„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Laimingas mokytojas – kai jo mokinys jaučiasi laimingas

Ilgoji pertrauka baigėsi, ir už durų nerimsta šurmulys. Pasigirsta beldimas, du­rys atsidaro, ir, atsiklausę, ar gali užeiti į klasę, vienas po kito suguža gimna­zistai. Vis dar kažką gyvai aptarinėdami, dalindamiesi įspūdžiais, paskutinėmis pašnekesių nuotrupomis. Šurmulys netyla, o tik prityla, ir visus peršaukia energingas mokytojos balsas: „Mieliausieji mano, dar minutėlę!“ Bet ilgiau trukdyti nebegali – prasideda pamoka.

Svarbiausia – pamoka ir mokiniai

Ruduo šiemet saulės spindulių nežarsto. Gamta, matyt, nusprendė, kad lietaus žemei reikia labiau. Tačiau šventė vis tiek ateina – Mokytojų diena. O ji, kaip sako Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos biologijos mokytoja Gida Zobėlienė, – ypatinga: ir mokytojai tądien pakiliai nusiteikę, ir mokiniai kažkokie ki­tokie, paslaptingi... O kokie mokytojai šiandien dirba to­je visiškai pasikeitusioje ne tik savo išvaizda mo­kyk­­loje, bet ir pulsuojančioje laisvės po­jūčiu su laisvais, drąsiais, su­ma­­niais mokiniais?

Mokytoja Gida sako, jog, ne­paisant švietimo reformos, kurios naujovėmis priva­lu do­­mėtis, ji vis dėlto yra įsiti­ki­­nu­si, kad mokytojas dau­giausiai jėgų turi atiduoti mo­kiniui, pamokai, o ne tarnau­ti reformoms.

„Džiaugiuosi šiandien dirbdama savo mokykloje, kurią pati baigiau ir po studijų čia grįžau. Prisimenu puikius anų laikų mokytojus, šviesias asmenybes. Tariu nuo­šir­dų ačiū savo mokytojai Marytei Rač­kauskienei, kuri uždegė manyje meilę biologijai. Siun­čiu per laikraštį pačius geriau­sius linkėjimus, nes žinau, kad ji „Šilalės artoją“ tik­rai skai­to“, – pradeda pokalbį mo­kytoja.

Mokytojui – teisė rinktis

„Žinoma, kiekviena reforma turi ir pliusų, ir minusų. Pir­miausia džiaugiuosi, jog mokytojui pamokoje yra duota laisvė rinktis, tarkime, vadovėlį, kurių yra išleista tik­rai daug. Taip pat patys galime nuspręsti, ar dirbti su pratybomis, ar išnaudoti kitas erd­ves, kas yra labai skatinama. Pas mus ypač populiarūs projektai, mokiniai patys renkasi tiriamuosius darbus. Mokslo metų pabaigoje juos pristato konferencijo­je, kur pakviečiame ir tėvus. Su geriausiais darbais mo­kiniai dalyvauja respub­li­ki­nia­me gamtamoksliniame kon­kurse. Didžiuojuosi, jog ma­no moki­nys dvejus metus res­pub­li­ki­nėje olimpiadoje už­ėmė tre­čiąją vietą. Mano mo­kinys – trečias Lietuvoje! Ne iš kokio didmiesčio, ne iš kokios garsios gimnazijos, o iš mažytės Šilalės!“ – džiaugiasi G. Zo­bėlienė.

Svarbu nesuvaidintas nuoširdumas

„Dar labai sma­gu, kai tavo dės­tomu daly­ku už­sikrečia ta­vo mokiniai. Vie­­na pasekėja pas mane at­li­ko prakti­ką, yra puiki mokytoja. Ne­ma­žai pa­si­rin­ku­sių­­jų medici­nos, ap­lin­ko­sau­gos sritis. Mano pačios abi duk­ros baigė aplinkosaugos in­ži­neriją. Smagu, kai gali uždegti savo dėstomu dalyku“, – sa­ko G. Zobėlienė.

Kaip tai pasiekti? Mokytoja įsitikinusi: reikia pačiam degti.

„Vaikai labai jaučia, jeigu viską atlieki valdiškai, tarsi priverstinai, esi nenuoširdus. Bet kai mato, kaip mokytojas de­ga noru atiduoti visą save, kad jie išmoktų, suprastų, tą ugnelę pagauna. Vaikai keičiasi, bet nesakyčiau, jog į blogąją pusę. Jie yra žingeidūs, puikiai valdo naująsias technologijas, geba panaudoti jas pagal poreikį. Lyginant su dabartiniais mokiniais, mes buvome susikaustę, nedrįsdavome išreikšti savo nuo­monės, pasakyti mokyto­jui, kad galbūt darykime ne taip... Bu­vome tylūs, ramūs, paklusnūs. O gal kai kurie mokytojai, manau, mūsų nuomonę būtų priėmę? Todėl labai džiaugiuosi, kai mokiniai pasiūlo kokią naujovę. Vadinasi, jie mąsto, nori pokyčių. Valio, darom kitaip! Aš atvira visoms idėjoms ir skatinu ieškoti, kas geriau, įdomiau. Mes turime užduočių banką, kur mokiniai patys kuria užduotis kontroliniams darbams. Kai pamoka pavyksta, jie man padėkoja. Atsakau, kad tai mūsų bend­ras darbas, bet išgirsti ačiū – tikrai puiku.

Žinoma, besikeičiantis mokinys verčia ir mokytoją tobulėti. Informacijos dabar daug, visko aprėpti neįmanoma. Privalai išdrįsti pasakyti, jog kažko nežinai, prisipažinti, kad to ar ano dar neskaitei – tai gal jūs papasakokit. Nebijau ir atsiprašyti, jeigu jaučiu, jog esu neteisi“, – apie mokytojo santykį su mokiniais kalba G. Zobėlienė.

Pamilsta visam gyvenimui

Pedagogė sako, kad šis rugsėjis jai buvo 33-ias. Po studijų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute pra­ėjus kiek laiko, baigė chemijos studijas Vilniaus universitete. Taigi turi du diplomus. Tačiau gamtos mokslai – pirmiausia, nors, kai reikia, tenka „prisiminti“ ir chemiją. Jau kurį laiką G. Zobėlienė moko tik gimnazistus, bet dabar jos žinių prireikė mažesniesiems mokiniams Kvėdarnoje – ten trūksta biologijos mokytojo. Taigi, anot Gidos, kiek­viena diena – vis kitokia, ir nieka­da nežinai, kas tavęs lau­kia klasėje.

Pedagogė įsitikinusi, jog svar­biausia jų darbe – mylėti vaikus. Svetimus – kaip savus.

„Čia ir slypi mokytojo darbo šarmas. Nemylėti jų ne­įmanoma. Štai prabėgus kažkiek metų sutinki, ir tau sako:  „Laba diena, mokytoja, kaip jūs gyvenate?“ Arba buvęs auklėtinis netikėtai aplanko. Arba paskambina: „Ar galiu jus pakviesti pietų – noriu pasikalbėti“. Arba auklėtinės atsiveda savo vaikus. O prieš šį rugsėjį viena staigmena mane net pravirkdė: buvusi mokinė, siuvėja, užuot pa­ėmusi pinigus už atliktą darbą, apkabino ir palinkėjo geros rugsėjo pirmosios šventės!.. Tokie momentai atperka visus nesklandumus, nuoskaudas“, – dalijasi jaudinančiais gyvenimo epizodais G. Zobielienė.

Būti laimingam reikia mokytis

Anot mokytojos, ši profesija įpareigoja dirbti ir su savimi. 

„Privalai būti pozityvus, laimingas, nuoširdus. Negali pa­vydėti, pykti, bijoti – tada ir tavo mokiniai bus tokie. Ne­ga­li įsileisti negatyvo, nes bū­si pesimistas, o tokiam mokyk­loje sunku.

Išmokau džiaugtis visomis smulkmenomis. Kiekvieną penk­tadienį, atėjusi į klasę, savo mylimų trečiokų paklausiu, kas iš jų šiandien yra laimingas. Pirmą kartą pakilo tik viena ranka – mano... Na, manau, visi 29 vaikai mano klasėje nelaimingi?! Jie, jauni, nesidžiaugia, kad šviečia saulė, žaliuoja medžiai, kad galbūt skanius pusryčius pavalgė, mama ir tėtis išeinant gerą žodį pasakė, kad su draugais susitiko, kad šiandien kont­rolinio nerašys... Nesugeba iš visų smulkmenų susikurti sau džiaugsmo ir laimės!.. Na, gerai, sakau, pakalbėkime... Ir pražysta šypsenos veiduose, sužiba akys! Kitą penktadienį jau daugiau rankų pakyla. Ačiū, sakau, jūs man kompaniją palaikote. Atmosfera klasėje šiltesnė, kai daugiau laimingų vaikų“, – įsitikinusi mokytoja.

Iššūkiai skatina tobulėti

Mokytojo darbas – nuolatinis mokymasis. Ir nuolatiniai iššūkiai. Vienas iš jų, priimtas G. Zobėlienės, – darbas Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje dvi dienas kas savaitę.

„Buvo nedrąsu: aš – eilinė mokytoja, o ten – aukštoji mokykla. Bet jau trejus metus dirbu ir labai džiaugiuosi. Tai yra tobulėjimas, nauja, vertinga patirtis. Ten kažką pritaikau iš savo gimnazijos, iš kolegijos daug naudingo parsivežu čia. Matau, ko mano studentės nemoka iš biologijos – su tais dalykais daugiau galiu padirbėti mokykloje. Smagu.

Kita vertus, mokytojų atlyginimai maži. Tai kam man sėdėti ir verkšlenti, jei galiu laisvomis dienomis kitur save realizuoti. Tuomet ir gerą knygą įstengiu nusipirkti, į koncertą nuvažiuoti, anūkus palepinti.

Taip, turiu keturis anūkus, penktoji pasaulį išvys netru­kus. Dukros gyvena Klai­pė­doje, sūnus Šilalėje. Esu laiminga, kad visi jie Lie­tuvoje, galiu su visais nuolat bend­rauti. Tebeturiu ir rūpestingus, darbščius tėvus.

Mane supa būrys kolegų, puikių mokytojų! Profesinės šventės proga noriu pacituoti japonų išmintį: viena valanda su didžiu mokytoju yra vertingiau, negu tūkstantis valandų savarankiško mokymosi. Kolegoms ir sau linkėčiau būti tuo didžiuoju mokytoju. Ir dar – kad mokinių akys išduotų, jog laukia tavo pamokos. Patirti tai yra laimė“, – laimingu pasirinkimu neabejoja mokytoja G. Zobėlienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.