„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Bilionių stiprybė – iš Švedkalnio gelmių

Trečia vasara bilioniškių akys krypsta į piliakalnį, kurio papėdėje gyvenimas tiesiog verda. Ir tą „katilą“ maišo ne kažkas kitas, o jie patys, norėdami kuo daugiau sužinoti, kokias paslaptis saugo piliakalnio žemė ir ką ošia debesis remiantys šimtamečiai medžiai. Dviejų savaičių archeologinė ekspedicija šiemet dar labiau praskleidė istorijos uždangą. Tačiau kad ir kokie svarbūs ra­diniai atsidurs muziejų lentynose, visada pa­ts svarbiausias šio krašto istorijoje bus faktas, jog tūkstantmečių dulkes nuo jų nupūtė savo protėvių šaknų piliakalnio žemėje ieškoję vietiniai žmonės. 

Atsisakė „žvaigždžių“ koncertų

Daug metų kaip paminklas šio krašto praeičiai stūksojusi senoji Juozo Rupšlaukio sodyba šią vasarą ir vėl atgijo: plačiai atsidarė didžiosios daržinės durys, suruseno gyvybė klėtelėje, kiemas net sumažėjo nuo žmonių gausos. Sodybos šeimininkai maloniai priėmė tradicinio plenero „Šimtmečio veidai ir vardai“ dalyvius. O jie į Bilionius suvažiavo ne tik iš visos Lietuvos. Panorus dalyvauti dailininkėms iš Baltarusijos, renginys tapo tarptautiniu ir įgavo dar daugiau svarbos. 

Regis, tas judėjimas lyg mag­neto energija traukė ir senuoju Žemaičių plentu keliavusius žmones – kasdien prie Bilionių piliakalnio sustodavo ne po vieną ir ne po du Lietuvą pažinti siekiančių žmonių automobilius. Tai, kas vy­ko Švedkalnio papėdėje, jiems buvo labai įdomu. 

Jau plenero atidarymo dieną Bilionių seniūnė Loreta Dau­kantienė turėjo kuo pasidžiaugti. Ji neslėpė, jog prieš porą metų, atsisakydama tradicinės vasaros šventės per Onines, Bilionių bendruomenė rizikavo būti nesuprasta pasilinksminimus mėgusių vie­tinių gyventojų, tačiau vis tiek nusprendė, jog tokie renginiai, nors ir smagūs, suburiantys žmones, jokios išliekamosios vertės neturi. O ir sprendimas vasarą surengti vienu „žvaigždžių“ koncertu mažiau, seniūnės nuomone, aplinkinių miestelių gyventojų kultūriniam išprusimui niekaip neturėjo pakenkti. 

Bilioniškiai nutarė organizuoti kitokią vasaros šventę. Prisiminė prieš gerą dešimtmetį Aušros Vismantaitės surengtą keramikų plenerą „Molinė rokunda“, kuriame molio galimybes išbandė Aušros pakviesti Dailės akademijos studentai, ir pasiryžo sukviesti prie piliakalnio menininkus. Pirmiausia savus – juk ir Šilalėje netrūksta tapytojų, medžio drožėjų bei kitų taikomųjų menų atstovų. 

Didelis noras daro stebuklus

Sveiką ambiciją su lengvo pavydo prieskoniu, pasak seniūnės, sukėlė ir Medvėgalį tyrinėjančio archeologo Gintauto Zabielos atradimai, o legendos apie didingą Bilionių piliakalnio praeitį kurstė norą daugiau sužinoti – vaizduotę audrino ir iš kartos į kartą perduodami pasakojimai apie kadaise čia buvusius legendinius Pilėnus. 

Todėl kai tik buvo paskelbta, jog Klaipėdos universiteto Baltijos regio­no istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, docentas G. Zabiela Bilionių piliakalniui galės skirti dvi savaites, bend­ruomenėje tuoj pat atsirado žmonių, galinčių jam talkinti, dirbant ant piliakalnio  įrengtoje perkasoje. 

Zenono Levickio, Virginijos Gestautienės, Zitos Grudienės neišgąsdino nei nelengvas fizinis darbas, nei reikalavimai kantriai bei kruopščiai šepetėliu nuvalyti kiekvieną žemėje rastą akmenėlį. Žmonės suprato, kad bet koks grumstas gali slėpti tūkstantmečių istoriją liudijančius radinius. Archeologiniai tyrimai pritraukė ir savanorių artimuosius, sudomino kaimo jaunimą ir iš šio krašto kilusius žmones, atvyko studentų, panorusių dalyvauti kasinėjimuose.  

