„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Dailininko pasižvalgymai Lietuvoje: Žemaitija. Paslaptingoji žemė

Žemaitijos vardas rašytiniuose dokumentuose paminėtas 1219 metais – Ipatijaus kronikoje. Ėjo, bėgo istoriniai amžiai. Metraščiuose, valdovų, karalių dokumentuose Žemaitija minima vis dažniau. Išaušo ir Valančiaus, Daukanto epocha, tada jau knygose išguldyta, aprašyta Žemaitijos istorija, žmonių būdas, darbai, gyvensena.

Keliaudamas po Žemaitiją, dažnai susimąstau, o kaip čia žmonės gyveno aštuoni šimtai metų atgal, skaičiuojant nuo 1219-ųjų? Gal jau ir keturišimtaisiais bu­vo įvardinta Žemaitija, Aukštaitija, Lietuva? Kaip atsirado, gimė šie žodžiai?

Anuomet bekraščių girių pastogėse glaudęsi mūsų protėviai kitaip jautė ir išreiškė savo pasaulį – Saulės globoje klestinčią žemę. Tikrai jiems nerūpėjo geografija, botanika, geologija. Žemę, augmeniją, akmenis ir vandenis jie pažino, matė savaip, aptarė kitais žodžiais nei mes šiandien. Žinija plėtojosi kaip, sakytume, mitų, sakmių, giesmių klodai, bet jiems jie skleidėsi tik­resne būtimi nei šiandienos mokslingai aprašytas mūsų buvimas. Šventų apeigų misterijose tada garbintos Dangaus ir Žemės galios, ištarti dievų, deivių vardai. Kiekvienas upelis, ežeras, kalnas, medis gyveno savo gyvenimą, tad ir jiems žmonės suteikdavo atitinkamą vardą. Tik dalelė to meto gamtinių galių, visatos pažinimo išminties pasiekė mūsų laikus. Bet ar gebame ją suprasti, atspėti mus pasiekusių žodžių prasmes? 

 Po tokių svarstymų pabandžiau pagliaudyti praamžių už­mintas mįsles. Gal mano spėjimai bus dar negirdėtas mitas, o gal eilinė hipotezė?

Spėju, senaisiais laikais, kai mūsų krašto žmonės dar būrėsi gentimis, juos vienijo ne tiek bendra kalba, kiek Dievų pasaulio pažinimo siekis. Kaž­kada vakariniame Nevėžio upės krante įsikūrę baltai nutarė – mūsų gentys garbina dosniąją Žemyną, visur esantį Žemėpatį, tad pasirinkime šiuos dievus savo bendro kraš­to globėjais. Rytiniame Ne­­vėžio krante gyvenusios gen­­tys dažniau maldose minė­jo Aukš­tėjį Visagistį, tad savo kraš­to globėju pasirinko šį – vy­riausiąjį Dievą.

Taip abu Nevėžio jungiami krantai gavo savo vardus: nuo Žemynos – Žemaitija, nuo Aukštėjo – Aukštaitija. Pri­min­siu – senieji Ellados graikai parinko savo miestui-valstybei deivės Atėnės vardą, atsidėkodami už jos suteiktas dovanas. Anais laikais dievybių vardais dažnai vadinti kraštai ir miestai.

Kažkur prie Nevėžio, ne ribos, o vienijančios upės, rinkdavosi Žemaitijos ir Aukš­tai­tijos žyniai, išminčiai – kartais dešiniajame krante, gal ant dabartinio Raudondvario kalno, kitą kartą – kairiajame, spėju, ant kalno, kur dabar stovi Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia. Matyt, kažkada čia nutarta – pažįstame tuos pačius vyriausiuosius Dievus, kurie gyvena dangiškojoje šalyje, iš kur mums lieja savo rūpestį ir globą. Pavadinkime savo bend­rystę, savo šalį tos dievų maloningos galios – lieti – vardu. 

Senovės lietuviams Nevėžio upė, jungianti abu krantus, matyt, ilgus amžius buvo vienybės apeigų upė. Tų sambūrių aidas paradoksaliai nuskamba žemaičio poeto Si­mo­­no Stanevičiaus garsiojoje pasakėčioje „Arklys ir meška“. Pirmosiose eilutėse regime pagavios nuotaikos peizažą, tarsi primenantį prabėgusių laikų dorybę:

„Kur Nevėžis nuo amžių pro 

Raudoną Dvarą

Čystą vandenį savo ing 

Nemuną varo,

Tenai, kad vasarvidžiu 

saulelė tekėjo,

Juokės kalnai ir vilnys kaip 

auksas žibėjo ...“

Deja, nedidelė poema baigiasi tokiomis eilutėmis:

„Nebijok, – tarė meška, – 

nieks pikta nerasis!

Tėvai mūsų nuo amžių 

sandaroj gyveno,

Drauge gimė ir augo, 

ir drauge paseno.

Štai ir dabar vienokia mus 

laimė sutiko:

Man lenciūgas ant kaklo, 

tau pančiai paliko.“

Graži Žemaitijos ir Aukš­taitijos bendrystė baigėsi, kai kitokios idėjos, kitoks pasaulio matymas apvaldė šalies galingųjų mintis. Bet Žemaitija, ne kartą perleista Kryžiuočių ordinui, išsikovojusi nepriklau­somybę nuo jo, apsisprendė grįžti į savo šimtmečiais puoselėtą šalį – Lietuvą. Vytautas  Didysis laiške imperatoriui Zig­mantui (1420 03 11) nurodė Žemaitijos ir Aukštaitijos bendrystę, aptarė tų kraštų vardus, kaip kraštovaizdžius nusakančius žodžius. Manau, Vytautas gerai žinojo tikrąją tų vardų kilmę, reikšmę, bet nenorėjo prisiminti senųjų laikų idėjų.

1441 m. žemaičiai vėl pareikalavo laikytis Lietuvos vienybės, bendrystės priesakų. Ta­da Žemaitijai suteiktas kunigaikštystės statusas, kuris jokiais nutarimais nėra atšauktas iki šiandien. 

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS,

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės