Pasivaikščiojimai su dailininku: Tado Blindos pavirvyčiai

Smagioji Žemaitijos upė Virvytė braižo žemėlapiuose kilpas-mink­les, šoka smagų suktinį – tarsi vaikosi vėją laukuose, kilpiniuoja, atgal sugrįžta, lyg norėdama išgirsti jau užmirštas istorijas, kurias vis dar pasakoja snaudžiantys pakrančių piliakalniai, šlamantys ąžuolynai, girgždančios sodybų šulinių svirtys...

Šiemet aš vėl dalyvavau dailininkų plenere Luokės apylinkėse, svetingoje Vilijos ir Vinco Jackevičių sodyboje, vėl sveikinomės su Šatrija, klausėmės gervių, apuokų ir volungių, kopinėjome Medupio bičių dovanas.

Bet man vis rūpėjo prakalbinti Virvytę ir štai aš, jau įsitaisęs jos kranto atšlaitėje, gaudau akvarele upės srauto bangelių atspindžius – gal pavyks atskleisti jos žaismėje užkoduotas šio krašto paslaptis. Teškena vanduo per akmenis, nusijuokia: nori sužinoti, kas toks buvo šio krašto herojus Tadas Blinda. Razbaininkas ar svieto lygintojas? Keliauk su manimi į Kinčiulių kaimą, kur Tadas gimė, užsuksime ir į Ubiškę, jos bažnyčioje Tadas krikštytas, o už Tryškių aplankysime Paragių dvarą, kur kažkada gyveno rašytoja Lazdynų Pelėda, pirmoji panorusi papasakoti lietuviams apie Tadą Blindą.

Sudėtingais laikais gyveno šis jaunuolis. Jam buvo tik pen­kiolika, kai nutilo 1863-iųjų sukilimas, po kraštą dar il­gai klaidžiojo abejonės: ar teisingi laikai, papročiai, ar taip bajorų ir valstiečių bendra kova su caru turėjo pasibaigti... Matyt, paviliojo Tadą sukilėlių laužų romantika, gal buvo ką girdėjęs ir apie senus, legendinio savo bendravardžio Tado Kos­ciuškos žygius.

Dvylika metų truko nuotykingi Tado Blindos – svieto lygintojo – žygiai, liūdnai pasibaigę Luokėje, Šv. Jurgio jomarke 1877-aisiais. Tadas, jo bendrininkai per tą laiką buvo primiršę kilnius siekius, nebeskyrė, kas ko nusipelnęs, nuskriaudė ne vieną varganą sodietį, tuštino ir kupinus, ir kiau­rus aruodus, grobė ūkininkų arklius. Vietiniams tik­rai buvo įkyrėjęs razbaininko nartumas, smuklių didvyrio šlovė.

Bet po Tado žūties tamsieji kaimyno darbeliai greitai užsimiršo, linksmo būdo žemaičiai kūrė vieną už kitą smagesnes istorijas apie Blindą, senoliai lenktyniavo, kas daugiau svieto lygintojo kovingų negandų prisimena...

Klyktelėjo eglėje juodoji meleta – nutrūko mano pokalbis su Virvyte. Bet gal ne? Meleta pakilo nuo šakos, sparnu kepš­telėjo kankorėžį, ir lyg tamsus šešėlis padange nulingavo Bivainių girios link. Gal ten apsilankyti kviečia ir mane?

Patraukiau meletos nurody­ta kryptimi. Vasaros saulės kait­roje iki dykumų smėlio spalvos išblyškęs vieškelis atvedė į Tado Blindos žaliąsias valdas. Bivainių girioje dar glaudžiasi viršūnėmis razbaininkų priesaikas menančios pušys, tamsiai žaliame pelkėtame eglyne kažkas krebžda, slapstosi... Suklusau, bet netrukus atlė­go – tai tik šernų būrelis miklina šonus, mane pajutę, nugarmėjo miško tankmėn.

