Amžių žmogui atskaičiuoja Dievas

Šilališkei Jadvygai Pudževelienei – 92-eji. Senjorė sako, jog ne ilgiausių metų žmogui reikia linkėti, o sveikatos. Nes metus, žmogui vos gimus, nulemia Dievas: kiek Jis skiria, tiek ir lemta nugyventi.

Gyvenimas – nei pridėsi, nei atimsi

Jadvyga juokauja, kad pažįstantys ją galbūt sakys, jog ji, pasakodama apie savo gyve­nimą, nori save išaukštinti – vieni, anot jos, iš pavydo, kiti iš nesupratimo. Žmonių, senolės nuomone, yra visokių. Bet manome, kad didžiajai daugumai mūsų laikraščio skaitytojų bus įdomu išgirsti, kaip ir kuo gyveno žmonės praėjusiame šimtmetyje. Juo labiau, jog, kaip sako Jadvyga, savo rate amžininkų jau nebeturi, ir nebėra su kuo pasinerti į praėjusių laikų prisiminimus.

„Visko per savo amžių patyriau. Išgyvenau ir gerų, ir blogų, ir skausmingų, verksmingų bei tragiškų akimirkų. Tris kartus buvau per plauką nuo mirties ir žinau, ką iš tiesų tai reiškia“, – prisimena senolė.

Ant Žąsino kalno, kur gyve­no gausi Jadvygos tėvų šeima, šiandien, sako moteris, nebėra nieko. Užaugo jie, pasak Jadvygos, šeši vaikai, o kiek dar mažiukų numirė...

„Baigusi keturias klases, no­rėjau mokytis, bet tėvukas pasakė: ne. Pakinkė arklį į plūgą, pamokė, kaip jį laikyti, ir – ark. Einu vaga paskui plūgą, o galva kad sukasi, žemė iš po kojų slysta. Nieko, sako tėvas, įprasi. Taip nuo trylikos metų ir ariau, ir sėjau, ir akėjau. Ir visą gyvenimą tvarkiausi pati: vyras būdavo darbe, o aš ūkyje viskas – ir šėrėja, ir melžėja, ir pirkėjas, ir pardavėjas.

1951 m. baigiau penktą klasę vakarinėje mokykloje ir įsidarbinau tuomet „Vienybės“ kolūkyje apskaitininke-kasininke. Turbūt neblogai dirbau, jei pusei metų pasiuntė į Klaipėdą, į buhalterijos kursus. Praėjo dar dveji metai, sutikau Simoną iš gretimo kaimo, susituokėme. Išėjau gyventi į uošviją – „ant anytos pyragų“. Taip sakant, nei  girdėjo, nei matė, bet viską žinojo: kur einu, kada pareinu... Nė vieniems jauniems nepatarčiau su uošviais po vienu stogu būti. Kokia aš esu anyta? Ogi tikrai nieko apie vaikų gyvenimus nežinau. Gyvena jie atskirai, susitinkam vieni kitų pasiilgę, o kaip jiems ten viduj, man nepasakoja, o aš ir girdėti nenorėčiau“, – atremia klausimą Jadvyga.

Gyvybės kaina – tik akimirka

Sakoma, kad žmogus, žvelgęs mirčiai į akis ir jos išven­gęs, tarsi gimsta iš naujo. Jad­vygos gyvenime tokių „gim­tadienių“ buvo ne vienas.

„Su mama skalbėmės Lo­kys­­toj, ir tąsyk paleido malūną. Plūstelėjo metro aukščio vandens banga. Būtų nunešę kaip plunksnelę. Laimei, spėjau įsitverti staliuko, ant kurio drabužius ploviau. Taip ir išplaukiau...

Kai užėjo vokiečiai, prasi­dėjo baisiausias šaudymas nuo Džiaugėnų pusės. Pakal­nė­je bu­vo­me išsikasę griovį pasislėpti. Tėvukas su vienu broliu li­ko namuose, o kiti du, aš ir mama bėgome slėptis ten. Gal vokiečiai mus palaikė rusais... Vienas iš sprogimų šalimais buvo toks, kad mus visus žemėmis apvertė... Netrukus virš mūsų praskrido vokiečių žvalgybinis lėktuvas, ir pama­žu šaudymas nurimo. Bet per dieną griovyje pratūnojome. Vakarop susiruošėme namo – mama iškėlė baltą skarikę, mes sekėme paskui. Taip pasiekėme namus. O tarp tos vietos, kur slėpėmės, ir didžiulės sviedinio išraustos duobės buvo tik liepa...