Jau pirmieji radiniai ant kojų sukėlė visą Lietuvą. Metro gylyje buvo aptiktos, manoma, Žemaitijos pilies liekanos. Rasti sudegę kaulai, grūdai, nemažas sluoksnis sienų degėsių patvirtino, kad šioje vietoje stovėjusi pilis buvo sudeginta. 

Pagal istorinius šaltinius, šaltą 1336-ųjų žiemą, kryžiuo­čiams užpuolus kunigaikščio Margirio vadovaujamą Pilėnų pilį, jos gynėjai ją sudegino ir patys žuvo liepsnose. Iki šiol tiksli Pilėnų pilies vieta nėra nustatyta, tačiau dėl vieno teiginio mokslininkai nesiginčija – ji buvo Žemaitijoje.

Ant piliakalnio gyvenimas klestėjo

Ir Bilionių seniūnė, ir Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė, kuriai patikėta rajone esančių kultūros paveldo objektų apsauga, įsitikinusios, jog bendruomenės užsidegimas pažinti savo krašto praeitį padarė stebuklą. Bilionių piliakalnio tyrimai prasidėjo neturint net mažiausio finansavimo, tačiau atvėrė visai Lietuvai svarbius ir brangius istorijos įvykius. 

Sėkmė ne tik įkvėpė archeologui padėjusius bendruomenės žmones, bet ir padėjo gauti finansavimą tolimesniems tyrimams, todėl darbas vyko ir praėjusią vasarą. Pernai čia buvo aptikti degin­tiniai kapai – radinys unikalus, nes piliakalniuose nebuvo laidojama. Mokslininkus nustebino ir susigūžusio žmogaus su koviniu peiliu prie šono kapas. Tokie vykusias kovas liudijantys radiniai – itin reti.

Pernai kalno šlaituose atkas­tos Romos imperijos monetos, skandinaviško tipo sidab­rinio lydinio fragmentas (piniginis vienetas), geležiniai darbo įrankiai, bronziniai papuošalai, lipdyta grub­lėta lygiu paviršiumi keramika liudija, kad šioje vietoje žmonės gyveno nuo I–II iki XIV amžiaus. Ir jie buvo turtingi, nes prekiavo su Romos imperija. Šią versiją patvirtina ir šiemet atkastas raižyto stiklo mėlynas karoliukas – tuo metu stiklą lydė tik Bizantijoje. 

Kad pačioje mūsų eros pradžioje Bilionių piliakalnio viršukalnėje klestėjo gyvenimas, patvirtina ir šią vasarą rastos II a. Romos imperijos moneta, keramikos šukės, žalvario dirbinių liekanos. Naujausi duomenys, prie kurių atskleidimo prisidėjo ir Bilionių bend­ruomenės žmonės, rudenį suguls į Kultūros ministerijos leidžiamą knygą apie Bilionių piliakalnį.

Planuoja ateitį unikaliai sodybai 

Bilioniškių užsidegimu išgarsinti savo Švedkalnį ypač džiaugiasi plenero „Šimtmečio veidai ir vardai“ savaitę senovinėje sodyboje šeimininkavusi kaunietė Edita Navardauskienė. Nors sodyba prižiūrima, keičiami pastatų stogai ir tvarkoma aplinka, iki šiol praėjusio šimtmečio vaizdą išsaugoję trobesiai buvo negyvi. E. Navardauskienė tikina turinti idėjų ir nori atgaivinti, šią vietą, nes 1926 m. statyta sodyba įdomi senąja Žemaitijos architektūra.  

„Kiekvieną, čia atvykusį, už­plūsta neįtikėtina ramybė, to­dėl neabejoju, kad atsiribo­jimui nuo miesto triukšmo, meditacijai, sveikatingumo sto­­vykloms geresnės vietos negalėtumei rasti. Turiu idėjų ir norėčiau jas įgyvendinti, todėl labai džiaugiuosi, jog bend­ruomenė pritaria ir yra nusiteikusi bendradarbiauti“, – tikino E. Navardauskie­nė, plenero dienomis fotoaparatu fiksavusi kiekvieną sodyboje ir piliakalnio papėdėje vykusių renginių akimirką. Jos taps šios vietos gaivinimo istorijos pradžia.

Unikaliu, tik žemaičiams bū­dingu sodybos išplanavimu bei išlikusių medinių pastatų išsaugojimu Šilalės savivaldybė ir Varnių regioninis parkas susirūpino maždaug 2005-aisiais. 

