„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Ketveri Medvėgalio tyrimų metai – pirmosios išvados

Atkastas akmenų grindinys pelkėje šalia Medvėgalio 2016 m. Atkastas akmenų grindinys pelkėje šalia Medvėgalio 2016 m.

Vienas gražiausių Lietuvos archeologinių kompleksų – Medvėgalis – ilgą laiką buvo menkai pažįstamas. Kad čia 1329 m. žiemą žemaičiai gynėsi prieš paties Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio (1308–1346) vadovaujamą kryžiuočių kariuomenę, buvo žinoma iš rašytinių šaltinių. Prieš šimtą metų nustatyta, jog Medvėgalio kalnas yra pats aukščiausiais Žemaitijoje. Jis ir aplinkinės kalvos, įskaitant ir senąją piliavietę – Pilies kalną – 1960 m. buvo paskelbtos landšaftiniu-istoriniu draustiniu ir nuo to laiko saugomos. 2006 ir 2009 m., tvarkant komplekso teritoriją bei asfaltuojant per jį einantį Kaltinėnų–Požerės žvyrkelį, atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, aptiktas iki 150 cm storio čia buvusios senosios gyvenvietės kultūrinis sluoks­nis, datuojamas I tūkst. antra puse–XIV a. 

Tiek žinių apie Medvėgalį turėta 2016-ųjų pradžioje, kuomet kovo 16 d. tarp Šilalės rajono savivaldybės ir Klaipėdos universiteto buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Vienas iš jos punktų numatė išsamesnius komplekso archeologinius tyrimus, vykdant čia studentų bei moksleivių praktikas. Prabėgus keturiems sezonams, ga­lima padaryti kai kuriuos apibendrinimus.

Archeologiniai tyrimai pagal savo prigimtį yra kruopštus ir neskubus darbas. Jų tikslas – naujų, dar nežinomų žinių apie kasinėjamą vietą gavimas, tad greta kastuvo bei mentelės čia naudojami sietai ir metalo detektoriai, žemė zonduojama kalamaisiais zondais bei radijo bangas į ją siunčiančiais georadarais. Tiriamos ne tik aiškios ir gerai matomos senienos, tačiau ir smulkūs, beveik nepastebimi jų fragmentai. Pastarieji tyrimai paprastai atliekami jau po kasinėjimų, tad reikšmingų duomenų apie objektą galima gauti ir gerokai po jo lauko tyrimų pabaigos. Jie gali kažkiek koreguoti jau turimus, ir tai yra natūralus mūsų begalinio aplinkos pažinimo proceso rezultatas. Taigi, ką žinome apie Medvėgalį šiandien?

Medvėgalis yra tikras kultūros ir gamtos paveldo tarpusavio simbiozės kompleksas. Greta Pilies kalno ir paties Medvėgalio piliakalnių su aiškiais žmonių buvimo juose pėdsakais yra Ąžuolų ir Sumonų kalnai – grynas gamtinis paveldas. Kai kurios kitos kalvos (Piliorių ar Alkos) yra žmonių veiklos apardytos vėlesniais laikais ir jose žmonių veiklos liekanos gali būti išlikusios tik labai fragmentiškai. Tas pats pasakytina ir apie teritorijas šalia piliakalnių, ir net apie jų papėdėje plytinčią pelkę. Labai daug senojo Medvėgalio palikimo mūsų dienų nepasiekė.

Seniausi Medvėgalio radi­niai siekia akmens (X–III tūkst. prieš Kristų) ar ankstyvųjų metalų (II–I tūkst. pr. Kr.) laikotarpį. Tai titnaginė retušuota skeltė ir kaulinis adik­lis. Jie palikti kažkur netoliese gyvenusių žmonių. Gal tai buvo tuomet dar pelke nevirtusio seklaus ežerėlio į šiaurę nuo piliakalnių pakrantės? Neabejotini žmonių gyvenimo pėdsakai pačiame Medvėgalyje yra iš pirmųjų amžių po Kristaus. Tai Romos imperijos imperatoriaus Marko Aurelijaus (161–180) 180 m. kaldinta bronzinė moneta – sestercijus bei sluoksnį Medvėgalio kalne datuojanti gamtamokslinė data – III a. pabaiga–IV a. 