Kai grįžo rusai, brolis ėmė slapstytis nuo tarnybos armijoje. Ginklo neturėjo. Kiek atlaikėme kratų! Reikalavo pasakyti, kur jis slepiasi. Sykį lie­tuvis „stribitelis“ sustatė mus visus kambaryje prie sie­nos: iššaudysiu, sako. Jau atstatė automatą, trakštelėjo spyna. Betrūko tik nuspausti. Bet sustabdė tarpdury atsiradusio ruso įsakmus „stop“... – sukrečiančias akimirkas prisimena Jadvyga.

Keliais šykščiais žodžiais už­simena senolė ir apie tragišką brolio likimą. Mat nors įkalbėtas mamos jis patikėjo rusų valdžios raginimais „prisiduoti“, tačiau toliau slapstėsi. Sugautas, tardomas kalėjime, neatlaikė žiaurių kankinimų. Tad, anot Jadvygos, kartą naktį atėjo ginkluoti, išsivedė, ir namiškiai nieko daugiau apie jį nesužinojo...

„Paskui mums grėsė ištrėmimas. Išsikėlėme į Klaipėdos kraštą – ten buvo tuščių ūkių. Kažkaip išlikome. Visi broliai buvo jaunesni už mane, bet nebėra jau nė vieno. Ir mano metų nieko nelikę. Aš savo anūkams, proanūkiams esu vienintelė močiutė ir promočiutė, kiti visi mirę“, – linguoja galvą senjorė.

„Kol buvome abu, gyvavome!“

Anot Jadvygos, jiedu su Si­mo­nu susituokė nebe jaunik­liai: jai buvo 28-eri, vyrui – 36-eri.

„Tačiau suspėjome viską: tris vaikus užauginome, anūkų sulaukėme, 42-ejus metus kartu gražiai nugyvenome. Gy­vavome, kol buvome abu! Rūpinomės namais, tu­rėjome ūkį, gyvulių. Vyras ėjo į kolūkį, aš – po namus. Ir ne tik tai. Simonas buvo dainininkas, muzikantas – griežė smuiku. Draugas – akordeo­nu. Anksčiau, mūsų jaunystė­je, būdavo taip: sueina būrin trys vyrai, trys merginos – ir sklinda dainos po laukus. Sek­­madieniais, po baž­ny­čios, – šokiai. Dienos me­tu, nelaukdavome vakaro ar nakties. Abu su vyru bažnyčios chore giedojome. Aš – nuo 20-ies iki pat 80 metų. Am­žiną atilsį klebonas An­ta­nas Ivanauskas savo choris­tus labai mylėjo, vis vaišindavo. Važiuodavome į Šiluvą, Že­mai­čių Kalvariją. Štai kiek turiu anų dienų nuotraukų. Pa­si­žiūriu – kad jau labai daug ko nebėra. Va, mano Simonas, brolis, čia aš...“ –

rodo vieną po kitos brangiais praėjusių dienų prisiminimais virtusias fotografijas Jadvyga.

„Kokie kažkada buvome, nie­kas nebepadarys. Jau 24 metai našlauju. 20 metų pragy­venau Žąsino kaime, 20 – Lin­giškėje. Geri buvo kaimai, ge­ri žmonės, puikūs kaimynai. Bet kai Simonas mirė, par­­­daviau viską ir persikėliau į Ši­lalę. Anksčiau turėjau didesnį bu­tą. Tačiau dides­nis bu­tas – daugiau mokesčių. Da­bar džiau­­giuosi čia gyvendama: vis­kas vietoje – parduotuvė, dak­tarai, bažnyčia. Vakarais nueinu pasimelsti, pagiedoti. Žmogus sensta, bet balsas – ne: drąsiai galėčiau į mikrofoną dainuoti. O sveikata – kaip tokio amžiaus žmogaus. Dukra mane visaip stiprina, vitaminų priveža. Trejus metus nesu pas daktarus buvusi. Kas žemiau nosies, namuose viską susitvarkau. Langus išva­lyti, užuolaidas pakabinti ar koks sunkesnis darbas jau ne mano jėgoms. Bet turiu labai gerų draugių, kaimynių. Vie­nai savo buto raktą esu patikėjusi: sakau, užeik rytais pažiūrėti – maža kas... Per savaitę tris valandas lanko socialinė darbuotoja.

