„Atminty neišnyks mūsų dienos ir mūsų vargai...“

Pavadinimą padiktavo užrašas antroje pusėje nuotraukos, kurioje – jauni vyrai toli nuo savo gimtųjų vietų – lageryje...

„Šilalės artojuje“ išspausdinę šilališkės Agotos Auš­kalnienės tremties istoriją („Tremtis paliko neišdildomą nuoskaudą“, spalio 1 d., Nr. 76), sulaukėme kaltinėniškio Antano Šerniaus skambučio. Garbaus amžiaus buvusį po­litinį kalinį šis pasakojimas sujaudino ir priminė skau­džius okupantų melu bei neteisybe grįstus išgyvenimus, kuriuos jam ir jo draugams teko patirti dėl to, jog jie my­lėjo Lietuvą.

Antanas gimė ir augo Palaimos kaime, 1918 m. Lietuvos savanorio šeimoje.

„Tėvukas buvo kilęs iš Švėkšnos apylinkių, mama – nuo Že­maičių Naumiesčio. Tėvas kaip savanoris gavo dešimt hektarų žemės – kaip Tarutis iš „Žemės maitintojos“... Vargo daug...“ – prisimena Antanas.

Tačiau tėvas buvo sumanesnis ir aukščiau žemės: labai mylėjo arklius ir juos veisė – užaugindavo parduoti. Ne bet kam ir ne bet kokius. Dresuotus jaunus žirgus iš ūkininko pirkdavo Lietuvos kariuomenei.

Baigęs pradinę Palaimos kai­me, Antanas toliau mokėsi Skaudvilės vidurinėje mokykloje, 1951-aisiais buvo devintokas. Su grupe pažangesnės tautinės savimonės bend­ramokslių jie buvo susibūrę į savotišką jaunimo organizaciją, gilinosi į Lietuvos istoriją, skaitė Maironio, B. Brazdžionio poeziją. Ne tik skaitė, bet, anot Antano, kūrė ir patys.

„Juozas Kinderis rašė eiles, Aleksas Dabulskis kūrė dainas. Aktyvūs buvo Kostas Jovaiša, Dainotas Habdangas, Steponas Kubilius. Daugumos jau nebėra tarp gyvųjų... Apie jokią konspiraciją mes negalvojome, nuo nieko nesislapstėme. Be to, pamėtydavome atsišaukimų, kurių tekstų gaudavo Steponas. Mokytoja visa tai žinojo, įspėdavo mus saugotis“, – pasakoja Antanas.

1951-ųjų vasario 16-osios naktį buvo nuspręsta iškelti Trispalvę. Patikėta tai Antanui, S. Kubiliui ir A. Dabulskiui. Audinio, kas kokios spalvos rado, pasiėmė iš namų, o pasiuvo vėliavą tokia Petrutė, Alekso klasiokė. Pasirinko vaikinukai bene aukščiausią klevą prie Skaudvilės bažnyčios. Neilgai trukus Trispalvė jau plevėsavo, bet... Kitą rytą prie mokyklos Antaną pasitiko išsišiepęs stribas, ir jaunuolis suprato išsidavęs. O išdavė jį veltinių, kuriais avėjo tą naktį, pėdsakai sniege...

Įsiminė Antanui 1951-ųjų gegužės naktis, kai juos, aktyviausius organizacijos narius, „surinko“...

„Gyvenau pas seserį ketu­ri kilometrai nuo Skaudvilės, Kryžkalnio link. Ji mokytojavo tokioje vadinamoje Šurminėje įsikūrusioje pradinėje mokykloje, kur gyveno su vyru, taip pat mokytoju Jurgiu Jasinskiu, augino mažą kūdikėlį. Paryčiais, dar tamsoje, suvirto į namus stribai, kareiviai, iki išauštant įsakė nė vienam nepajudėti iš vietos. Rytą visų išklausinėjo: kas toks, iš kur, ką veikia. Kai atėjo mano eilė ir pasakiau jog esu mokinys, vienas iš stribų atšovė, kad mano dabar bus kiti mokslai“, – ryt­metinį košmarą prisimena Antanas. 

Pėsčiomis vaikiną stribai nusivarė į KGB būstinę Skaud­vilėje. Čia jaunuolis patyrė pir­mąjį tardymo „krikštą“: sužvė­rėjęs kariškis taip smogė į žan­dikaulį, jog, anot Antano, net krūminiai dantys išklibo. Paskui – kamera be langų, stribų patyčios.