Girios prieigose aptikau šim­tametę koplytėlę, spėju, ji bu­vo pastatyta keliauninkams padrąsinti, mat pasimeldus, paprašius aukštesniųjų galių pagalbos, ramiau į Ubiškę kulniuoti. O iki jos net keturi kilometrai gūdžiu mišku, kuris dar garsus baugiais nutikimais!

Jau mūsų amžininkai kraštotyrininkai surinko, užrašė Že­maitijoje daugybę padavimų apie Blindos žygius. Ko­lūkinės epochos laikais vietinių literatų buvo sukurta (gal prisižiūrėjus filmų apie Robiną Hudą) naujų Bivainių girios istorijų. Jų veikėjai buvo įprasti nuotykinės literatūros herojai – žandarai, dvarininkai, kunigai, kariškiai, elgetos, minimas net kunigaikštis Oginskis. Puse lūpų kalbėta ir apie paslėptus Blindos lobius. Jie dar nesurasti, tad ir aš, grįždamas į Luokę, atidžiai dairiausi, įsidėmėjau tokį kerėplą, bene trijų šimtų metų senumo klevą. Po jo kreivomis šaknimis tikrai užtektų vietos apkūniai puodynei su aukso rubliais! Bet, atrodo, vėl išgirdau tylų Virvytės šnaresį: pasižvalgyk mano vagoje, po didžiuoju akmeniu ties Kinčiulių kaimo brasta.

Luokėje nėra jokio atminimo ženk­lo, skirto Tadui Blin­dai. Daugelio vietinių nuomone, jis paprastas plėšikė­lis, kurių ir šiais laikais pasitaiko. Svars­tau, gal tikrajam Blindai užtektų simbolinio kauburėlio miestelio kapinėse, tačiau jo antrininkui, literatūri­niam herojui, ki­no filmų didvyriui, svieto lygintojui, reikėtų kokio nors paminklėlio. Kas­met šį miestelį aplanko vis daugiau smalsių turistų, kurie ieško tik­ra medijų žvaigžde tapusio legendinio teisybės gynėjo gyvenimo pėdsakų.

Naujasis Tadas Blinda, ku­rį dabar jau pažįsta visa Lie­tuva, pradėtas kurti apie 1900-uosius. Rašytoja Laz­dynų Pelėda savo surinktą medžiagą apie realųjį Tadą Blindą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žem­kalniui. Jo sukurta drama susilaukė didelio pasisekimo. Spek­taklis apie svieto lyginto­ją pirmą kartą pastatytas Vil­niuje 1907 m., dra­ma išleista atskira knyga.

Vė­liau, XX a. viduryje, nė vie­nas leidinys, skirtas turistams, ke­liau­­tojams po Že­­­maitiją, nepamiršo plačiai aprašyti Tado Blin­dos, Luo­kės apylinkių herojaus, žygių. Ta­čiau la­biau­siai svieto ly­gin­toją išgarsi­no Lie­tu­vos televizijos fil­mas, sukurtas pa­gal Ri­manto Ša­velio ro­maną. Ke­turių dalių se­rialas ek­ra­nuose pasiro­dė 1972 m. Iki šiol neblėsta ir 2011-aisiais sukurto kino filmo apie Ta­dą Blin­­­dą šlovė. Garsusis raz­bai­nin­­kas tapo ir populiaraus miu­­ziklo herojumi.

Netikėtai smagiu rakursu Ta­­do Blindos nuotykius prisiminė garsus Lietuvos dailininkas karikatūristas Fridrikas Sa­mu­kas, praeito amžiaus sep­­­­tintajame dešimtmetyje sukūręs komiksą apie Že­mai­­tijos svieto lygintoją. Ko­mik­­sas bu­vo išspausdintas to me­to populiariame humoro žur­nale „Šluota“. Manau, F. Sa­­muko sukurtas pieštinis Ta­das Blinda galėtų tapti naujuoju turistiniu Blindos įvaizdžiu. Vertėtų komiksą išleisti atskira knygute – tai būtų puikus suvenyras keliaujantiems po Žemaitiją, lankantiems Luokę, Šatriją, slap­tin­gas pavirvyčio girias.

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS,

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės