„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Pirmieji poledynmečio žmonės: archeologiniai duomenys apie seniausią Šilalės krašto praeitį

Sunku nepastebėti ir nesigėrėti Lietuvos kraštovaizdyje esančių upių bei ežerų gausa, prie kurių neretai aptinkamos vienos seniausių mūsų protėvių gyventos vietos. Tačiau dažnai net nesuvokiame, kad prie šiomis dienomis atrodančio mažo upelio ar jau baigiančio užpelkėti ežerėlio kažkada galėjo būti įkurtos pačių pirmųjų Lietuvos gyventojų laikinos gyvenvietės.

Jau daugiau kaip šimtą metų trunkančios akmens am­žiaus gyvenviečių paieškos ir ty­ri­nėjimai rodo, jog Lie­tu­vos te­ritorija galėjo būti ap­gy­ven­dinta po šias vietoves pa­li­kusio paskutiniojo Šiau­rės Eu­­ro­pą dengusio ledyno, t. y. maž­daug XIII–XII tūkst. prieš Kris­tų. Deja, tačiau Lietuvoje šio laikotarpio archeologinių pa­minklų iš­tirtumas nėra vienodas, ir atskiruose regionuose matomas didelis duomenų stygius.

Nors Žemaitijoje esama visoje Europoje garsių akmens amžiaus gyvenvie­čių ir kapų prie Biržulio bei Er­tenio ežerų, pietinė jos dalis dabartinia­me Šilalės krašte vis dar menkai ištyrinėta. Akmens am­žiaus gyventojų palikimą šia­me regione kol kas geriausiai atspindi praeityje aktyviai dir­busių kraštotyrininkų Vla­do Statkevičiaus, Juo­zo Mic­kevičiaus, Kazio Si­de­ra­­vi­čiaus darbai. Jų užrašuose galima rasti nemažai vietovių, kuriose minimi pavieniai tit­nago dirbiniai ar vienas kitas gludintas akmeninis kirvis. Akmens amžiaus gyvenviečių paieškos ir jų archeologiniai tyrimai Šilalės krašte vyksta ir šiuo metu, tad, įvertinus senus duomenis bei pridėjus naujai surastą archeologinę medžiagą, galima trumpai apžvelgti šio krašto apgyvendinimo raidą akmens amžiuje, t. y. nuo vėlyvojo paleolito iki neolito pabaigos.

Seniausi Šilalės krašte aptinkami priešistorinės faunos įrodymai yra siejami su mamutais (Mammuthus primigenius). Kaip ir visoje Lietuvoje, čia jų daugiausiai randama eksploatuojamuose žvyro karjeruose, kur šių gyvūnų skeleto dalys atsidūrė kartu su ledo tirpsmo vandeniu suneštomis nuosėdomis. Dažniausiai aptinkami išlikę mamutų dantys, šlaunikauliai ar iltys. Vie­nas krūminis dantis, rastas Ju­cai­čiuose, radiokarbono metodu datuotas 45,046–43,801 m. pr. Kr. ir yra seniausias šių gyvūnų egzistavimo įrodymas pietinėje Žemaitijos dalyje.

Svar­bu pabrėžti, kad Lietu­voje dar nėra surasta tuo metu gyvenusių žmonių materialinio palikimo. Šilalės krašte tokie duomenys gali būti siejami tik su vienu radiniu – tai vėlyvojo paleolito pabaiga datuojamas įko­tinis Svidrų kultūrai priklau­santis antgalis. Jis suras­tas Ber­žės kaime, Na­kačios upės pakrantėse. Ant­galis pa­ga­min­tas iš titnago skeltės, įkotė reverso pusėje retu­šuo­ta plokščiai, o averse – stat­menai (1 pav.). Smaigalio dalis taip pat retu­šuota stat­menu retušu. Tokie antgaliai bu­vo naudojami stam­bių žolėdžių, tokių kaip šiaurės elniai, medžiok­lei. Ši­lalės krašte šiuo metu tai vienintelis vėlyvąjį paleolitą menantis ra­dinys, kuris patvirtintų čia egzistavusias Svidrų kultūros gyvenvietes.

Mezolito ir neolito laikotarpiais, palaipsniui šiltėjant klimatui ir besikeičiant gamtinei aplinkai, kraštą apgyvendina žmonės, naudoję kitokias medžioklės ir darbo įrankių technologijas. Įsivyrauja skeltinė titnago dirbinių technologija nuo vienagalių skaldytinių. Tai rodo gerai žinomo Žvilių kapinyno aplinkoje, Akmenos dešiniajame krante, dar V. Statkevičiaus surinktos titnago skeltės bei vienagalis skaldytinis, skirtas jų gamybai (2 pav.). Mezolito pabaigą rodytų 2018 m. archeologinių žvalgymų metu Požerės ežero šiaurės rytų dalyje aptiktas ovalinis titnago kirvelis su itin stipriai pažeistais darbiniais ašmenimis – tai liudytų apie intensyvų jo naudojimą. Gludinti titnago ir akmens kirviai yra dažniau­siai pasitaikantis ir neolitu da­tuojamas radinys. Tokių esa­ma ir Šilalės krašte, tačiau dau­gumos jų radimo vietos nėra žinomos. Kita vertus, V. Stat­kevičiaus užrašuose ga­lima išvysti keletą šių vietų pavadinimų. Viena iš tokių yra nedidelis upinės kilmės Kupsčio ežeras (3 pav.), kurio pietinėje, dabar jau užpelkėjusioje, dalyje rastas gludintas titnaginis kirvis, o 2017 m., lankant šio ežero duburį, aptiktas titnaginis grąž­telis. Tai rodo, kad šio basei­no krantai buvo apgyvendinti bent nuo neolito laikų.

Titnagas buvo svarbi žaliava, iš kurios akmens amžiuje buvo gaminami įvairiausi įrankiai. Akivaizdu, jog į dabartinį Šilalės regioną ji atgabenta iš Nemuno pakrančių, kur titnago yra aptinkama prie Jurbarko ir į pietus nuo jo. Tai patvirtina aptariamame regione surastų titnago dirbinių bei skaldos morfologiniai rodikliai. Šilalės krašte aptiktų archeologinių radinių pasiskirstymas rodo, kad jų akmens amžiaus gyventojai buvo įsikūrę prie vandens telkinių – upių ir pratakių mažų ežerų. Šie vandens baseinai buvo svarbūs ne tik užtikrinti gėlavandenio maisto atsargas, bet ir susisiekti su tolimesniais kraštais bei kitomis bendruomenėmis.

Tomas RIMKUS

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas

AUTORIAUS nuotr.