„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Pabaigos yra gražios

Sutinku – labai dažnai jos gali atrodyti liūdnos, bet argi taip rodosi ne tik iki tol, kol visai nusibaigia ir užleidžia vietą naujai pradžiai? Akimirkai apsigavau ir aš, kai atėjo laikas išsiskirti su savo Camino draugais – reikia pripažinti, kad stoviniavome kiek il­giau, nei reikėjo, kiek per daug kartų vienas kitam linkėjome gero vėjo, kiek per ilgai vienas kitą spaudėme glėbyje. Gyvenome savo bendrystės pa­baigą. Tačiau ta tikroji pabaiga truko tik akimirką – kai apsisukau eiti savo keliais, jau gyvenau naują pradžią, kuri, žinojau, irgi netrukus baigsis. Tam, jog vėl prasidėtų nauja pradžia! Ačiū Dievui, kad yra pabaigos.

Prieš pradėdama kelionę, kažkur buvau girdėjusi apie už 100 kilometrų nuo Santiago de Compostela miesto esantį Finisterre miestelį. Suprantantiems prancūziš­kai miestelio pavadinimas int­riguoja – „finis de terre“ pran­cūziškai reikštų „žemės ga­lą, pabaigą“. Kadangi Camino Primitivo kelią įveikiau keliomis dienomis greičiau, nei planuota (tik savo Camino draugų dėka!), nusprendžiau likusį laiką išnaudoti nusigavimui ten – į kitą, labiau simbolišką kiek­vieno Camino pabaigą. Buvo tikima, jog Finisterre iškyšulys yra pasaulio galas, todėl ši nuostabaus grožio vieta nuo seno apipinta tradicijomis bei mitais. Vykau įgyvendinti pag­rindinio, kiek­vienam piligrimui priklausančio „3B“ ritua­lo: burn, bath, bring – sudeginti ką nors, ką nešeisi visą Camino kelią; išsimaudyti sielą išvalančiame Atlanto vandenyne; su savimi iš pakrantės parsivežti kriauklę – svarbiausią kiek­vieno Camino simbolį ir apdovanojimą, kurio dvasine reikšme tikėta dar nuo viduramžių.

Pakankamai laiko tam, jog pėsčiomis įveikčiau visus 100 kilometrų, neturėjau, todėl didžiąją dalį nusprendžiau važiuoti autobusu. Nuo miestelio Cee iki tikslo lieka tik apie 20 km. Į Cee atvykau popiet. Planavau iškart pajudėti Finisterre link, tačiau diena pasitaikė tokia, kokios nebuvo per visą kelionę: pliaupė smarkus lietus, o vėjas pūtė taip, kad kavinėje, kurioje prisėdau pagalvoti, ką daryti, trumpam dingo elektra. Porą valandų lūkuriavau vildamasi, jog vėjas nurims ir bus galima eiti, tačiau audra diktavo savo sąlygas, priversdama naktį praleisti Cee miestelyje. 

Kitas, labai ankstyvas rytas dar buvo persismelkęs drėg­me. Sunkūs debesys, iš kurių beveik visą kelią krapnojo, dengė įspūdingas kalnų viršūnes. Galbūt jie, uždengdami neaprėpiamus tolius, ir kūrė man tą begalinės ramybės bei jaukumo jausmą. Viena! Žygiuodama siauručiais pakrantės kalnų keliukais miestelio link, keliskart garsiai šūktelėjau, negalėdama patikėti, kad esu tik aš, mano kuprinė, kalnai ir visai šalia – krantus skalaujantis Atlanto vandenynas. Kaskart mano balsą akimirksniu pagaudavo vėjas ir nusinešdavo paskandinti į tądien aršiai krantus plakusias dideles bangas. 

Pasiekusi Finisterrę, pirmiausia nuėjau iki iškyšulio viršūnės, kur stovi jau paskutinis, visą Camino kelią žymintis akmuo, ant kurio rašomas iki tikslo likęs kilomet­rų skaičius. Ant šio, paskutinio, akmens pirmąkart pamačiau jau iš tolo šviečiančius nuliukus: 0,000.  Romėnams tai buvo žemės pabaiga. Daugiau – niekur. Kas galėtų dar labiau sujaukti mintis, nei ši vieta? Gal pabaigos apskritai nė neegzistuoja?

Nusileidusi žemyn, radau beveik tuščią paplūdimį. Šiek tiek paėjusi, ant smėlio ap­tikau ir savo apdovanoji­mą – Camino kriauklę. Tada užde­giau kelis, dar prieš kelionę prirašytus užrašų knyge­lės lapus. Liko savo sielą nuprausti Atlanto vandenyne. Kiek delsiau – niekas nesimaudo, vėsu, atrodo, bet kurią akimirką gali iš naujo pradėti pliaupti lietus. Bet užburiantį bangų ošimą netikėtai nutraukė žinutės sig­nalas: vienas iš kelyje sutiktų buvusių bendrakeleivių klausė, ar įvykdžiau svarbiuosius „3B“ ritualus. Pasisakiusi, jog delsiu, nes maudynės gali būti kiek šaltos, tuoj pat gavau trumpą atsakymą: „Na, ir kaip gi kitaip žinosi, kad gyveni?“

Šaltos bangos maloniai gelia ištinusias kojas...    

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja vieni – pas nieką, su niekuo, tiksliai nežinodami, kur ir ko. Jie man atrodė tokie romantiški, drąsūs maištautojai, atvykę iš kažin kokio donkichotiško pasaulio, darantys atvirkščiai, nei priklauso – siekiantys vienat­vės, nepatogumo, norintys truputį nepritapti, pasiklysti, nesuprasti. Pagaliau tai padariau ir aš. Ir, pasirodo, tai visai nėra taip herojiška! Pasirodo, kad tie vieniši keliautojai viso labo yra laimingi niekšeliai, geriau už visus mus supratę, ką reiškia iš tiesų gyventi: mesti save į nepatogias, dažnai gąsdinančias situacijas, kurios – kažkaip kažkur giliai jauti, yra teisingos. Dar daugiau – galutinis viso herojiškai atrodančio keliavimo vienam mi­to sutriuški­ni­mas. Nes iš tiesų vienas niekada ir nekeliauji. Keliauji pas draugus, neįtikėti­nai geras ir įdo­mias sielas, kurių dar ne­pa­žįsti. Be to, to­kiose kelio­nė­se visada ly­di niekada ne­burbantis, nepretenzingas laisvės jausmas, niekuomet nereikalaujantis eiti-neiti-skubėti-lauk­ti, tą ir aną papasakoti, tre­čią ir ketvirtą išklausyti. Šlo­vė laisvei bei visam pasauliui, kuris nėra mūsų komforto zo­na. Kol kas. Todėl ir sakau: ačiū Dievui, kad yra pabaigos, leidžiančios patirti nau­jas pradžias. Kaip kitaip nu­ke­liautume pas savo nepa­žįs­tamus naujus draugus, kaip kitaip sužinotume, jog šal­tas vanduo maloniai gelia kojas...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.