Dukra yra mokytoja, sū­nūs – meistrai, dailidės. Visi sukūrė savo šeimas, namus, gerai gyvena. Turiu šešis anūkus, aštuonis proanūkius“, – savo vaikais bei vaikaičiais laiminga mama.

Įsitikinimų nekeičia

Jadvygos kambaryje ant sie­­nų kabo jubiliejinės juos­tos su­­kakčių progomis. Už in­daujos stik­lo seno­lė saugo, anot jos, pirmųjų Lie­tuvos Pre­­zi­dentų – Vy­tau­to Lands­ber­gio ir Valdo Adam­kaus, po­piežių, vyskupų nuot­­rau­kas. Jad­vyga klausia: „Kas da­­bar vestų Lietuvą, jei koks pa­­vo­jus kiltų? Prisisteigė par­tijų, kiekviena plėšia į sa­ve. Dirb­­kite į vieną! Du pjaunasi, o trečias juokiasi. Juk dides­nis būrys ar mažesnis, vadovas turi būti. Nelieka vadovo – būrys išyra. Kas yra atsakingas už Lietuvą?“

Senolė saugo ir padėkos raš­tus nuo Šilalės bažnyčios kunigų, pelnytus už nenuils­tantį triūsą – ilgus metus pindavo girliandas, vainikus, puošdavo jais bažnyčią, Lurdą. Jad­vyga buvo viena iš jo įkūrimo iniciatorių. Mat, pasak močiutės, Lurdas yra stovėjęs kiek kitoje vietoje ir buvo nugriautas, tiesiant miesto gatves. Tad grupė aktyvių bažnyčios bend­ruomenės narių ėmėsi žygių ir pasiekė, kad dabar Lur­das yra ats­tatytas.

Dar Jadvyga yra nuolatinė gražiausios Žolinės puokštės konkursų dalyvė ir visada bū­na tarp laimėtojų.  

„Nuo šešerių metukų esu Juo­zapo draugijos (mirštančiųjų gelbėtojų) narė, meldžiuosi į šv. Juozapą. 1939 m. įstojau į Angelaičių draugiją, 2013 m. – į Marijos Legiono, 2014 m. – Gyvojo ro­­žinio draugiją. Nuo 1993 m. pri­klau­sau Tėvynės sąjun­gai, mo­ku nario mokestį. Ne­kei­čiau nei partijos, nei pažiūrų. 

Kartais parašau eilėraščių. Ir į laikraščio redakciją atsiunčiau, jei tiks, gal išspausdinsit. Paprastos tos mano eilės, gal net dėmesio nevertos, bet man malonu... Ką dar? Mel­džiuosi ir prašau: Dieve, išklausyk maldas visų, kurie Tavęs šaukiasi. Suteik žmonėms paties svarbiausio: svei­katos, kantrybės ir ramy­bės“, – linki visiems senjorė Jadvyga.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

* * * 

Toks gyvenimas

Šimtai metrų vainikų nupinta,

Šilalės bažnyčios aplinka padabinta.

Kiek džiaugsmo ir gera,

Kad už tai padėka, kaip dera.

Šešiasdešimt metų bažnyčios chore giedota,

Už tai visada būdavo padėkota.

Daug šventovių garsių aplankyta,

Visokių dalykų daug pamatyta.

Gyvenimas skuba, jo nebesugrąžinsiu,

Gėlių nebeskinsiu, vainikų nepinsiu.

Giesmių negiedosiu garbingų, skambių –

Nebeturiu tokių stiprių jėgų.

Praėjo tos dienos, džiaugsmingos ir gražios,

Mano rankose liko dvi lazdos.

Gal sulauksiu dienų liūdnų,

Kai nebeišlaikysiu nė lazdų...

Pasaulyje nėra tokių daktarų,

Kad nuo senatvės išrastų vaistų.

Gyvenimas skirtas iš Aukšto,

Ateis valanda, kai nepakelsiu nė šaukšto.

Bet jei prie manęs ir dešimt stovės,

Vienai tik man teskaudės.

Nieko neprišauksi, niekas nepadės,

Ta lemta senatvė ir toliau lydės.

Gyvenimas bėga risčia –

Nežinom, kiek būsime čia...

Jadvyga PUDŽEVELIENĖ