Tuo metu ir įkurtas piliakalnis – dabartinis Medvėgalio kalnas. Gyvenimui pasirinkta ne jo nepatogi smaili aukščiausia viršūnė, bet saulėtoje pietų pusėje apie 10 m žemiau jos esanti apie 80x30 m dydžio plokštuma – terasa, kurioje tuo metu greičiausiai buvo šaltinis. Ją saugojo gana statūs kalno šlaitai ir juose, matyt, įrengtos medžio užtvaros. Iš pietinės pusės šlaite galėjo būti ir žemių pylimėliai – dabar čia matomos vos išsiskiriančios terasos. Šioje piliakalnio aikštelėje išlikęs iki 30 cm storio tamsiai pilkas kultūrinis sluoksnis su perdegusiais akmenimis, lipdyta lygiu ir grublėtu paviršiumi keramika, gyvulių kaulais (geriausiai išliko žolėdžių dantys), molio tinko trupiniais. Metalas tuo metu buvo brangus, tad iš jo padaryti dirbiniai reti. Iš sveikų rastas tik geležinis lazdelinis smeigtukas dailiai suriesta galvute. Gyventa iš gulsčių rąstų gana tankiai statytuose namuose su akmeniniais židiniais.

Kai kažkur I tūkst. viduryje ar kiek vėliau žmonės piliakalnio aikštelėje pradėjo nebetilpti, apsigyventa nuo vyraujančių vakarinių vėjų apsaugotoje kalno rytinėje papėdėje. Čia namai jau buvo išsidėstę rečiau. Medvėgalio gyvenvietė augo, tačiau įspūdingų dydžių nepasiekė, nes jos augimą, matyt, stabdė vandens stygius. Nemuno ir Ventos upių baseinų takoskyroje įsikūręs Medvėgalis visais laikais turėjo šią problemą. Užtat kalvotas reljefas gerai tiko čia įrengti stiprią medinę pilį, kuri ir buvo pastatyta Pilies kalne greičiausiai jau XIV a. pradžioje, kai į Žemaitiją pradėjo veržtis kryžiuočiai. Pilies buvimą liudija ne tik dabar išorėje matomos jos gynybinių įrenginių (pylimų, griovių) vietos – terasos, bet ir kasinėjimų metu aptikti akmenų grindiniai gynybinių sienų vietose, geležinis arbaleto (mechaninio lanko) strėlės antgalis, žiesta keramika.

Vėlesnis Medvėgalio istorijos laikotarpis tęsiasi iki šiol. Tai laikai po jo apleidimo. Kada tai buvo padaryta, neaišku, tačiau XV–XVI a. dirbinių iš čia neturime. Dvarelis labiau į vakarus (dabartinio Karūžiškės kaimo vietoje) įsikūrė ne anksčiau XVII a., suteikdamas vietovei ir kitą pavadinimą („karuža“ reiškia karinį pareigūną vėliavininką). Matyt, šiuo laikotarpiu buvo bandyta lyginti Medvėgalio kal­no vakarinį šlaitą, čia suformuojant 35x30 m dydžio plokštumą bei pelkėje įrengiant akmenų grindinius.

Per keturis tyrimų sezonus (dirbta po 2 savaites metuo­se – iš viso 2 mėnesius) Med­vėgalio komplekse kasinėtas bendras 469 m2 plotas ir, talkinant metalų ieškiklių naudotojų klubui, žvalgytas apie 30 hektarų plotas. Tyrimų metu surinkti 748 radiniai (tarp jų – 124 ypatieji, kiti – keramikos šukės) papildė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus fondus, kuriuose ypač trūko piliakalnių medžiagos. Nepaisant pasiektų rezultatų, kasinėta tik 0,1 proc. Medvėgalio teritorijos, tad didžioji dalis jo paslapčių dar liko neatskleista. Nežinoma lieka kapinyno vieta, daug neaiškumų dėl kūlgrindos, neįsivaizduo­jama, kur buvo 1329 m. Medvėgalį apgulusių kryžiuočių stovykla. Tai uždaviniai ateičiai. O dabar svarbiausias darbas – apie Medvėgalį sukauptų duomenų paskelbimas, kad lankantieji jį galėtų daugiau sužinoti apie šios įstabios Lietuvos vietos praeitį.

Gintautas ZABIELA

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, archeologas

AUTORIAUS nuotr.