Karūžiškė prisiminė Lietuvos radijo įkūrėją
Šeštadienį šalia Medvėgalio susirinko būrys svečių, kuriuos čia sukvietė Karūžiškės dvaro šeimininkė Snieguolė Jurskytė-Akstinienė su savo vyru Domu Akstinu. Ir nors per oficialiąją renginio dalį pylė stiprus lietus, jis neišvaikė patriotiškai nusiteikusių žmonių, susibūrusių paminėti Lietuvos radijo 90-metį ir jo įkūrėjo Alfonso Jurskio 50-ąsias mirties metines. Tą dieną sodyboje veikė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos proginė mėgėjiška radijo stotis, kuri savo šaukiniu LY90RADIO skelbė visam pasauliui apie mūsų radijo sukaktį.
- Profesorius A.Jurskis buvo ne tik pirmasis Kauno radijo stoties viršininkas, bet ir mūsų draugijos įkūrėjas, - minėjime sakė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos valdybos narys Bronius Sriubas.
Visi norintys galėjo iš arti pasižiūrėti, kaip veikia radijo stotis, užsidėti ausines ir pasiklausyti, kaip tarpusavyje bendrauja pasaulio radijo mėgėjai. Šiandien sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be radijo - juk jo bangomis dar veikia ir televizoriai, ir mobilieji telefonai, net mikrobangų krosnelės. O tada, prieš 90 metų, A.Jurskis tik užbaigė radijo stoties statybą. 1926 -ųjų birželio 12 dieną eteryje pasigirdo pirmieji lietuviški šaukiniai - Lietuvos radijas prabilo.
Daug ar mažai 90 metų?
- Tai visai solidi data, - sakė B.Sriubas. - Lietuva neatsiliko nuo kitų šalių, nes kaip tik tada radijo stotys dygo visoje Europoje.
A.Jurskio vadovaujama stotis labai greitai darėsi populiari. Operatyvi informacija, muzika, švietėjiškos laidos bei kultūros sklaida sparčiai plėtė klausytojų ratą. Ir jeigu 1926 m., kai Kauno radijo stotis pradėjo reguliarias transliacijas, Lietuvoje buvo tik 323 radijo imtuvai, tai po ketverių metų - jau 16 tūkst. abonentų. Apie visa tai galima sužinoti sodybos muziejuje, kur surinkti svarbiausi Jurskių giminės eksponatai.
A.Jurskio būta šviesaus ir naujoves mėgstančio žmogaus. Baigęs Peterburgo politechnikos institutą, jis gilino žinias Paryžiaus aukštojoje elektrotechnikos mokykloje, kur įgijo inžinieriaus radiotechniko diplomą. Jo vadove buvo žymi fizikė profesorė Marija Sklodovska-Kiuri.
Be to, A.Jurskis išsiskyrė ne tik žiniomis, bet ir buvo didelis patriotas.
- Gyvendamas Amerikoje, jis svajojo grįžti į Lietuvą gydyti jos žaizdų, - kalbėjo mitinge D.Akstinas. - Ir nors to nepadarė, bet jo pasišventimas Lietuvai dabar savotiškai gydo mus.
Užtat grįžo duktė Snieguolė. Jį parvažiavo į tą pačią Karūžiškę, iš kur 1944 metais kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus. Deja, tėviškę rado labai sužalotą. Gyvenamasis namas buvo nugriautas - dabar ten stovi atminimo akmuo. Vargingai atrodė ir svirnas, kuriame kolūkis laikė trąšas. Kieme - kalnai šiukšlių, užakęs prūdas... Visa tai buvo prieš keletą metų. Dabar čia vėl yra jauki sodyba, iš kurios svečiai nenorėjo skirstytis ir po oficialaus mitingo. Jie vaikštinėjo po kiemą, po svirne įrengtą muziejų. Sunku patikėti, kad visa tai sutvarkyta dviejų žmonių - Snieguolės ir jos vyro Domo - lėšomis bei jėgomis.
- Aš tiesiog negalėjau negrįžti, - kažkada „Šilalės artojui“ yra sakiusi Snieguolė. - Karūžiškė buvo mūsų gyvenimo centras. Lietuva - mūsų tikslas...
Tenai, Amerikoje, ji sako dažnai prisimindavusį ir galvodavusi apie Lietuvą. Būdavo, vakare mama suguldo vaikus į lovą, ir pasakoja:
- Vaikeliai, užsimerkite, įsivaizduokite Karūžiškę, Medvėgalį, mūsų senąjį ąžuolą... Gerai įsiklausykite, netrukus išgirsite paukščių balsus.
Ir tikrai! Atrodydavo, jog netrukus pasigirsta paukštelių čirenimas, senajame ąžuole snapu sukalena gandras. Tas ąžuolas tebestovi ir šiandien.
Didžiausia Snieguolės svajonė buvo grąžinti Karūžiškei Jurskių dvasią. Atrodo, kad tai pavyko. Moderni dabartis čia persipina su anomis dienomis. Senieji svirnai, nudažyti rusvai, švyti iš tolo. Viename įsikūrė Snieguolė ir Domas, kitame įrengtas Jurskių giminės muziejus. Viduje viskas sutvarkyta puikiai: yra vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas. Ir kartu tai senieji namai, anos epochos kultūros reliktas.
Šeštadienį, minint garbius jubiliejus, susirinkusieji į Karūžiškę neskubėdami vaikštinėjo po išpuoselėtą sodybą, o paskui rinkosi prie kareiviškos virtuvės, kuria vaišino Šilalės savanoriai. Du radijo mėgėjai - Albinas Veiverys ir Romas Vilčinskas - atvyko iš Marijampolės, būrelis atvažiavo iš Pasvalio, iš A.Jurskio tėviškės. Tarp pasvališkių - Vitalija Pečiulienė, A.Jurskio dukterėčia. Jos tėvas Henrikas Jurskis buvo jaunesnysis Alfonso brolis. Žuvo Karagandos lageriuose. Šeima atsipirko tremtimi į Irkutsko sritį...
- Gimiau ir augau toje pačioje Jurskių sodyboje, kur gimė ir mano dėdė Alfonsas, - „Šilalės artojui“ sakė V.Pečiulienė. - Dabar tos sodybos nebėra, ten stovi koplytstulpis.
A.Jurskio atminimas labiausiai saugomas čia, Karūžiškėje. O tokios šventės, kaip ši - dar ir giminės susitikimai. Tėvo atminimui juos kasmet rengia Snieguolė. Jos pastangomis tėvo palaikai 2012 m. vasarą perlaidoti Medvėgalio kalno papėdėje. Gyvenęs Lietuvai ir dirbęs dėl Lietuvos pulkininkas leitenantas A.Jurskis bent simboliškai į ją vis tik grįžo...
Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.
Karūžiškėje šeštadienį veikė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos proginė mėgėjiška radijo stotis
S. ir D. Akstinai
Jurskių giminės muziejuje galima sužinoti ir apie Lietuvos radijo įkūrėją
Susirinkusieji prisiminė Lietuvos radijo įkūrėją ir paminėjo radijo 90-metį