„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Tremtis paliko neišdildomą nuoskaudą

Jei ne sovietų valdžios nuosprendis išbuo­žinti ir iš­siųsti tremtin Petronėlės ir Antano Rudžių šeimą, iš­skyrus vyriausiąjį sūnų, kuris, beje, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, ir dėl to daug kas stebėjosi, kaip juos gali ištremti, šilališkė Agota Auškalnienė mano, kad būtų galėjusi baigti mokslus. Koks dar galėjo būti jos gyvenimas, moteris nesvarsto – yra lai­minga, užauginusi bei išmokslinusi vaikus, be­sidžiaugianti anūkais bei proanūkiais. O ir apie jau velionį savo vyrą Stasį negali nė pusės blogo žodžio pasakyti. Gyvenimas yra toks, kokį skiria likimas. Tačiau patirta neteisybė, kai esi atplėšiamas nuo Tėvynės, artimųjų, kai kiti mano galintys tave teisti ir nulemti tavo gyvenimą, Agotai sukelia skausmą.

„Jau labai daug laiko pra­ėjo, bet nuoskauda liko. Mūsų, tremtinių, lieka vis mažiau, tad jaunajai kartai reikia perduoti tuos baisius išgyvenimus, kad jie žinotų apie skaudžią lietuvių dalią“, – įsitikinusi buvusi tremtinė.

P. ir A. Rudžiai su trimis dukterimis ir dviem sūnumis gyveno Cipariškės kaime (Pajūrio sen.). Gyveno gerai: valdė 40 hektarų žemės, turėjo daug gyvulių, gerus tvartus bei trobesius, samdinių. Prasidėjus trėmimams, anot Agotos, jų šeima ėmė slapstytis. Nuo šios lemties negelbėjo nė tai, kad sūnus tarnavo kariuomenėje, o viena iš dukterų sunkiai sirgo. Tris kartus Rudžiams pavyko išsisukti, bet galiausiai jie nutarė nebesislapstyti.

„Nebeturėjome kur glaustis, o ir žmonės bijodavo rizikuoti. Tad kam kitiems bėdų pridaryti“, – pasakoja Agota.

Taigi pirmiau 1951 m. spalio 2 d. išvežė seserį Zofiją ir tėvą, po trijų mėnesių, berods, sausio 23-iąją, tremtin pajudėjo ir dvylikametė Agota su mama ir broliu. Moteris prisimena sunkią kelionę bene aštuoniolika dienų tvankiame vagone. Trūko ir maisto, ir vandens. Jo, pasak Agotos, žmonės ir netaupė: vos tik atnešdavo kibirą, atsigėrę sunaudodavo prausimuisi. Paskui vėl tekdavo kęsti troškulį. Ji, mergaitė, kartu su jaunesniu berniuku iš kitos tremtinių šeimos prisiplodavo prie vagono lango ir laižydavo susidariusius ledukus. Bet vaikai nebūtų vaikai:   jiems labai rūpėjo ir tie Uralo kalnai, ir baltosios meškos. 

„Visi patekome į Krasnojars­ko kraštą. Tiktai tėvas su seseria buvo apgyvendinti kaime, o mes trys – mieste. Kadangi jiems į miestą keltis neleido, tai mes, kad gyventume visa šeima kartu, išsikėlėme į kaimą. Tėvukas sunkiai dirbo, ypač žiemą – jaučiais veždavo pašarą gyvuliams. Jaučiai ne arkliai, neparaginsi greičiau, o lauke – šitoks šaltis. Vasarą tėtis dirbo statybose. Padėjo sveikatą ir brolis. Nors buvau dvylikos, mama pagudravo – užrašė, kad man dešimt. Tad prie darbų tokių vaikų nevarė. Bet buvau nusilpusi, pirmą žiemą net į mokyklą nėjau. Paskui jau liepė. Rusiškai pramokau greitai. Net kai pasiekėme tremties vietą, išlipus iš vagono, supratau rusą sakant, jog mus kažkur veš arkliais. Klasėje buvau vyrėlesnė negu kiti, tai mokytoja pagal savo ištaisytą pavyzdį duodavo man taisyti kitų mokinių sąsiuvinius. Pri­žiūrėdavau ir jos vaikus. 

Vienuolika tremtinių šeimų ten gy­venome: buvo iš Pag­ramančio, Ariogalos. Visi gerai tar­pusavyje sutarė­me. Laimė, kad nepatyrėme labai didelių netekčių, nors viena šešiolikmetė mergaitė mirė... Kasmet vykstu į tremtinių ir politinių kalinių susibūrimus Ariogaloje, vis dairausi, bene ką pamatysiu iš anų laikų, bet nė karto nepasitaikė. Žinoma, sensta­me, kei­čiamės, juk jau tiek metų pra­ėjo...

