Paveikslų siuvinėtojui padeda kantrybė ir atkaklumas

Sakoma, kad laimingi tie žmonės, kurie savo kasdienybę gali praskaidrinti širdžiai mielais pomėgiais. Tačiau neretai laisvalaikio užsiėmimai tampa gerokai svarbesne gyvenimo dalimi – padeda užmiršti negandas, būtį užpildo prasminga veikla ir net gelbsti sveikstant po sunkių ligų. Laukuvoje gyvenantis Vladas Janavičius jau daugiau nei du dešimtmečius kryželiu siuvinėja paveikslus. Šiuo metu miestelio bibliotekoje surengta jo kūrinių paroda patvirtina, jog kūrybingumui ir norui prasmingai gyventi jokių ribų nėra.

V. Janavičius daug metų vadovavo Šilutės neįgaliųjų klubui, mokė likimo siųstų išbandymų patyrusius žmones rankdarbių kūrybos paslapčių. Mokytoju V. Janavičius ta­po ne iš gero gyvenimo. Jį patį nuo dešimties metų kamuoja sunki liga. Vaikas būdamas susirgo širdies reumatu, liga progresavo, todėl prireikė net kelių operacijų. Dabar Vladas sveiksta po vasario pabaigoje atliktos trečios širdies operacijos – medikai ją vadina unikalia, nes visa jo širdis surinkta iš atskirų dalelių, įdėtas stimuliatorius. Kitas ir po kur kas menkesnės operacijos jaustųsi nepagydomu ligoniu, reikalautų dėmesio ir aptarnavimo, o štai Vladas išmoko su savo liga sutarti kaip su piktu kaimynu. Todėl kasdien atkakliai kabinasi į gyvenimą – dirba, ką gali, ir svajoja apie laimingą gyvenimą naujuose namuose, kuriuos dabar kuria su drauge Virginija. 

Atrodo, jog Vladui nėra nieko neįmanomo – jis gali įdomiai sukomponuoti gamtoje randamas medžiagas, jam paklūsta ir medis, bet labiausiai vyrui patinka siuvinėti kryželiu. Šio pomėgio Vladas nevadina moterišku, nors tam reikia ir kruopštumo, ir atkaklumo. O ir ne kiekviena moteris gali pakelti kvadratinio metro dydžio rėmus, apkrautus medžiaga ir siūlais. Jų irgi reikia daug – kai kuriems paveikslams V. Ja­navičius naudoja 80 ar 90 atspalvių ir tiek pat adatų. 

Pradėjęs nuo paprastesnių, pastaraisiais metais vyras kryželiu siuvinėja jau labai sudėtingus paveikslus. Darbo sudėtingumas, sako laukuviškis, priklauso ne tik nuo spalvų skaičiaus. Gražiau atrodo maži dygsniukai, svarbu sukaišioti visus likusius siūlų galiukus. Nes antroje paveikslo pusėje negali būti net mažiausio mazgelio, antraip gobelenas atrodys nelygus. 

Schemas siuviniams Vladas parsisiunčia iš užsienio svetainių internete. Renkasi laukinės gamtos vaizdelius, gėlių kompozicijas, religinius paveikslus. Kol siuvinėja viena, antra, trečia spalva ir būsimo vaizdo nematyti, gali apimti net nuobodulys, bet kai paveikslas ima ryškėti, darbas įtraukia iki užsimiršimo. 

Vlado kūriniai, įrėminti po matiniu stik­­lu, atrodo lyg nu­tapyti. Ši­la­lės viešosios bibliotekos Lau­kuvos filia­lo biblioteki­ninkė Biruta Vik­nie­nė ne­sle­­pia, jog pa­mačiusi Ši­lu­tės bibliotekoje Vlado siuvinėtus paveikslus, ilgai negalėjo jų pamiršti, todėl nutarė, jog tokį grožį būtina parodyti ir laukuviškiams. 

Pasak biblio­tekininkės, paro­da turi pasisekimą. Daug žmonių ją jau matė, vis užsuka norintys, anot Birutos, pažiūrėti vyro siuvinių.

„Nė vienas neliko nusivylęs. Žmonės stebisi, analizuoja dygsnelius ir visi pripažįsta, jog tikrai gražu. Džiaugiuosi už Vladą ir linkiu jam sveikatos“, – sako siuvinėtų paveikslų parodą surengusi Laukuvos bibliotekos darbuotoja.  

Tai ne pirmoji Vlado paroda. Jo darbais jau gėrėjosi šilutiškiai, Panevėžio rajono Smilgių miestelio žmonės. O netrukus paveikslus galės išvysti ir Ši­la­lės kultūros centro lankytojai – čia parodą, pasak Vlado, planuojama rengti spalio mėnesį. Dar keletą savaičių paroda veiks ir Laukuvos bibliotekoje.

Sunku suskaičiuoti, kiek paveikslų Vladas per tuos du dešimtmečius išsiuvinėjo. Vie­nus dovanojo, kitus už simbolinę kainą pardavė, turėjo užsakymų – vis atsiranda prašančių išsiuvinėti vaikų portretus ar net šuniukų atvaizdus. Tačiau dažniausiai prašoma išsiuvinėti Švč. Mergelę Mariją. Kiek jos atvaizdų „palaimino“ gyventi, nė pats tiksliai nežino, bet džiaugiasi, jei paveikslas suteikia žmogui laimės.

Laukuviškis tikina, jog pomėgis siuvinėti atsirado tikrai ne dėl pinigų. Tiek, kiek iš tiesų kainuoja paveikslas, niekas mokėti nenori. Profesionalai internete skelbia, kad už vieną dygsniuką nori gauti 1 centą. Išsiuvinėjęs kone kvadratinio metro didumo paveikslą su angelu, Vladas suskaičiavo, jog už jį reikėtų prašyti daugiau nei 1000 eurų. Sutiktų parduoti ir už perpus mažesnę kainą, tačiau tiems, kurie išgali tiek mokėti, kryželiu siuvinėti paveikslai ne­įdomūs.

O ir pardavęs, tikina V. Ja­na­vičius, didelio džiaugsmo greičiausiai nejaustų. Dirbdamas po tris ar keturias valandas per dieną, tokį paveikslą jis išsiuvinėja maždaug per metus, vien siūlai kainuoja apie pusantro šimto eurų. 

„Negaliu sakyti, kad neapsi­moka, bet kai nieko nelieka, sąžinė graužia. Tai susikraunu ant spintos ir laukiu – gal kam prireiks“, – neslepia laukuviškis. 

Nors siuvinėjimo paslapčių V. Janavičius mokė daugybę neįgalių žmonių, pasigirti, jog šiuo pomėgiu daug kas užsikrėtė, negali. Vienintelė brolio žmona prašo jo patarimų, džiaugiasi parsiųstomis schemomis, parodo užbaigtus siuvinius. Pasak Vlado, siuvinėjimas tinka tik tiems, kuriems darbas prilygsta meditacijai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.