Šiandien negaliu gyventi. Tikrai?

Šiandien netinkama diena nusišypsoti kasininkei. Taip pat padėkoti artimui ir pasakyti komplimentą. Netinkama diena padėti vargšui. Dar šiandien netinkama diena skaityti, džiaugtis gyvenimu, keliauti ir dirbti. Kodėl? Tai, patys suprantate – reikia vaikus auginti, taupyti, reikia laukti savaitgalio, laiko nėra, reikalai nesutvarkyti... Be to, lyg ir sveikatos nelabai yra. Ir oras ne kažin koks – karšta. Vakar irgi nebuvo tinkama diena, nes buvo šalta ir lijo. O ir jėgų nėra. Ir nuotaikos. Tikriausiai ir šį tekstą rašau visai netinkamą dieną, nes jei diena būtų tinkama, jaučiu, daug geriau rašytųsi. O ir Jūs, kurie skaitote, bambate, kad čia nesąmonės – nes šiandien diena netinkama niekam. Bet ar rytoj ji bus kitokia?

Camino Primitivo kelyje dukart reikia pasirinkti vieną iš dviejų kelio atkarpų – alternatyvų. Vienas kelias sudėtingesnis – originalus, kitas – lengvesnis, su mažiau nuolydžių bei pakilimų. Jį gali pasirinkti tie, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių diena būna netinkama sunkesniam keliui įveikti. Dažnai priežastys būna visiškai suprantamos – visai nesistengiu ironizuoti pasirenkančiųjų lengvesnįjį kelią. Kelionės traumos, maži vaikai, prastos oro sąlygos sunkųjį kelią gali paversti ne tik išbandančiu jėgas, bet ir pavojingu.

Sunkiausia, tačiau, be abejonės, ir įspūdingiausia Camino Primitivo atkarpa vadinasi Hospitales. Tai maždaug 26 kilometrų etapas, aukščiausiame taške siekiantis 1200 metrų virš jūros lygio. Pakelėje nėra jokių vietų nakvynei ar maistui nusipirkti.

Mes, jaunų žmonių grupelė, niekaip negalėjome sugalvoti (nors ir nebandėme), kodėl tądien būtų galėjusi būti netinkama diena šiai atkarpai pasirinkti. Kai prisimenu dabar, „nėra sveikatos“ daugeliui būtų buvęs visai neblogas pasiteisinimas, tačiau pagauti Camino keliamo jaudulio, vienbalsiu nutarėme žygiuoti Hospitales keliu.

Netrukau suprasti, kodėl atkarpa turi lengvesnę alternatyvą – sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, kaip žygiuojantys žiemą atrastų užsnigtus siauručius etapo keliukus bei rodykles, arba kaip kelyje sutiktas 84 metų senukas Peteris, puikiai palengva žingsniuojantis lengvesniu taku, kiltų ir leistųsi ypač stačiais šios atkarpos keliais. Be to, tik pakilusi į aukščiausią tašką supratau, jog ten būtų pravertusios pirštinės ir kepurė. Nė nenumaniau, kad šių daiktų gali prireikti vasarą. Ir dar Ispanijoje! Jei būčiau žinojusi prieš pradedant kilti, gal irgi būčiau galėjusi panaudoti kaip neprastą pasiteisinimą: gal neiti?

Įpusėję Hospitales, kuriame per pirmąjį pusdienį nesutikome nė vieno piligrimo, sustojome pailsėti ir atsigerti tyro kalnų šaltinio vandens. Ir tylos (beje, geriama Camino tyla nuostabiai atgaivina). Tačiau tylą tąkart sudrumstė kažkur tolumoje pasigirdęs mažo vaiko verksmas. Kiek sutrikome – atrodo, visą dieną nepastebėjome nė gyvos dvasios ir nepražingsniavome pro jokį kalnų namuką, kuriame tas vaikutis galėtų verkšlenti. Po kelių minučių verksmas liovėsi. Ačiū Dievui, galvojau sau. Būtų tokia netinkama diena kam nors, ypač vaikui, pasiklysti kalnuose.

Pajudėjome toliau. Pasiekę aukščiausią atkarpos – o ir viso Camino Primitivo – tašką, nusimetėme kuprines ir įsitaisėme užkąsti. Mėgaudamasi pasakišku vaizdu, kramsnojau ir galvojau, ko verti visi tie penkių žvaigždžių restoranai ir porcelianinės lėkštės su brangiais patiekalais jose prieš mano šaltų makaronų dėžutę, sausainius, gaivų šaltinio vandenį ir, žinoma, tą dieviško grožio vaizdą. Tačiau dabar – ne apie tai. Šiandien apie maistą rašyti diena ne visai tinkama. Nors atsakymas lyg ir aiškus, ar ne?

Valgydami vėl išgirdome tolumoje verkiantį vaiką, nors nuo paskutinės poilsio vietos jau buvome nutolę bent dešimtį kilometrų. Kurį laiką dalinomės sutrikusiais, klausiančiais žvilgsniais. Supratome, jog vaiko verksmas artėja. Jam visai priartėjus, pagaliau išvydome jauną moterį ir vyrą, nešioklėje nešantį maždaug pusantrų metukų berniuką. Nustebome ir akimirksniu pajautėme beveik prievolę jaustis mažiau pavargusiais. Pasidarė lyg ir nepatogu, kad ilsimės jau 20 minučių. Jauni tėvai uždusę, bet šypsodamiesi stabtelėjo pasisveikinti. Klausėme, ar nenorėtų pailsėti ir užkąsti, tačiau mama paaiškino, jog laikas vaiką pamaitinti ir užmigdyti, todėl, tylos ir ramybės dėlei, pertraukėlei jie sustos maždaug už kilometro. 

Vakare tą pačią porą sutikome tos dienos kelio pabaigoje, kaimelyje, vieninteliame jame esančiame restoranėlyje, atsidariusiame tik dėl praeinančių piligrimų. Pri­ėjau prie pamainomis vakarieniaujančios poros (kol valgo vienas, kitas laiko vaiką, ir atvirkščiai) ir norėjau paklausti, kaipgi jie nepasinaudojo tokiu akivaizdžiu pasiteisinimu nekeliauti – juk turi mažą vaiką! Kodėl, pavyzdžiui, nepasirinko poilsinės kelionės penkių žvaigždučių viešbutyje prie jūros? Arba bent jau lengvesnės kelio atkarpos? Tačiau paklausiau tik, ar nesunku keliauti su tokiu mažu vaiku.

„Sunku“, – beveik vienbalsiu atsakė abu, bet nuvargusiuose jų veiduose švietė šypsenos. Aš sau mintyse pridūriau: „Bet argi tai pasiteisinimas?“

Paėmiau vaikutį į rankas ir penkioms minutėms sugebėjau jį sudominti savo skrybėle, prikaišyta kalnų gėlių. Apgailestaudama, jog nepavyko berniuko užimti ilgesniam laikui (tėvai būtų galėję ramiai pavalgyti), apsiašarojusį mažylį atidaviau į motinos rankas. Juokdamasi ji pasakė, kad tos penkios minutės buvo ilgiausias dviese su vyru praleistas laikas per visą kelionę. Akimirką šypsodamosi žiūrėjome viena į kitą, o jos šypsena man sakė – šiandien gyventi yra pati tinkamiausia diena.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.