„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Mados dezinfekcija

Aprangos kodas – tai tokia šių dienų prievolė, kiekvieno laisvo piliečio pareiga ir atsakomybė. Net jeigu ap­linkybės to ir nereikalauja, visuomet reikia atrodyti ma­žų mažiausiai tinkamai, tačiau bus daug geriau, jei „tinkamai“ neapsiribosime – savitas, originalus stilius būtų puiku. Tiesa, su savitu stiliumi irgi nederėtų persistengti. Originalus, bet, pageidautina, pagal šių dienų mados tendencijas yra tai, ko kasdien turime siekti.

Tik manęs neklauskite, kaip tai įgyvendinti – su dviem poromis marškinėlių ir kelnių rasti išskirtinį akcentą kasdien labai sunku. Tiesa, laikytis aprangos kodo daugeliui nepalengvina ir drabužių prigrūstos spintos. Kaip tik todėl, grįžus po kelionės, prie laukinių namų durų išsirikiavo trys išsipūtę mano drabužių maišai. 

Ar įsivaizduojate rytą, kai galvoje nesisuka mintis „neturiu ko apsirengti“? Camino kelionėje „neturiu ko apsirengti“ nesusipratimas liko pergrūstoje drabužių spintoje. Ir paradoksas: apsirengti visada turėjau ką – jeigu kelnės ar marškinėliai, su kuriais žingsniavau, suplyštų, sušlaptų ar pernelyg išsiteptų, kuprinėje turėjau dar vienerius. Daugiau nei pakankamai!

Su naujaisiais mano bend­rakeleiviais, kurių skaičius pir­momis dienomis vis pūtėsi, po įveiktos vienos sunkiausių kelionės atkarpų užsukome į kalnų kaimelio, kur tąnakt apsistojome, krautuvėlę. Kiekvienos dienos pabaigoje, kai eidami kažin ko, kaip taisyklė, imdavome kalbėtis apie mėgstamiausius patiekalus, tų krautuvėlių laukėme ne mažiau, nei ištiesti kojas vakariniam poilsiui. Tądien krautuvėlė buvo tokia maža, kad iškart visi joje nesutilpome. Pamanėme, jog vietiniams jos ne taip ir reikia. Kalnuose ganosi karvių, ožkų, avių, arklių pulkai, karts nuo karto tylą nutraukiantys prie kaklų pririštų varpelių skambesiu. Nors, tiesa, atrodo, kad laukai labiau priklauso tiems gyvuliams, o ne tylai, bet greičiau yra atvirkščiai – gyvulių varpelių skambesį kartais nutraukia tyla.

Pasirinkimo, ką gaminti pirmajai bendrai vakarienei, krau­tu­vėlėje nebuvo daug. Vis dėlto radome, matyt, net atokiausiose Ispanijos kampeliuose par­duodamų ispaniškų pomidorų, ožkų sūrio, alyvuogių ir ma­karonų. Iki šiol nė vieno iš mūsų kaip mėgstamiausias patiekalas neminėti makaronai netruko tapti pasakiškai gardžia kasdienybe. 

Tos dienos krautuvėlė iš kitų skyrėsi tuo,  kad jos kampe, lyg niekada nesurasiančios šeimininkų, stūksojo krūva kinietiškų skrybėlių – matyt, nesėk­mingai bandyta prisitaikyti prie Camino piligrimų poreikių. Iki šiol. Puolėme matuotis skrybėles vieną po kitos ir nusprendėme, jog tokia 3 eurų vertės puošmena bus puikus kasdienis akcentas naujai mūsų grupei. Aprangos ko­das – skrybėlės! Puikus dviejų kelnių ir marškinėlių stiliaus akcentas. Nes mes to verti!

Įvairių spalvų moteriškos skrybėlaitės taškuotais, spalvotais kaspinėliais juokais tapo mūsų grupelės simboliu. Tokias skrybėles, beje, dažniausiai galima pamatyti senuose amerikietiškuose filmuose, kuriomis pasipuošusios moterys skuba į sekmadienines mišias, tačiau išvysti jas ant sportiškai apsirengusių jaunuolių su didelėmis kuprinėmis galvų kažkur kalnuose – kertu lažybų, gana retas atvejis. Bet mums jos tapo puikios nuotaikos garantu. Sutarėme, kad skrybėlaites dėvėsime visos kelionės metu. Pasirodo, mano draugai iš tiesų turėjo galvoje „visą kelionę“ – atėję iki didžiausio kelyje miesto Lugo ir nusprendę čia pasilikti dar vienai dienai pailsėti, nes judame gerokai greičiau nei planuota, vakare išsiruošėme pavakarieniauti restorane ir paragauti garsiojo Galicia regionio jūros maisto. Žinoma, išeiti nuspręsta, pasidabinus skrybėlaitėmis, niekaip nederančiomis prie mūsų sportinės aprangos, susivėlusių plaukų ir pavargusio veido. Viliuosi, jog derėjo prie mūsų plačių šypsenų...

Beje, tomis dienomis kentėjau nuo dėl didelio krūvio ištinusios kulkšnies, tad kurį laiką avėti savo įprastų sunkių batų negalėjau. Vėsūs šiaurinės Ispanijos vakarai ir mano ištinusi kulkšnis reiškė dar vieną stiliaus ir mados tragediją Lugo miesto restorane. Kartu su skrybėlaite – tai jau dvi. Prieš išeidama sukau galvą, ką daryti, nes batų avėti negaliu, o vaikščioti mūvint kojinėmis ir šlepetėmis per pirštą mūsų mados pasaulyje laikoma beveik nusikaltimu. Tačiau kelionės draugai, pastebėję, kad dvejoju, ką daryti, vienu balsu iššaukė „kojines“. 

Aprangos kodų pasaulis kaž­kur nutolo, o aš atsidūriau tame, kur „reprezentatyvi išvaiz­da“ reiškia ne daugiau nei nuo­širdi šypsena. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.