Vakarų Lietuvos srities partizanų vadas neatsiejamas nuo Šilalės krašto

Prieš 70 metų, 1949-ųjų rugsėjo 9 d., žuvo Lietuvos ka­riuomenės kapitonas, partizanas Aleksandras Mila­še­vi­čius-Vairas. Simbolinis jo antkapis yra Požerės ka­pi­nėse, kur palaidotas trijų brolių karininkų tėvas, spaus­tu­vininkas Otonas Milaševičius. Mila­še­vi­čių giminę su Šilalės kraštu sieja glaudus ryšys, tačiau jis nėra plačiau ištirtas. Tad noriu patikslinti kai kurias A. Mi­la­še­vičiaus gyvenimo datas bei pateikti kitų mažai ži­no­mų faktų.

Remiantis tarnybos Lietuvos kariuomenėje lapu, A. Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Liepojoje, mokėsi Veisiejuose. 1927 m. rugsėjo 7 d. baigė Karo mokyk­lą būdamas leitenantu ir buvo paskirtas į husarų pulką 4-ojo eskad­rono vadu. Neilgai trukus, vedė Stasę Nešokočiūtę, 1931-aisiais jaunavedžiams gimė sūnus Aleksand­ras Vytau­tas. 

1937 m. lapkričio 19 d. A. Mi­laševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulką, tais pačiais metais, švenčiant kariuomenės dieną, Pre­zidento dekretu jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tei­giama, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai A. Milaševičių pakėlė į majorus, tačiau tikslesnių žinių apie tai trūksta.

1944-ųjų vasarą, artėjant frontui, A. Milaševičius su žmo­na, sūnumi ir tėvais traukėsi į Vakarus. Nepatikslintais duomenimis, 1944 m. pabaigoje ar 1945-ųjų pradžioje Milaševičiams gimė duktė. 1945 m. vasario 13–15 d., sąjungininkams bombarduojant Drezdeną, A. Milaševičius iš miesto gyventojų slėptuvės su mažąja Birute išsiveržė, o nespėjusi paskui vyrą žmona su sūnumi žuvo. 

1945-ųjų rudenį A. Milaševičius su dukra, tėvai Otonas ir Natalija Milaševičiai bei jų draugų Perminų šeima iš Vokietijos geležinkeliais per Minską grįžo į Kauną. Iš čia Aleksandras su tėvu netrukus išvyko į Požerę, apsistojo pas pusseseres Ireną ir Kleofą bei pradėjo slapstytis. 

Šiandien Liudviko Milaševičiaus saugomi dokumentai, laiškai, relikvijos rodo, kad jo mama Kleofa iki arešto 1948 m. gegužės 8 d. Aleksandrui buvo pati artimiausia: rūpinosi juo, rėmė ir ryšininkavo. Tad prisiminimai apie tai, jog A. Milaševičius turėjo slėptuves Požerėje pas Repšienę, vėliau Trumpainiuose – pas Norkus, laikytini patikimais. 

Vasario 16-ąją rašytas laiškas Kleofai, kuriame Aleksand­ras praneša įstojęs į partizanų gretas, rodo, kad tai įvyko 1947 m. pabaigoje arba 1948-ųjų pradžioje. A. Milaševičius teigia rašąs sugrįžęs po kelionių, susitikimų ir konferencijų – ten sutikęs draugų iš Karo mokyklos. Šis faktas siejasi su 1953 m. liepos 29 d. Jono Žemaičio-Vytauto sovietų tardytojams duotais parodymais: 1948-ųjų vasarį prie Pašilės Žemaičių apygardos vadas Vladas Mont­­vydas-Etmonas suvedė J. Že­mai­tį su A. Milaševičiumi. Iki balandžio tokių susitikimų būta dar trijų ar keturių, ir neilgai trukus, A. Milaševičius ėmė vadovauti Žemaičių apygardai – V. Mont­vydas pradėjo eiti štabo viršininko pareigas. 

1948-ųjų bir­želio 19 d. naują Ruonio slapyvardį pasirinkęs A. Milaševičius iš J. Že­­maičio perėmė vadovavimą visos Vaka­rų Lie­tu­vos (Jū­ros) srities par­ti­za­nams. Su štabo viršininku Vy­tautu Gu­žu-Kardu bei kitais srities vadovybės nariais jis gyveno ir dirbo dar 1947 m. įrengtuose bunkeriuose Antininkų, Kavadonių, Pavėrių kaimuose. Nors 1948-ųjų gruodžio 10 d. Antaninos Anulienės sodyboje Kavadonių kaime buvo areštuota vyriausiosios vado­vybės ryšininkė ir įgaliotinė Eleonora Grigalavičiūtė, A. Milaševičius liko žiemoti šiaurinėje Skaud­vilės valsčiaus dalyje, išsaugodamas galimybę trauktis į Kaltinėnų arba Kražių valsčių. 