„Mūsų kraš­te tai yra vienintelė išli­kusi tokia me­dinė so­dyba. Vargin­gai gyvenan­tys žemdir­biai didelių dvarų čia niekada neturėjo, o maži mediniai dvareliai su­nyko – medis nėra ilgaamžis, jį naikina ir gaisrai. Galime tik džiaugtis, kad žmonės pla­nuoja šioje vietoje kažką veikti. Tai būtų labai prasmingas tęstinumas. Esu girdėjusi, jog būtent šioje sodyboje vyko pirmasis lietuviškas kultūros vakaras – nors mūsų turima istorinė medžiaga rodo, kad ją pastatęs Juozas Rupšlaukis buvo beraštis“, – sakė J. Viršilienė. 

Šventė visą savaitę

Kol entuziastai su ar­cheo­logu G. Zabiela pi­liakalnio viršukalnėje po milimetrą tyrinėjo žemę, papėdėje ir sodyboje visą savaitę šurmuliavo dailininkai, liaudies meist­rai ir kt. Po apylinkes pasklido tapytojos Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Egidija Brinkytė, Lina Pociūtė, nuo šio krašto grožio svaigo baltarusės Olga Poliakova bei Irina Artsiukh, viešnia iš Esti­jos Olga Janovskaja, jaunieji menininkai Doman­tas Almonaitis, Giedrė Kvecytė ir Gediminas Kvecas, Kamilija Eitutytė. 

Kad meno kūriniu gali tapti ir audeklo gabalas, įtikino Ilona Venckienė. Medžio drožėjo Alvydo Pociaus rankose ąžuolas tapo žemaitišką stiprybę liudijančių meškų laikomu suoleliu, o Dainius Jankauskas nutašė kurpę kratantį legendinį milžiną. Jų darbai papuošė bendruomenės kuriamą Bilionių skulptūrų parką. 

Didelio susidomėjimo sulaukė įvairios edukacijos. Vieną dieną kalno papėdė kvepėjo pyragais, mat amatininkė Ona Raudeliūnienė demonst­ravo, kaip kepami aukštaitiški šakočiai. O kol kepinys vėso, Šilalės viešosios bibliotekos darbuotojos kvietė pasigaminti ir paragauti labiausiai intriguojančio žemaitiško valgio – „meškos šūdukų“, o bilioniškė Aušra Vismantaitė-Silva ir jos širdies draugas Angel Silva surengė tradicinės meksikietiškos tortilijos dirbtuves – šis valgis įtrauktas į Meksikos nematerialaus paveldo sąrašą.

Savo kūrybos žymę šioje vietoje paliks ir piliakalnio papėdėje žaizdrą užkūręs kalvis Darius Vilimas – bendruomenė prašė nukaldinti žemaitišką užrašą „Bilionia“.  

„Kalviams dabar aukso amžius, nes žmonės grįžta prie ištakų ir nori turėti tikrų daiktų“, – ant priekalo sukdamas metalinę sagę, aiškino Vilkyčiuose (Šilutės r.) „Dausakalio“ kalvę įkūręs menininkas.

Besišnekučiuojant su kalviu, besigėrint jo keturmečio sūnaus sugebėjimais ne tik minti žaizdro pakoję, bet ir kalti plaktuku metalą, tarsi nepastebimai „gimė“ ne tik sagė, bet ir metalinis šaukštas, stilinga šakutė. 

Netilo šurmulys ir vakarais: pasijuokti kvietė Skaud­vilės bendruomenės teatro, vadovaujamo režisieriaus Sigito Kancevyčiaus, aktoriai, dainomis sielą ramino Tauragės žemaičių draugijos „Tauragės Žemyna“ moterų vokalinis ansamblis, o filmas „Tarp pilkų debesų“ priminė istoriją apie likimą, kurį patyrė ir daug šio krašto žmonių. 

Po trečiojo plenero „Šimt­mečio veidai ir vardai“ Bilionių seniūniją papuošė dvylika paveikslų. Per tris Bilionių piliakalnio tyrinėjimo etapus išsijoti 59 kv. m žemės, surinkta keli šimtai svarbių radinių, bylojančių apie menkai pažįstamą seniausią Žemaitijos istoriją. 

Bilionių seniūnė L. Daukantienė tvirtina, jog ir kitą vasarą prie piliakalnio bus ką veikti, tad jau dabar galima pradėti dėlioti planus bei rezervuoti savo krašto pažinimui būtiną laiką. Istorija gyva tol, kol ji įdomi žmonėms.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.