Mama tremtyje irgi dirbo: valgykloje, paskui sandėlyje svėrėja. Nepajutome iš vietinių rusų niekinimo, patyčių, smerkimo ar ko nors panašaus. Net kai atvežė mus į butą, kuriame pradžioje su mama ir broliu gyvenome, rusai davė anglių pečiui pasikūrenti. Klasėje buvome lietuviukų, bet niekas nesišaipė, kad nežinome ar neištariame kokio žodžio rusiškai. Buvome priversti – išmokome. Todėl man labai keista ir pikta, jog dar yra Lietuvoje rusų, kurie nekalba lietuviškai. Visą gyvenimą Lietuvoje – ir nekalba! Aišku, jie moka, bet turbūt didybė neleidžia“, – savo gyve­nimo potyriais dalijasi mo­teris.

Kai visai šeimai leido apsigyventi kartu, laikui bėgant, Rudžiai pasistatė namą, laikė šiek tiek gyvulių – darbštūs žmonės kitaip negalėjo.

Ir atėjo žinia apie Stalino mir­tį. Pasak Agotos, rusai ver­­kė, o lietuviams tremti­niams širdys iš džiaugsmo krū­tinėse šokinėjo. Moteris pasakoja, kad jos brolis Antanas neblo­gai sutardavęs su vietiniu komendantu. Šis po Stalino mirties ir pasakęs, jog tremtiniams bus leidžiama išvažiuo­ti. Pirmiausia pradėjo išleidinėti daugiavaikes šeimas, o paskui – ir kitas.

Taigi 1957-ųjų rugsėjį pargrįžo ir Rudžiai į savo Cipa­riškę. Tačiau tuometinis kolūkio pirmininkas jų nepri­ėmė. Visas paliktas ūkis jau buvo nacionalizuotas, darži­nės nugriau­tos, mediena, ku­rią tė­­vas buvo suruošęs namo statybai, sukūrenta. Likęs tik tvartas, mat, anot moters, jo neįveikė nugriauti, nes buvo iš akmenų. Jame laikė kolūkio gyvulius. Teko visiems glaustis brolio Vinco šeimo-

­je – jis, ketverius metus atitarnavęs kariuomenėje Ukrainoje, jau buvo vedęs. Tiesa, kai grįžo iš armijos, tėvai kvietė jį atvykti į Krasnojarsko kraštą, kad visi būtų krūvoje. Tačiau Vincas atsakęs, jog per tuos ket­verius metus svetimos kultūros matė per daug...

Pamažu Rudžių šeima ėmė atsitiesti. Tėvas pradėjo dirbti miškų ūkyje, iš kolūkio atsipirko savo namus. Agota „atsistatė“ savo tikruosius gimimo metus, taigi grįžusi jau buvo aštuoniolikos.

„Dabar galvoju, kad galė­jau kur nors mokytis, ką nors pasiekti. O tada buvo sunku... Pas tokią siuvėją Varaniutę ėmiau mokytis siuvimo. „Stebuklinga“ siuvėja nebuvau, bet šeimą, vaikus apsiūdavau. Anksčiau dar būdavo mada, kad siuvėjas eina į kokius namus ir tenai siuva tos šeimos nariams drabužius. Juk tuomet nieko pirktinio negalėdavai gauti“, – prisimena mote­ris.

Ištekėjo Agota už kaimyno Stasio Auškalnio iš tos pačios Cipariškės. Sako, kol buvusi maža (išvežė vos dvylikos), jo nė nežinojusi, o kai pamatė grįžusį iš kariuomenės, įsimylėjo. Auškalniai užaugino dukras Onutę ir Daivą bei sūnų Edmundą, visi gyvena netoliese. Jų šeimos padovanojo tėvams šešis anūkus ir tris proanūkius. Tiesa, jau ketveri metai Agota našlauja, tad vaikų draugystė jai tuo labiau brangi. Iki persikeldami į Šilalę, kur įsigijo gražius namus, Auškalniai bene dvidešimt metų praleido Pajūryje – persikraustė ten, kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą. 

„Kadangi pati norėjau mokytis, ir vaikus prie mokslų spaudžiau. Kaip ir prie darbo. Neleidau nė vienam simuliuoti, praleidinėti pamokų. Mūsiškiai žinojo, kad neapgaus, neva serga ar blogai jaučiasi. Tad jeigu ir yra kada bandę, nepavyko“, – šypsosi Agota.

Šiemet moteris atšventė savo 80-metį. Ta proga vaikai padovanojo kelionę laivu į Nidą. Pasveikino jubiliatę ir jos likimo broliai bei sesės iš politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, kuriai ji priklauso. Dar šiemet vyko Rudžių giminės susitikimas. Po šv. Mišių Pajūrio bažnyčioje visi aplankė anapilin išėjusiųjų kapus, uždegė žvakutes Pajūrio tremtinių atminimo memo­riale. Jaudinantis buvo apsilankymas gimtojoje Cipariškėje: prisiminta, kur stovėjo koks pastatas, kur medinis kryžius. Didelės sodybos nebelikę, aplinkui – vien dirbama žemė ir miškas. Didžiąją jų dalį valdo šeimos palikuonys.

Baisu būti atplėštam nuo sa­vo tėviškės – tai pasako kiek­­vienas, kuriam teko trem­tinio dalia. Tad, anot paty­rusiųjų šią kančią, privalome teisingai ver­tinti savo tautos istoriją ir branginti laisvę.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo ir Algimanto AMBROZOS

Atnaujinta Antradienis, 08 Spalio 2019 15:10