„Neilgai trukus – komanda: marš į lauką! Ten stovėjo sunk­vežimis, įlipau. Jame jau sėdėjo vyras su maišu ant galvos. Vežė suimtuosius tokiose spintose, kur sėdi įsispraudęs, susirietęs, nieko aplink nematai. Bet išgirdau Dabulskį sakant, jog reikia prisipažinti, kad vėliavą kėlėm. Atsidūrėme Šubartinėje Tauragėje. Vėl kamera,  provokatoriai. Buvau dar jaunas, bet kažkaip intuityviai tai pajutau: šnekina, ragina bėgti... Apie gegužės 10–11 dieną susodino į „voronoką“ ir ižvežė į Vilnių, KGB rūmus. Čia vėl tardymai. Kagėbistams reikėjo sukurpti bylą, tad vertė prisipažinti, kad užsiėmiau antitarybine agita­cija, veikėme organizuotai. Ka­meroje – 7–8 žmonės, lovos su nuskurusiais vatiniais čiužiniais, nei gulėti, nei sėdėti negalima. Ant suolo atsisėsti leidžia, bet – nesiremti į sieną! Pro langelį duryse nuolat šmėkščioja akys. Naktimis – tardymai. Parlydi į kamerą, kiek priguli, ir vėl atsidaro durys – kelt!“ – pasakoja Antanas.

Bylą sukurpė. Rugpjūčio 23 d. karinis tribunolas nuteisė A. Šer­nių 25 metus lagerio: už antitarybinę agitaciją, veikimą organizuotai, tėvynės išdavimą. Toliau Antano kelias vedė į Lu­kiškių kalėjimą, kur prabuvo iki lapkričio.

„Lapkričio pradžioje – į vagonus, juose specialios kameros, kiekvienas atskirai, sargyba, ir pajudėjome. Pasiekėme Maskvą, o čia – „spalio šventės“. Išlaipino mus Krasnaja Presnios kalėjime, uždarė tokioje „peresilkos“ kameroje, apie šimtą kali­nių – ir politinių, ir krimina­linių. Užsiėmėme vieną kame­ros kampą, kur saugiai pralaukėme šventes. Paskui vėl vagonu iki Riaza­nės. Pot­ma sto­ty­je – ko­man­­da išlipti. Klam­­pojome per snie­­gą iki siau­ruko geležinkelio, juo pasiekėme Mordovijos lagerius. Čia kalinius išskirstė. Kadangi buvau jaunas, patekau į koloniją nepilnamečiams. Dirbau prie staklių – tekinau šachmatų figūras. Mano buvo pėstininkas. Gyvenome barake po 50 žmonių, dviejų aukštų narai, nuolatiniai patikrinimai ir kratos“, – gyva atmintis neleidžia užmiršti ir atskirų pragariško likimo detalių. 

Tačiau Antanas sako, kad likimas suvedė ir su daugybe įdomių, nuoširdžių žmonių. Pri­simena, kaip vagone vokiečių karininkas patiesė jam savo taip vadinamą adijalą, kiek daug šventikas iš Ukrainos pasirodė bežinąs apie Lietuvą ir kad „tikriausi“ lietuviai, anot dvasininko, esantys žemaičiai. Antano žiniomis, šis dvasininkas po išlaisvinimo Kanadoje buvo įšventintas kardinolu. Linksmumu, pasak Antano, pasižymėjo čekai, vengrai, o štai vokiečiai laikydavosi nuošaliau, buvo uždaresni. Prisi­mena gerą, nuoširdų bičiulį korėjietį. Antanas sako, kad jeigu jam anuomet būtų davę dabartinį protą, daug ką būtų užfiksavęs. Bet susizgrimba: juk išsaugoti nebūtų pavykę...

Kalinius ėmė pasiekti žinios, jog „tautų tėvas“ serga, ir tai jiems teikė vilties. Ir vienąkart, anot Antano, belaukiant eilėje kopūstų sriubos davinio, buvo pranešta apie Stalino mir­tį. 

„Netrukus iš lagerio pradėjo rinkti užsieniečius. Juos išvežė, o koks jų likimas – kas žino. Spalio mėnesį mus vėl sodina į vagonus, šįkart – prekinius, su gultais, ir dardame į Čeliabinską, Ufą, pro Uralo kalnus. Išlaipina Omske, vėl lageris. Čia veikė naftos perdirbimo gamyk­la, mus varydavo prie žemės kasimo darbų“, – prisimena paskutinę savo tremties vietą Antanas.

Kad ir priverstinis gyvenimas svetimame krašte, bet jaunas žmogus visada sugeba rasti jame ir kažką gero. Antanas pasakoja, jog su kitais jaunuoliais buvo subūrę krepšinio komandą, jis pats taikliai mėtydavo iš toli. Beje, pasak Antano, jų komandos nuotrau­ka kažkokiu būdu buvo išspausdinta „Lietuvos aide“ 1996 metais.

„Pradėjo tikrinti nuteistųjų bylas. Pakviečia ir mane į Omsko prokuratūrą. Vėl klausimai: kas, kaip, gal nori likti čia? Atsakiau, jog ne, noriu į Lietuvą, noriu mokytis. Gerai, sako, atsėdėjai penkerius metus, užskaitome septynerius. Bausmė tau sumažinama iki septynerių metų, ją atlikai be pažeidimų, dabar esi pilnateisis pilietis. 

Grįžau pas tėvus. Į kolūkį eiti nenorėjau. Kadangi vidurinės mokyklos baigimo atesta­to neturėjau, savarankiškai pa­siruošęs, išlaikiau egzaminus į Smalininkų žemės ūkio technikumą. Tačiau per mandatų komisiją manęs laukė smū­­-

gis – kažkoks saugumietis pasakė: tu mums netinki, mes pakankamai turime pilnaverčių žmonių... Neteisybė ir panieka niekur nedingo... Bet aš užsispyriau. Kreipiausi į lagerio laikų pažįstamą Teodorą, kuris gyveno Klaipėdoje, mes palaikėme ryšius, ir nors jau buvo po egzaminų, mane priėmė į Klaipėdos technikumą, zootechnikos specialybę, ku­rią baigiau su pa­gyrimu.

Mama skatino siekti mokslo toliau – stoti į Žemės ūkio akademiją. Bet aš jau buvau 27-erių, norėjosi pačiam duonos užsidirbti. Tad pasukau ten, kur gavau paskyrimą – į Judrėnų tarybinį ūkį. O jis – labai biednas: trūko ne tik vaistų gyvuliams gydyti, nebuvo net pašarų. Širdį skaudėdavo, žiūrint į išbadėjusius gyvulius. Tačiau dirbti reikėjo. Bet čia sutikau savo laimę – žmoną Pranutę, gimė dukra ir sūnus. Tiesa, politinio kalinio praeitį man vis kas nors primindavo... Todėl nusprendėme keltis į Skuodo ra­joną, Vindeikių ta­rybinį ūkį – maniau, kitas kraštas, nėra pažįstamų. Bet ir vėl prisistatė uniformuotas kagėbistas... Atro­dė, lyg kokią kup­rą nešiočiausi... 

Kai mirė mama, o tėvas pasiligojo, grįžome. Nugriovėme namus Palaimoje ir iš tų rąstų pasistatėme štai šitą namą Kaltinėnuose. Esu dėkingas šviesaus atminimo žmogui Stasiui Bugeniui, tada vadovavusiam Kaltinėnų ūkiui, kuris buvo tolerantiškas, ir niekada iš jo nesu girdėjęs jokių užuominų. 

Prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas, Nepriklausomybė. Nebeliko tos kupros... Tačiau stebiuosi, kaip kai kurie žmonės persimainė, ir nesuprantu, ar jie tada apsimetinėjo, ar dabar apsimeta...“ – svarsto Antanas. 

Antanas su Pranute užaugi­no dukrą ir sūnų. Rasa gyvena Šiauliuose, dirba vyr. specialiste savivaldybės Švietimo skyriuje, sūnus Gintaras – Vilniuje, yra žinomas architektas. 86-erių Antanas sako, jog lageriai daug prisidėjo, kad, jo žodžiais tariant, jis yra pjaustytas ir lopytas, sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau protas šviesus, o atmintis fenomenali: datos, pa­vardės, įvykių chronologija – kaip iš rašto. Antanas aktyviai domisi Lietuvos politiniu gyvenimu, turi kritišką požiūrį į Seimą bei valdančiąją daugumą ir nerimauja, kur nuves Lietuvą tokia politika.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. autorės ir iš A. Šerniaus albumo