Prasmingi darbai yra tylūs darbai

Liepos 26-ąją buvo paminėtos iškilaus šilališkio, prieš­kario Lietuvos kariuomenės karininko, krašto­ty­ri­ninko, archeologijos entuziasto Vlado Statkevi­čiaus mirties 20-osios metinės. Vyresnės kartos žmo­nės, „Šilalės artojo“ skaitytojai, turbūt prisimena jį iš išsamių straipsnių apie krašto senovės istoriją, ra­dinius, pilkapius bei kapinynus. 

V. Statkevičius gimė 1911 m. Jurbarko rajono Nau­ji­ninkų kaime. Baigė Tauragės aukštesniąją  komer­cijos mokyk­lą, studijavo Kauno universitete, bet mokslų nebaigė dėl lėšų trūkumo. Įstojo į Karo mokyk­lą. 1936 m., ją baigęs, buvo paskirtas į Marijampolės 9-ąjį pėstininkų pulką. Lietuvos kariuomenėje karininku tarnavo iki Antrojo pasaulinio karo. 

Grįžęs į tėviškę, užsiėmė pe­dagogine veikla: dirbo Erž­vil­ko, Tauragės, Šilalės mokyk­lose mokytoju, direktoriaus pa­vaduotoju, direktoriumi. 1947–1949 m. ėjo Tauragės apskrities pedagoginio kabi­ne­to vedėjo pareigas. Nuo 1949 m. dirbo pedagoginį dar­bą Ši­lalėje.

Nuo 1957-ųjų įsitraukė į  kraštotyros veiklą, 1962 m. ta­po Kraštotyros draugijos na­riu. 10 metų vadovavo Ši­la­lės rajono kraštotyros entuziastams, domėjosi lietuvių liaudies menu, papročiais, tauto­saka. Ypatingą dėmesį skyrė archeologijai. Atliko Žvi­lių, Pa­ragaudžio, Šarkų, Kaš­tau­nalių senkapių tyrinėjimus. Surinko apie 750 archeologinių radinių, datuotinų III–XIII a., išaiškino 20 nežinomų senkapių, kurie paskelbti archeologi­jos pamink­lais. Organizavo pa­mink­lotyros ekspedicijas Kal­­ti­nė­nų, Kvė­­darnos, Pajūrio apy­linkė­se. Savo tyrinėjimų rezultatus skelbė rajono spaudoje, Lie­tuvos istorijos instituto, Kraš­to­­tyros draugijos leidiniuose. 

Pagerbiant iškilų šilališkį, 2006 m. Šilalės muziejui suteiktas V. Statkevičiaus vardas.

Renginio pradžioje buvo pa­­rodytas trumpas dokumentinis filmas, kuriame V. Stat­ke­vičius pri­stato vieną iš pilkapių.

Archeologas Gintautas Za­biela akcentavo, jog Šilalės kraš­tui labai pasisekė. 

„Tuo so­dybų tuštėjimo metu, kai pra­­sidėjo melioracija, žmonės prarasdavo ne tik namus, bet ir savo šaknis, tuo pačiu – ir atmintį, V. Statkevičius buvo tos atminties fiksatorius. Jam rūpėjo įamžinti lietuvių tautos istoriją, paveldą, etnogra­fiją. 

V. Statkevičiaus dė­ka Ši­lalės rajone buvo pradėti tyrinėti Žą­si­no, Pagrybio, Žvilių kapinynai.

Sužinojęs apie vertingą ob­jektą, jis informuodavo archeo­logus Vilniuje, bendraudavo su archeologinėmis ekspedicijomis, spręsdavo organizacinius reikalus“, – sakė G. Za­bie­la.

Šilalės kraštiečių draugijos narys istorikas Virginijus Jo­cys V. Statkevičiaus krašto­tyrinę veiklą prilygino kertiniam pa­ma­tui­, kuriuo Lie­tu­vos mokslas gali remtis.

Pri­siminimais apie V. Stat­ke­vičių pasidalijo kraštoty­ri­nin­kas Kle­men­sas Lovčikas, archeologiniuose kasinėjimuose bei etnografinėse išvykose dalyvavusios tuomet dar moksleivės Santa, Dalia, Regina, Bi­rutė. Vi­si prisiminė jį kaip mažakalbį, san­tūrų, pedantišką, tvarką vertinantį žmogų.

Jautriai ir šiltai apie savo tė­vą papasakojo V. Stat­­ke­vi­čiaus duk­ra mokytoja Aušrelė Baub­lienė, ne kartą nubraukusi ašarą, rodant dokumentinį filmą.

„Kalbėsiu ne apie kasinėji­mus, ne apie ekspedicijas. Kalbėsiu apie tai, koks tėtukas – mes jį vadinome tik taip – buvo namuose. Taip, tikrai nekalbus, ne plepys. Nepamokslavo, tačiau mudvi su seseria žinojome tvarką. Esu dėkinga tėčiui, kad dar vaikystėje įdiegė žodžių „negražu“, „reikia“ prasmę. Tomis frazėmis vėliau galbūt įkyrėdavau ir savo mokiniams.

Sugraudino akordeonas (su­si­rinkusiems dainavo Šila­lės „Bo­čių“ choro grupė su vadove Zina Vainoriene – aut. past.)... Kaip tėtis juo grodavo! Tai būdavo gražiausi vakarai: jis groja, mama dainuoja. O paskui tėtis dar imdavo bandžą... Ban­dė ir mane padaryti muzikante, bet jau buvau kitur „įkritusi“. Užtat tėtukas išmokė šokti valsą. Sakė: tau reikės. Tačiau ne valsas patiko labiausiai, bet taip pat jo išmokytas čarlstonas. Va, ir rimtasis vyras... Dar turėjo puikias rankas. Kai mes su draugėmis organizavome lėlių teat­rą, tėtis sukūrė dekoracijas. O kokias gražias lovytes lėlėms jis mudviem su seseria padarė! 

Pedantiškas? Taip. Tą pajutau savo kailiu. Buvau vyriausia, taigi – vie­toje sūnaus. Pjauti malkas – Auš­rike, einam. Pagaliai visi idealiai vienodo ilgio, o sukrauti reikėdavo kaip pagal liniuotę. Tačiau įskiepytas pareigos jausmas taip praverčia gyvenime.

Bendravimas buvo tylus. Ar pusryčiai, ar vakarienė – visi keturi sėdime kartu, prie vieno stalo. Valgome tylėdami. Kodėl? Nes prieš kiekvieną guli atversta knyga. Todėl dar mokykloje buvo perskaitytos visos Hugo, Diuma knygos nuo „Trijų muškietininkų“ iki „Vikonto de Braželono“... Visa tai man davė namai.

Tylus rūpestis. Su šokių ra­te­liu dalyvavau pirmojoje moks­leivių dainų šventėje. Ir tik ne per seniausiai suvokiau, kodėl į Vilnių mus tada lydėjo Švie­timo skyriaus atstovas V. Stat­kevičius... O kur dar mūsų nuolatiniai pasivaikščiojimai...

Labai gera šiandien girdėti apie jį kalbant. Labai jo ilgiuosi...“ – dėkojo už gražius prisiminimus A. Baublienė.

V. Statkevičius buvo nuolatinis „Šilalės artojo“ skaitytojas, jo bičiulis, bendradarbis. Ilgametis bendradarbiavimas paliko neišdildomą prisiminimą ir mums, spaudos darbuotojams.

Pirmiausia – inteligencija, erudicija, ir šios savybės visus vertė pasitempti.

Pedantiškas atsidavimas sa­­vo darbui. Įsiminė V. Stat­ke­­vi­­čiaus rankraščiai apie kapinynų radinius: smeigtukai, įvorės, segės – išmatuota milimet­rų tikslumu. Skaityti tekdavo su trigubu atidumu: neduok Die­ve, jei linotipininkas (būdavo toks darbuotojas spaustuvėje) paspaus ne tą raidę... Ir reikia įsivaizduoti, kaip atidžiai jis tyrinėdavo savo straipsnius laikraštyje. 

Santūrumas. Ir begalinis kuk­lumas. Kai kalbinome jį gar­baus jubiliejaus proga, žo­dį reikėjo tempte tempti. Lai­mė, kalbesnė buvo jo žmona Stefa. 

Ne veltui sakoma, jog prasmingi darbai yra tylūs darbai. V. Statkevičius dirbo ne trokšdamas sau garbės ar pripažinimo, bet dirbo savo tautai. Tad Šilalės kraštui išties pasisekė, kad jis gyveno būtent čia. 

Iškilaus šilališkio paminėjimas vyko siaurame rate. Gal­būt taip buvo nutarta artimųjų. Tačiau į renginį tik­riausiai būtų atėję daugiau žmonių, iš anksto paskelbus apie tai rajono laik­raštyje. Šviesuolis V. Stat­­­kevičius jį išties vertino.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.