taip pakaks: „Mašina bus už 20 minučių, tad jei nori, gali prisijungti, yra dar viena laisva vieta,“ – laužyta anglų kalba paaiškino italas. Primečiau, jog iki tamsos dar laiko apsčiai, o jėgų – atsiras. Kaip tik neseniai ėmiau galvoti, kad su jėgomis yra taip pat, kaip su laiku – yra tiek, kiek reikia. 

Nukulniavau sau, kaip sužinojau netrukus, pasiklysti. Trys paklydimai – tiek reikėjo, kol išmokau nežiopsoti ir būti atidi Santiago kelio nuorodoms. 

Įkalnės, plieskianti popietinė saulė, kažin ko drebančios kojos ir aš, kažkur nuklydusi nuo kelio, tačiau tuo dar atsisakiusi patikėti. Šypsausi – juk taip norėjau paklysti, galbūt man pasisekė. Vienas-du, vienas-du, vienas-du – nuovargio laužomos kojos jau žygiuoja pačios. Prisiminiau kareivį Šveiką, sakiusį, jog dar niekada nebuvo taip, kad nebūtų kaip nors. Ir išties! Kaimelis. Kurį laiką stoviniavau prie vienintelės jame esančios sankryžos. Tuo metu supratau, kad tikrai pasiklydau, nes čia kelias išsišakoja į tris, o nuorodos, deja (?), nė vienos. Kaip jau sakiau, iš tiesų slapta kiek norėjau nuklysti, tad, prieš pradėdama galvoti, ką daryti, norėjau truputį pasidžiaugti. Rytą buvau nusipirkusi bandelę – paklydimo šventę švenčiau, ją godžiai kramsnodama.  

Buvau Ispanijos šiaurinės dalies mažo pasaulėlio svečias, nekviestas, įsiprašęs pats, užtat su savo pačios vaišėmis. To kaimelio pasaulyje, kaip sužinojau visai netrukus, gyvena toks savo pasaulio senukas. Pamatęs mane, pasimetusią ir keistai stoviniuojančią prie sankryžos, jis moja iš kiemo – suprantu, turiu palaukti, kol atlinguos. Rakina vartus, pamoja darkart – kad tik nenueičiau. Dabar mūsų pasauliai pilni vienas kito. Kalbame. Ispaniškai. Ispaniškai aš, aišku, nemoku ir nesuprantu nieko, bet jo pasaulyje kitos kalbos nėra, o man nėra pasirinkimo – reikia rasti kelią. Mudu kalbamės žmonių kalba – ta, kurią moka kiek­vienas, beveik kaip esperanto, tik mokytis šitos nereikia. Joje nėra jokių gramatikos, leksikos, sintaksės taisyk­lių. Nėra žodynėlių, vadovėlių, nes ją savaime moka kiekvienas, mokantis būti žmogumi. Bet keletas taisyklių vis dėlto egzistuoja: šypsena, atviras žvilgsnis ir (matyt, ispaniškam dialektui labai svarbūs) atviri, platūs rankų mostai. 

Senukas man pradeda aiškinti kelią. Pastebėjęs, kad trimis kąsniais baigiu graužti bandelę, pamoja pirštu – suprantu, jog reikia palaukti. Kol parlinguoja namo, pradeda lyti. Laukdama jo sugrįžtant (kažkaip tvirtai žinau, jog tas rankos mostas reiškė „palauk“), sėdu ant šaligatvio ir toliau džiaugiuosi jausmu, kad viskas taip, kaip turi būti. Vadinasi, nors ir nesu kelyje, kuriuo turėčiau žingsniuoti, esu ten, kur man dabar priklauso būti – ir aš visai nesu pamišusi optimistė.

Senukas, aišku, grįžta. Vienoje rankoje laiko tušinuką ir popieriaus skiautę, kitoje (prispaudęs prie krūtinės, kad neiškristų) – dvi konservų dėžutes ir šokolado plytelę. Nepatoginuosi: kaip ir Jūs, esu įpratinta, jog ką nors priimti iš kito už „ačiū“ kažkaip lyg nepadoru. Bandau jam pasakyti, kad peralkusi nesu (buvau), ir paskutinį kartą kelionėje kiek pavaidinu tą lietuviškąjį „ačiū, ačiū, nereikia, taigi namuose visko turim“ spektaklį. Tačiau kažkas priverčia stabtelti, nebesiskeryčiojant žvilgtelti į jo geranoriškas akis ir tiesiamas raukšlėtas rankas. Pamenu, kaip kartą bažnyčioje kunigas kalbėjo apie Ostijos dalijimą šv. Mišių metu ir tai, kaip dažnas, dalyvaujantis šv. Mišiose, atsisako ją priimti. Kunigas aiškino, kad neimdami Ostijos tarsi atsisakome Kristaus siūlomų vaišių jo puotos metu. Sakė, įsivaizduokite save: ruoši geriausius patiekalus, lauki, o atėję svečiai sėdi lyg įkalti ir išeina nieko neragavę. Mintyse sumetu dar į rišlius žodžius nesudėtą savo pirmąją kelionės pamoką: priimti ir dalintis pačiai. Daugiau jokių sąlygų. Šypsodamasi iš tiesiamų rankų pa­imu atneštą maistą ir puolu grūsti skardines į išsipūtusią kuprinę. Luktelėjęs, kol susitvarkysiu, senukas ima ant kaimelio skelbimų lentos braižyti man kelio nuorodas – suprantu, jog turiu eiti apie pusę kilometro atgal, tada kairėn į kalną, ir vėl atsidursiu kelyje. 

Atsisveikindama suprantu, kad jis nori mane nufotografuoti prie kaimuko kop­lyčios ir nuotrauką atsiųsti man paštu, todėl ant jo atsineštos popieriaus skiautelės parašau savo namų adresą. Nuo tos pačios skiautelės nuplėšiu kampuką ir duodu jam suprasti, kad parašytų savąjį. Kai grįšiu namo, galvoju, iš savojo lietuviško pasaulio nusiųsiu atvirlaiškį tam atokiam Asturias regiono kalnuotam pasaulėliui – žmonių kalba užrašysiu „ačiū“...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 26 Liepa 2019 08:32