„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Ką čia nuveikus

Per dvylika dienų galima apšilti kojas nau­joje darbo vietoje, galima apkeliauti ša­lį arba su kuo nors tapti draugais. Ne­mė­gi­nau, bet manau, kad net tokiems kaip aš per dvylika dienų įmanoma išmokti tobulai gaminti kokį nors patiekalą, perskaityti vieną ar dvi knygas. Per tiek laiko galima įsimylėti arba susivokti, jog praradai ką nors brangaus, bet gyvenimas tęsiasi. Ga­lima pasveikti nuo gripo (jei per dvylika dienų nepasveikote, kreipkitės į šeimos gy­dytoją). Dar per tiek laiko galima įveikti Ca­mi­no Primitivo kelią. 

Santiago de Compostela mies­to katedra – kiek­vieno Santia­go de Compostela piligri­mi­nio kelio pabaiga. Nors miesto Katedrą laisvai būtume pasiekę dvyliktos dienos popietę, nakvynei nusprendėme pa­silikti miestelyje, nuo kurio iki miesto jau lieka tik 5 kilometrai. Pamanėme, kad juos pasiliksime desertui – bus ma­lonus rytinis pasivaikščiojimas prieš kažkodėl kiek jaudinančią pabaigą.

Priešpaskutinės dienos vakaras visiems susėdus pievoje, nuo kurios matyti tolumoje esantis mūsų kelionės tikslas, dabar man atmintyje vaizduojasi kaip giedriausias kada matytas paveikslas, girdėta daina ar skaitytas eilėraštis: apie besileidžiančią saulę, vaiskiai nušvietusią mūsų veidus, ir lengvą, šiltą vėją. Užsimerkiau. Visa tai man kūrė muziką, neturėjusią nei aiškios melodijos, nei žodžių ar ritmo. Klausiausi jos tol, kol saulė pasislėpė už kalnų tam, kad patekėtų kitame pasaulio gale žmonėms, taip pat gyvenantiems savo keistus gyvenimus su išgalvotomis prievolėmis bei atsakomybėmis. Tie žmonės kasnakt pakeičia mus, einančius miegoti – savotiška gyvenimo etatų pamaina. Kai saulė patekės, jie žinos, kad dabar jiems reikia eiti į darbus, ruošti vaikus į mokyklą. Studentai žinos, jog reikia pradėti nerimauti ypač smarkiai, nes tas egzaminas, kuriam jie nesiruošė, jau šiandien. Saulė patekės ir naktiniams plėšikams bei kitiems nusikaltėliams. Tam, kad visi jie žinotų, jog reikia toliau sekti savo tvarkaraščiuose, kalendoriuose surašytus planus. Kaip gerai, kad yra saulė – kaip kitaip reiktų visu tuo tikėti?

Tryliktos – paskutinės – die­nos rytą išsiruošėme labai anksti, rytui dar tik brėkštant. Nepraėjus nė valandai, eidami lengvu žingsniu, pasiekėme Santiago de Compostela miestą. Dabar jau sekėme nuorodas ne į miestą, o Kated­ros link. Per paskutinius porą kilometrų sustojome tiek daug kartų, kiek nesustodavome per visos dienos 30 kilometrų atkarpas. Vienoje kavinėje – kavos, kitoje – sumuštinio, trečioje – antspaudo savo piligrimo pase. Galvoju, jog pasąmoningai nenorėjome pripažinti, kad laikas mus vis dėlto nenuvaldomai neša tolyn, kaip upė neša į ją nukritusį rudens lapelį. Mūsų žygiavimo tempas visai pasikeitė, kai iki Katedros liko keli šimtai metrų ir ženklai jau neberašė atstumo, likusio iki tikslo. Tik viena po kitos sekė rodyklės – nors ir taip jautėme, jog kelionės tikslas jau čia pat, už vieno, kito kampo. Pagreitinome tempą, tiksliau, apimti jaudulio, kone ėmėme bėgti. Pasukę į plačią senamiesčio gatvę ir pakėlę akis į viršų, priešais išvydome didžiulę Santiago de Compostela katedrą. 

Šypsenos, apsikabinimai ir nuotrauka – metame skrybėles į viršų! Jos nukrinta, o mūsų gyvenime visam laikui lieka Camino Primitivo dovanotos pamokos apie laiką, ištvermę, bendruomeniškumą, atvirumą, dalinimąsi, minimalizmo grožį ir besąlygišką drąsą gyventi ir gyvenimą mylėti. Laikydamiesi tradicijos, vakare nuėjome į piligrimų mišias. Jos vyko ispaniškai, tad, aišku, turėjau nieko nesuprasti. Anksčiau esu kalbėjusi apie bendrą žmonių kal­­bą – matyt, ja, o ne ispaniškai iš tiesų vyko mišios, nes per pamokslą ir palaiminimą negalėjau suvaldyti ašarų. Pasibaigus mišioms, dar paraudusiomis ir ašarotomis akimis, šniurkšdama nosį apsisukau žingsniuoti laukan. Atsigręžusi pamačiau vieną iš savo kelionės draugų, kurio per palinkėjimą „ramybės“ nepastebėjau. Kol lėtai, apsikabinę žingsniavome laukan, dar drebančiu balsu jam tarstelėjau, kad, kai vienas kitam linkėjome ramybės, jo nepastebėjau, bet, kadangi mes laiku netikime, linkiu ramybės dabar. Tvirtai per pečius suspaudęs, nieko neatsakydamas jis priglaudė lūpas prie mano kaktos. Tarp Camino kelio ir šventos, broliškos meilės būtų galima dėti lygybės ženklą.

Paskutinė bendra vakarienė su Camino man padovanotais draugais liūdna nebuvo. Rezgėme miglotus planus apie visų mūsų susitikimą Vokietijos kalnuose ateinantį pavasarį. Galėtumėte sakyti – štai, visi tavo svaičiojimai apie gyvenimą, nepavaldų laikui ir kalendoriams, šuniui ant uodegos. Manau štai ką – visas gyvenimas yra šuniui ant uodegos, jei kliaujamasi kalendoriumi, o ne svajonėmis. Ir velniop tuos, kurie bandys įtikinti kitaip. Mano mintyse skambanti muzika, neturinti nei aiškios melodijos, nei žodžių ar ritmo, man groja būtent apie tai. Net ir jei niekada savo Camino draugų nebesutiksiu. Graži mano muzika – be melodijos, žodžių ir ritmo.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.