1949 m. sausį A. Milaševičius-Ruonis pietinėje Skaud­vilės valsčiaus dalyje (apie Adakavą, Petkaičius ar Sniegoniškę) susitiko su laikinai Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vado pareigas einančiu Adolfu Ramanausku-Vanagu ir Tau­ro apygardos vadu Aleksandru Grybinu, kurie vyko į partizanų vadų susitikimą prie Rad­viliškio. Atstovauti Jūros sričiai ir dalyvauti visos Lietuvos partizanų vadų susitikime A. Milaševičius įgaliojo V. Gu­žą. Tų pačių metų balandį į Palabaukščių kaimą Jūros srities vadovybė sukvietė Kęstučio apygardos, visų trijų jos rinktinių vadus ir daugelį štabų narių. Jie buvo supažindinti su 1949 m. vasarį Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos priimtais dokumentais, Vasario 16-osios deklaracija, kreipimusi į gyventojus. 

Vienos šių nuotraukų greitai pateko į baudžiamąsias bylas kaip įkaltis ir nuoroda, kitos buvo išplatintos visoje Lietuvoje pačių partizanų. Kitos buvo paslėptos pas Lietuvos savanorį Antaną Dirmeikį Sniegoniškėje ir surastos tik griaunant jo namus 1991 m., 

sausio 13-osios išvakarėse. Kol kas sunku tiksliai pasakyti, kas padėjo šį archyvą į artilerijos sviedinių tūtas ir rūpinosi išsaugojimu. Tai galėjo būti Jūros srities vadovybės, kuri apie 1949 m. gegužę kaip tik persikėlė veikti į pietinę Skaudvilės valsčiaus dalį, narys (Antanas Liesis?) ar Kęstučio apygardos vadovybės narys, galbūt jos apsaugos dalinio kovotojas, fotografas Vladas Mišeikis-Tarzanas.  

Žinoma, jog 1949 m. liepą–rugpjūtį Jūros srities vadą A. Mi­laševičių-Vairą (tai dar vienas, šį kartą jau rašytinis ir nuolatinis laisvės kovotojo slapyvardis) saugumo agentai Orlingiai viliojo į spąstus. Norėta į susitikimą su A. Mi­laševičiumi bei pas jį atvykusį Pietų Lietuvos srities atstovą Sergijų Staniškį-Viltį iškviesti ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininką J. Žemaitį, kuris tuo metu gyveno Ariogalos valsčiuje. Tačiau pastarasis buvo budrus ir apdairus. 

Mečislovas Orlingis-Ričardas, atrodo, ėjo A. Milaševi­čiaus adjutanto pareigas. Taigi duobę vadui kasė vienas iš artimiausių bendražygių. Apie tai žūties išvakarėse A. Milaševičius teigė sap­navęs ir apie tai papasakojęs rėmėjai Adolfinai Valantinaitei (ark­lys įkandęs į ranką) bei ryšininkei Aldonai Ma­ziliauskaitei (giltinė padavusi ranką). 

Duomenys apie A. Milaševičiaus žūties vietą yra prieštaringi ir turėtų būti tikslinami. Mat saugumo dokumentuose kalbama apie šiandien sunykusio Karoblio kaimo Martinkų daržinėje buvusį bunkerį; rugsėjo 9-ąją pasiduoti A. Mi­­laševičiui esą turėjo siūlyti sodybos šeimininkas Juozas Martinkus ir jo dukra. 

Šiandien aišku, jog Karob­lyje Martinkų negyventa, o Gerčaliuose, sunykusiame kai­­myniniame kaime, būta Alek­sand­ros ir Broniaus Martinkų, kurie iš tikrųjų augino duk­rą Mikaliną, sodybos (be to, Gerčaliuose ūkininkavo 

B. Martinkaus brolis Antanas). 1967 m. A. ir B. Martinkai su dukra gavo leidimą išvykti į Jungtines Amerikos valstijas (tėvai, atrodo, ten buvo gimę), jų sodyboje apsigyveno Stanislovas Ziepaltas. Taip istorinis atminties siūlas nutrūko. 

Šiandien nugriautų Martinkų namų vietoje plyti ganyk­la. Ženklas A. Milaševičiaus žūčiai atminti pirmiausia buvo pastatytas Karoblio kaimo laukuose, prie lauko kelio, dabar jis perkeltas prie Žemaičių plento, bet stokoja dėmesio ir pagarbos. Šalimais derėtų pastatyti kelio nuorodą, prie paminklo – informacinę lentelę, kuri primintų vieno iš žymiausių Žemaitijos partizanų vadų asmenybę. 

Vykintas VAITKEVIČIUS,

humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas