„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Mūsų tarmė tebėra gyva

Nors žemaičių tarmes stipriai veikia bendrinė kalba ir aukštaičių tarmės, vis dėlto jos yra geriau išsilaikiusios negu aukštaičių. Štai dzūkai pagrindinę savo tarmės ypatybę yra išlaikę tik kaimuose, ir tai tik vyresnio amžiaus žmonės. Kiek geriau išsilaikiusi tik suvalkiečių tarmė, bet greičiausiai tik todėl, kad jie mano kalbą bendrine kalba. 

Tuo tarpu žemaičių tarmės turi neįkainojamą vertę lyginamajam kalbų tyrinėjimui ir kalbų istorijai. Juk jos išsaugojo begalę tokių senųjų ypatybių, kokių seniai nebeturi bendrinė kalba. Bene geriausiai jų vertę apibūdina didžiojo prancūzų kalbininko A. Meje žodžiai: „Tas, kas nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”. Tarmių vertę pabrėžė ir garsusis XIX a. mokslininkas J. Grimas: „Lietuvių kalba pasižymi senoviškumu bei formų turtingumu, ir vargu ar yra kita kalba Europoje, kuri būtų tiek artima sanskritui”. Kalbėjo jis ne apie mūsų rašto kalbą, nes jos tada dar nebuvo, o apie tarmes.

Žemaičiams nederėtų svarstyti, kuri mūsų tarmė yra svarbesnė, labiau paplitusi ir „žemaitiškesnė”, o tuo labiau kurti jos pagrindu bendrinę (ar rašto) žemaičių kalbą. Mes puikiai suprantame vienas kitą kalbėdami ar rašydami kiekvienas savo tarme. Būtina puoselėti kiekvieną patarmę ar šnektą ir stengtis parodyti jos savitumą bei grožį.

Muna akis 

Žmuogus saka sava draugū:

– Nasupruntu, kāp tu galiejē apsižānīti su ta sava Muorta. Juk ana tuoke nagraži: maža, kūda, su vīna ake spitra, kupruota i dā raiša.

Draugs atsaka: 

– Prie­te­liau, jegu tu ī anun pa­žiū­rie­tumē pruo muna aki, tu pa­ma­tī­tu­mē, kuoke ana īra puiki.

Muotriška ir vel’ns

Vīnam kaime gīvena vīrs su pačia – jauna, graži puora. Anī tāp gražē sutari, ka visi anīms pavīdieji. Tas anū suta­rims baisē napatika velniū. Su­galvuoji uns anus sukiršīnti – juk nagal’ būti, ka žmuonis tāp gražē sugīventū. Vel’ns ir vīna miegin supīkīnti, ir kita, vuo tī tik džiaugās vīns kitu i dar labiau vīns kita mīl’.

Mata vel’ns, ka nieka nabūs. Nuēji pri tuokiuos muotriškas i saka:

– A tu gali supīkīnti tus jau­nūsius?

– Galiu, jegu už tun dūsi rauduonus čeverīkus.

Anī sutari, ka tus čeverīkus vel’ns atneš pri upes.

Muotriška pataiki, kap vīrs ari dirva ir nuēji pri anuo jaunuoses pačiuos. Saka anai:

– Tavi vīrs labā mīl’, ale īra vīna bieda. Anam unt kakla pa­barzdie išdīga tuoks plau­ks, uns gal’ ataušīnti anuo meili. Jegu nuori, ka ir tuoliau ta­vi mīlietū, tu turietumē tun plauka nuskusti. Kap vīrs pa­reis pītu ir pavalgis atsiguls ir užmigs, tu paīmk britva i nuskusk tun plauka.

Tada muotriška nuēji pri anuos vīra ī dirva i saka:

– Žinā, tava pati tur kavalieriu. Girdiejau, ka ana nuor tavi papjauti. Jegu nuori īsiti­kīnti, pavalgis pītus sakīk, ka pavargā i nuori pasnausti. Ale būk tik prisimerkis i žiūriek, kun ana darīs.

Vīrs tāp i padari. Gul’ prisimerkis i mata, kad pati atēn su britva i tīsē anam pri gerklies tun britva kiš. Vīrs pašuoka, atiemi britva, pradieji šaukti, riekti i susipīka nagīvā.

Muotriška nuēn pri upes at­siīmti čeverīku. Žiūr, ka vel’ns stuov kituo upes pusie, vuo čeverīkus pririšis pri kar­tes dūd anai par upi. Ana i klaus:

– A tu nagaliejē atēti ī šiun pusi i padūti čeverīkus tīsē ī runkas?

Vel’ns saka:

– Je tu galiejē tuoki graži puo­ra sukiršīnti, kas žina, kun tu su munim gali padarīti. Jau geriau aš būsu kituo upes pusie, kur tu nadasīksi. 

Pīns 

Atvažiava ī miškus pri Ši­la­les medžiuotuoju būrīs iš Kau­na. Buva gili žīma, snīga iki ša­kumas. Braidi vargšā puo miš­kus iki pītu, sušlapa, pavarga. Žvieris kažikur dingin, tik kelias lapes tamati. Kap jau visai nusivari nu kuoju, žiūr – pa­miš­kie suodyba. Saka, užēs­ma atsipūsti.

Truobuo tik trīs nadideli vaikelukā, tievā išliekin ī darbus. Vīns medžiuotuojus saka:

– Vakā, gal’ turat pīna atsigerti?

– Turam tuo gera kīk nuorat, – saka.

Atneši pilna pūdīni pīna. Me­džiuotuojē ger pasikeisdami kuol’ išgieri visa pīna. Tada vīns saka:

– Vuo kīk turiesma muokieti?

– Kun čia muokieste, vis tīk mas anuo nabūtumiem gie­rin – pelie buva nuskindusi.

Kap išgirda tas, kur laiki pūdīni, ir paleida anun. Pūdīni tik tekšt i suduža. Didesnīsis vāks i saka:

– Diedi, daba rēks muokieti už pūdīni. Juk mas daba turiesma sava rēkalu nakti ēti ī lauka aba pirkti naktini pūduka. 

Doc. Jonas BUKANTIS, 

kalbininkas